Gelažių kaimui atminti
Julė KILČIAUSKIENĖ
VADOKLIAI. Liepos 12-ąją Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje klebonas kun. Raimondas Kazlauskas šv. Mišiose už Gelažių kaimą pagyrė parapijiečius ir svečius, kad taip gražiai pagerbia tėviškę, vertina jos istoriją, saugo ir puoselėja kraštiečių atminimą.
Po šv. Mišių visi, kas ratuoti, kas pėsti talpinosi į savus, bičiulių ir pažistamų aotomobilius. Kolona pajudėjo Ramygalos gatve, paskui pasuko pro buvusią mokyklą Žaliąja gatve, pravažiavę kažkada čia stovėjusius garažus, dabar tuščią erdvę, o kitoje kelio pusėje išdygusius žemės ūkio bendrovės pastatus, suko dar kartą į dešinę.
Daug kam šis kelias įprastas, gal net kasdien pravažiuojamas, o kitiems, kurie čia keletą metų ar dešimtmečių nesilankė, vaizdai sugrįžo iš vaikystės, tokie beveik nerealūs, pasikeitę, bet lyg ir tie patys… Lėtai riedame pagrindiniu keliu per Kutronis. Štai Valickų (dabar Degenių), Karpavičių, Gritėnų sodybos. Pasiekėme Moceikų kaimą. Dar stovi Dirsės (dabar Burokų), Urbonų namai. O mano senelių Ruzų vienkiemio, kur prabėgo mano vaikystės vasaros, nebėra. Tik gojelis vidury lauko vienišas liūdi. Nebėra didžiulio 2 ha dėdės Broniaus sodo, medelyno, nebėra gražios, dviejų galų trobos, molinio tvarto, anei gandralizdžio, kuriame kiekvieną pavasarį grįždavo gandrai…
Kolona ramiai juda link Gelažių. Kelią rodo pirmuoju automobiliu važiuojantis Vitas Urbonas, Aukštai iškilusios ramiai plevėsuoja Vadoklių ir istorinė Lietuvos vėliavos. Kaip ir bažnyčioje, dabar jos Vygando Vasiliausko ir Juliaus Juškos delnuose.
Štai ir patys Gelažiai – kelionės tikslas. Aplink plini laukai, nei namų, nei medžių, tik koplytstulpis kairėje kelio pusėje, Vaidos Isiūnaitės pintu vainiku pasipuošęs – mūsų belaukiąs.
Kolona tirpsta, žmonės lipa iš automobilių ir stojasi šalia koplytstulpio. Programa pradedama Lietuvos himnu. Tai yra Gelažių kaimo tradicinis renginys. Šį kartą jį organizavo Vidmantas Skurdenis, renginį vedė Vadoklių kultūros centro direktorė Eugenija Zakarkienė, muzikinei daliai vadovavo Vadoklių kultūros centro meno vadovas Alfas Mulevičius.
Taigi čia, užmirštame Lietuvos kampelyje, kur tik traktoriai ir kombainai paūžauja, o gyvybę javų želmenys ir varpos teskleidžia, garsiakalbis pažadina tylą ir armonikos garsai bei lyrinės dainos nuvilnija laukais. Gelažių kaimo istoriją pasakoja Veronika Buliauskaitė. Perskaitomas Vadoklių poetės Stasės Indriūnaitės-Turulienės 2016 metais šiam kaimui sukurtas eilėraštis. Alfas Mulevičius, pritardamas armonika, sudainuoja dainą „Buvo kaimas prie vieškelio žalio“, išdalinami jos žodžiai naujos dainos ir visi čia esantys mokomės ją dainuoti…
Programa užtrunka gerą valandą. Susirinkusieji neskuba, čia jiems sava, kaip tėvų ar senelių namai, kaip kažkada praeiti jų gyvenimai – su džiaugsmais ir rūpesčiais, ko jau gyvai nebepamatysi ir neprakalbinsi… Daug čia susirinko – iš Vadoklių, Panevėžio, Vilniaus, Kauno, Joniškio, Jonavos ir kitur. Atvyko pagerbti savo protėvių atminimo, jų pėdomis nuvaikščiotos žemės. Paskutinis šio Gelažių ir kaimyninio Moceikų kaimo susitikimo akcentas prie koplytstulpio – bendra nuotrauka. Sunkiai, bet turbūt visi sutilpome.
Vidudienio kaitri saulė malonina gražiu oru šventės dalyvius, tačiau laukia trečioji renginio dalis – pati linksmiausia. Taigi, grįžtame dulkėtu keliu ir riedame į Vadoklių senuosius kultūros namus (paauglystėje ir aš ten keletą kartų buvau). Čia dabar yra bendruomenės centras. Kieme sutinka meno vadovas su armonika, o viduje jau laukia gausūs valgių stalai ir, kaip senais atlaidų laikais, – bačka naminio alaus. Degustavo turbūt visi ir aludariui žadėjo išrašyti pagyrimo raštą. Taigi ir nuo manęs, išgėriau pusę stiklinės, pasijutau labai laiminga, ir nuo visų ragavusių, širdingas ačiū garsiam Vadoklių aludariui Juliui Juškai.
Programa tęsėsi naujais pranešimais, muzika, šokiais. Renginyje, visas tos dienos kunigiškas pareigas atlikęs, dalyvauja ir parapijos klebonas kun. Raimondas Kazlauskas. Džiugu, kad gerbiamas klebonas jaučiasi savas tarp parapijiečių ir parapijiečiai šalia jo – kaip viena darni šeima. Gražiai dainuoja ir groja bei gerą ūpą visiems dovanoja buvęs Panevėžio rajono meras Vitalijus Satkevičius, Vadoklių kultūros centro romansų ansamblis „Prie Juodos“ (vadovas Alfas Mulevičius) ir daug pasisakymų, pasikalbėjimų… Štai Marijonas Nuobara perskaito ilgą, virš šimto išėjusių Amžinybėn gelažiečių sąrašą. Beveik ties kiekviena pavarde iš salės kas nors atsiliepia: tai mano mama, senelė, teta, dėdė, senelis… Ilgas sąrašas, pašaliniams gal ir nuobodu jo klausytis, tačiau gelažiškiai kiekvienas laukė, tikėjosi, kad kuris nors iš jo artimųjų bus paminėtas.
Beje, vos nepraleidau gana svarbios detalės šiame renginyje – Gelažių kaimo maketo. Jis ramiai sau, vos pro duris įėjus, kampe snūduriavo. Sakau, snūduriavo, nes ne visi praeiantys atkreipė į jį dėmesį. Tai Vidmanto Skurdenio darbas. Maketas darytas iš Smetonos laikų (apie 1934-1935 m.) matininko brėžinių, prieš kaimo iškėlimą į vienkiemius. Ilga tų brėžinių atradimo istorija, bet, kas ieško, tas randa. O Vidmantui ieškoti viso to, kas susiję su tėviškės praeitimi, jos istorija yra svarbu.
Pagaliau atėjo ir mano laikas – pristatyti savo knygas „Lelijų ašaros“ ir „Džiulijos nuotykiai Italijoje“. Kodėl tai darau? Jaučiau pareigą ir nemaldomą norą savo mintimis aplankyti mamos, Onos Ruzaitės-Poviliūnienės, gimtinę, o jei pavyktų ir kažkiek joje palikti savęs. Dėkoju šventės organizatoriams, kad priėmė ir suteikė žodį, dėkoju kartu dabar su manimi esančioms mieloms bendraklasėms, su kuriomis kartu 1966 metais baigėme Vadoklių vidurinę mokyklą, Almutei Miškinytei ir suolo draugei Valei Ulytei-Kirklienei už draugystę ir paramą čia. Pradžiugino ir tai, kad Vadokliuose tik trumpais gyvenimo epizodais šmėstelėjusią, dabar kažkas prisimena. Štai prieina aukštas vyras ir prisistato, kad yra Folkmanas, jo tėviškė buvo ten, už Aptekos. Ar žinau kur Apteka? Sako, kad kaime mane visi vadindavo Ruzaite. Esąs penkiais metais jaunesnis, bet prisimena mane, buvau tokia pat šviesi. Taip, aš gerai prisimenu Aptekos upe, tokia sekli prieš 70 metų buvo, ateidavau su krikšto mama Selemute, braidydavau joje. O štai abiem mano knygom nešinas prisistato už Ruzų sodo gyvenusio Jono Urbono vaikaitis. Ir kiti, pas kuriuos liko mano gyvenimo ir minčių dalelė, suteikė viltį, kad Motinos tėviškei pareigą atlikau.
Nors saulė jau žvalgosi į vakarus, bet senieji Vadoklių kultūros namai dar nerimsta, šurmuliuoja. Juk ne dažnai taip susieinama… Stalai dar netušti, ir alučio puta gaivina, o muzikantai, regis nepailstantys, galima dar pasikalbėti, pasišokti ir padainuoti…
Būtų galima ir baigti šios, tradicija tapusios, šventės atpasakojimą, jei pamirštume supažindinti su jos ištakomis. Todėl, jau atvėsus renginio šurmuliui, vėl susisiekiu su jos organizatoriumi V. Skurdeniu. Štai ką jis papasakojo:
„Ši tradicija prasidėjo prieš 15 metų. 2010-ųjų žiemą mūsų kaimo gyventojui Albinui Stanikūnui kilo mintis įamžinti Gelažius koplytstulpiu. Tačiau, nespėjus su žmonėmis naujo sumanymo aptarti, gretimas, Užugojų kaimas pastvėrė šią mintį ir mus aplenkė. Tai mūsų nesutrikdė. Pasidalinome darbais, surinkome medžiagas, gerai apsvarstėme, kur statysime. Gelažių kaimo centre statyti koplytstulpio nebegalėjome, nes ten jau svetimi žemę dirba. Tad nusprendėme statyti kiek tolėliau, apie 300 metrų nuo centro, Antano Urbono žemėje. Dirbome visi. Reikėjo privežti žemės, cementuoti pamatus, ruošti medžiagas. Aš padariau medžio darbus, o metalines dalis pagamino broliai Vasiliauskai. Rugsėjo 10 dieną koplytstulpis buvo baigtas. Rugsėjo 25 dieną jį atidengė viena seniausių Gelažių gyventojų Pranė Nuobarienė. O parapijos klebonas kun. Vidmantas Kareckas pašventino. Pirmąją šventę organizavo Vilius Masiokas. Antras gelažiečių susitikimas įvyko 2016 m. rugpjūčio 27 d. Dabar, organizuojant trečiąjį susitikimą, man labai daug padėjo broliai dvyniai Rimantas ir Vygandas Vasiliauskai, Julius Juška, Veronika Buliauskaitė, Romas Stakėnas, Petras ir Filomena Juškos. Dėkingas esu Vadoklių kultūros centro direktorei už renginio vedimą“.
Dėkojame renginio organizatoriui V. Skurdeniui ir jo talkininkams už šios šventės surengimą ir papasakotas istorijas, už visa tai, ką čia patyrėme ir atradome. Nors, kaip sako vadovas, nelengva buvo visus sukviesti, bet ilgai nebelauks – ketvirtąjį susitikimą rengs po trijų metų.
Panevėžio rajonas
„Abipus Nemuno“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 15 (240)