Gelbsti ne pažinimas, o klusnumas Mokytojui 

Meilės veiksnys 

Rudenio vėsa ir krintančių spalvingų lapų gausa liudija, kad mes esame neatskiriama šios gamtos dalis, nes ir mums nėra skirta gyventi su saule… Štai dėl ko turime skubėti pažinti bei mylėti Dievą, nes čia bet koks atidėliojimas yra susijęs su laiko rizika. Nežinodami nei dienos, nei valandos, kada būsime pašaukti viską palikti ir keliauti Anapusybėn, 31-ojo liturginių metų sekmadienio Evangelijoje girdime Viešpatį, kuris net įsakmiai liepia (nes žino mūsų valios silpnumą bei charakterio nepastovumą) negailėti visų savo pastangų pirmiausia stengiantis mylėti Jį patį. 

Malonei augant

Dievo meilė – mūsų egzistencijos esmė. Kas iš to, jei kas didžiuodamasis vien asmeninių pastangų sėkmėmis, pripažįsta, jog už gaunamas materialines vertybes dėkoja Dievui, tačiau nenori jomis pasidalyti su tais, kurie, kęsdami nepriteklių, ateina pas jį, prašo pagalbos ir jos nesulaukia. Visada, kai pažeidžiamas artimo meilės įstatymas, – tai įrodymas, jog individas myli save labiau nei Jį ir artimą. Jam būtina sugrįžti prie savo buvimo žemėje ištakų, prisimenant, jog Dievas jį sukūrė ir savo Krauju atpirko dėl savęs – savosios garbės, idant Jame atrastume savo tikrąją laimę. Todėl tiek, kiek asmuo deda pastangų konkrečiais poelgiais atsiliepti į Visagalio kvietimą: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, tiek jo gyvenimas esti praturtinamas malone, ir jo draugystė su Viešpačiu vis auga… Pagaliau pokyčius jo gyvenime pastebi ir kiti: kuo labiau kas gyvena, laikydamasis Jo žodžio bei taikydamas Jo įsakymus kasdienybėje, tuo nuoširdžiau gerbia kitus ir visiems linki visokeriopos gerovės. Tai – duotybė, pašventinanti šį ir būsimąjį gyvenimą.

Ką turėjo daryti Rašto žinovas?

Tačiau, ką reiškia Jėzaus žodžiai: Tu netoli nuo Dievo Karalystės?, kurie buvo skirti vienam Rašto aiškintojui, pripažinusiam Dekalogo viršūnės – meilės įsakymo svarbą. Pirmiausia tai, jog jis dar nebuvo pasiruošęs tapti Karalystės nariu, nes atėjo pas Jėzų, norėdamas tik sužinoti, kaip mąsto Mokytojas, o ne dėti visas pastangas, idant pradėtų gyventi taip, kaip Jis mokė. Jo susidomėjimas buvo grynai teologinio pobūdžio. Nors Dievo įstatymo pažinimas žmogų tolydžio artina prie Karalystės slenksčio, bet peržengti jį jam nelemta tol, kol, malonei veikiant, jis tai neatlieka (iš širdies) konkrečiu savo veiksmu… Taigi, ką gi turėjo daryti šis raštininkas? Būtų buvę nuostabu, jog jis, panašiai, kaip Jėzaus išgydytieji, būtų parklupęs prieš Jį, ir, pripažindamas, jog savo jėgomis jis nepajėgus laikytis Dievo bei artimo meilės įstatymo, kaip buvęs neregys Bartimiejus, sušukęs: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Deja, šių ar panašių žodžių neišgirdome, todėl, neatlikęs atgailos ir negavęs šviesos iš Aukštybės, jis pasiliko šiapus Karalystės vartų, nes nenorėjo ir dėl to negalėjo savo pernelyg subjektyvių nuostatų bei požiūrių, tarsi negyvenamos dykvietės, išmainyti į Dievo Karalystės šlovę. Proto nuolankumo malonės stygius šį kartą (gal ne paskutinį?) jam sutrukdė priimti Kristaus Krauju aplaistytą Biblijos turinio esmę… 

Kun. Vytenis Vaškelis

„Katalikas“, 2024 m. lapkričio 8 d., nr. 21 (456)