Gėlo vandens trūkumas ir potvyniai pasaulyje kelia vis daugiau iššūkių

Elena Bagdonavičiūtė

Sparčiai augant pasaulio gyven­tojų skaičiui, didėjant aplinkos užterštumui, vykstant karo veiksmams, kyla vis daugiau su vandens saugumu susijusių iššūkių. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai kalba apie visame pasaulyje kylančias problemas, nuo švaraus geriamojo vandens nepriteklių išgyvenančių Afrikos šalių, ginkluotų kovų dėl vandens, verslo ir visuomenės interesų konfliktų, iki karo veiksmų ir Ukrainos hidroelektrinės sprogdinimo sukeltų padarinių.

JT Generalinė Asamblėja pripažįsta teisę į saugų ir švarų vandenį

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros profesorė dr. Laima Česonienė atkreipia dėmesį, kad tinkama mityba bei sanitarijos sąlygos yra svarbūs geros sveikatos aspektai. „Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja yra priėmusi rezoliuciją, kurioje pripažįsta, kad „Teisė į saugų ir švarų geriamąjį vandenį ir sanitarines sąlygas yra žmogaus teisė, kuri būtina norint visapusiškai mėgautis gyvenimu ir visomis žmogaus teisėmis“. Vanduo gyvybiškai svarbus siekiant sumažinti pasaulinę ligų naštą ir pagerinti gyventojų sveikatą, gerovę ir produktyvumą. Vandens kiekybė ir kokybė svarbi klimato kaitos prevencijos ir prisitaikymo prie jos dalis“, – pastebi profesorė. Mokslininkė pasakoja, kad JT Generalinė Asamblėja yra įvardijusi, kad turi būti užtikrinamas pakankamas vandens kiekis kasdieniniam naudojimui – maisto ruošimui, drabužių skalbimui, namų valymui. Taip pat vanduo turi būti saugus – priimtinos spalvos, kvapo ir skonio bei nepavojingas žmonių sveikatai (be toksinių medžiagų) bei prieinamas – įperkamas ir pasiekiamas netoliese.

Kokybiškas ir lengvai prieinamas vanduo mums kasdienybė, tačiau yra šalių, kur kokybiško vandens trūkumas kelia daug problemų. Mokslininkė pastebi, kad pagal JT plėtros programą (UNDP), mažiausiai 1,8 milijardo žmonių visame pasaulyje vartoja  užterštą geriamąjį vandenį. Be to, dėl vandens trūkumo kenčia daugiau nei 40 % pasaulio žmonių, prognozuojama, kad šis skaičius didės.

Vandens trūkumo sąsajos su ginkluotais konfliktais

Prof. dr. L. Česonienė atkreipia dėmesį, kad nors dažnai vandens trūkumas įvardijamas kaip pagrindinė dalies ginkluotų konfliktų priežastis, bet dažniausiai šalia vandens trūkumo būna socialinė politinė įtampa, ginčai dėl užtvankų, rezervuarų ir kitų didelio masto projektų. Taip pat dažnai į ginkluotus konfliktus veda ankstesni nesutarimai dėl abiem pusėms svarbių aplinkosaugos ir išteklių klausimų.

„Konfliktus dažnai lemia dėl klimato kaitos mažėjantis kritulių kiekis, nepakankamas vandens tiekimas ir priklausomybė nuo vieno pagrindinio vandens šaltinio. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į didelį gyventojų skaičiaus augimą, sparčią urbanizaciją, modernizaciją ir industrializaciją. Tarp priežasčių gali būti ir ginkluotų kovų istorija bei prasti santykiai tarp šalių grupių“, – pastebi mokslininkė.

Išnuomavus šešis ežerus, po liūčių miesto gatvės skendi vandenyje

Anot profesorės, daug netikėtų problemų gali kelti ir netinkama potvynių kontrolė mieste. Vienas iš naujausių pavyzdžių – potvyniai Pnompenyje, Kambodžoje. „Per pastaruosius 10 metų Kambodžos vyriausybė išnuomavo šešis ežerus žemės vystytojams, kurie užpildė ežerus vandeniu savo plėtros projektams. Užpildžius ežerus, per musoninius lietus vanduo kaupiasi ir užlieja miesto gatves, kai kurias užtvindo iki 76 cm gylio“, – pasakoja prof. dr. L. Česonienė.

Kambodžos nacionalinio nelaimių valdymo komiteto duomenimis, nuo spalio pradžios smarkios liūtys ir atogrąžų audros sukėlė potvynius 19 iš 25 Kambodžos provincijų ir miestų, nukentėjo 312 224 žmonės, potvyniai panardino 73 720 namų ir daugiau nei 293 000 hektarų ryžių bei kitų pasėlių.

Stebuklingos upės paslaptis – organiką naikinantys bakteriofagai

Ne mažesnė problema ir užterštas vanduo. Prof. dr. L. Česonienė pasakoja, kad Indijos Gango upės tarša pavertė ją „toksišku vandens keliu“. Aplinkosaugininkai sveikino neseniai priimtą teismo sprendimą, pagal kurį Gango vanduo turi būti švarus.

Anot mokslininkės, nuvykus į Indiją ir pamačius Gangą, jo pakrantes ir ten vykstantį gyvenimą, vaizdas šokiravo. Iš Himalajų į Gango upę įteka krištolo skaidrumo vanduo, bet įtekančios nuotekos, pramonė, žemės ūkis, religinės tradicijos pastebimai keičia vandens spalvą, skaidrumą ir kokybę. „Upės pakran­tėse vyksta indams svarbios kremavimo ceremonijos. Iš pradžių kūnas maudomas upės vandenyje, api­pi­la­mas aliejais ir upės pakrantėje kremuojamas. Kad nebūtų kvapo, naudojama speciali mediena. Kremuojant nesudega viskas iki pelenų, baigus degti, ateina baltai apsirengęs šventikas, jis nesudegusius kaulus ir pelenus išmeta tiesiai į upę“, – apie pakrantėse vykstančius ritualus pasakoja mokslininkė. Profesorė atkreipia dėmesį, kad upės krante kremuojami tik turtingi žmonės, šis tradicinis kremavimas kainuoja apie tūkstantį eurų, vietiniame krematoriume kaina apie šešis kartus mažesnė, o pelenai patenka į tą patį Gango vandenį.

Anot prof. dr. L. Česonienės, indai tiki, kad Gango upė yra paslaptinga ir stebuklinga, ir ne be reikalo. „Kelionės metu paėmiau vandens mėginį. Jau parsivežus į viešbutį, nustebino vandens skaidrumas, jis atrodė visiškai švarus ir skaidrus. Pristatėme mėginį į laboratoriją ir, matę upės vandens užterštumą, tikėjomės, kad rezultatai bus labai blogi. Rezultatai nustebino, nes Gango vandens kokybė kai kuriais aspektais buvo geresnė nei Lietuvos upių, pavyzdžiui, Nemuno žemiau Kauno, ar Neries aukščiau Panerių. Paaiškėjo, kad Gango upėje gyvena bakteriofagai, kurie naudoja organines medžiagas ir taip valo upės vandenį. Jų aktyvumas toks didelis, kad Gangui apsivalyti užtenka pratekėti kilometrą, kai įprastai upėms reikia bent 20 kilometrų, kad oksiduotų ir eliminuotų taršą“, – kalba mokslininkė.

Nesaugus vanduo – vis dar aktuali problema

Mokslininkė pasakoja, kad dar viena rimtus iššūkius dėl vandens patiriančių šalių – Salvadoras, 98 % gėlo vandens šalyje yra užterštas ir 12 % gyventojų neturi prieigos prie jokio geriamojo vandens. 90 % šalies paviršinių vandenų yra užteršti nevalytomis nuotekomis, žemės ūkio ir pramonės atliekomis. Parazitais, bakterijomis ir grybeliais užteršto vandens vartojimas gali sukelti sekinančių, lėtinių ligų ir net baigtis mirtimi.

Prof. dr. L. Česonienė pastebi, kad situacija sudėtinga ir Ugandoje, kur nesaugiame geriamajame vandenyje plintančios bakterijos sukelia aklumą. Dėl šios ligos kenčia neproporcingai daug moterų, nes dėl lyčių vaidmenų jos atsakingos už sodo darbus, maisto ruošimą, vandens rin­kimą ir kitas užduotis, dėl kurių jos patenka į nesaugų vandenį.

Ilgalaikis ginčas ir susirėmimai dėl vandens iš Helmando upės dalijimosi

Mokslininkė pasakoja, kad vienas iš ginkluotų konfliktų pavydžių – Afganistano ir Irano jau daugiau nei šimtmetį trunkantys ir iki ginkluotų susirėmimų išaugę nesutarimai dėl upių vandens dalijimosi. Abi šalys įsivėlė į ilgalaikį ginčą dėl vandens iš Helmando upės dalijimosi, pasienyje kilo susirėmimai dėl didžiausio gėlo vandens ežero Irane, Hamuno, išdžiūvimo.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad susirėmimas kilo eskaluojant Kabulo ir Teherano ginčą dėl Helmando upės, kuri yra gyvybiškai svarbus vandens šaltinis abiem šalims, remiantis žemės ūkį, pragyvenimo šaltinius ir ekosistemas regione.

„Ežeras turi didelę reikšmę regiono aplinkai ir ekonomikai. Anksčiau tai buvo viena didžiausių pasaulyje šlapžemių, besidriekianti 4000 kvad­ra­tinių kilometrų (1600 kvadratinių mylių) tarp Irano ir Afganistano, maitinama Helmando upės. Ekspertai dėl susidariusios situacijos kaltina sausrą ir užtvankų bei vandens kontrolės poveikį. Iranas ir Talibanas smarkiai apšaudė. Žuvo ir buvo sužeisti kariai, o tai smarkiai sustiprino didėjančią įtampą tarp šalių. Abi pusės apkaltino viena kitą pradėjus susišaudymą“, – pasakoja prof. dr. L. Česonienė.

Anot mokslininkės, Afganistanas ir Iranas jau daugiau nei šimtmetį nesutaria dėl upių vandens dalijimosi. Šalys 1973 metais pasirašė susitarimą – Helmando upės sutartį – dėl upių vandens paskirstymo reguliavimo. Tačiau susitarimas nebuvo nei ratifikuotas, nei visiškai įgyvendintas, todėl nesutarimai ir įtampa išliko.

Atkreipia dėmesį į vandens užtvankų saugumo klausimą

VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros docentas dr. Raimondas Šadzevičius atkreipia dėmesį, kad hidrotechnikos statinių, ypatingai užtvankų, saugumo užtikrinimas šių dienų kontekste taip pat išskirtinai svarbus klausimas. „Vienas naujausių pavyzdžių – beveik prieš metus vykęs Kachovkos užtvankos Ukrainoje sprogdinimas ir jo pasekmės visam regionui. Kachovkos užtvanka – viena iš šešių, 1944–1968 metais pastatytų ar atstatytų ant Dnipro upės, pla­nuo­jant Baltijos ir Juodąją jūras sujungti laivybos kanalais. Ši užtvankų, kanalų, šliuzų sistema turėjo užtikrinti laivų navigaciją, ja norėta kompleksiškai spręsti energijos, transporto ir dirvožemio drėkinimo problemas. Lietuvoje užtvanka su hidroelektrine pastatyta tik ties Kaunu, nors buvo planuota statyti ir ties Druskininkais, Birštonu, Jurbarku“, – pasakoja mokslininkas.

Anot doc. dr. R. Šadzevičiaus, Ukrainoje pastačius visas planuotas užtvankas, suformuotos vandens saugyklos, kurios atlieka svarbias funkcijas – Kachovkos užtvanka suformuoto rezervuaro vanduo buvo tiekiamas Zaporožės atominės elek­trinės agregatams aušinti.

Mokslininkas pasakoja, kad 2023 m. birželio 6 d. naktį sugriovus 26 užtvankos šliuzus, iki 4,8 metro aukščio ir 24,4 km/val. greičiu ju­dan­ti banga iš vandens saugyklos išnešė per dešimtmečius susikaupusius nešmenis, kuriuose buvo pavojingi pramonės įmonių atliekų teršalai, netgi radioktyvios medžiagos. Taip pat sugriovė pasroviui į Juodąją jūrą buvusio uosto saugyklas su trąšomis, įvairiais naftos produktais, taip dar labiau užteršdama vandenį. „Potvynio pikas pasiektas vos per kelias valandas nuo sprogimo. Buvo prognozuojamas nepertraukiamas 14 valandų trukmės vandens lygio kilimas ir 3 dienas trunkantis potvynis, tačiau vanduo kilo apie 4 paras. Nuslūgus potvyniui, po dviejų savaičių, upė tekėjo savo buvusia vaga, po dviejų mėnesių didžioji vandens saugyklos dugno dalis buvo išdžiūvusi. Po pusmečio buvusios van­dens saugyklos teritorija buvo apaugusi karklais, kurių aukštis siekė suaugusio žmogaus ūgį“, – apie potvynio bangą ir jos išsisklaidymą bei teritorijos pokyčius nelikus vandens saugyklos, kalba mokslininkas.

Mokslininkas pastebi, kad nors yra įvairių nuomonių apie užtvankos pašalinimo naudą ir žalą, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad staigus van­dens lygio pokytis gali sukelti masinę ekologinę katastrofą. „Hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas ir staigus vandens lygio kritimas gali padaryti daug žalos. Dėl drėgmės trūkumo dirvožemyje mažėja aplinkinių vietovių dirvožemio derlingumas. Be to, daugiau nei milijonas aplinkinių miestų ir gyvenviečių gyventojų gali likti be geriamojo vandens. Šiuo konkrečiu atveju taip pat kilo branduolinės katastrofos grėsmė, nes galėjo nutrūkti Zaporižės atominės elektrinės reaktorių aušinimas. Dėl masinio žuvų, paukščių ir kitų faunos rūšių kritimo, kyla grėsmė epidemiologinei padėčiai visame Juodosios jūros regione“, – kalba doc. dr. R. Šadzevičius.

VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros mokslininkė doc. dr. Midona Dapkienė atkreipia dėmesį, kad Dnipro vandens užterštumas tūkstančius kartų viršija normas. „Užtvankos sprogdinimas turėjo poveikį ir kaimynių šalių – Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos – vandens išteklių kokybei“, – įžvalgomis dalijasi mokslininkė.

Izraelio ir Palestinos konfliktas – geriamojo vandens trūkumas ir auganti tarša

Anot doc. dr. M. Dapkienės, su dideliais karo veiksmų lemtais iššūkiais susiduria ir Gaza bei Vakarų krantas, kur geriamojo vandens tiekimo sistema seniai yra trapi. „Gazos Ruože gyvenantys žmonės naudoja vandenį iš vietinių šulinių ir gręžinių, taip pat iš jūros vandens gėlinimo įrenginių gautą vandenį, taip pat vamzdynais iš Izraelio tiekiamą vandenį. Nuo Izraelio karinių veiksmų pradžios 2023 m. spalį Gazos miestų nuotekos nebetvarkomos, todėl didėja tarša. Taip pat išaugo ir vandens trūkumas, nes uždarytos trys gėlinimo įrenginiai, nutrauktas vandens tiekimas iš dalies vamzdynų“, – apie kylančius iššūkius kalba mokslininkė. Ji atkreipia dėmesį, kad Viduržemio jūros pakrantės vandenys užteršti nevalytomis nuotekomis, kurios nuolat patenka į jūrą iš tos pačios neveikiančios Gazos nuotekų valymo sistemos.

Kitas svarbus momentas, į kurį mokslininkė pataria atkreipti dėmesį – regiono požeminio vandens užteršimo rizika. „Izraelio pajėgos pumpavo jūros vandenį į „Hamas“ įrengtus tunelius, esančius šiaurinėje Gazos Ruožo dalyje. Aplinkosaugininkai pastebi, kad galimas ilgalaikis poveikis požeminiam vandeniui, nes pumpuojant jūros vandenį į smėlingame grunte iškastus tunelius yra didelė sūraus vandens prasiskverbimo į vandeningąjį sluoksnį ir gėlo vandens užteršimo tikimybė“, – pasakoja doc. dr. M. Dapkienė. Ji pastebi, kad tai ne tik tiesioginė žala šį vandenį naudojantiems 2,3 mln. palestiniečių, bet galima ir ilgalaikė žala žemės ūkiui, nes toks vanduo netinkamas pasėlių drėkinimui.

Doc. dr. M. Dapkienė atkreipia dėmesį, kad nurimus kariniams konfliktams ir karams, labai svarbu įvertinti bei įvardyti tikrąjį žalos aplinkai mastą, jos pasekmių sunkumą. „Atkūrimo po karinių konfliktų etape dažnai nepaisoma aplinkosaugos klausimų, nes vyriausybės ir investuotojai linkę teikti pirmenybę greitam šalių infrastruktūros ir ekonomikos atkūrimui, kas prieštarauja integracinio ir tvaraus vystymosi užtikrinimui“, – kalba mokslininkė ir pastebi, kad aplinkos atkūrimas ir valdymas gali atlikti svarbų vaidmenį atkuriant visuomenių tarpusavio pasitikėjimą.

Prognozuoja augantį kvalifikuotų specialistų poreikį

Vandens saugumas yra labai svarbus klausimas visoje Europoje ir pasaulyje. Europos Sąjunga įgyvendina skirtingus mechanizmus ir politiką, siekdama užtikrinti vandens saugumą ir gerinimą. Tai apima teisės aktus dėl vandens kokybės, vandens išteklių valdymą, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo standartus bei priemones, skirtas kovai su vandens tarša ir saugumo grėsmėmis.

Mokslininkai pastebi, kad galima prognozuoti augantį šiuos iššūkius galinčių padėti įveikti kvalifikuotų specialistų poreikį. Prof. dr. L. Česonienė atkreipia dėmesį, kad augantis pasaulio gyventojų skaičius, jau nesustabdoma klimato kaita ir jos pasekmės, griaunantys ir žalos visam regionui darantys kariniai konfliktai leidžia daryti prielaidą, kad ateityje reikės dar daugiau šiuos iššūkius galinčių spręsti aukštos kvalifikacijos specialistų, pradedant nuo svarbių inžinerinių sistemų atkūrimo, inovatyvių bei efektyvesnių sistemų kūrimo iki opių ekologinių klausimų sprendimo, jautriai įvertinant poveikį aplinkai“, – kalba mokslininkė.

Prof. dr. L. Česonienė atkreipia dėmesį, kad VDU ŽŪA Inžinerijos bei Miškų ir ekologijos fakultetai siūlo platų studijų programų pa­si­rin­ki­mą, siūlomos bakalauro, papildomosios ir magistrantūros studijų programos jau esamų ir būsimų iššūkių sprendėjais norintiems tapti jaunuoliams.

„XXI amžiaus horizontai“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 7 (385)