Gera turėti gilų tikėjimą ir džiaugtis artimųjų meile
Iš kur visa tai?
Neperdėsiu teigdama, kad ne tik Marijampolėje, bet ir aplinkinėse parapijose daugelis žino ar net gerai pažįsta Liną Braukylienę. Moteris sulaukia net ir netikėtų sveikinimų su profesinėmis šventėmis – ir Medicinos darbuotojų, ir Mokytojų diena.
Aukštąjį medicininį išsilavinimą įgijusi Lina neilgai trukus persikvalifikavo į pedagoginę veiklą, tapo katechete. Medicinines žinias visada kūrybiškai derino tikybos pamokose, ugdydama jaunąją kartą.
1997 metų spalio mėnesį oficialiai įkurtas Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centras. Savanorišku principu Šeimos centrai steigėsi ir kituose dekanatuose. Lina Braukylienė nuo pat įsikūrimo iki 2016 metų vadovavo vyskupijos Šeimos centrui. Pasitraukusi iš šių pareigų ir toliau tęsia savanorišką veiklą Marijampolės dekanato šeimos centre. Rengia sužadėtinius Santuokos sakramentui, mokyklose ir besiruošiantiems Sutvirtinimo sakramentui kalba rengimosi šeimai ir lytiškumo temomis- apie meilę, pagarbą gyvybei. Ji žinoma kaip lektorė ir šeimų konsultantė, besispecializuojanti temose apie lytinį brendimą, meilę, draugystę, atsakingą požiūrį į šeimą. Suburtame šeimų klube diskutuoja ir dalijasi žiniomis apie krikščioniškąjį augimą ir tarpusavio santykius, organizuoja įvairius seminarus, stovyklas.
Lina sako, kad visa tai daro dėka iš širdies gelmių išplaukiančio troškimo – perduoti jauniems žmonėms žinią, kad sąmoningai kurtų šeimą, ją nuolat saugotų, nuolat dėtų pastangas ir prašytų Dievo pagalbos, kai iškyla sunkumai.
Lina su vyru Romualdu išaugino tris sūnus ir dukrą, džiaugiasi dešimčia anūkų. Sutuoktiniai – aktyvūs ne tik Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos bendruomenės veikloje, bet ir kitose – Liudvinavo Šv. Liudviko, Gižų Šv. Antano Paduviečio – parapijose. Mielai įsijungia į šventinių procesijų organizavimą ir dalyvauja jose, randa laiko maldai grupelėse, paskatina žmones susiburti vienokiai ar kitokiai veiklai.
Prieš kurį laiką iki širdies gelmių sujaudino Linos Braukylienės feisbuko paskiroje paskelbtas įrašas apie savo mamą Mariją Adomavičiūtę-Aleksandravičienę, kuri šį pasaulį paliko sulaukusi 88-erių: „Ji džiaugėsi sulaukusi laisvos Lietuvos, karštai ginčydavosi su sovietinę praeitį ginančiais giminaičiais. Ji prižiūrėdavo mūsų mažylius, kad galėčiau lankyti katechetikos paskaitas įgyvendinčiau seną svajonę tapti mokytoja, o vėliau tapti Šeimos centro savanore… Nors didžioji savanorė buvo ji… Paskutiniais gyvenimo metais dar globojo savo vyresnę, jai anksčiau daug padėjusią seserį. Manau, kad ši paprasta išmintinga moteris, kuriai tikėjimas padėjo ištverti gyvenimo sunkumus, sugebėjo išsaugoti ir man bei keturiems mano vaikams perduoti svarbiausias vertybes…“
Po šio liudijimo norėjosi garsiai paskelbti: „Linute, dabar suprantu, iš kur esate toks nuostabus žmogus!“ Bet dar paprašiau Linos Braukylienės pasidalinti keletu minčių su „XXI amžiaus“ skaitytojais.
Tiesiog paryškinti, kokiu keliu einant ir kaip pasisekė pačiai tapti atsakinga mama, močiute, kokie rūpesčiai ir džiaugsmai lydėjo ir tebelydi. Ką reiškia turėti gilų tikėjimą Dievu ir kaip mamos įdiegtoji meilė dauginasi per jos pačios – Braukylų šeimos – kasdienybę…
Mama – tikra Dievo dovana
Lina Braukylienė
Artėjant Motinos dienai ir praėjus 20 metų nuo mano mamos Marijos Adomavičiūtės-Aleksandravičienės mirties dar labiau suvokiau, kokia Dievo dovana ji man buvo.
Ši paprasta moteris užaugo darbščių ir pamaldžių vidutinių ūkininkų šeimoje tarpukario Lietuvoje. Ketvirta, jauniausia dukra šeimoje gimė 1918 m. kovo mėnesį, vos paskelbus Nepriklausomybę, kuriantis laisvai Lietuvos valstybei. Iš jos pasakojimų galėjau pažinti gyvą to meto istoriją, kaimo buitį, gyvenimo būdą, tradicijas, visuomenėje vykusius pokyčius – apie ką sovietmečiu mažai buvo kalbama.
Ji labai norėjo mokytis. Įvedus privalomą pradinį mokymą, puikiai baigė pradžios mokyklą, tačiau svajonę lankyti gimnaziją nepavyko įgyvendinti dėl tėčio mirties. Krosnos parapijos bažnyčioje, kur su šeima kiekvieną sekmadienį lankydavosi, ji matydavo į Mišias ateinančių organizacijų vėliavas, pati priklausė angelaičių, Eucharistijos karžygių grupelėms (štai iš kur atsirado Eucharistijos bičiulių sąjūdis), žavėjosi ateitininkų ir pavasarininkų veikla, bet nebuvo galimybės joje dalyvauti. Paauglystėje teko ganyti, mokytis siuvimo, laisvu laiku labai mėgo skaityti. Svajonės ir toliau nesipildė: karo metais mirė sužadėtinis, po karo uždarytas vienuolynas Marijampolėje, į kurį ruošėsi stoti, rusų kareiviai sudegino jos sukauptas knygas. Tiesa, mokytis vakarinėje septynmetėje mokykloje po darbo vaistinėje sekėsi puikiai – visų dalykų penketai, išskyrus rusų kalbą, kurios pavėluotai teko mokytis nuo abėcėlės. Miestelyje buvo ramiau nei kaime, nors aikštėje gulėdavo numesti žuvusių partizanų kūnai ir tik paslapčiomis išgirsdavo, kur juos užkasdavo.
Vėliau ji man pasakodavo apie laisvės kovas, Sibiro tremtis, nes pažįstamų, vaikystės draugų ir giminių tarpe tokių atvejų būdavo. Aš supratau, kuo skiriasi gyvenimas laisvoje šalyje nuo okupacijos.
Kolūkiniame kaime mamai ilgai gyventi neteko, nes dėl ankstyvos tėčio mirties po kelerių metų mudvi apsigyvenome Liudvinave, tame pačiame miestelyje šalia daug pagelbėjusios įsikurti sesės. Mama, augindama mane, vienturtę dukrą, aktyviai dalyvavo Liudvinavo Šv. Liudviko parapijos gyvenime, į kurį palaipsniui įsijungiau ir aš. Mūsų namelis buvo netoli upės, šalia bažnyčios. Bet reikėjo nemažai pakovoti už teisę bažnyčią lankyti. Ir mama tai drąsiai darydavo: liepė grąžinti iš mokyklos parsineštą spaliuko žvaigždutę, o mokytojams paaiškino, kad dukra nebus nei pionierė, nei komjaunuolė, nes tai nesiderina su bažnyčios lankymu.
Mama giedojo bažnyčios chorelyje ir šermenyse, padėdavo klebonijoje, turėjo bičiulių ir bendraminčių parapijoje, kai kas ateidavo tiesiog pasikalbėti. Ji stengėsi ir man surasti bendraminčių – į parapiją atvykus Šventosios Šeimos seserims, kurios keletą kartų per metus Marijampolėje organizuodavo katalikiško jaunimo susitikimus, mama surinkdavo ir palydėdavo po keletą mergaičių į šiuos slaptus renginius. Mes skaitydavome tarpukario leidinius, vėliau – ir iš klebono slapčia gaunamą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, važiuodavome į Simną pasiklausyti kun. S. Tamkevičiaus pamokslų. Prieš baigiant mokyklą rinkomės į klieriko suburtą parapijos jaunimo grupelę, gaudavome religinės literatūros, susipažinome su Eucharistijos bičiuliais. Kai išvykau studijuoti į Kauno Medicinos institutą, mama pasirūpino, kad galėčiau apsigyventi pas Šventosios Šeimos seseris. Daugelį metų išliko ryšiai su legendine vienuole ses. Donata Meškauskaite, kurios garbei šiuo vardu pavadinau savo dukrą.
Mama sakydavo, kad kuriant šeimą labai svarbus tikėjimas. Ji pateikdavo pavyzdžių iš savo jaunystės, kaip su netikinčiais ar kitos konfesijos krikščionimis susituokusiems kildavo sunkumų dėl katalikiško vaikų auklėjimo. Žinoma, ji apsidžiaugė, gavusi tikintį ir praktikuojantį žentą (susipažinome taip pat per katalikišką jaunimo grupę). Pirmojo anūko ji sulaukė jau būdama septyniasdešimties, tačiau dar keliolika metų daug padėjo juos visus keturis auginant iki paauglystės.
Mama suprato savanorystės ir visuomeninių organizacijų prasmę, todėl mielai mane išleisdavo į besikuriančios „Caritas“ šeimos sekcijos, M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio renginius, šeštadieniais lankomas katechetikos paskaitas, kurių dėka iš gydytojos tapau tikybos mokytoja. Be tokio užnugario savanorystė auginant vaikus būtų buvusi neįmanoma.
Kai mes su vyru išvykome į pirmą dviejų savaičių piligriminę kelionę į Taizė, ji pasiliko prižiūrėti visus keturis anūkus, kurių mažiausiam tebuvo 10 mėnesių… Dabar suprantu, kaip ji pavargdavo, bet niekada nesiskundė – jai padėdavo malda, skaitymas.
Abi džiaugėmės po Nepriklausomybės atgavimo pasirodžiusia katalikiška spauda – „Katalikų pasauliu“, „Caritas“ (dabar „Artuma“ – šį žurnalą ištikimai tebeskaitau), laikraščiais „XXI amžius“, „Kregždute“ (vaikams)…
Ir dabar gera, kai dukros namuose dažnai klausomas „Marijos radijas“ ar skaitoma „Vakaro žvaigždelė“ (vaikams). Daug metų skaitau žurnalą „Ateitis“… nors į ateitininkus nespėjau, bet šiai organizacijai priklauso du sūnūs, marti ir žentas.
Močiutė (mano mama) džiaugėsi, kad mūsų vaikai lanko Šventosios Šeimos seserų vedamą šeštadieninę mokyklėlę, katalikišką pradinę mokyklą – darželį, vėliau – Marijonų gimnaziją, valančiukų sąjūdį, kurio dėka iki 18 metų išvengė svaigalų, važiuoja į katalikiškas stovyklas, jaunimo dienas.
Mano mama vis rūpinosi, kad sekmadieniais nevėluotume į šv. Mišias, kad žiūrėtume „teisingas“ televizijos laidas (mūsų vaikai turėjo apribojimų).
Mama mokė ir savo gyvenimu liudijo, o tai ir padėjo perduoti tikėjimą ir moralines nuostatas savo dukrai, tai yra man.
Mano šeimoje panašiai elgėmės su savo vaikais, suprasdami, kad savaime sąmoningais katalikais netampama – reikia daug pastangų, bendraminčių aplinkos, vertybinio ugdymo. Džiaugiamės, kad trys vaikai Donata, Titas, Ignas sukūrė katalikiškas šeimas, visi dalyvauja Dievo Motinos šeimų judėjime, o jauniausias, Linas, pasirinko kunigystę.
Močiutė to nesulaukė, bet jaučiu didžiulį jos indėlį į šį vertybinį šeimos kapitalą ir esu jai be galo dėkinga. Tik nedaugelis bendraamžių turėjo tokias mamas. Prisimenu. s. Nijolės Sadūnaitės žodžius: „ Vargšai saugumiečiai… Jeigu jie būtų turėję tokius tėvus kaip aš, gyventų ir elgtųsi visai kitaip.“
Parengė Birutė Nenėnienė
„Sidabrinė gija“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 4 (131)