Ginkime ir saugokime Valstybinę lietuvių kalbą
Lidija Veličkaitė
Žodi, kalbos pirmapradi,
Žodi, Tautos savastie,
Kelkis, gentainį pažadink,
Klausk: „Ar mums reikia tik tiek?“
Viską, ką šimtmečiais kūrėm,
Virsta preke, moneta…
Sielą apnuoginom dūriui –
Mirčiai kalba pasmerkta?
Žodi, žmonijos galiūne,
Vienijai mus kitados…
Leisk Tau uždėsiu karūną –
Tapsi tvirtove Tautos.
(Jonas Šėla)
VILNIUS. Balandžio 22 dieną Vinco Kudirkos aikštėje įvyko Tautos forumo organizuota protesto akcija lietuvių kalbai ginti. Atsiliepdamas į šią akciją, Jonas Šėla skyrė šias eiles, kurias perskaitė renginį vedęs Tautos forumo narys Gaudentas Aukštikalnis. „Susirinkome prie Vinco Kudirkos paminklo, prie mūsų tautos šaknų, kalbėti apie pagrindinį dalyką, apie kalbą. Be kalbos mes esame niekas. Šiandien iš darbo vejam Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką Audrių Valotką, už tai, kad leido mums vartoti žodžius „čigonas, negras.“ Tai atviras karas prieš lietuvybę. Mums jau draudžiama sakyti žodžius, kuriuos šimtmečiais vartojo tėvai ir seneliai. Mums nebeleidžiama ginti lietuvių kalbos“ – tęsė renginio vedėjas.
Pakviestas kalbėti prof. Vytautas Radžvilas apgailestavo, kad piketais, mitingais dar prieš Kovo 11-ąją iškovotą Valstybinę lietuvių kalbą, vėl iš naujo reikia ginti. Kalbėdamas apie Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą Audrių Valotką, kurį už lietuvių kalbos puoselėjimą vis žadama atleisti iš pareigų, profesorius sako: „Kad tai kalbos politikos tikslas išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir visiškai paversti jos konstitucinį statusą tik popierine deklaracija. Šiandien ne M. Muravjovo „Koriko“ laikai, kai lietuvių kalba buvo uždrausta, bet paslėptas, lėtas jos naikinimas yra labai pavojingas. Jau net mokslininkai savo darbus rašo užsienio kalba, spausdina užsienio leidyklose vien dėl keleriopai didesnio atlygio. Tai reiškia, kad lietuvių kalbos žodynas ir terminija nėra plėtojami. Lietuvių kalba yra viena seniausių ir gražiausių pasaulyje, savo žodynu turtingiausia, ko negalima pasakyti apie didžiausias pasaulio kalbas. Tačiau jaunosios kartos šito nemoko.“ Profesorius priminė mūsų himno autorių, kuris, besimokydamas gimnazijoje, atvykus tėvams jo aplankyti, vesdavosi juos kuo toliau, kad tik bendraklasiai neišgirstų jį kalbant mužikų kalba. Tad tokie dalykai sugrįžta šito net nesuvokiant. Jaunimas, pamiršdamas savąją kalbą, didžiuojasi esąs XXI amžiaus europietis, pasaulio žmogus kalbėdamas užsienio kalba. Ir tai jau plinta kaip maras. Tačiau jis ir yra tas jaunasis Vincas Kudirka, tas kaimiečių šeimos atžala, kuris iki praregėdamas ir gindamas lietuvių kalbą, bijojo ja kalbėti. Profesorius sako, kad šitaip žmones galima paversti vergais, jiems to net nesuvokiant. Dėl A. Valotkos puolimo priežasties, kuris du žodžius – „čigonas ir negras“ pavadino senai vartotinus. Tad kaip reikėtų įvardinti dvi Afrikos šalis – Nigerį ir Nigeriją? Žodis „čigonas“ yra seniai ir organiškai įsitvirtinęs žodis. Trinant iš kalbos žodžius, galima sunaikinti mąstymą. Nes, išnykus žodžiams, žmonės nepajėgs suvokti ir juo labiau rimtai mąstyti apie tais žodžiais įvardijamus dalykus. Profesorius sako, kad gal A. Valotkos ir neatleis, bet tai įspėjimas kitiems, kad nemėgintų elgtis, kaip kalbos viršininkas. Ir, šiandien, šioje aikštėje pirmasis mūsų kovos už lietuvių kalbos išgelbėjimą žingsnis.
Mokytoja Alina Laučienė priminė jai iškeltą bylą (kuri, iki išteisinimo, tęsėsi pustrečių metų) dėl straipsnio, kuriame ji ragino lietuvius susirūpinti savo gimtąja kalba, o atvykusius kitataučius neniekinti mūsų kalbos. Straipsnyje ji ragino atvykusiems į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos, o mūsų žmonėms stengtis su jais kalbėti lietuviškai. Taip pat išsakė savo, kaip Lietuvos pilietės, susirūpinimą dėl valdžios gudriai apgalvoto ir klastingai vykdomo lietuvių kalbos naikinimo – iš kitataučių nereikalauti paklusti Konstitucijos 14 straipsniui, kuriame aiškiai parašyta, kad LIETUVOJE VALSTYBINĖ KALBA YRA LIETUVIŲ KALBA.
Kalbėdama mokytoja atkreipė dėmesį, kad Vilnius tapo akivaizdžiai rusiškas nei lietuviškas. Tai ji įvardija kaip didžiulę grėsmę nacionaliniam saugumui. Nuosekliai naikindama mūsų kalbą valdžia neketina sustoti. Raidkeitiniai (diakretiniai) lenkų kalbos ženklai laukia savo eilės. Lietuvos Respublikos Seime jau priimtos Viešojo administravimo įstatymo pataisos, kurios įteisina daugiakalbystę viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad visus administracinius paslaugų aprašymus reikia teikti lietuvių, anglų ir (ar) kita Europos Sąjungos valstybės narės kalba. Visi esame liudininkai, kad Vilnius jau tapo Londonu ir ta angliškų užrašų liga kaip maras sklinda po Lietuvą. Stenkimės neiti į tokias vietas, ar bent duoti pastabas. Jokiu būdu neleiskime, kad lietuvių kalba taptų viena iš šnekų mūsų šalyje. Čia suverenas, t. y. šeimininkas yra lietuvių tauta – tai antrasis Konstitucijos straipsnis. Tautinės bendrijos turi savo valstybes, kurios lygiai taip pat yra šeimininkės savo valstybėse. Joks lietuvis nedrįstų reikalauti kalbėti jo kalba svetimoje šalyje, ko akiplėšiškai drįsta reikalauti čia gyvenantys kitataučiai. Mokytoja pabrėžė: „Atsiminkime: kalba ir tauta yra viena, ir viena be kitos jokiu būdu neatsilaikys ir neišliks. Kiekvienas save gerbiantis lietuvis turi mokytis taisyklingai kalbėti, išguiti slaviškus keiksmažodžius iš savo kalbos, nes mūsų kalboje keiksmažodžių nėra, nevartoti svetimybių ir rašyti be klaidų. 1992 metais UNESCO mūsų kalbą išrinko visų gražiausia, melodingiausia ir dainingiausia kalba visame pasaulyje, o dar ji yra archajiškiausia ir turtingiausia visoje planetoje indoeuropiečių kalbų tarpe, kuriomis kalba 78 procentai pasaulio tautų.“
Mokytoja pateikia, kad mokykliniuose vadovėliuose kalba prastinama, išstumiant senovines nusistovėjusias gramatines formas. Mokiniai iš mokyklų išeina beraščiai, rusiškai keikiasi, vartoja daug svetimybių. Kalba nyksta ir prastėja, kai vietoje turimų savų žodžių vartojame svetimus.
Įžvelgdama savojo persekiojimo paralelę su A. Valotka, mokytoja stiprina ryžtą jį ginti dėl žodžių „čigonas ir negras.“ Atsivertę lietuvių kalbos žodyną rasime šiuos žodžius, o žodžio „romas“ išvis nėra. Čigonų kalboje žodis „rom“ reiškia vyrą, ar vedusį vyrą, o moteris, ar žmona vadinama „romni.“ 1981 metais čigonai kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizacijos valstybes, kad pripažintų čigonus atskira tauta, laikyti juos tautine mažuma ir vadinti romais. Jie save kildina iš šiaurės vakarų Indijos, o vardą „romai“ iš sanskrito kalbos „doma,“ kurio reikšmė susijusi su namais ir tėvyne. Trylikoje pasaulio valstybių įteisintas ir vartojamas žodis „čigonas.“ O žodžio „negras“ kilmė ispaniška ir reiškia „juodas.“ Žiūrint, kaip šį žodį vartosi, ar neutraliai, ar meiliai, ar įžeidžiančiai.
Užbaigdama kalbą, mokytoja sakė: „Viską darykime, kad neprarastume stiprios valstybinės kalbos, stiprios valstybės ir Tėvynės – būkime verti savo garbingų protėvių, kurių kraujas liejosi upėmis ir kurių kraujas šiandien šaukia: lietuvi, budėk, dirbk, gerbk ir mylėk savo kalbą ir šalį, nepalik savo krašto likimo valiai, neišvažiuok iš Lietuvos – juk čia ir tik čia yra tavo Tėvynė.“
„Lietuvos Respublikos konstitucijoje įrašytas valstybinis lietuvių kalbos statusas nyksta beregint. Tai vyksta dėl paprastos priežasties – Europos Sąjungoje spartinamas tautų ir nacionalinių valstybių griovimas ir stiprinama centralizacija. Įtvirtinta „Globalios Lietuvos“ ideologija reiškia nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės išnykimą – žemių neišvengiamą subyrėjimą, o tautos virtimą susiskaidžiusia daugiakultūre ir daugiakalbe visuomene,“ – kalbėjo dr. Artūras Judžentis. Jis pabrėžė apie valdžios menkinamą lietuvių kalbos statusą, pateisinančias įvairias kalbos savitumo ardymo ir bendrinės kalbos susinimo apraiškas. Taip pat apie nuo okupacinių Lietuvos laikų išlikusius kitakalbių mokyklų tinklus, lietuviškos abėcėlės darkymą, įtraukiant svetimas raides, valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų nepaisanti asmenvardžių ir vietovardžių rašyba pagal originalą, per amžius nusistovėjusių užsienio valstybių bei tautų pavadinimų ideologinis keitimas yra akivaizdūs bendrinės lietuvių kalbos nuosmukio požymiai.
Prelegentas apgailestavo, kad sulaukėme laikų, kai jau viešai persekiojami lietuvių kalbą ginantys žmonės. Paminėjo teisiamą mokytoją Aliną Laučienę, dabar už Valstybinės kalbos įstatymų reikalavimą puolamas Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka. Juk būtent šis kalbos vadovas išdrįso pasakyti, kad rusų ir lenkų mokyklos turėtų pereiti prie mokymo Valstybine lietuvių kalba. „Trokštame, kad lietuvių kalba atgautų iš esmės jau prarastą valstybinį statusą, kad ji vėl būtų saugoma ir išliktų amžius. Tad, kiek įstengdami, ginkime lietuvių kalbą ir jos sergėtojus, nes ji – brangiausioji – yra viena iš lietuvių tautos ir jos įkurtos valstybės pamatų! Te nekausto mūsų baimė, tesukyla valia ir ryžtas priešintis. Tepadeda mums Dievas!“ – užbaigė kalbą dr. A. Judžentis.
Neatsiliko nuo šios protesto akcijos Kovo 11-osios signataras Leonas Milčius, parašydamas eilėraštį, kurį perskaitė G. Aukštikalnis:
„Neskurdinkim savo kalbos,
Nemalkime vėjų malūnais,
Kurie rytoj gal kitaip dar papūs,
Visaip gi žemėje čia būna.
Jos grožį pasaulis jau žino,
Tik mes ją „dilgėlėmis“ kaišom,
Nuo seno turtingą žodyną,
Tarsi apduję braukom ir taisom.
Vis stengiamės kitiems įtikti,
Kitų raidėm raidyną plečiam,
Gal kas ir kinų painų ženklą,
Priimt pasiūlys tartum svečią?
Kur žmonės – ąžuolai, kur liepos?
Politikos lauke – plepus karklynas,
Patiems galvot nereikia nieko,
Išgelbės, sako, Briuselis tėvynę
Gelbės – negelbės, kas juos žino,
Bus nesunku save pateisint –
Tokie jau tie politiniai žaidimai,
Kai turim neveikimo laisvę.
Tad gal nekurkime naujai istorijos,
Priimkime visas jos buvusias spalvas,
Priimkime žodžius, nors jų gal ir nenori,
Tingėjimu išlepinta „elitinė“ karta.
Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos
„XXI amžius“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 17-18 (2678–2679)