Gruodžio mėnesį prisiminkime
Atmintis
1890 01 01 okupuotoje Lietuvoje, Puskepurių k., Šunskų vlsč., Marijampolės ap., gimė Juozas Papečkys, teisininkas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, publicistas. 1916 m. baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Nepriklausomybės kovų savanoris. XIII (M. Šleževičiaus) ministrų kabinete buvo krašto apsaugos ministras, 1927-1928 m. advokatas Kaune. 1938-1940 m. – Valstybės tarybos pirmininko pavaduotojas. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, išvežtas į Severouralsko lagerį № 35. 1942 11 04 NKVD sušaudytas Sverdlovske.
1915 12 01 okupuotoje Lietuvoje, Mitragalių k., Čiobiškio vls., Rokiškio ap., gimė Boleslovas (iki 1961 m. – Balys) Milaknis (Mitragalis), skulptorius, pedagogas. Mirė 2013 06 04.
1975 12 01 prie Kauno, KGB organizuotoje „autoavarijoje“, žuvo Klemensas Brunius, patriotas, inžinierius, voldemarininkų atstovas, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, Sibiro politinis kalinys. 1940 06, kai SSRS okupavo Lietuvą, buvo komandiruotėje Vokietijoje ir į Lietuvą negrįžo. Priklausė K. Škirpos sudarytai Pasitarimo tarybai. Dalyvavo sudarant Lietuvių aktyvistų frontą (1940). Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą, 1941 06 pabaigoje K. Škirpos nurodymu grįžo į Lietuvą. Buvo vienas Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narių, vėliau vado pavaduotojas, kurį laiką vadas. 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės Patariamosios kolegijos narys. 1941 09 14 su kitais pasirašė Lietuvių nacionalistų partijos memorandumą vokiečių okupacinei valdžiai, ginantį Lietuvos interesus (K. Brunius priklausė šios partijos patriotiniam sparnui). Siekė susipriešinusių Lietuvių nacionalistų partijos ir Lietuvių aktyvistų fronto politinio bendradarbiavimo. Nacių okupacinei administracijai 1941 m. pabaigoje uždraudus Lietuvių nacionalistų partiją, įsitraukė į antinacinę veiklą. Vienas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos įkūrėjų (1942). Nuo 1943 m. – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys (atstovavo nacionalistams). 1944 04 30 gestapo suimtas, įkalintas Bayroito kalėjime Vokietijoje. 1945 04 JAV karių išlaisvintas atvyko į Viurcburge atkurto Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto štabą. 1945 10 pabaigoje su J. Deksniu nelegaliai atvyko į SSRS okupuotą Lietuvą kurti antisovietinio politinio pasipriešinimo centrą. 1946 12 24 Kaune suimtas ir 1947 08 10 nuteistas; kalintas Komijos lageriuose. 1956 07 23 paleistas grįžo į Lietuvą. Dirbo inžinieriumi statybininku. Gimė 1900 03 25 Ožkiniuose, Punsko valsčiuje.
1900 12 02 okupuotoje Lietuvoje, Krakėse, Kėdainių vlsč., gimė Ipolitas Nauragis. 1919 m. stojo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Mokėsi Kauno karo mokykloje ir baigė šios mokyklos 2-ąją laidą. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1929 m. pasitraukė iš karinės tarnybos, turėdamas kapitono laipsnį. Tais pačiais metais baigė Kauno muzikos mokyklą ir 1928-1944 m. buvo Valstybės teatro solistu. Teatre sukūrė 70 vaidmenų. 1930-1932 m. I. Nauragis studijavo Prancūzijoje ir Italijoje, dainavo Milano operos teatruose. Buvo vertinamas kaip koncertinis dainininkas, su daina aplankęs visus didesnius Lietuvos miestus. 1944 m. I. Nauragis pasitraukė į Vakarus, o nuo 1949 m. apsigyveno JAV. Išeivijoje tęsė koncertinę veiklą, prisidėjo prie lietuviškos operos organizavimo JAV. Mirė 1982 02 23 Providence, JAV.
1885 12 03 okupuotoje Lietuvoje, Gluosnykuose, Alytaus r., gimė Antanas Aleksandravičius, skulptorius. Mirė 1970 02 04 Kaune.
2005 12 03 JAV mirė Rimvydas Pranas Šilbajoris literatūros tyrinėtojas, kritikas, profesorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. apsigyveno JAV. Gimė 1926 01 06 Kretingoje.
1925 12 05 Rimaisų k., Ramygalos vlsč., Panevėžio ap., gimė Bronislovas Juospaitis, 1944-1946 m. ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės, Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio partizanas. 1948-1951 m. vadovavo Vėtros būriui. 1951 03 14 mūšyje su MGB sunkiai sužeistas. 1952 m. nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties bausme. Kalintas Norilsko, Taišeto, Mordovijos lageriuose. 1966 m. grįžo į Lietuvą. Karys savanoris (1998), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus (1998) ir kt. apdovanojimų kavalierius. 2019 m. Laisvės premijos laureatas. Mirė 2021 12 27 Panevėžyje. Palaidotas Ramygalos kapinėse.
1945 12 05 Kaune mirė Petras Kalpokas, dailininkas, tapytojas. Mokėsi Mintaujos, vėliau – Rygos gimnazijose, 1898-1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje Miunchene. 1908-1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose. 1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė. 1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 1929-1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas). Gimė 1880 03 31 Miškinėje, Biržų r.
1960 12 07 Čikagoje, JAV mirė Paulius Augius, dailininkas grafikas. Baigė Telšių gimnaziją, 1935 m. – Kauno meno mokyklą. 1935 – 1938 m. mokėsi Paryžiaus aukštojoje meno bei dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje. 1936 m. medžio raižiniais iliustravo Žemaitės „Petrą Kurmelį“, 1937 m. M. Valančiaus „Žemaičių vestuves“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Išeivijoje pasirodė svarbiausi jo darbai. Gimė 1909 09 02 Gečaičiuose, Žemaičių Kalvarijos valsčiuje.
1965 12 07 Niujorke, JAV, mirė Kipras Bielinis, Lietuvos politinis veikėjas, vienas iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų, knygnešio J. Bielinio sūnus. Mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava) realinėje mokykloje, Rygos gimnazijoje; priklausė slaptiems mokinių būreliams. 1902 m. pašalintas iš gimnazijos įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. 1905 03 10 Kupiškyje surengė pirmą Lietuvoje viešą politinį mitingą prieš caro valdžią (1905 m. jų suorganizavo apie 30). 1906 m. Rygoje prie Latvijos socialdemokratų partijos sudarė apie 500 lietuvių darbininkų grupę. 1907-1912 m. kalintas Rygoje, vėliau ištremtas į Irkutsko guberniją; 1913 m. pabėgo, Jankevičiaus pavarde gyveno netoli Chabarovsko. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. dalyvavo kovose su bermontininkais 1920-1922 m. Steigiamojo Seimo, 1923-1927 m. II ir III Seimų atstovas. Iki 1940 m. spaudos, finansų, kooperacijos draugijų veikėjas, Žemės ūkio rūmų skyriaus vedėjas, Kauno ligonių kasų tarybos pirmininkas. 1941 m. įsitraukė į lietuvių antinacinį pasipriešinimą. Nuo 1943 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto finansų komisijos pirmininkas; 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo Komiteto delegatūroje Berlyne, 1945-1949 m. – Tautos fondo valdytojas. Nuo 1949 m. gyveno JAV, 1996 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1883 09 26 Purviškių vienkiemyje, Suosto par., Biržų-Pasvalio ap.
1895 12 08 Svėdasuose gimė Bronė Buivydaitė-Mačiulienė (Tyrų duktė), poetė ir vaikų rašytoja. Mirė 1984 01 29 Anykščiuose.
1945 12 08 Prostornensko lageryje, Džezkazgano sr., Kazachstane, mirė Petras Ruseckas, Lietuvos knygnešys, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis.1896 m. su tėvais apsigyveno Maladečine, 1897 m. persikėlė į Rygą. 1898-1901 m. – jūrininkas Odesoje. Gabeno draudžiamą spaudą, dalyvavo lietuvių „Rūtos“ draugijos veikloje. 1904 m. pašauktas į kariuomenę, 1905 m. dezertyravo ir slapstėsi. 1905-1907 m. aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime. revoliucijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis. Drauge su E. Galvanausku ir J. Gabriu įsteigė Lietuvos valstiečių sąjungą, rengė jos įstatus. 1906 01 05 suimtas netoli Kauno, pusę metų kalintas Kalvarijos kalėjime. 1908 m. bandė stoti į Peterburgo universitetą, bet vėl areštuotas, 1908-1911 m. kalintas Peterburgo ir Naugardo kalėjimuose. 1911 m. Vilniuje dirbo laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ redakcijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pašauktas į kariuomenę. 1915 07 01 pateko į vokiečių nelaisvę. Joje buvo iki 1918 10 02. 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą ir tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, Krašto apsaugos ministerijoje suorganizavo literatūros skyrių, jo viršininkas. 1920 05 15-1922 11 13 – Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. 1922 m. pabaigoje grįžo į kariuomenę. 1922 m. vienas iš Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų. 1922-1925 m. žurnalo „Karys“ redaktorius, turėjo majoro karinį laipsnį. 1924 m. spaudoje paskelbė straipsnį, kuriame kreipėsi dar į gyvus knygnešius, prisimenančius spaudos draudimo laikus, ir prašė siųsti jam prisiminimus bei kitą medžiagą jo sumanytai knygai „Knygnešys“. Dėl šio darbo 1925 m. atsisakė redaktoriaus pareigų ir išėjo į atsargą. 1926 ir 1928 m. išleido du „Knygnešio“ tomus. Buvo paruoštas ir trečiasis tomas, tačiau mįslingomis aplinkybėmis dingo. 1933 m. Kauno miesto savivaldybės socialinės apsaugos skyriaus vedėjas ir miesto tarybos narys. Dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. 1940 m. gegužę apsigyveno Vilniuje. 1941-1944 m. dirbo antikvariato knygyne. 1944 12 14 NKVD areštuotas, 1945 04 18 nuteistas kalėti dešimčiai metų. Mirė lageryje iš bado ir išsekimo. Vežant jo kūną pro vartus sargybos viršininkas kirviu suskaldė jam galvą. Periodinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti 1903 m. Bendradarbiavo leidiniuose „Mūsų žinynas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Jaunimas“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Kardas“. Rašė lietuvių ir lenkų kalba. Be „Knygnešio“ parašė reikšmingas Lietuvos istorijai knygas „Baudžiava“, „Lietuva Didžiajame kare“, „Išniekintos vėliavos“, „Savanorių žygiai“, „Mūsų įžymieji žmonės“, „Pasaulio lietuviai“. Gimė 1883 07 20 Baubliškių vienkiemyje, Panemunėlio vlsč., Rokiškio aps.
1940 12 12 Vilniuje mirė Antanas Viskantas, kunigas, Vilniaus krašto veikėjas. 1900 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir įšventintas kunigu, 1907-1911 m. Liuveno universitete Belgijoje studijavo filosofiją, 1911-1919 m. Romos universitete – teologiją ir bažnytinę teisę. Filosofijos (1911) ir teologijos (1915) daktaras. 1916-1918 m. gyveno Fribūre, rūpinosi lietuvių karo pabėgėlių šalpa, kėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo klausimą. 1919 m. grįžo į Lietuvą. A. Viskantas buvo vienas iš Vilniaus lietuvių Šv. Kazimiero draugijos steigėjų 1925 m., pirmasis ir ilgametis tos draugijos pirmininkas, organizavęs jos skyrius Vilniaus ir Suvalkų kraštuose. Jis vienas iš lietuvių meno ir literatūros bendrijos, susikūrusios 1932 m. Vilniuje, iniciatorių ir steigėjų. Jai A. Viskantas pirmininkavo iki 1939 m. Pirmininkavo ir Lietuvių mokslo draugijai. Bažnytines pareigas A. Viskantas ėjo Šv. Kryžiaus bonifratrų bažnyčioje. Gimė Žemaitijoje 1877 (kituose šaltiniuose – 1875 m.).
1890 12 14 Barsukinės k., Šunskų vlsč., Marijampolės ap., gimė Julius Abraitis, Lietuvos kariuomenės karinis gydytojas, majoras. 1911 m. įstojo į Maskvos universiteto teisės, vėliau perėjo į medicines fakultetą, kurį baigė 1917 m. 1917-1918 m. – kariuomenės gydytojas rusų armijoje. 1918 m. apsigyveno Prienuose. 1918-1920 m. – Alytaus apsk. gydytojas, kartu Alytaus ligoninės kūrėjas ir vadovas. Vėliau buvo kariuomenės gydytojas. Bendradarbiavo spaudoje. 1910-1911 m. vadovavo Marijampolės „aušrininkų“ organizacijai. Mirė 1987 m. JAV.
1905 12 14 Pužonių k., Rokiškio vlsč., gimė Leonas Grigonis-Užpalis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos narys, 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos signataras, Prisikėlimo apygardos vadas, pulkininkas leitenantas. Žuvo 1950 07 22 kautynių metu Ariogalos vlsč.Daugėliškių miške, išdavus Prisikėlimo apygardos štabo bunkerio buvimo vietą. Kartu žuvo Aleksas Meškauskas-Elytė, Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas, partizanas Banga.
1880 12 17 Pikžirniuose, Šakių r., gimė Juozas Vailokaitis, kunigas. 1905 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją, 1907-1910 m. – „Šaltinio“ redaktorius, 1917 m. – LKDP pirmininkas, 1919 m. Katalikų veikimo centro pirmininkas Kaune. Buvo Steigiamojo ir I Seimų narys. Mirė 1953 08 02 Paštuvoje, Kauno r.
1890 12 17 Rusėnuose, Veiviržėnų vlsč., gimė Juozas Žemgulys, gydytojas. Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Mediciną studijavo Petrapilio karo medicinos akademijoje ir Tartu universitete. 1918 m. paskirtas Jurbarko ligoninės vedėju. 1919 m. persikėlė į Kauno valstybinę ligoninę. 1923-1935 m. buvo Karo ligoninės chirurginio skyriaus vedėjas. Karo tarnyboje turėjo pulkininko laipsnį. 1940 m. persikėlė į Panevėžio ligoninę vadovauti chirurgijos skyriui. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo Lietuvos chirurgų draugijos steigėjas, 1920-1922 m. „Medicinos“ žurnalo pirmasis redaktorius, dirbo Karo sanitarijos draugijoje, redagavo populiarią knygą „Žmonių gydymas namuose“. 1941 06 26 jį nukankino besitraukiantys bolševikai.
1980 12 17 Lemonte, JAV, mirė Marius Katiliškis (iki 1949 m. Albinas Marius Vaitkus), išeivijos rašytojas. Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Katiliškių k. netoli Žagarės. Mokėsi Žagarėje, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Studijavo menus Friburge, Šveicarijoje. 1949 m. atvyko į JAV. Palaidotas Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Gimė 1915 09 15 Gruzdžiuose.
1950 12 18 Abezės lageryje (Komių ATSR) mirė Jonas Juodišius, Lietuvos Respublikos Karo mokyklos viršininkas, brigados generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 01 26 įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas mokomosios komandos prie Kauno miesto komendantūros jaunesniuoju karininku. Dalyvavo kovose su bolševikais. Tarnavo 1-ojoje baterijoje, 1-ajame pasienio pulke, nuo 1921 05 20 – 1-ojoje artilerijos brigadoje ir nuo 1922 05 04 – 1-ojoje haubicų baterijoje. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Vėliau tarnavo 2-ajame artilerijos pulke, nuo 1924 03 06 laikinai ėjo pulko vado pareigas. 1925-1929 m. studijavo Briuselio generalinio štabo akademijoje (Belgijoje). Baigęs mokslus priskirtas prie Vyriausiojo štabo. 1930 02 17 perkeltas į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą, paskirtas inspektoriumi ir dėstytoju. Dėstė karo istoriją ir taktiką. 1934 02 01paskirtas 4-ojo artilerijos pulko vadu. 1939 04 04 – Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininku. 06 13 jam suteiktas brigados generolo laipsnis. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 07 29 jis buvo paskirtas Aukštosios karo mokyklos etatiniu lektoriumi. 09 02 paskirtas eiti Raudonosios Armijos 179-osios šaulių divizijos artilerijos viršininko pareigas. 12 29 jo karinis laipsnis pakeltas į generolo majoro. 1941 m. išsiųstas į artileristų kursus Maskvoje. 1941 06 28 suimtas ir ištremtas į Norilsko Lamos konclagerį, Krasnojarsko šiaurėje. Dauguma čia mirė ir buvo palaidoti amžino įšalo žemėje. 1944 m. vasarą lietuvių karininkai traukiniu atvežti į Dudinkos uostą Jenisiejaus žiotyse, o iš čia paskirstyti į Novosibirsko, Omsko, Čeliabinsko ir Kuibyševo kalėjimus. Iš Kuibyševo po pusantro mėnesio kelionės traukinys su kaliniais pasiekė Potmos geležinkelio stotį Mordovijoje. Likusius gyvus aštuonis (iš 42) artilerijos karininkus Mordovijoje laikė iki 1946 metų. 1949 m. J. Juodišius perkeltas į Abezės lagerį Komijoje. 1991 m. paimta žemės iš palaidojimo vietos, kuri urnoje atvežta į Rokantiškių kapines ir palaidota į žmonos kapą. Abezėje, Rusijoje, jam pastatytas paminklas. Gimė 1892 06 18 Ropydų k. (yra duomenų, kad gimė Vėdarų k.), Barzdų vlsč., Šakių ap. Keistai skamba duomenys (net rimtuose leidiniuose) apie tai, kad gen. J. Juodišius Abezės lageryje žuvo. Mons. Alfonsas Svarinskas, dirbęs Abezės ligoninėje felčeriu, savo prisiminimuose rašo: „Netrukus jo sveikatos būklė labai pablogėjo – jis sirgo hipertonija. Generolą paguldė į į pirmąjį korpusą. Iš ten jis nebeišėjo… Paskutinę dieną prieš jo mirtį ilgai šnekėjomės. Netrukus man pranešė, kad skubėčiau į baraką, nes Juodišius miršta. Nubėgęs radau jį jau mirusį. Jis mirė 1950 12 18 vakare, apie 23 valandą – likus tik penkiems mėnesiams iki paleidimo į laisvę. Po mirties atliktas jo kūno skrodimas. Paaiškėjo, kad jis mirė nuo krūtinės aortos plyšimo…“ O gal jo likimui turėjo įtakos jo paskutinis pokalbis KGB: „Generole majore, noriu su tamsta pasikalbėti“, „Vyresnysis leitenante, klausau jūsų“ ir ėmė klausinėti, ar negalėtų padėti – informuoti, ką galvoja, ką kalba lietuviai lageryje. Generolas atsistojo: „Vyresnysis leitenante, niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu“. Mons. A. Svarinskas prisimena: „Į tuščią eterio buteliuką įdėjau prancūzų kalba užrašytą mirusiojo vardą, pavardę, karinį laipsnį. Susitariau su morge dirbusiais gydytojais Vladu Šimkūnu ir Leonid Krimskij ir, kai darė skrodimą, šį flakonėlį įdėjome į mirusiojo krūtinės ląstą, kad kada nors generolo kūną būtų galima atpažinti“. Nesuprantama, kodėl norima sukelti abejonę mons. A. Svarinsko atminčiai?..
1975 12 18 Hot Springe (Arkanzaso valstija), JAV, mirė Pranas Skardžius, vienas žymiausių Lietuvos Respublikos kalbininkų. Gimė 1899 03 26 Subačiuje, Kupiškio r.
1805 12 21 Pamelėčiuose, Mažojoje Lietuvoje, gimė Fridrichas Bekeris, Rytų Prūsijos kunigas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas, išvertęs į lietuvių kalbą studentų himną „Gaudeamus igitur”.
1825 12 21 Platustėliuose, Kaltinėnų vlsč., gimė Jeronimas Kiprijonas Račkauskas, kunigas, rašytojas. Pradžios mokslą išėjo Kražiuose, 7 gimnazijos klases Rygoje, mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1851 m. – Varnių kunigų seminarijos profesorius, vėliau ir inspektorius; seminariją perkėlus į Kauną, iki 1887 m. – jos rektorius. Buvo aiškaus lietuviško nusistatymo, iš klierikų reikalavo mokytis lietuvių kalbą. Vyskupas M. Valančius kun. J. Račkauską vertino ir brangino, o vysk. M. Paliulionis juo nepasitikėjo, laikydamas per dideliu valdžios šalininku ir nepakankamu rezistentu. Rektorius labai mylėjo klierikus, dažnai atleisdavo net ir didelius išsišokimus prieš seminarijos vadovybę. Išleido keletą maldų ir meditacijų knygų („Munka Viešpaties Jėzaus…“, „Vadovas į dangų…“, „Balsas Dievo prie žmogaus…“, „Aplankymas Švenčiausio Sakramento…“, išvertė M. Bialobžeskio pamokslų, parašė ankstyvųjų amžių Bažnyčios istoriją (uždraustą cenzūros, rankraštis dingo). Išleistos knygos, be religinio švietimo, atliko žmonių raštingumo ugdymo vaidmenį. Rašė žemaičių tarme. Bendradarbiavo lenkų žurnale „Przegląd katolicki“, paskelbė vysk. M Valančiaus biografiją, pranešimų iš Lietuvos bažnyčių gyvenimo, kunigų nekrologų, parašė straipsnių lenkų leistai bažnytinei enciklopedijai. Mirė 1889 12 22 Kaune.
1960 12 21 Čikagoje, JAV, mirė Antanas Kasakaitis, Lietuvos pedagogas, vertėjas, visuomenės veikėjas. 1889 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Negavęs darbo Lietuvoje, mokytojavo Nure (Lenkija). 1905 m. vienas Lietuvos mokytojų sąjungos steigėjų 1906-1913 m. mokytojavo Surviliškio pradžios mokykloje (Kėdainių apskr.), čia su K. Paltaroku įsteigė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių. 1913 m. vėl priverstas išvykti į Lenkiją. Varšuvoje mokytojavo pradžios mokykloje, Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos narys, Nepriklausomos Lietuvos sąjungos pirmininkas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – Lietuvos konsulas Lenkijoje. 1923 m. grįžęs į Lietuvą iki 1936 m. dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. 1926-1936 m. – Knygų leidimo, 1929-1932 m. – Lietuvių kalbos rašybos komisijų narys. 1938 m. jo iniciatyva įkurta Pentupio pradžios mokykla (Marijampolės apskr.). 1944 m. išvyko į Vokietiją, 1950 m. – į JAV. Platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo žurnale „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Švietimo darbas“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Tautos mokykla“ ir kituose. Išvertė H. Spencerio knygą „Proto, doros ir kūno auklėjimas“ (1927). Visą gyvenimą nešiojo širdies skausmą – niekada neaplankė sūnaus Vytauto, buvusio Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių bataliono karininko, 1919 12 09 bolševikų kardais sukapoto Čeremuškine, Sibire, žūties vietos. Gimė 1870 09 13 Subačiškėse, Gudelių vlsč., Marijampolės apskr.
1885 12 22 Ceikiniuose, Ignalinos r., gimė Kipras Petrauskas, pasaulinio garso dainininkas (tenoras). Mirė 1968 01 17 Vilniuje.
1905 12 23 Bernotave, Alsėdžių vlsč., Plungės r., gimė Stanislovas Anglickis, lietuvių publicistas, poetas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Mirė 1999 02 26.
2010 12 27 Vilniuje mirė Vanda Zaborskaitė, literatūros tyrinėtoja, eseistė, pedagogė. Palaidota Antakalnio kapinėse. Gimė 1922 12 24 Vaškuose, Pasvalio r.
1975 12 28 Hot Springe (Arkanzaso valstija, JAV) mirė Pranas Skardžius, vienas žymiausių Lietuvos Respublikos kalbininkų Gimė 1899 03 26 Subačiuje, Kupiškio r.
1895 12 29 Netičkampyje, Marijampolės apskr., gimė Antanas Matulaitis. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje buvo slaptų ateitininkų organizacijų narys, 1917 m. Voroneže – Rusijos lietuvių ateitininkų organizacijų pirmininkas. 1918 m. baigė Voronežo berniukų gimnaziją. Grįžęs į Lietuvą iki 1919 06 buvo Marijampolės miesto laikinosios tarybos narys. 1919 12 baigęs Karo mokyklą tarnavo 1-ajame atsargos batalione, 1920 02 paskirtas Generalinio štabo Literatūros skyriaus Kultūros ir švietimo sekcijos vedėju. Nuo 1920 m. – Lietuvos darbo federacijos pirmininkas. 1920 m. spalį L. Želigovskio daliniams puolant Vilnių, Seimas padarė pertrauką. A. Matulaitis išvyko į frontą. 10 17 Babriškėse, Varėnos vlsč., sunkiai sužeistas, 1920 10 20 mirė Alytaus ligoninėje. Tai pats pirmasis Steigiamojo Seimo narys, tragiškai žuvęs kovose su lenkais. A. Žmuidzinavičius aplankęs jį Alytaus karo ligoninėje prisiminė: „Pamačiau jį gulintį aukštielninką, užmerktomis akimis, pageltusiu veidu – širdį man suspaudė didis skausmas. Nejaugi čia tas pats žydįs, kupinas vilties ir pasiryžimo vyras? (…) Jis ilgokai, įtemptai į mane žiūrėjo. Po to tyliai paklausė: „Ar Vilnius jau mūsų rankose?“ – „Taip, taip, žinoma, netrukus mes ten būsime. Viskas bus atitaisyta“. Karžygio akys vėl užsimerkė, veidas nurimo. (…) Netrukus jo netekome “ . A. Matulaičiui nebuvo nė 25-erių… Palaidotas Marijampolės kapinės 1931 m. apdovanotas (po mirties) Šaulių žvaigždės ordinu.
1901 12 29 (dokumentuose nurodoma 1902 01 01 data) Baluškiuose, Daujėnų vlsč., Pasvalio r., gimė Jonas Pyragius, Lietuvos karinis ir sporto veikėjas, aviacijos majoras, sklandytojas 1919 01 savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 07-11 dalyvavo Nepriklausomybės karo kovose su Sovietų Rusijos ir bermontininkų, 1920 m. – su Lenkijos kariuomene. 1920 10 baigė Karo mokyklą, 1922 10 – Aukštuosius karininkų kursus. 1923-1924 m. – Šarvuočių autodiviziono būrio vadas. Nuo 1924 10 tarnavo karo aviacijoje. 1925 06 baigė aviacijos, 1926 09 – aukštojo pilotažo kursus. Nuo 1927 02 – karo lakūnas. 1927-1929 m. – organizacijos „Geležinis vilkas“ vadovybės narys. 1932-1934 m. – eskadrilės vadas. Majoras (1932). Už dalyvavimą 1934 06 07 voldemarininkų rengtame nesėkmingame perversme suimtas, pažemintas į eilinius, paleistas į atsargą. 1924-1929 m. buvo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, Lietuvos sporto lygos, Lietuvos aeroklubo, Lietuvos kariuomenės sporto draugijos vienas steigėjų. 1934-1935 m. – Nidos sklandymo mokyklos viršininkas. 1934-1936 m. pasiekė Lietuvos sklandymo rekordų, 1938 m. I Lietuvos tautinėje olimpiadoje laimėjo aukso medalį. 1936-1939 m. – Lietuvos aeroklubo generalinis sekretorius, 1935-1940 m. – Lietuvos aeroklubo atstovas Tarptautinėje sklandymo komisijoje. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją, prisidėjo prie Lietuvių aktyvistų fronto veiklos. 1941-1943m. tarnavo Vokietijos kariuomenėje (vertėjavo įvairių dalinių štabuose Dancige (dabar Gdanskas), Smolenske, Pskove). 1943-1944 m, – vidaus reikalų generalinio tarėjo pavaduotojas Lietuvoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1944-1945 m. – instruktorius Vokietijos žvalgybos mokyklose. 1945-1947 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Gros Hesepėje (Vokietija). Nuo 1949 m. gyveno Australijoje, įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Parengė ir parašė knygų apie aviaciją, priešlėktuvinę apsaugą, atsiminimus „Kovosiu kol gyvas“ (išleisti 1993). 1935 m. redagavo žurnalą „Lietuvos sparnai“, bendradarbiavo žurnaluose „Mūsų žinynas“, „Karys“. Apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu (1928). Mirė 1975 10 20 Adelaidėje, Australijoje.
1860 12 30 Kubilėliuose, Šakių r., gimė Jonas Jablonskis-Rygiškių Jonas, lietuvių kalbininkas, pedagogas. 1885 m. baigė Maskvos universitetą, įgijo klasikinės filologijos specialybę. Mokytojavo Mintaujoje, Panevėžyje, Breste, Voroneže. Nuo 1922 m. – Kauno universiteto garbės profesorius. Vytauto Landsbergio senelis. Mirė 1930 02 23 Kaune.
1655 12 31 Tikocino pilyje mirė (buvo nužudytas ar nusižudė?) Jonušas Radvila, kunigaikštis, Lietuvos valstybės ir karo veikėjas, Kėdainių unijos su Švedija sudarytojas, Kristupo Radvilos (1585–1640) sūnus, LDK evangelikų reformatų globėjas. Studijavo Leipcigo, Leideno universitetuose. Nuo 1646 m. – LDK lauko etmonas ir Žemaitijos seniūnas, nuo 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas, 1654-1655 m. vadovavo LDK kariuomenei. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių (1655) išgelbėjo LDK didįjį antspaudą ir iždą. Pasirašius Kėdainių sutartį su Švedija (1655), ATR Seimas paskelbė išdaviku, nusavino jo valdas Biržuose, Dubingiuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje, Svėdasuose (1659 m. grąžintos Radviloms). Gimė 1612 12 02 Papilyje, dab. Biržų r.
1860 12 31 Poškiečių Dovainiškių k., Pakruojo vlsč., Šiaulių ap., gimė Silvestras Žukauskas, Lietuvos kariuomenės generolas. 1887 m. baigė Vilniaus karo mokyklą, Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. gruodį grįžo į Lietuvą ir paskirtas krašto apsaugos ministru, bet dėl ligos šių pareigų nevykdė. Vėliau paliktas dirbti prie KAM. 1919 04 26 paskirtas Generalinio štabo viršininku, kartu 05 07–09 26 buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Dalyvavo kovose su bolševikais. 09 26 paskirtas ypatingųjų reikalų generolu prie vyriausiojo kariuomenės vado. 1920 02 23–06 14 antrą kartą buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. 06 14 paties prašymu iš kariuomenės paleistas. 1920 08 15 vėl priimtas į karinę tarnybą, paskirtas armijos inspektoriumi rikiuotei. Nuo 10 01 ėjo armijos vado pareigas. 1920 10 05 jam suteiktas generolo laipsnis. Dalyvavo kovose su lenkais. 1921 05 29 paskirtas ypatingųjų reikalų generolu prie krašto apsaugos ministro. 06 25 paties prašymu išleistas į atsargą. Atšauktas iš atsargos 1923 06 06–1928 01 26 trečią kartą buvo kariuomenės vadas. Netrukus dėl amžiaus vėl išleistas į atsargą. Mirė 1937 11 26 Dovalgonių dvare, Pažaislio vlsč., Kauno ap. Palaidotas senųjų Kauno miesto (Karmelitų) kapinių šiauriniame evangelikų liuteronų sektoriuje. Kapines likvidavus, kapo vieta nežinoma. 1995 11 25 generolo tėviškėje buvo pastatytas paminklinis akmuo.
2015 12 31 Kaune mirė Leonas Juozonis, tautodailininkas, projektuotojas, meno saviveiklos, kraštotyros žymūnas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, šachmatininkas ir stalo tenisininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos garbės narys. Gimė 1922 07 24 Geriškio II vienkiemyje, Pandėlio r., Rokiškio ap.
Parinko Gediminas Adomaitis
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 43–44 (2656–2657)