Gydyti sužeistą demokratijos širdį
Popiežiaus Pranciškaus mintys, išsakytos Italijos katalikų Socialinės savaitės dalyviams
Mindaugas BUIKA
Popiežiaus Pranciškaus kvietimu šį rugpjūčio mėnesį ypatingu būdu meldžiantis už politinės tarnystės kilnumą, norime apžvelgti jo mintis, išsakytas Italijos katalikų 50-osios Socialinės savaitės dalyviams.
Šiame liepos pirmosiomis dienomis Triesto mieste vykusiame renginyje, šalies vyskupijų delegatams svarstant temą „Demokratijos širdyje“ („Al Cuore della Democrazia“), dalyvaujant ganytojams ir valstybės vadovams, buvo aptartos įvairios politikos problemos. Akcentuota Italijoje ir visoje Europoje juntama tam tikra demokratijos krizė dėl plintančių populizmo bei autoritarizmo nuostatų, esant abejingumui visuomenės reikalams. Šventasis Tėvas savo kalboje tvirtino, kad demokratija (gr. k. demokratia – liaudies valdžia) turi likti pagrindinė politinė santvarka, besiremianti vertybėmis ir visuomenės daugumos valios raiška, per laisvą vadovų renkamumą, keičiamumą ir atskaitomybę. Šiame procese turi aktyviai dalyvauti visi šalies piliečiai, asmeniniu bei bendruomeniniu įsijungimu, pirmenybę teikiant ne grupiniams interesams, o bendrajam gėriui.
Problemos turi skatinti įsitraukimą
Kasmetiniu katalikų Socialinių savaičių rengimu Italijoje ir kai kuriose kitose šalyse, Bažnyčia stengiasi vis iš naujo aktualiai pristatyti Evangelijos mokymo požiūrį į visuomeninius-politinius ir ekonominius reikalus, kuo ir remiasi žinoma katalikų socialinė doktrina. Liepos 7 dieną kalbėdamas apie tai Triesto kongresų rūmuose „Generali“, popiežius Pranciškus priminė, kad šių renginių iniciatorius, žymus XX pradžios italų katalikų visuomenės veikėjas ir ekonomistas palaimintasis Džiuzepė Toniuolas (Giuseppe Toniolo) yra pastebėjęs, kad teisingoje demokratinėje santvarkoje visos socialinės, teisinės ir politinės jėgos darniai bendradarbiauja dėl bendros gerovės, proporcingai besirūpindamos ypač vargingų sluoksnių pakilimu. Taikant šį apibūdinimą tenka pripažinti, jog šiandienos pasaulyje „demokratija nėra geros sveikatos“, ir tai kelia didelį nerimą Bažnyčiai, kuriai, kaip teigia Vatikano II Susirinkimo pastoracinė enciklika „Gaudium et Spes“, „nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jos širdyje“, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, jog katalikai, esmingai prisidėję prie demokratinės sistemos atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje (bei po Berlyno sienos griuvimo Vidurio ir Rytų Europoje), jaučia atsakomybę dėl jos palaikymo ir vystymo dabartinėmis sąlygomis. Kalboje priminta, jog apie tai rašė ir Italijos vyskupai, 1989 metais atnaujindami Socialinių savaičių kasmetinį rengimą ir patvirtindami, kad tikintieji turi realiai įprasminti savo socialinį įsipareigojimą taip pertvarkyti viešąjį gyvenimą, kad pirmasis dėmesys būtų skiriamas gyvenantiems skurde, liekantiems ekonominės pažangos užribyje. Reikia suteikti daugiau erdvės įvairių formų solidarumui ir stengtis, kad etikos principai vyrautų politinėje veikloje, siekiant aukštesnės gyvenimo kokybės, teisingo sambūvio bei autentiškos laisvės. Šis požiūris, kylantis iš Bažnyčios socialinės doktrinos nuostatų, tinka ne tik Italijos ir Europos kontekstui, bet visai tarptautinei bendrijai, nes demokratijos krizė dabar apima daugelį gyvenimo realijų visuose žemynuose. Todėl visur reikalingas socialinis atsinaujinimas yra paskata krikščionims atitinkamai ir atsakingai veikti, kur jie begyventų ir kokią visuomeninę padėtį beužimtų.
Toliau savo kalboje atkreipdamas dėmesį į susitikimo temoje naudotą širdies įvaizdį, popiežius Pranciškus pateikė keletą aktualių įžvalgų, pirmiausia pabrėždamas, jog „demokratijos krizę galima apibūdinti, kaip jos sužeistą širdį“. Vienas iš demokratijos tokio ligotumo bruožų, savo aštrumu kai kur primenantis „širdies priepuolį“ arba infarktą, yra paplitusi korupcija ir neteisėtumas, ignoruojant įstatymus, ir tai dar labiau skatina įvairias atskirties formas. To neigiamas poveikis atsiliepia visiems, nes, taikant Evangelijos apibūdinimą, jeigu kas nors yra marginalizuotas ir patiria neteisingumą, kenčia visas socialinis kūnas, tauta. Pasak Šventojo Tėvo, taip įsivyrauja vadinamoji „išmetimo kultūra“, kurioje nebėra vietos vargšams ir silpniesiems – nepageidaujamiems pradėtiems kūdikiams, išnaudojimą patiriančioms moterims, apleistiems vaikams, sunkiems ligoniams, vienišiems seneliams. Valdžios galia tampa uždara ir savitikslė, ji ieško naudos tik sau, nebegirdėdama paniekintų žmonių skundų, nenorėdama ir negebėdama jiems padėti. Buvo primintas žymaus Italijos krikščionių demokratų politiko, buvusio vyriausybės premjero Aldo Moro (1916–1978), kurį pagrobė ir nužudė marksistinių „raudonųjų brigadų“ teroristai, pastebėjimas: „Valstybė nėra tikrai demokratinė, jeigu jos aukščiausias tikslas nėra kiekvieno asmens orumo, laisvės ir savarankiškumo gynimas, jeigu ji nesistengia sudaryti sąlygų, kuriomis žmogus galėtų daryti pažangą ir įprasminti savo asmenybę“. Popiežius Pranciškus pripažino, kad demokratija neapsiriboja laisvu piliečių dalyvavimu rinkimuose, kad išaiškėtų visuomenės daugumos nusistatymas dėl siūlomų politinių programų, kurios neretai vėliau užmirštamos. Kita vertus, laisvas ir sąmoningas bei reiklus balsavimas yra svarbus demokratinės raiškos elementas, todėl sumenkėjęs dalyvavimas rinkimuose (tą parodė Europos Parlamento rinkimai), turi kelti susirūpinimą, nes liudija pilietinį abejingumą arba klaidingą nusistatymą, jog „tavo balsas vis tiek nieko nereiškia“. Reikia skatinti, kad visi piliečiai stengtųsi šiuo ir kitais būdais taikiai išreikšti savo nuomonę, dalyvauti politiniuose procesuose.
Toks įsitraukimas neturi būti formalus ir lengvabūdiškas, bet ugdomas nuo vaikystės ir jaunystės, kad brandus pilietiškumas padėtų atsispirti ideologinėms ir populistinėms pagundoms.
Solidarumas, subsidiarumas ir kūrybingumas
Kalbėdamas apie krikščionybės ir demokratijos sąsajas, Šventasis Tėvas priminė savo pastabas, 2014 metais išsakytas per apsilankymą Strasbūro (Prancūzija) mieste savo buveinę turinčiame Europos Parlamente. Tuomet jis pabrėžė, jog krikščionybė ir šiandien, didelio sekuliarizmo sąlygomis, gali daug pagelbėti mūsų žemyno politiniam bei socialiniam vystymuisi, teisingų santykių tarp religijos ir visuomenės kontekste. Taip gali būti palaikomas vaisingas dialogas tarp pilietinės tikinčiųjų bendruomenės ir politinių institucijų, kad „apšviesdami vieni kitus bei išsilaisvinę ir ideologinių atliekų, galėtume pradėti rūpimus svarstymus, ypač dėl tokių aktualių klausimų, kaip šeimos palaikymas bei pagarba žmogaus orumui“. Popiežius Pranciškus perspėjo, kad nereikia pasiduoti ne tik senosioms materialistinėms, bet ir naujosioms ideologijoms, kurios neretai yra gundančios paplitusiam individualizmui, bet gali nuvesti į pražūtį. Pirmiausia reikia vadovautis solidarumo ir subsidiarumo principais, rūpintis geranoriškais ir betarpiškais ryšiais tarp žmonių, juos stiprinti, vertinant kiekvieną asmenį, nepaisant jo kilmės ir socialinės padėties. Demokratija visada reikalauja pereiti nuo siauro partiškumo, prie platesnio įsitraukimo, nuo minios šūksnių ir reitingų, prie ramaus dialogo su visais. Kol mūsų ekonominė ir socialinė sistema reikalaus bent vienos aukos ir nulems bent vieno asmens atskirtį, tol negalėsime džiaugtis visuotine brolybe, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pasirėmė savo pastarąja socialine enciklika „Fratelli tutti“, kurioje nurodoma, jog tikrai broliška ir žmoniška visuomenė geba efektyviai ir stabiliai rūpintis visais savo nariais, kiekviename gyvenimo tarpsnyje ir aplinkybėmis. Tada jie gali ne tik patenkinti savo poreikius, bet ir noriai save išreikšti kitų naudai, net ir turėdami ribotas galimybes, kurios nemažina pagarbos rodomam solidarumui ir artimo meilei. Tada kiekvienas žmogus gali jaustis bendro projekto dalimi, kuri nebus atmesta, kaip esą nereikšminga ir nereikalinga. Popiežius Pranciškus vėlgi perspėjo dėl riboto naudingumo supratimo, kuris nepripažįsta kiekvieno asmens orumo dėl jo fizinės būklės ar tautinės bei rasinės padėties, nes tariamai išrinktųjų ir apsukriųjų gerovė yra veidmainiška ir nesuderinama su tikra demokratija. Ji nenori pripažinti socialinės tikrovės, skatina abejingumą silpniesiems, vargstantiems ar migrantams, nesirūpina atvirumu kitiems ir visuotiniu dalyvavimu politiniame procese. O juk kaip tik toks įsitraukimas ir visų veikimas gali padėti išvengti dabar paplitusio įvairių formų ekstremizmo pavojaus ir gydyti demokratijos širdies negalavimus.
Bažnyčia moko, jog šiam siekiui reikia drąsos ir ypač kūrybingumo, kurį palaiko Šventoji Dvasia, veikianti šeimose ir bendruomenėse, kaip ir politinio, ekonominio bei socialinio gyvenimo srityse, sakė Šventasis Tėvas. Jis pateikė tokius teigiamus pavyzdžius, kaip asmenų su negalia įsitraukimą į studijas ir ekonominę veiklą, darbininkų atsisakymą gauti didesnį atlyginimą, kad nebūtų atleisti kiti, atsinaujinančios energijos didesnį naudojimą, kad būtų užtikrinta integrali ekologija ir pan. Buvo paminėti tie politikos ir verslo lyderiai, kurie remia šeimas ir gimstamumą, kuria darbo vietas per gamybinės pramonės atkūrimą (reindustrializacija), skatina būsto prieinamumą ir viešojo transporto plėtrą, svetimšalių legalų įdarbinimą. Šiems ir kitiems klausimams spręsti reikia kuo platesnio pilietinės visuomenės įsitraukimo ir dalyvavimo, kuris ženklintų demokratijos širdies sveikatą. Kaip tik brolybė skatina tokį socialinį nusistatymą ir artimo meilės pasireiškimą, kai pirmenybė teikiama rūpinimuisi vieni kitais visuotine apimtimi, o ne vien savo klano ir bendrininkų gerove. Deja, kartais ir sąvokomis „tauta“, „liaudis“ ar „mūsų žmonės“ yra piktnaudžiaujama, jos klaidingai ir siaurai interpretuojamos, kaip „savieji“, nematant kitų ir dėl to kyla grėsmė demokratijos veikimui. Vis dėlto, popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, siekiant patvirtinti, kad visuomenė yra daugiau, nei paprasta individų suma, „tautos“ terminas, su jo kultūriniais ir tradiciniais bruožais, turi išlikti, bet tai neturi nieko bendro su lengvabūdišku populizmu. Juk yra sunku siekti didelių sumanymų ilgalaikėje perspektyvoje, jeigu tai netampa nacionalinės bendruomenės svajone: demokratija su išgydyta širdimi tegali puoselėti ateities siekių įgyvendinimą tik dalyvaujant visai tautai, ir tokio susitelkimo nereikia vengti. „Mūsų užduotis yra nemanipuliuoti demokratijos sąvoka, neiškraipyti jos turinio įvardijimais, siekiant pateisinti bet kokį veiksmą, net ir priešingą demokratijai, – teigė popiežius Pranciškus. – Demokratija neturi likti tuščia dėžutė, bet užpildyta asmens orumo, brolybės ir integralios ekologijos vertybėmis“.
Tikėjimo vaidmuo politinėje veikloje
Žvelgiant iš šios perspektyvos, katalikams negalima pasitenkinti tik privačiu, nuo viešųjų reikalų atitrauktu tikėjimu, kuris nedarytų įtakos jų politiniam veikimui. Be abejonės, tai nereiškia, kad turime būti tuojau pat išklausyti ir kad būtų daroma taip, kaip norime, pripažino Šventasis Tėvas. Tačiau tikintiesiems reikia įsijungti į politinius debatus ir pristatyti krikščioniškomis vertybėmis grindžiamus sprendimus dėl socialinių problemų sprendimo, teisingumo ir taikos palaikymo. Katalikai turi kalbėti ir siūlyti, bet tai nereiškia savųjų privilegijų gynimą, o buvimą balsu, kuris iškelia negeroves ir palaiko tuos, kurie dažnai neturi balso arba jis sąmoningai, kartais netgi smurtu, nuslopinamas. Tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms reikia praktikuoti politikoje artimo meilę, kuri, gindama silpnuosius, nesitenkina blogio pasekmių ištaisymu, bet bando išsiaiškinti krizės priežastis ir jas prevenciškai spręsti. Ji ne tik skatina politinius veikėjus atsakingai atlikti savo pareigas, bet ir vengti pernelyg agresyvaus susipriešinimo bei poliarizacijos, kuri neša žalą visiems ir nepadeda suprasti bei atsiliepti į iššūkius. Visa krikščionių bendruomenė yra pašaukta, pagal savo skirtingas tarnystes ir charizmas, praktikuoti solidarumą ir gailestingumą šiandienos pasaulyje, kuriame dažnai trūksta tokio pilietinio užsidegimo ir drąsos. Popiežius Pranciškus kvietė susigrąžinti tą teisingumo aistrą, kurią turėjo žymiausi katalikai politikai praėjusiame XX amžiuje, ištikimai ir pasiaukojančiai gindami demokratiją nuo totalitarinių ideologijų pasikėsinimo ir įtvirtinę stabilumą bei gerovę Italijoje ir visoje Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Tikintiesiems politikams reikia geriau pajusti, kad jie yra Dievo tautos nariai ir užimti poziciją, kažkiek primenančią ganytojų vaidmenį: pažinti savo bendruomenės žmones, būti artimiems jų rūpesčiams, gebėti eiti jų priekyje, viduryje ir netgi atsidurti keliaujančių gale, padėti atsiliekantiems. Politikas, kuris nepažįsta realaus žmogaus gyvenimo ir neprisiliečia prie jo problemų, nepadeda jų spręsti, yra tik teoretikas, kuriam trūksta svarbiausių visuomeninei veiklai reikalingų dalykų. Papildydamas šias mintis kitą dieną Trieste daugiatūkstantinei miniai aukotų šv. Mišių, kurias koncelebravo beveik 100 vyskupų ir daugiau kaip 300 kunigų, sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas abstrakčią ir nuo realybės nutolusią politiką palygino su uždaru religingumu. Toks tikėjimo pasireiškimas tik kreipia žvilgsnį į dangų, bet nemato, kas vyksta žemėje, švenčia liturgiją išblizgintoje šventovėje, bet užmiršta miesto gatvių dulkes. Betgi krikščioniškasis tikėjimas įsišaknijęs į Dievą, kuris tapo žmogumi, yra žmogiškas tikėjimas, paliečiantis kasdienybę, gydantis žaizdas, tampantis vilties raugu ir naujojo pasaulio sėkla. Taigi, mes, krikščionys, esame pašaukti būti pranašai ir liudytojai Dievo Karalystės visose situacijose, kuriose tenka gyventi ir veikti, taip pat ir politinėje srityje.
Pabrėždamas religinės ir politinės veiklos sąsajas, popiežius Pranciškus priminė, jog kaip krikščionys, turime Evangeliją, kuri suteikia prasmę ir viltį tikinčiųjų egzistencijai, o kaip savo šalies piliečiai, turime Konstituciją, kuri yra patikimas kompasas visuomenino gyvenimo kelionei, kuriant brolišką ir darnią civilizaciją. Žengti šiuo keliu reikia be baimės, su atviru ir tvirtu nusistatymu prisilaikant krikščioniškų ir bendražmogiškų vertybių, pirmiausia stengiantis jokiu būdu nepakenkti žmogaus orumui. Savo kalboje katalikų Socialinės savaitės dalyviams, Šventasis Tėvas ragino tikinčiuosius savo pilietinėse pastangose įgyvendinti įvairias vilties palaikymo formas, skatinti solidarumą ir taiką sumanytuose politinės veiklos projektuose, kurie nebūtų nuleidžiami iš viršaus, bet kiltų iš apačios, bendruomeninio sąjūdžio. Reikia atnaujinti katalikišką politinį švietimą, dalijantis Bažnyčios socialinės doktrinos turtais, vedant plačios apimties diskusijas ir dialogą, telkiant visuomenines pajėgas bendrojo gėrio siekiui. Šį įžvalgų veiklumą skatina Bažnyčioje prasidėjęs sinodinis procesas bei pasirengimai 2025 metų jubiliejui, kurio tema aktualizuoja vilties piligrimystę, svarbią ir socialinei sričiai. „Būdami Prisikėlusiojo mokiniai, mes niekada nepaliaujame puoselėti pasitikėjimą, nes esame įsitikinę, kad laikas yra pranašesnis už erdvę, – sakė popiežius Pranciškus. – To reikia nepamiršti. Dažnai galvojame, kad politinė veikla susijusi su erdvės užėmimu. Ne. Tai susitelkimas į laiką, procesų pradėjimą ir tęsimą, o ne vietos užėmimą. Laikas pranašesnis už erdvę ir inicijuoti procesą yra išmintingiau, nei okupuoti erdves“. Jis išreiškė viltį, kad politiškai aktyvūs katalikai visada turės drąsos inicijuoti visuomeniniam gyvenimui reikalingas permainas, nuolat prisimindami, kad kūrybingumas yra svarbus principas tokiam veikimui. Šventasis Tėvas tokias pastangas politikoje palygino su vaiko gimdymu ir auginimu: kaip motina, pagimdžiusi kūdikį, pradeda procesą ir jį tęsia, rūpestingai lydėdama savo vaiką per gyvenimą, taip ir mes turime veikti politikoje, neapleisdami pozicijų, kad inicijuota pažanga būtų įgyvendinta. Šiame tvirtame nusistatyme yra svarbus vilties palaikymas, nes be vilties būtume tik dabarties administratoriai, lyg atsargiai einantys ištemptu plonu lynu, bijodami nukristi, o ne pranašai ir ateities kūrėjai. Svarbi Bažnyčios užduotis socialinėje srityje, skatinti tokią viltį, kad plačiai įsitraukiant tikintiesiems, gausėtų kūrybingų politikos „meistrų“ bei patrauklių liudytojų, įkvepiančių visų dalyvavimą politiniame gyvenime, nukreiptame į ateitį ir besiremiantį krikščioniškomis nuostatomis.
Artimo meilė ir teisingumas
Komentuodamas Trieste pasakytą popiežiaus Pranciškaus kalbą, Komunikacijos dikasterijos prefektas Paolas Rufinis (Paolo Ruffini), beje, pirmasis pasaulietis, paskirtas vadovauti Šventojo Sosto institucijai, pabrėžė, kad su demokratija susiję klausimai nėra akademiniai ir neturi rūpėti tik politikos profesionalams. Vatikano laikraštyje „L‘ Osservatore Romano“ publikuotame straipsnyje jis aiškino, jog šie dalykai skatina mus atsiriboti nuo perdėtos abstrakcijos, kurioje dažnai ieškome prieglobsčio, suvesdami politinį veikimą tik į valdžios siekio varžybas, matematinį skaičiavimą ar topografiją postų dalybose, klaidingai galvodami, kad tokiais politiniais „žaidimais“, pagal į vadovėlius surašytas taisykles, neturi užsiimti eilinis pilietis. „Bet tiesa yra ta, kad pretenduodami likti tik žiūrovais, o ne aktyviais dalyviais, siekiančiais bendrojo gėrio, pasyviai stebėdami politinį procesą iš pašalės, mes galiausiai veikiame, kaip Poncijus Pilotas: abejingai nusiplauname rankas, dar labiau pablogindami krizinę padėtį, kurioje šiandien atsidūrusi demokratija, o kartu ir mūsų pačių lemtį“, – tvirtino P. Rufinis. Jis pastebėjo, kad Šventojo Tėvo reagavimas yra kitoks: šiuo išbandymų metu jis kalba ne apie abstrakčias schemas, bet aiškiai kreipiasi ir egzaminuoja mūsų kiekvieno asmeninę bei visų kolektyvinę sąžinę, nori pasiekti mus, kaip individus ir tautas. Juk pagrindinis klausimas yra šis: jei politika ir demokratija yra reikalas ne tik kai kurių – tų, kurie balsuoja, valdo ar oponuoja, tų, kurie propaguoja ar manifestuoja, bet liečia kiekvieno mūsų pilietinį pasirinkimą, nes viskas yra susiję, tai kaip turime veikti? Atsiliepdamas, popiežius Pranciškus kreipiasi į mus visus labai konkrečiai primindamas savo pirmtako Šv. Pauliaus VI mokymą, kad gera politika yra kilni artimo meilės forma. Ji suardo visas kruopščiai konstruotas poliarizacijos schemas, kurios yra trumparegiško supriešinimo pasireiškimas, nevertas tikros politikos vardo. Tuo tarpu meilės paradigma reikalauja visų darnaus dalyvavimo politiniame gyvenime ir neapsiriboja tik socialinės ligos simptomų gydymu, bet kviečia išsiaiškinti krizės priežastis, prisiimant didesnę asmeninę atsakomybę siekiant bendrosios pažangos kelio. Tokia politika skatina ieškoti alternatyvos vadinamajai silpnųjų ir „nenaudingų“ atmetimo kultūrai su jai būdinga moraline atrofija, kuri palaiko abejingumą ir netgi neapykantą kitokiems. Artimo meilės pasireiškimas politikoje yra konkretus, jis pripažįsta kiekvieno orumą bei priešinasi populistiniam nusistatymui, su jam būdingu minios neapibrėžtumu. Tai svarbi užduotis katalikų politiniam veikimui, todėl reikia „pasiraitoti rankoves“ ir sutelktai, su asmeniniu sąmoningumu imtis didžių dalykų, rašo P. Rufinis, aiškindamas Šventojo Tėvo mintis.
Reikia tvirtai stovėti ant žemės, bet turėti aukštus idealus ir su Dangaus pagalba jais vadovautis politikoje: mes esame pašaukti būti idealistais aiškiai suvokiant realybę bei savo ribotumą. Turime būti pasirengę imtis pokyčių nuoseklioje, daug pastangų reikalaujančioje „žingsnis po žingsnio“ politinėje kelionėje, kuri neturi pabaigos. P. Rufinis pasirėmė popiežiaus Pranciškaus programiniu „Evangelii Gaudium“ dokumentu, kuriame teigiama, kad „autentiškas tikėjimas visada siejasi su giliu troškimu pakeisti pasaulį, paskleisti vertybes ir palikti žemę geresnę ir gražesnę, nei ją radome“. Įgyvendinant šią nuostatą politikoje, reiškia žvelgti ne į kairę ar dešinę, ne į centrą, bet aukštyn, būti tikrais atsinaujinančiais asmenimis, o ne naujų ir nepatirtų nuotykių ieškotojais. Reikia būti tokiais vyrais ir moterimis, kurie gali laisvai prisiimti viešąją atsakomybę, laikytis pilietinio įsipareigojimo, o ne elgtis, kaip Poncijus Pilotas, ne stovėti ir stebėti iš pašonės, bet drąsiai įsijungti į kovą už teisingumą. Tai nereiškia, kad šis socialinis įsitraukimas būtų paverstas nepakantumu kitiems ar „taškų skaičiavimu“ kovų suvestinėje bei ieškant magiškų sprendimų. Krikščioniškos politikos veikėjai neapgaudinėja savęs ir kitų pažadais sukurti rojų žemėje, nesivadovauja klaidingu nusistatymu, jog viską apsprendžia momentinė dvikova, kurioje vieni laimi, vieni laimi, o kiti pralaimi, nes gyventi politika, reiškia pašaukimą nuolat stengtis, kad visiems būtų geriau. Baigdamas komentarą, P. Rufinis irgi priminė žymiojo italų krikščionių demokratų politiko Aldo Moro pastebėjimą, kad žmogaus lemtis ne visada įgyvendinama teisingai, bet nesibaigiantis teisingumo alkis ir troškulys išlieka. Ir tai yra didžioji lemtis, dėl kurios verta gyventi bei aukotis politikoje, neprarandant tikrovės suvokimo, bet ir siekio ją keisti į gerąją pusę.
„XXI amžiaus horizontai“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 8 (386)