Gyvybė – tai Dievo dovana, o ne motinos nuosavybė

Viešas atsakymas menininkei Jūrai Elenai Šedytei 

Neseniai Jūs LRT viešai pareiškėte, kad pasidarėte abortą ir teigiate jog „motinystė – moters, o ne Dievo ar medikų pasirinkimas“ bei „… ne visos moterys nori būti motinomis“. 

Negaliu su Jumis sutikti nei iš loginės, nei moralinės, nei kultūrinės pusės. Noras būti motina, be abejo, yra moters pasirinkimas, bet tik noras ar siekis. Tačiau pats buvimo motina faktas nuo nėštumo pradžios, jau negali būti laikomas moters laisvu pasirinkimu – ką su tuo noriu, tą ir darau. Mąstykime logiškai.

Tikriausiai puikiai žinote, jog tapti nėščiai, reikia dviejų: moters ir vyro. Tad gyvybės užsimezgimas nepriklauso vien tik nuo moters ar vyro, gyvybė neatsiranda ir kopūstų lysvėje, jos neatneša ir gandras. Gyvybė – tai Dievo dovana. Daug yra atvejų, kai norima turėti vaikų, tačiau nepavyksta, ir atvirkščiai – stengiantis per meilės seansus nepastoti, vis dėlto spermatozoido susijungimas su kiaušialąste įvyksta ir būna rezultatyvus: atsiranda gyvybė. Nuo to momento, tai jau yra nauja gyvybė, nors ir dar negimusi, bet gyvybė. Gyvybė nėra motinos nuosavybė, net jei ji dar yra jos kūne. Nauja gyvybė – ne asmeninės buities daiktas, ne nuosava apranga, tai – jau kitas žmogus. Žmogus pats savęs negali sukurti ir nesukūrė žmonijos Žemėje – moteris ir vyras gali tik pratęsti gyvybę. Žmogų sukūrė Dievas. Ne žmogus davė gyvybę, ne jis ir gali ją atimti. Abortas yra žmogžudystė. Niekas neturi moralinio leidimo versti nėščios moters darytis abortą – nei ji pati, nei jos vyras, nei aplinka. 

O dėl Jūsų teiginio, kad ne visos moterys nori būti motinomis, galiu atsakyti: jei nenorite pratęsti tautos egzistencijos ar negalite dėl tam tikrų pateisinamų priežasčių – tada iš anksto išvenkite pastojimo, kad nereikėtų atimti kitam gyvybės. 

Stanislovas Buškevičius

„Pro vita“, 2026 m. sausio 9 d., nr. 1 (401)