Gyvybės duona – prieštaravimo ženklas?
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Maištingos sielos
![](https://xxiamzius.lt/media/posts/199/Vaskelis-Vytenis.kun.jpg)
Taigi kai kurie Jėzaus mokiniai (iš viso jų būta visas būrys!), nekantriai klausę mokymo apie gyvąją duoną ir, nepajėgdami suprasti bei nenorėdami priimti žinios, kad Jis – ne eilinis mirtingasis Juozapo ir Marijos atžala, o Tas, kuris kaip duona, yra nužengęs net iš pačių aukštybių, savyje visai nesistengė sulaikyti kylančios maišto bangos, ir ji, išsiliejusi į išorę pasipiktinančiu nepasitenkinimu: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60), labiausiai grasė pakenkti tiems, iš kurių širdžių ir lūpų ji išėjo.
Atkritimas
Jėzus visada lieka ištikimas sau. Jis – absoliuti Tiesa, ir todėl prieš Jį murmantiems mokiniams netars raminančių žodžių, idant jų pasipiktinimas Juo būtų dirbtinai užliūliuotas; nesistengs jiems pataikauti, kad tarp Jo ir jų atsiradusi vidinė priešprieša imtų ir kažkokiu būdu pranyktų… Jėzui nereikia magijos triukų, Jam pakanka savos tiesos, kuri veikia stipriau nei visos branduolinės jėgainės pasaulyje. Kai Jėzus ištars: O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur Jis buvo pirmiau?!, specialiai užaštrins minėtos įtampos amplitudę, ir dėl to įsižiebs ugnis, kuri sudegins kai kurių mokinių širdyse visus artimos su Juo bendrystės bei mokinystės tiltus, idant tie, kurie su Juo vaikščiojo, matė Jo ženklus ir jautė Jo negęstančios meilės spindulius, savavališkai atsiriboję nuo Jo ir tapę dvasiškai aklais, kad nors vėliau imtų ilgėtis dieviškos šviesos, kurią prarado dėl puikybės, ir vėl imtų ieškoti To, kuris yra dvasia ir gyvenimas.
Atsivertimui dar neišmušė valanda
Gal kam nors gali kilti mintis: „O kodėl Dvylika nemėgino sulaikyti savo bendrų, tų, su kuriais drauge mokėsi Mokytojo mokykloje?“ Pavyzdžiui, drąsuolis Petras galėjo pribėgti prie jų ir sakyti: „Neskubėkite pasitraukti! Juk ir mes ne visada iš karto suprantame gilius Jo skelbiamus žodžius, – užtat vėliau jų prasmė paaiškėja… Savo palyginimus Jis gi visiems mums padeda išlukštenti, ir mums, su Juo būnant, nieko nestinga. Tad pasilikite!“ Atrodė, jog tereikėjo tik kruopelytės geros valios, ir, užuot ėmus maištauti, panašiai, kaip fariziejus Nikodemas, buvo galima pasistengti pamatyti dalykų esmę ir drauge su juo atvirai pripažinti: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su Juo“ (Jn 2, 2).
Tačiau niekas net nebandė prašyti pasilikti tuos, kurie pasitraukė nuo Jo. Jėzus matė, kad Jo mokiniai netiki ir nenori tikėti, todėl jie nėra dabar Tėvo Jam patikėti... (žr. Jn 6, 64-65).
Pas Viešpatį eisime, kol finišą pasieksime
Taigi Jėzaus daromi stebuklingi ženklai liudijo, kad tikrai Jis atėjęs nuo Dievo, – pas mus Jį siuntė Dievas Tėvas. Šią tiesą išpažino Simonas Petras. Kai Jėzus paklausė Dvylika: Gal ir jūs norite pasitraukti?, kam kitam, jei ne Petrui, atiteko garbė sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68-69).
Jėzau, iš tiesų, jei Tave paliktume, į klystkelius nukryptume ir be kovos pasaulio kunigaikščio laimikiu taptume; tikėjimą pražudytume, viltį prarastume, pragarą priartintume… Tačiau, būdami su Tavimi ir Tavyje, į Trejybės meilės glėbį šokame, ir, Eucharistijos dovaną priimdami, Jėzau, už tikėjimą dėkojame. O už kasdienį ėjimą pas Tave ir per Tave – pas Tėvą, ir savo Motinai Marijai už Jos išganingą rūpestį „ačiū“ tariame; ir Šventąją Dvasią garbiname, kuri mus (kaip Dievo mylimus vaikus) ten, kur žengė Prisikėlusysis, savitu būdu, drauge visus bei kiekvieną asmeniškai, veda…
„XXI amžius“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 31–32 (2596–2597)