Gyvybės, meilės ir globos kultūros sklaida
Popiežiaus Leono XIV mintys, lankant priežiūros, gydymo ir slaugos institucijas apaštalinio vizito į keturias Afrikos šalis metu
Mindaugas BUKA
Popiežius Leonas XIV, skelbdamas gyvybės Evangeliją ir skleisdamas Katalikų Bažnyčios gailestingumo bei artimo meilės mokymą, užsienio apaštalinėse kelionėse savo pirmtakų pavyzdžiu stengiasi aplankyti ligonių, senelių, našlaičių gydymo ir globos namus ir ligonines.
Ne išimtis buvo ir pastarasis vizitas į keturias Afrikos šalis, kurių kiekvienoje jis rado laiko susitikti su tokiomis dažnai moterų vienuolijų prižiūrinčiomis kenčiančių žmonių bendruomenėmis, pabrėždamas, jog tokiuose rūpesčio kupinuose namuose „atspindi gailestingojo Dievo veidas“, formuojama pagalbos ir solidarumo atmosfera, teikianti viltį Amžinybei.
Šiuose namuose gyvena Dievas
Štai per apsilankymą Alžyre, kur didžioji dauguma gyventojų dabar yra musulmonai, Šventasis Tėvas, augustinijonų vienuolijos narys, balandžio 14 dieną nuvykęs į Anabos uostamiestį, kuriame, senovėje vadintame Hiponu, vyskupišką tarnystę ėjo Bažnyčios mokytojas Šv. Augustinas (354-430), užsuko ir į ten esančius „Ma Maison“ senelių globos namus. Šiuose namuose, kuriuos administruoja Mažųjų vargšų seserų kongregacija, dabar prižiūrimi ir slaugomi apie keturios dešimtys senelių, dažniausia visų artimųjų netekusių ir negalioje vienišais likusių vyrų ir moterų. Kadangi dauguma tų įnamių yra musulmonai, globos namuose veikia ne vien katalikiška koplyčia, bet ir nedidelė mečetė, islamo maldos namai. Daugiausia Anabos miestečių aukomis ir parama išlaikomuose „Ma Maison“ namuose darbuojasi penkios seserys vienuolės, kurioms padeda keli kiti darbuotojai ir savanoriai. Atvykusį popiežių Leoną XIV pirmiausia pasveikino čia gyvenantis Hipono arkivyskupas emeritas Polis Desfaržas (Paul Desfarges) SJ, kuris ganytojišką tarnystę ėjo tarp 2008 ir 2021 metų. Jėzuitas arkivyskupas sakė, kad globos namuose seserys vienuolės ir personalas savo pasiaukojamu rūpinimuisi bei dėmesiu dažnai ligotiems seneliams atlieka tiesiog kasdienius stebuklus ir tai dar labiau suartina nedidelės bendruomenės narius. Po to pasisakęs vienas iš namų gyventojų, musulmonas Salahas Bušemelis (Salah Bouchemel), liudijo, kad šioje bendruomenėje vyrauja tarpusavio pagalbos ir supratimo atmosfera, kiekvienas gali laisvai išpažinti savo religiją – islamą ar krikščionybę. Tikybiniai skirtumai ne atstumia, bet padeda pagarbiai ir taikiai sugyventi bendrystėje. Šis, dar gana tvirtas senelis tvirtino, kad jam pačiam patinka judėti, todėl jis prižiūri sodą, šiek tiek padeda virtuvėje, atlieka kitus pasitaikančius darbus.
Šventasis Tėvas trumpose savo pastabose, padėkojęs už svetingą priėmimą, pripažino, kad jam malonu apsilankyti namuose, kuriuose iš tikrųjų gyvena Dievas. Kadangi toje aplinkoje, kurioje vyrauja artimo meilė ir tarnystė, randa sau buveinę ir Viešpats, nes jaučiasi esąs tarp savųjų. Kreipdamasis į vienuolių vyresniąją motiną Filomeną, popiežius Leonas XIV padėkojo už seserų pastangas stiprinti jų, personalo ir globojamų senelių, priklausančių skirtingoms tikyboms, darnų sambūvį. Priminęs arkivyskupo P. Desfaržo jautrius sveikinimo žodžius, jis sakė, jog matant ganytoją, gyvenantį tarp pagyvenusių brolių ir seserų, visiškai natūralu šlovinti Dievą ir dėkoti Jam už tokį susibūrimą. Šventasis Tėvas pacitavo džiaugsmingą Jėzaus pripažinimą Šventojoje Dvasioje dėl panašios aplinkos sukūrimo tarp paprastų žmonių: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Dėkodamas seneliui S. Bušemeliui už pamokantį liudijimą, jis pripažino, jog buvo malonu girdėti gražius ir guodžiančius žodžius u viltimi, kad Dievas iš dangaus žvelgia į šiuos brolybės kupinus namus. Nes Jo širdis iš skausmo plyšta dėl karų, smurto, neteisingumo bei melo pasaulyje ir nėra su nedoraisiais išpuikėliais prievartos nešėjais. Dievo širdis yra su mažaisiais, nuolankiaisiais, su tais, kurie diena iš dienos stato Jo meilės ir taikos Karalystę, kaip kad šių namų gyventojai, kurie tai daro kasdieninėje tarnystėje ir draugystėje. Suteikdamas apaštalinį palaiminimą, popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog „Ma Maison“ globos namai su čia gyvenančiais ir tarnaujančiais broliais ir seserimis visada liks jo maldose.
Rūpinimasis apleistais vaikais
Panašius artumo ir palaikymo žodžius Šventasis Tėvas išsakė balandžio 15 dieną lankydamas Ngul Zamba našlaičių vaikų globos namus jau per vizitą kitos Afrikos šalies – Kamerūno – sostinėje Jaundėje. Šiuos namus, skirtus apleistiems kūdikiams, vaikams ir jaunuoliams nuo dviejų mėnesių iki 20 metų prižiūri popiežių Leoną XIV svetingai pasitikusios motinos Reginos vadovaujamos Marijos dukterų kongregacijos narės, jau visą šimtmetį veikiančios Kamerūno ir kaimyninio Čado vyskupijose. Atsiliepdamas į jų sveikinimą, taip pat į trijų vaikų, šių namų globotinių, liudijimą, Šventasis Tėvas pripažino, jog yra laimingas, galėdamas apsilankyti būtent mažųjų globos namuose. „Dangiškasis Tėvas su ypatinga meile priima juos, kaip savo vaikus, – sakė Popiežius. – Jis nori jiems parodyti savąjį švelnumą, pritraukti juos prie savo širdies“. Pabrėždamas, jog Dievo vardu ir jis pats nori tai padaryti, pasidžiaugė, kad būtent našlaičių namuose jaučiama dvasia šeimos, kurią sudaro broliai ir seserys, dalindamiesi savo kančios istorijomis su vyriausiu broliu pačiu Jėzumi. Kaip tik gyvenant su Juo, šeimoje įsivyrauja stiprybė ir galima pakelti sunkią gyvenimo naštą kartu patiriant tikro džiaugsmo akimirkas. Tai iš tikrųjų yra labai svarbu, nes daugelis našlaičių namų gyventojų patyrė didelį skausmą dėl savo tėvų ir kitų artimųjų praradimo, išgyveno baimę, atmetimą, apleidimą, nepriteklių ir netikrumą.
„Vis dėlto jūs esate pašaukti prasmingai ateičiai, kuri yra didingesnė už jūsų žaizdas, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Jūs esate pažado nešėjai, nes visur, kur ištinka nelaimė, patiriama kančia ir neteisingumas, atsiranda padėtį gelbstintis Dievas: Jis atpažįsta kiekvieno vargstančio vaiko veidą ir stengiasi jam padėti“. Juk Evangelijos irgi primena, kad Jėzus ištikimai rūpinosi nelaimingais vaikais, visada statydavo juos į susibūrimo centrą ir pabrėždavo savo išskirtinį artumą, kviesdamas visada visose vietose ir kitus tai daryti. Todėl, pasak Popiežiaus, ypatingos padėkos nusipelno tie, kurie globoja ir rūpinasi našlaičiais, paminėdamas globos namų personalo darbuotojus ir savanorius, o pirmiausia – Marijos dukterų kongregacijos seseris vienuoles. Su pasiaukojimu liudydamos meilę daug skausmo išgyvenusiems vaikams, jos iš anksto patiria skonį džiaugsmo, kurį Viešpats pažadėjo Amžinybėje už rūpinimąsi mažutėliais (plg. Mt 25, 40). Šis triūsas ir kantrybė yra žymiai daugiau nei įprasta materialinė parama. „Jūs suteikiate šiems vaikams prasmingą dabartį, išklausymą, šeimyninę aplinką ir ateitį, – aiškino popiežius Leonas XIV. – Per jus apsireiškia Dievo švelnumas, ištikimas švelnumas, kuris nenutrūksta visą išbandymų laiką ir niekada nenuvilia“. Dėkodamas seserims vienuolėms ir našlaičių globos namų personalui už visa tą, ką jis daro ir ragindamas tęsti šią nuostabią ir reikalingą veiklą bei suteikdamas apaštalinį palaiminimą, Šventasis Tėvas visus susitikimo dalyvius patikėjo Švč. Mergelės Marijos, mūsų Motinos, globai, kad ji saugotų ir guostų liūdesio akimirkomis, padėtų tapti tikri jos Sūnaus Jėzaus draugais.
Kuriama šeimyniškumo aplinka
Padrąsinančius ir guodžiančius žodžius Šventasis Tėvas išsakė ir per vizitą Angoloje balandžio 20 dieną aplankęs valstybinius slaugos namus, esančius šalies rytiniame Saurimo mieste. Tuose namuose šiuo metu yra prižiūrimi 62 ligoti seneliai, 26 vyrai ir 36 moterys, dauguma kurių neturi artimųjų ir liko visiškai apleisti. Kartais, kaip Vatikano žiniasklaidai pasakojo šių slaugos namų direktorė Žoržina Mvandumba (Georgina Mwandumba), šeimos Afrikoje apleidžia savo susenusius žmones dėl prietaringų kaltinimų „absurdiška raganavimo praktika“. Ji aiškino, kad šiuose namuose laikomais asmenimis rūpinasi ir vietinė Katalikų Bažnyčia, finansiškai prisideda juos išlaikant, suteikia dvasinę pagalbą: dažnai aukojamos šv. Mišios, į kurias ateina ne tik katalikai, bet ir animistai, vietinių pagoniškų tikybų išpažinėjai. Įvairiopai, kiek galėdami, atliekant buities darbus prisideda ir fiziškai stipresni pacientai. „Dėkojame Dievui už tai, kad Jis apšvietė širdis geros valios žmonių, įkūrusių šiuos namus fiziškai ir protiškai trapiems bei vienišiems seneliams“, – kalbėjo direktorė, sveikindama apsilankiusį popiežių Leoną XIV, kuris išklausė ir čia globojamų senelių liudijimų. Savo trumpame pasisakyme jis vėlgi dėkojo personalui už tuose namuose sukurtą tikrą šeimynišką atmosferą, primindamas, jog ir Jėzui buvo malonu lankytis savo draugų šeimų namuose, rodyti jiems dvasinį artumą.
„Štai Evangelijos pasakoja, kad Viešpats vieną dieną nuėjo į apaštalo Petro namus Kafarnaume ir išgydė savo mokinio uošvę, – sakė Šventasis Tėvas. – Pasakojama apie Jėzaus draugystę su Marija, Morta ir Lozoriu, kurių namuose Betanijoje buvo priimtas ypač pagarbiai, kaip Mokytojas ir Viešpats, bet tuo pat metu su būdingu šeimynišku artumu“. Todėl galima sakyti, kad Jėzus lankosi bei gyvena ir Saurimo senelių slaugos namuose, kuriuose vyrauja artimo meilės ir solidarumo dvasia. Jis gyvena tarp tų, kurie stengiasi gerbti ir mylėti vieni kitus, padėti vienas kitam, būti kaip broliai ir seserys, sugeba atleisti ir susitaikyti po nesusipratimų bei įskaudinimų. „Jis yra tarp jūsų visų, kai kartu paprastai ir nuolankiai pasimeldžiate“, – tvirtino popiežius Leonas XIV slaugos namų gyventojams ir globėjams. Jis vėlgi išreiškė padėką Angolos valdžiai už iniciatyvas, kuriomis padeda vargstantiems ir fiziškai silpniems pagyvenusiems žmonėms, kaip ir personalo darbuotojams bei savanoriams. „Niekada neužmirškime, kad ligotiems seneliams reikia ne tik pagalbos, bet, visų pirma, ir išklausymo, nes jie saugo tautos išmintį“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi, bendrystė su pagyvenusiais žmonėmis, jų priežiūra ir slauga yra svarbus šalies socialinio gyvenimo kokybės bruožas. Pabrėždamas, jog susitikimą Saurimo senelių slaugos namuose išlaikys savo širdyje, suteikdamas palaiminimą, jis meldė Švč. Mergelės Marijos, pripildžiusios savo namus Nazarete tikėjimo ir meilės, motiniško rūpesčio šia bendruomene.
Priimti tokius, kokie esame
Prasmingas savojo mokymo mintis apie meilės civilizacijos kūrimą, rodant pagarbą silpniesiems, popiežius Leonas XIV išreiškė ir paskutinio praėjusios apaštalinės kelionės į Afriką etapo metu, apsilankęs Pusiaujo Gvinėjos buvusioje sostinėje Malabe veikiančioje „Jean Pierre Olie“ psichiatrinėje ligoninėje. Kaip prieš šį vizitą Vatikano žiniasklaidai pasakojo ligoninės direktorius iš Tuniso kilęs gydytojas prof. Beširas Ben Hadž Ali (Bechir Ben Hadj Ali), prieš dešimtmetį įkurtoje vienintelėje tokio pobūdžio šalies gydymo įstaigoje dabar rūpinamasi 125 pacientais (100 vyrų ir 25 moterų), išgyvenančių įvairią mentalinę negalią – psichozę, depresiją ar sunkią priklausomybę. Ligoninė pavadinta žymaus prancūzų psichiatro Žano Pjero Oli (Jean Pierre Olie), kuris daug prisidėjo ją steigiant, vardu. Direktorius pastebėjo, jog neretai pasaulyje, ypač Afrikoje, į mentalinę nesveikatą klaidingai žiūrima kaip į antraeilį ligotumą, todėl Šventojo Tėvo apsilankymas psichiatrinėje ligoninėje turi prisidėti prie tokio požiūrio kaitos. Reikia skatinti supratimą, jog mentaliniai ligoniai nėra tik individai, kurie turėtų būti izoliuoti, bet juos reikia gydyti, reabilituoti ir integruoti į platesnę bendruomenę su atitinkama medicinos priežiūra bei sielovados globa. Malabo ligoninėje veikia šeši skyriai, įskaitant neseniai įkurtą vaikų psichiatrijos centrą, atkreipiant dėmesį į augantį poreikį tokio pobūdžio gydymui ir mažuosius. Stengiamasi patenkinti ir pacientų dvasinius poreikius, įskaitant šv. Mišių aukojimą ligoninės koplyčioje. Prie ligoninės veikia konsultacijų institucija, kurioje priimami gyventojai psichologinio pobūdžio pokalbiams, o negalintys atvykti, lankomi ir konsultuojami savo namuose.
Į Malabo ligoninę balandžio 21 dieną atvykusį popiežių Leoną XIV pasitiko personalas ir pacientai, pristatant ligonių rankdarbių ekspoziciją, išsakant liudijimus: vienas buvęs pacientas netgi pasveikino savo eilėmis. Padėkojęs už šiltą sutikimą, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog lankydamasis ligoninėse, jis visuomet patiria dvigubus jausmus. Pirmiausia negalią kenčiančių skausmą ir liūdesį: kartais jų žaizdos yra matomos, o kai kurių niekas nemato, nors žmogus jas nešiojasi savo širdyje ir artimieji nežino kaip padėti. Tuo pat metu žavesį ir dėkingumą bei paguodą teikia ligoninėse atliekami darbai tarnaujant žmogaus gyvybei, skatinantys džiaugsmą ir viltį, kad su Viešpaties pagalba visada bus rūpinamasi tais, kurie, kurie gyvena pažeidžiamiausiomis sąlygomis. Popiežius Leonas XIV pripažino, kad ligoninės direktoriaus išsakyta mintis, jog „tikrai didi visuomenė yra ne ta, kuri slepia savo silpnybes, bet ta, kuri jas supa meile“, yra visiškai teisinga. Tai yra meilės civilizacijos principas, turintis krikščioniškas ištakas, nes būtent Kristus žmonijos istorijoje išpirko negalią iš prakeiksmo ir sugrąžino jai pilnutinį orumą. Tačiau Išganytojas nenori ir negali mūsų gelbėti be mūsų bendradarbiavimo – tiek asmeninio, tiek visuomeninio. Dėl šios priežasties Jis prašo mūsų mylėti sergančius savo brolius ir seseris ne tik žodžiais, bet ir darbais todėl būtent ligoninė, padedant Dievui ir visų įsipareigojimui, gali tapti tikru meilės civilizacijos ženklu.
Dėkodamas pacientui už liudijimą, kurį užbaigė jaudinančiais žodžiais: „ačiū už tai, kad mylite tokius, kokie esame“, Šventasis Tėvas tvirtino, jog iš tikrųjų ir Dievas mus myli tokius, kokie esame. Tačiau Jis nenori, kad visada sirgtume, bet savąja malone siekia išgydyti visas žaizdas – fizines ir dvasines, kurias nešiojamės, ir apie tą rūpinimąsi išgijimu yra daug pasakojama Evangelijose, pabrėžiant Viešpaties meilę ir gailestingumą. Pasak popiežiaus Leono XIV, ligoninė, ypač įkvėpta krikščioniškų vertybių, yra būtent tokia vieta, kur žmonės priimami tokie, kokie yra, gerbiant jų pažeidžiamumą, kartu padedant gerinti būklę, gydant medicinos priemonėmis bei vadovaujantis holistiniu požiūriu. Paminėdamas buvusio paciento deklamuotą poeziją, jis sakė, jog tokioje aplinkoje kuriama daug paslėptų „eilėraščių“, galbūt ne žodžiais, o mažais gestais, jausmais, dėmesiu tarpusavio santykiams. Tai eilėraščiai, kuriuos Dievas gali iki galo perskaityti ir kurie guodžia mylinčią Jėzaus Širdį. Baigdamas pokalbį, Šventasis Tėvas prašė perduoti jo artumą visiems pacientams, ypač sunkiausiai sergantiems ir vienišiems dėl ko jie labiausiai kenčia. Kiekvienam iš jų, taip pat ligoninės personalui ir kitiems darbuotojams, jis suteikė nuoširdų palaiminimą, visus patikėdamas Švč. Mergelės Marijos, Ligonių Sveikatos, globai.
Vatican Media nuotraukos
„Pro vita“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 5 (405)