Į Vincento atlaidus važiavo arklių traukiamais vežimais
Birutė Nenėnienė
GRAŽIŠKIAI. Šiame miestelyje esanti bažnyčia tituluota Šv. arkangelo Mykolo vardu. Tačiau Šv. Vincento atlaidai čia nuo seniausių laikų patys garsiausi.
Vasaros metą juose susitikti visais laikais palanku būdavo parapijos ir aplinkinių vietovių žmonėms. Nuostabiu gamtos grožiu apdovanotas gamtos kampelis ir dabar kasmet sukviečia kraštiečius, gimines, draugus, kurių genties šaknys tame pačiame žemės lopinėlyje.
Ir tai įvyko!
Šiemet Šv. Vincento atlaidai pripildyti ypatingu akcentu: nemaža grupė žmonių į juos atvažiavo arklių traukiamais vežimais. Toks sumanymas – važiuoti į atlaidus taip, kaip važiuodavo mūsų senoliai – gimė kaimyninės Kalvarijos savivaldybės Akmenynų seniūnijos gyventojams.
Akmenynų seniūnė Danguolė Sinkevičienė pasakojo, kad jos galvoje jau kokius ketverius metus kirbėjo mintis pakartoti tai, ką pati vaikystėje buvo patyrusi su seneliais važiuodama į atlaidus arkliais traukiamu vežimu. Ji savo sumanymu dalijosi su bendruomenės pirmininke, kultūros darbuotoja ir ryžtingai nutarė: „Jei ne šįmet, tai niekada!“ Ir tai įvyko 2026 metų liepos 19-ąją – pirmąkart po daugelio metų.
Atgaivino senelių tradiciją
„Mes atgaivinome savo krašto, savo senelių, prosenelių tradiciją. Manau, kad šiandien šitame inertiškame pasaulyje reikalinga sustojimo, senovės apmąstymo… Juk ir didžioji dalis šviesuolių buvo iš kaimo, gyveno, brendo kaimo aplinkoje… Mes esame laimingi, kad šiandien turime mus palaikančius žmones ir galime idėją įgyvendinti,“ – Marijampolės televizijos laidai sakė Akmenynų seniūnė.
Kultūros darbuotoja Angelė Bapkauskienė paryškino organizatorių norą – „kad tradicija grįžtų, kad žmonės gyvai bendrautų ir lankytų kaimyninius atlaidus“.
Pagrindinė šios iniciatyvos mintis buvo kuo autentiškiau atkurti senų laikų atmosferą, važiavimo į atlaidus ruošimąsi ir patį važiavimą. Tad sekmadienio rytą Aistiškių kaimo parke susirinko apie dešimt arkliais kinkytų vežimų, karietų. Juose paklota šieno, ir jis užtiestas senoviniais, dar močiučių austais, užtiesalais – dekiais.
Į ratus sėdosi vyrai, moterys, pasipuošę kuo senesnius laikus menančiais ir iš senelių išsaugotais drabužiais, skarelėmis ar skrybėlėmis, pasidabinę karoliais, rankinėmis.
Seniūnė akcentavo, jog šis sprendimas buvo kaip edukacinis, tad orientavosi, kad bent kažkiek būtų senovinio prado – senovinių austinių močiučių dekių, kad visa tai pamatytų ir pajaustų jaunoji karta…
Vežėsi ir muzikos instrumentus – Gražiškiuose šoko ir dainavo, kūrė pakilią šventinę nuotaiką, nes ir senovėje žmonėms varomoji jėga buvo daina ir malda.
Gražus bendrystės pavyzdys
Dešimties kilometrų kelionė su sustojimais užtruko dvi valandas. Važiavo per Dotamų ir Vidgirių kaimus. Vidgiriuose sustojo ūkininko sodyboje, pasivaišino šeimininkų suspaustu sūriu, medumi, o ir arkliai pailsėjo.
Į kelionę leidosi apie 60 žmonių. Arklius ir vežimus parūpino vietos gyventojai iš aplinkinių rajonų. Į atlaidus vežimus traukė apie 20 arklių. Organizatoriai sakė, kad įgyvendinti sumanymą nebuvo sunku, nes žmonės tiesiog užsidegė tokia idėja, džiaugėsi galėję prisidėti prie šios iniciatyvos ir tapti tradicijos dalimi.
Kalvarijos savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Zavistauskas tvirtino, kad visos iniciatyvos, kurios kyla iš darbuotojų yra skatintinos ir jei žmonės nori save realizuoti būtent taip, tai juos reikia palaikyti. Tai gražus bendrystės ir bendravimo bei pasibuvimo kartu (ko mums visiems dabar labai trūksta) pavyzdys.
Vežimais į atlaidus atvykusios jau močiučių amžiaus moterys net graudinosi – juk čia jų tėviškė, jų parapija, jų vaikystė ir artimųjų kapai. Tad po šv. Mišių susėdus pievelėje ant austinių dekių bendroms vaišėms tiesėsi daugybė prisiminimų gijų, sklido dainos, skambėjo muzika, sukosi poros.
Gražiškių gyventojai ir atvykę svečiai pirmiau nei išgirdo į atlaidų šv. Mišias kviečiančius bažnyčios varpus, akimis ir mobiliaisiais telefonais gaudė savo gyvenime nematytus vaizdus – įkalnėn įdardančius, margaspalvius papuoštus vežimus su tikrai „senoviškais“ žmonėmis.
Ir iš garstyčios grūdo…
Didelė Gražiškių bažnyčia sutalpino visus. Šv. Vincento atlaidus vesti buvo pakviestas Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos vikaras, Patašinės Šv. Kryžiaus parapijos administratorius kun. Arnas Budrius. Liturgijos iškilmingumą papildė pastaraisiais laikais retesnis akcentas: kunigas Dievo žodį skelbė ir homiliją sakė iš sakyklos. Gražiškių bažnyčios sakykla yra vienas įdomiausių barokinių šios rūšies ir paskirties dirbinių ne vien Suvalkijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Atlaidų vedėjas kunigas Arnas iš jos dvasinėmis įžvalgomis dalijosi su taip pat ne vien iš Suvalkijos, bet ir tolimesnės Lietuvos susirinkusiais žmonėmis. Homilijoje (pagal Mt 13, 24-45) akcentavo Šv. Vincento kaip gailestingumo apaštalo misiją. „Jis nepradėjo nuo didelių planų. Jis pradėjo nuo vieno vargstančio žmogaus. Paskui atsirado bendradarbiai… Iš mažo garstyčios grūdelio išaugo medis, kurio pavėsyje iki šiol prieglobstį randa milijonai žmonių visame pasaulyje… Evangelija kviečia paklausti, kokią sėklą sėju aš. Ar mano žodžiai kuria viltį, ar nusivylimą… Ar pastebiu žmogų, kuriam šiandien labiausiai reikia pagalbos?“ Homilijos pabaigoje nuskambėjo viltingas palinkėjimas, labai tikęs atgaivinamos tradicijos organizatoriams ir dalyviams: „Šių atlaidų malonė tebūna ne tik graži šventė, bet ir naujas apsisprendimas – kiekvienas iš mūsų galime būti mažas garstyčios grūdelis, iš kurio Dievas išaugina didelį gėrį.“
Vilkaviškio rajonas
„Abipus Nemuno“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 15 (264)