Įamžino politinį kalinį ir vertėją
Dr. Raimundas KAMINSKAS
DRUSKININKAI. Spalio 5 dieną Vytauto gatvėje, minint Tarptautinę mokytojų dieną, atidengtas atminimo ženklas „Krėslas–kėdė“, sukurtas pagal autentišką artefaktą (skulptorius prof. Alfonsas Vaura), politiniam kaliniui, vertėjui Antanui Dambrauskui (1911–1995). Renginyje dalyvavo A. Dambrausko artimieji, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) atstovai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos atstovai, VDU dėstytojai, mokytojai, bendruomenininkai, miestiečiai bei svečiai.
Renginį organizavo kultūros renginių organizatorė, menotyrininkė Aušra Romanovaitė-Česnulevičienė kartu su Antano Dambrausko atminties įamžinimo labdaros ir paramos fondu.
Politinis kalinys, vertėjas ir memuaristas Antanas Dambrauskas gimė 1911 m. vasario 10 d. Norkūnų kaime, Rokiškio valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Antanas šeimoje buvo vyriausias iš keturių vaikų. Mokėsi Norkūnų pradžios mokykloje, 1923–1931 metais – Rokiškio gimnazijoje. 1931–1932 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje, bet suabejojęs savo pašaukimu išėjo iš jos. 1932–1936 metais Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, studijavo klasikinę filologiją ir filosofiją. 1937–1945 metais mokytojavo Kauno III gimnazijoje, dėstė lotynų kalbą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1940–1941 metais prasidėjus sovietų okupacijai nepakluso pigiai sovietų propagandai ir „naujajam“ literatūros dėstymui, už tai 1945 metais suimtas, nuteistas 10 metų. Kalėjo SSRS Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko lageriuose. 1956 metais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose, sukūrė šeimą, 1957– 1976 metais dirbo Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“ auklėtoju ir vokiečių kalbos mokytoju.
Versti pradėjo jau 1945 metais. Puikiai mokėdamas graikų ir lotynų kalbas, ėmėsi versti antikinę literatūrą, tapo žymiausiu jos vertėju Lietuvoje. Išvertė Vergilijaus „Eneidą“ (1967), „Bukolikas“, „Georgikas“ (1971), Ovidijaus „Metamorfozes“ (1979), Homero „Odisėją“ (1979), „Iliadą“ (1982), Plauto komedijas „Karys pagyrūnas“ (1970), „Vergas apgavikas“ (1970), taip pat Aristofano, Teokrito komedijas ir visą Sofoklio tragedijų ciklą (1974, 1984). Paskutinis stambus jo vertimas – Senasis Testamentas. Iš tarpinių kalbų parengė pranašų raštų ir deuterokanoninių knygų vertimus katalikų Liturginės komisijos aštuntąjį dešimtmetį išleistoms šv. Mišių skaitinių knygoms.
1994 metais Antanui Dambrauskui buvo suteiktas Druskininkų Garbės piliečio vardas. Jis paskelbė savo atsiminimus knygose: „Narbutienė O. Antanas Kučingis“ (1993), „Miškinis A. Sulaužyti kryžiai“ (1989), „Profesorius Jurgis Lebedys“ (1983), „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“ (1993), „Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai – 100“ (2018) ir kt. Yra knygų: „Antikinė literatūra“ (1978), „Antikinės komedijos“ (1989), „Antikinės tragedijos“ (1988), „Dumčius J. Graikų literatūros chrestomatija“ (1963), „Iš antikinio epo“ (1970), „Lemtis: iš antikinės poezijos“ (1977), „Romėnų literatūros chrestomatija“ (1992), „Suzdalskis J. P. Ant septynių kalvų“ (1969) vienas vertėjų. 1991 metais A. Dambrauskas išleido atsiminimų knygą „Viskas praeina“. Joje aprašė Sibiro lageriuose vykusius susitikimus ir pokalbius su Petru Klimu, Antanu Miškiniu, Antanu Kučingiu, J. Gražuliu ir kt. Bendradarbiavo spaudoje. Jo straipsnių spausdino: „Dienovidis“, „Dirva“, „Katalikų pasaulis“, „Literatūra ir menas“, „Mūsų kalba“, „Naujasis dienovidis“, „Naujos knygos“, „Pergalė“, „Sietynas“, „Švyturys“ ir kt.
Antanas Dambrauskas mirė 1995 m. lapkričio 21 d. Druskininkuose ir palaidotas Ratnyčios kapinėse.
Autoriaus nuotrauka
„XXI amžius“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 37–38 (2602–2603)