Iki paskutinio atodūsio
Istorijos vingiai
Tremties metai
Vladas VAITKEVIČIUS
Mylėti, kovoti ir tikėti pergale iki paskutinio atodūsio – pagrindinis rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygos „Atminties verpetuose“ (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Kaunas, 2024) leitmotyvas. Gausiai nuotraukomis iš Anykščių, Kaišiadorių, Raseinių, Veisiejų muziejų bei asmeninių archyvų iliustruotame leidinyje įsisukame į šiurpius ir skaudžius Lietuvai politinius sūkurius, pasiglemžusius daugybę jaunų gyvybių.
Knygos įvade rašoma: „Šioje knygoje atkurtos giminių, šeimų istorijos apie pokario trėmimus, partizaninį karą, ir taip įprasminti žmonių likimai. (...) Tarp knygos herojų – žemdirbiai, darbininkai, menininkai, mokytojai, inteligentai, buvę nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjai, pasakojama apie jų gyvenimą Lietuvoje, lageriuose ir tremtyje, sugrįžimą į okupuotą Tėvynę, kur jų laukė nauji išbandymai…“ Partizaninio pasipriešinimo dalyvių pasakojimai atkuria anų nelemtų metų atmosferą, leidžia pajusti dvasinę kovotojų jėgą. S. Abromavičių galima laikyti Lietuvos partizaninio judėjimo, tremties metraštininku, nepailstamai renkančiu istorinę medžiagą, išleidusiu daug knygų, neleidžiančiu nublankti dramatiškiems lietuvių tautos įvykiams. 2012–2020 metais ir S. Abromavičiaus iniciatyva bei pastangomis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išleido keturias ciklo „Tremties vaikai“ knygas, o 2021-aisiais išėjusios knygos „Vaikystė Sibiro toliuose“ beveik visas tiražas padovanotas Lietuvos mokykloms. 2023 metais į anglų kalbą išverstą 432 p. knygą „Childhood in Forced Exile“ („Vaikystė prievartinėje tremtyje“), kurioje iškelti aikštėn penkiasdešimties ištremtų lietuvių šeimų likimai, LPKTS vadovybė sumanė nusiųsti visoms Lietuvos Respublikos ambasadoms, konsulatams, Pasaulio lietuvių bendruomenėms angliakalbėse šalyse, lituanistinėms mokyklėlėms, Lietuvos Seimui, Vyriausybei, ministerijoms. S. Abromavičius dėkingas Pitsburge (JAV) gyvenančiai Rūtai Jerašiūtei-Guffey, 29 istorijas išvertusiai Julijai Živilei Kliorytei-Vaitkienei iš Klivlendo, savanorėms pagalbininkėms vadovavusiai JAV lietuvei mokslininkei, Norttheastern universiteto Menų, žiniasklaidos ir dizaino fakulteto profesorei emeritei Mildai B. Richardson, padėjusiam jos vyrui, Bostono universiteto Pasaulio kalbų ir literatūros fakulteto profesoriui emeritui R. E. Richardson, knygos leidybą parėmusiam Lietuvių fondui (JAV), išeivijos lietuviams Edmundui Vengianskui ir Emilijai Morkūnaitei-Vengianskienei bei kitiems geradariams. Brazilijoje gyvenančio Paulo Rikardo Gomeso iniciatyva knyga verčiama į portugalų kalbą ir bus publikuojama internete.
„Atminties verpetuose“ sukausi ne vieną dieną. Gilinausi į daugelio kovų dalyvių, jų rėmėjų ir liudytojų nupasakotus partizanų susirėmimus Kauno, Kaišiadorių, Ukmergės, Širvintų, Molėtų, Vievio (dabar Trakų) rajonuose, Elektrėnų krašte. Skaitau: „Balninkai – senas miestelis Molėtų rajone, buvęs valsčiaus, dabar seniūnijos centras. (…) Partizaninės kovos pradžioje, 1944 m. rugsėjį, Svironių miške pasirodė Juozo Šibailos-Dieduko ir Alfonso Morkūno-Plieno būriai. Kaip žinome, partizanų vadas Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) steigiamojo suvažiavimo dalyvis, vienas iš 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos autorių. (…) Paskaičiuota, kad 1944–1954 metais žuvo net 29 partizanai – buvę Balninkų mokyklos mokiniai ir mokytojai. Kažin, ar daug Lietuvoje yra mokyklų, kur būtų taip gražiai išmokyta mylėti savo Tėvynę, su ginklu stoti į kovą prieš okupantus.“ S. Abromavičius išvardija visų žuvusiųjų pavardes. Partizanų žūties vietų neatlygintinai ieško ir daug savanorių, metalo ieškikliais tiria žemę. Tai tarsi atsakas į vieną iš partizanų dainų, užrašytų Stasės Balčiūnaitės-Baguckienės: „Nieks nelanko mūsų kapo: / Brolis nei sesutė, / Tiktai lanko miško žvėrys / Ir raiba gegutė. / Nieks nesėja žalių rūtų / Ant mūsų kapelių, / Tiktai sėja šiaurys vėjas / Geltonus lapelius.“ S. Abromavičius perskaitė ar bent atidžiai peržvelgė apie partizaninį pasipriešinimą parašytas knygas, atsiminimus: Onos Rasutės Šakienės „Buvom“, Vytauto Simanavičiaus-Bitino „Giedraičių partizanai“, R. Kasparo „Lietuvos karas“, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio knygą „Iš atminties ekranų“, „Alma littera“ leidyklos išleistą Živilės Petrauskaitės knygą apie partizanų vadą Antaną Žemaitį ir kitus bendražygius „Gulago bėgliai: lietuviai, ištrūkę iš sovietų lagerių“ (2022), Tauragės rajono Gaurės pagrindines mokyklos kraštotyrininkų užrašytus A. Žemaičio prisiminimus „Išgyventi padėjo jaunystė“, V. Genienės publikacijas „Gimtajame krašte“ „Giedraičių žudynės“ (1989 08 28 ir 10 02) bei kt. Iš „Atminties verpetų“ sužinojau, kad Elektrėnuose gyvenanti žurnalistė Virginija Jacinavičiūtė užrašė Geibonyse (Elektrėnų savivaldybė) gyvenusios Vinco Sabonio (1901-1987), garsaus krepšininko Arvydo Sabonio senelio Bernardo Sabonio) brolio, šeimos, rėmusios laisvės kovotojus, kentėjusios tremties sunkumus, istoriją. Pokariu okupantai buvo negailestingi visiems visuomenės sluoksniams. „Atminties verpetuose“ daug vietos skiriama Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministrui Vladui Nasevičiui (1909-1986) (jo operatyvinio sekimo byla netilpo į 600 puslapių), praeities vartus atvėrusiam docentui medicinos daktarui, poeto Vlado Baltuškevičiaus (1939-2022) broliui Algirdui Baltuškevičiui (1933-2021), dainininkei, tarptautinių konkursų laureatei, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentei, pelniusiai Vyriausybės kultūros ir meno premiją bei apdovanotai Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, Juditai Leitaitei, pasakojančiai apie savo giminę rūsčiais laisvės praradimo metais, nenusakomai gražų balsą turėjusį tėvą Albiną Leitą-Omą, kovojusį su sovietų grobikais Molėtų krašte, aprašomas karo ir okupacijos sūkuriuose atsidūręs Vaižganto gatvėje įkurtas Kauno radijas, kuriame buvo 1941 metų Birželio sukilimo štabas. Knygoje spausdinami Radijo stoties įkūrėjo ir antrojo jos vadovo Alfonso Jurskio (1894-1966) dukters Snieguolės Jurskytės-Akstinienės atsiminimai, atspindintys sudėtingą laikotarpį. S. Abromavičiui nepraslydo pro akis ir fotografo, tautodailininko Vilhelmo Janiselio (1913-2007) šeimos likimas. Autorius remiasi jo rašytu dienoraščiu, dukters Aldonos Janiselytės-Ulskienės pasakojimu. Jaudina Lietuvos kariuomenės kapitono Prano Tamulevičiaus (1903-1989), Lietuvos kariuomenės savanorio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, agronomo, žemės ūkio ministro (1935-1938), 1941 metais sovietų nukankinto Gorkio kalėjime, publikuojama sūnaus Rimanto Putvio atsiminimų knygos „Vaikystė baigėsi anksti“ (2013, papildytas leidimas 2019) ištrauka, vieno partizaninio pasipriešinimo Žemaitijoje vadų Petro Bartkaus-Žadgailos, Alkupėno, Sąžinės (1925-1949), 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataro, šeimos ir giminės peripetijos, Tomske gimusio dabartinio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių valdybos pirmininko Vlado Sungailos prisiminimai apie vaikystę Sibire (jo močiutė Zofija Sungailienė ir šeši vaikai (Juozas, Zofija, Domijonas, Jonas, Stasė ir Ramutė) Sibirą išvydo 1948 m. sausio pradžioje.). Įsimintinas Taišete (Irkutsko sritis) gimusio istoriko Laimučio Purlio pasakojimas „Saugau garbingą giminės istoriją“, garbingos praeities šydą atskleidžia legendinio Juozo Lukšos-Daumanto ryšininkė Apolonija Mackelaitė-Rugiagėlė: (…) „Ir ginklus aš veždavau vyrams į mišką. Kaune juos gaudavome. O žinote, rusas už samagono butelį viską galėjo atiduoti. Atsimenu, vieną kartą aš vežu tris granatas, du vokiškus ir vieną rusišką pistoletą. Dar tris kaspinus šovinių. Na ir drąsi tada buvau. Sudėjau tuos ginklus į didelį portfelį, užmečiau ant viršaus (atsiprašau, kad taip pasakysiu) moteriškas kelnes, ir važiuojam abi su Albina į Ukmergės pusę. Su ta Albina, kuri gyveno tada Valančiaus gatvėje, o dabar – Čikagoje. Klausiate, ar aš nebijojau? Baisoka. Juk Ukmergėje mane gali pažinti. Ieškoma esu. Jei pakliūsiu, tai pakliūsiu. Prisigrūdo pilnas sunkvežimis žmonių. Kas atsisėdęs, kas prigulęs – važiuoja. Vienoj stotelėj žmogus stabdo mašiną. Žiūriu – pažįstamas mūsų krašto komunistas. „Jėzau, Jėzau, sergėk mane jauną!“ Įlipo jis, o aš kaip guliau į Albinos sterblę ir guliu. Meldžiuosi, kalbu maldą, kurią partizanai kalbėdavo prieš mūšį: „Gyvybės ir mirties Viešpatie! Tu suskaitei mano dienas pirma, negu aš ėmiau gyventi. Tu esi mano gaivintojas ir gynėjas nuo pat mano jaunų dienų. Nepridera man šiandien bijoti, kada neištiriamoji galia veda mane, ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes. Jeigu norėsi, Tu mane iš mirties pavojų išgelbėsi…“ (…) Viskas baigėsi laimingai. Perdavėme tuos ginklus Šarūno ir Stiklo vyrams ir grįžome atgal.“ Anykščių partizano Jono Biliūno-Žolyno, rašytojo Jono Biliūno brolio Mykolo (1858–1922) sūnaus dukra Julija Biliūnaitė-Kaminskienė, atmintinai mokėjusi beveik visus Maironio eilėraščius, graudinosi: „Sena tėviškės troba išverkė savo stiklines akis, senos durys dejavo varstomos svetimų rankų, medžiai šakomis mojavo, kvietė sugrįžti, kad prisiglaustume prie jų kamienų, kad jie pajaustų širdžių plakimą.“ Pokario Įvykius Anykščiuose S. Abromavičius atkūrė pagal istoriko Gintaro Vaičiūno užrašus.
Sunku aprėpti, visapusiškai išanalizuoti vertingą ir labai reikalingą S. Abromavičiaus knygą „Atminties verpetuose“, nuvedusią mus į tuos lemtingus Lietuvai metus, leidusią pajusti begalinę lietuvių meilę ir ištikimybę Tėvynei, patyrusių išdavystes, skundimus, tremties negailestingumą, kūdikių mirtį. Šiomis dienomis antrą kartą perskaičiau rašytojo, vertėjo ir redaktoriaus Teodoro Četrausko romaną „Tarsi gyventa“ (Charibdė, Vilnius, 2004), pristatytą Frankfurto knygų mugėje, apie kurią rašytojas Jurgis Kunčinas rašė: „…Četrausko knyga Tarsi gyventa – tai herojinė pasaka apie mažos šalies, atsidūrusios tarp dviejų didžiųjų valstybių Antrojo pasaulinio karo metais, likimą. Jai būdingas ironiškas, dažnai ant grotesko ribos balansuojantis stilius ir visiškai naujas žvilgsnis į Lietuvos pokarį. Knyga skiriama daug iškentusiai autoriaus tėvų kartai. Aišku, kieno pusėje yra autorius. Nepaisant to, visi veikėjai deheroizuojami (…)“. Be abejo, romanas yra nekasdienis, intriguojantis, savitas ir brandus meno kūrinys, kviečiantis diskutuoti, suvokti lietuvių būseną, tuometę realybę, bet ar būtina ir teisinga viską be atodairos ironizuoti? Nebent ironija slopina praeities kančias ir skausmą.
„Už laisvę“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 3 (48)
