Įpareigojanti rinkliava „Pro Terra Sancta“
Pasaulio krikščionys raginami paremti tikėjimo brolius ir seseris Šventojoje Žemėje
Mindaugas BUIKA
Popiežiaus Pranciškaus artumas
Didįjį penktadienį liturginėmis apeigomis švenčiant mus atpirkusią Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, ypatingu būdu prisimenami ir nelengvus išbandymus patiriantys Šventosios Žemės bei visų Artimųjų Rytų krikščionys pasaulio vyskupijose ir parapijose šią dieną rengiant tradicinę rinkliavą jų bendruomenėms paremti. Šiam tikslui vyskupams skirtame Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių dikasterijos prefekto italo kardinolo Klaudijaus Gudžeročio (Claudio Gugerotti) laiške, santykinai pavadintame „Dar vienas pokalbis apie Šventąją Žemę“, pabrėžiama, jog kreipiamasi popiežiaus Pranciškaus vardu su prašymu „atsiliepti į sunkoje padėtyje atsidūrusių žmonių pagalbos šauksmą“. Dokumentas publikuotas dar kovo viduryje, kai galiojo viltingos paliaubos kruviname konflikte tarp Izraelio karinių pajėgų ir „Hamas“ teroristinės grupuotės pietiniame Gazos Ruože. Tačiau vėliau neapykantos ir keršto kupinos kovos atsinaujino ir vėl buvo stebimi raketų sprogimai, liudijantys apie visa ko naikinimą, tūkstančių gyvybių praradimus ir kitą nepataisomą žalą Dievo Sūnaus gimtajai šaliai ir jos žmonėms. „Visur matome verksmą, ašaras, pražūties pojūtį, griuvėsius, tačiau stengiamės gyventi viltimi, kad mirties triumfas bus laikinas ir kad jos pergalė nebus amžina“, – rašo kardinolas K. Gudžerotis. Jis pabrėžia, kad šią viltį, be abejonės, stiprina artėjantis Velykų sutikimas, žinant, jog regėsime prisikėlusį mūsų Viešpatį, kuris toje Žemėje apreiškęs savo Kančios Žaizdas, yra gyvas.
Kreipimesi minimas Šventojo Tėvo istorinis „Laiškas Artimųjų Rytų katalikams“, paskelbtas 2024 m. spalio 7-ąją, per pirmąsias karą išprovokavusio „Hamas“ teroristinio išpuolio prieš Izraelį metines ir kuris, atsinaujinus nesibaigiančioms kovoms, neprarado savo aktualumo. Jame pripažįstama, kad tą „liūdną“ dieną lyg sprogusio detonatoriaus liepsna prasiveržusi baisaus smurto spiralė, neužgeso iki šiol, „tarptautinei bendruomenei ir galingiausioms šalims gėdingai neįstengiant nutildyti ginklus ir nutraukti karo tragediją“. Liejasi kraujas ir ašaros, žuvusiųjų skaičiui viršijant 50 tūkstančių, nesilpnėja abipusis pyktis trokštant keršto ir, atrodo, mažai kam iš įtakingų politinių lyderių rūpi, ko labiausiai trokšta žmonės: dialogo ir taikos. Popiežius Pranciškus laiške vėl nurodė savojo mokymo aiškią nuostatą, kad „karas visada yra pralaimėjimas, kad ginklai nekuria ateities, bet ją griauna ir kad smurtas niekada neatneša taikos. Istorija tai patvirtina, tačiau daugelį metų besitęsiantys konfliktai Artimuosiuose Rytuose, atrodo, taip mūsų ir nieko neišmokė“. Kreipdamasis į regiono katalikus, kurie sudaro tik kelis procentus vietos gyventojų ir pavadindamas juos „brangiais broliais ir seserimis Kristuje“, Šventasis Tėvas pažymi, kad jie gyvena „vietose, apie kurias Šventajame Rašte kalbama daugiausiai“. Tačiau tai nesuteikia pranašumo realiame gyvenime, greičiau atvirkščiai: nuolat išgyvendama dramatiškus karų proveržius, ši bendruomenė tik svajoja apie taiką, kuri iš esmės yra išlikimo sąlyga. Juk vykstant kovoms, Artimųjų Rytų katalikai ne tik praranda gyvybes ir turtą, bet vis dažniau su skaudama širdimi priversti rinktis migravimą, kaip išeitį, todėl jų bendruomenės nuolat mažėja.
„Dėkoju jums už tai, kas esate, dėkoju, kad norite likti savo kraštuose, dėkoju, kad gebate melstis ir mylėti, nepaisydami sunkumų, – jausmingai rašė popiežius Pranciškus brangiesiems Jėzaus žemės krikščionims. – Jūs esate mylima Dievo sėkla. Ir kaip sėkla, krentanti į išdegintą dirvą, visada žino, kaip rasti kelią aukštyn, į šviesą, duoti vaisių ir gyvybę, taip ir jūs neleidžiate savęs praryti supančiai tamsai. Pasodinti šioje sakralioje žemėje, jūs stengiatės tapti vilties daigais, nes tikėjimo šviesa jus skatina liudyti meilę ten, kur kalbama apie neapykantą, sutarimą, kur stiprėja nesantaika, vienybę, kur tiek daug priešiškumo“. Jis pabrėžė savo tėviškos širdies artumą senųjų Artimųjų Rytų Bažnyčių, veikiančių kaip šventoji Dievo tauta istoriškai nuo apaštalų laikų, nariams, šiandien realiai vėl patiriantiems „kankinystę“, kaip taikos sėklos karo žiemos šaltyje. Jie lieka ištikimi tikėdami Jėzumi, kuris yra „romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29) ir yra pasirengę liudyti taikos siekimą neprievartiniu keliu. Dabar, kai dažnai žmonės nebežino kaip siekti taikos ir griebiasi ginklo, krikščionys turi susitelkti į nepaliaujamą taikos maldavimą šaukiantis Dievo pagalbos. Dėl to Šventasis Tėvas, kaip tik praėjusią spalio 7-ąją buvo paskelbęs Maldos ir pasninko diena (tokia diena visada yra ir Didysis penktadienis), nes malda ir pasninkas yra meilės ginklai, kurie keičia istoriją ir geba nugalėti mūsų tikrąjį priešą – velnią. Ši blogio dvasia visada kursto karą, kadangi velnias „nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), anuo metu perspėjo Jėzus žydus.
Kviesdamas daugiau laiko skirti maldai už taiką ir vėl atrasti išganomąją pasninko galią, popiežius Pranciškus savo laiške dar kartą „iš visos širdies“ patvirtina artumą ne tik Artimųjų Rytų katalikams, bet kiekvienos konfesijos ir religijos išpažinėjams, gyvenantiems tame regione ir kenčiantiems „karo beprotybę“. Jis ypatingą užuojautą skiria motinoms, kurios žvelgia į žuvusius bei sužeistuosius savo vaikus, kaip skausmo kupina Marija žvelgė į nukryžiuotą savo Sūnų Jėzų. „Aš esu su jumis, kurie neturite balso, nes nepaisant visų kalbų apie taikos planus ir strategijas, mažai rūpinamasi tais, kurie betarpiškai patiria niokojimą karo, galingųjų primesto kitiems“, – rašė Šventasis Tėvas. Jis tuo pačiu priminė, kad naikinimo ir žudynių kaltininkai, kaip moko Šventasis Raštas, patirs nepalenkiamai griežtą Dievo nuosprendį. O tiems, kurie trokšta teisingumo ir taikos, popiežius Pranciškus linki nepasiduoti keršto logikai ir priimti Jėzaus raginimą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už persekiotojus“ (Mt 5, 44). Taip veikdami jie yra tikri taikos sūnūs ir dukterys, guodžiantys Dievo širdį, kurią yra sužeidusi žmonijoje įsivyravusi blogio dvasia. Baigdamas laišką Artimųjų Rytų katalikams, popiežius Pranciškus reiškia padėką visame pasaulyje tiems, kurie jiems padeda, nes taip rūpinasi pačiu Kristumi, esančiu tarp vargšų, ligonių, badaujančių ir atmestųjų. Jis ypatingu būdu kreipiasi į brolius vyskupus ir kunigus, kurie yra pašaukti tarnauti šventajai Dievo tautai, šioje tarnystėje į pašalį nustumtų visus nesutarimus ir ambicijas vardan patikėtos tikinčiųjų kaimenės gelbėjimo ir gerovės.
Atsiliepimas į naujuosius iššūkius
Kaip tik vadovaujantis šiomis Šventojo Tėvo nuostatomis ir žinant kokioje sunkioje padėtyje yra atsidūrę Šventosios Žemės bei kaimyninių šalių krikščionys, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas specialiame laiške ir kviečia pasaulio tikinčiųjų bendruomenes neatidėliotinai suteikti jiems dosnią paramą, kam skirta Didžiojo penktadienio rinkliava. Jis pažymi, kad visiems mums, krikščionims, Šventoji Žemė ir su Jėzaus gyvenimo, mokymo bei aukos įvykiais susijusios vietos yra labai brangios, kaip savotiškas „Įsikūnijimo įsikūnijimas“. Nuo pat pradžios įvairių tradicijų vietinės krikščionių bendruomenės, kaip ir prieš keletą šimtmečių įsteigta Mažųjų brolių pranciškonų Šventosios Žemės kustodija jomis rūpinasi su pasigėrėjimo verta ištikimybe. Kustodijai priklauso 270 brolių iš 30 kraštų, kurie dirba Izraelyje, Palestinoje, Jordanijoje, Sirijoje, Libane ir Kipre. Jie taip pat reguliariai lanko katalikų bendruomenes, neretai sudarytas iš pabėgėlių ar perkeltųjų asmenų Egipte, Eritrėjoje, Etiopijoje, Irane, Turkijoje ir Irake. Šventosios Žemės kustodija rūpinasi 55-iomis istorinėmis šventovėmis, tarp kurių – Šventojo Kapo, Jėzaus Gimimo ir Apreiškimo Marijai bazilikos. Šalia šių Šventųjų vietų buvo ir yra įgyvendinamos didelės pastoracinės vertės iniciatyvos: prižiūrimos ir remontuojamos pačios šventovės, steigiamos ir plečiamos parapijos, vienuolių namai ir institucijos, mokyklos ir studijų centrai, ligoninės ir senelių namai, našlaičių prieglaudos ir karo pabėgėlių stovyklos. Kustodijos broliai pranciškonai atsakingi už 22 parapijų sielovadą, šešis piligrimų namus, penkis rūpybos namus ligoniams ir našlaičiams, išlaiko beveik 1000 būstų nepasiturinčioms šeimoms. Kustodijai taip pat priklauso penkiolika mokyklų, kurias lanko 12000 vaikų bei trys biblijinių, archeologinių ir meno studijų institutai. Šventosios Žemės kustodijos veikla sukuria per 1100 darbo vietų vietos krikščionims, kurie tokiu būdu gali išlaikyti savo šeimas ir atsispirti migracijai konfliktų bei išplitusio skurdo kontekste. Siekdamas paremti šią veiklą ir sustiprinti saitus tarp pasaulio tikinčiųjų bei Artimųjų Rytų krikščionių ir šventųjų vietų, popiežius šventasis Paulius VI prieš penkis dešimtmečius, 1974 m. kovo 25 d. savo apaštaliniu paraginimu „Nobis in Animo“ ir įsteigė kasmetinę Didžiojo penktadienio rinkliavą „Pro Terra Sancta“, kurią kiekvieno pasaulio vyskupo ordinaro sprendimu galima organizuoti ir kitą nustatytą dieną. Su aukomis surinktų lėšų pagalba Bažnyčia Šventojoje Žemėje gali tvirčiau atlikti savo svarbiąją misiją: saugoti ir prižiūrėti istorines Šventąsias vietas, „atminties akmenis“ ir palaikyti vietinių krikščionių, „gyvųjų akmenų“, egzistenciją daugeliu pastoracinių, švietėjiškų, sveikatos apsaugos bei socialinės rūpybos projektų.
Kardinolas K. Gudžerotis laiške pasaulio vyskupams nurodo, jog per metinę „Pro Terra Sancta“ rinkliavą 65% suaukotų lėšų yra skiriama Šventosios Žemės pranciškonų kustodijai, o likusios 35% – Rytų Bažnyčių dikasterijos finansuojamiems projektams. Teritorijos, kurias Šventasis Raštas mini išganymo istorijos pasakojimuose ir kurias įvairiomis formomis pasiekia rinkliavos „Pro Terra Sancta“ lėšos, yra Jeruzalė, Palestina, Izraelis, Jordanija, Kipras, Sirija, Libanas, Egiptas, Etiopija, Eritrėja, Turkija, Iranas ir Irakas. Šios šalys susiduria su įvairaus pobūdžio politiniais bei ekonominiais iššūkiais ir Rytų Bažnyčių dikasterija savąja intervencija padeda išsilaikyti vietinėms tikinčiųjų bendruomenėms, ypatingą dėmesį skirdama rytų ir lotynų katalikų vyskupijų gyvenimui ir veiklai. Gautas piniginis įnašas leidžia užtikrinti vietinės bažnytinės realybės gyvybingumą, paremiant tarnystę pasiaukojančiai atliekančius kunigus, brolius ir seseris vienuolius bei jų institucijas, padėti skurstančios šeimoms išlaikyti būstą, įgyvendinti pastoracines iniciatyvas iškilusių socialinių problemų akivaizdoje. Galvojant apie bendruomenių ateitį, didelis dėmesys skiriamas švietėjiškai veiklai, nes Jeruzalės katalikų patriarchatas, Pranciškonų kustodija, visos Šventosios Žemės Rytų Katalikų Bažnyčios bei vienuolinės institucijos yra įsipareigojusios šviesti ir ugdyti jaunus žmones, o tai didele dalimi remiama rinkliavos lėšomis. Vykstantis karas Gazos Ruože, išaugusi bedarbystė, religinio turizmo stygius, paveikė bendrąją ekonominę padėtį Palestinoje ir tuo pačiu neigiamai atsiliepė ten išvystytam krikščioniškų mokyklų tinklui.
Rytų Bažnyčių dikasterija ir Pranciškonų kustodija stengiasi atsiliepti į susidariusią ekstremalią padėtį švietimo sistemoje, užtikrinti, kad mokymasis tęstųsi nenutrūkstamai, būtų prieinamas visiems norintiems mokytis ir studijuoti nepaisant religinės priklausomybės, kad reguliariai gautų atlyginimą mokytojai ir dėstytojai. Šiuo atžvilgiu ypač paminėtina prestižinė akademinė institucija, Betliejaus katalikų universitetas, užtikrinantis visapusišką aukštąjį išsilavinimą beveik 3300 vaikinų ir merginų, krikščionių ir musulmonų. Tikimasi, jog ten gavę reikiamą intelektualinį ir žmogiškąjį išsilavinimą, jaunieji palestiniečiai svariai prisidės prie savo šalies vystymo, stengsis, kad būtų garantuota pilietinė pagarba ir žmogiškasis orumas. Be abejonės „Pro Terra Sancta“ rinkliavoje suaukotomis lėšomis palaikomos ir Rytų Bažnyčių jurisdikcijoje esančios kunigų seminarijos, vienuolių ugdymo namai, kitos kultūrinės ir akademinės įstaigos, vystančios kunigų, seminaristų, brolių ir seserų vienuolių bei pastoracijoje dirbančių pasauliečių dvasinę ir žmogiškąją formaciją. Įvairiomis formomis (stipendijomis, studijų mokesčiais) paremiami ir Artimųjų Rytų šalių kunigai, seminaristai, broliai ir seserys vienuoliai, kaip ir pasauliečiai, studijuojantys įvairiuose Romos popiežiškuose universitetuose.
Vilties Jubiliejaus paskatos
Pabrėždamas, kad Didžiojo penktadienio rinkliava yra esminis paramos Artimųjų Rytų krikščionims šaltinis, kardinolas K. Gudžerotis laiške dar kartą primena pasaulio vyskupams, jog per buvusią pandemiją beveik nutrūkęs religinis turizmas ir piligriminės kelionės, kurių aptarnavimas yra vietinės ekonomikos pagrindas, beveik neatsinaujino dėl karo Gazos Ruože. Nesant pajamų ir taip kukliai gyvenančioms krikščionių šeimoms išsilaikyti, daugelis jų galvoja apie migravimą, kas reiškia faktiškai tragišką tremtį iš savo tėvynės visam laikui. Taigi, jei norime sustiprinti ar bent išlaikyti Šventosios Žemės krikščionišką aspektą ir užtikrinti gyvą ryšį su Šventosiomis vietomis, turime apsaugoti vietinių tikinčiųjų bendruomenių išlikimą. Jos savo įvairiomis tradicijomis nuolat šlovina ten apsireiškusį Dievą taip pat ir mūsų vardu. „Norėčiau, kad jūs, broliai vyskupai, taptumėte įtikinamais šio įsipareigojimo apaštalais, prisimindami naikinimo ir mirties vaizdinius Palestinoje, iškilusius prieš mūsų akis šiais naujųjų Kalvarijų laikais, – rašo Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas. – Šventoji Žemė, jos Šventosios vietos ir ten gyvenanti šventoji Dievo tauta yra jūsų šeima ir mūsų visų nepakečiamas paveldas“. Jis prašo ganytojų suprasti, kad „Pro Terra Sancta“ rinkliavos organizavimas yra vienas iš pastoracinių prioritetų, kadangi tai susiję su išsaugojimu visiems brangios tikrovės, kuri tiesiogiai susijusi su Jėzaus laikais. Reikia pasistengti, kad šis suvokimas būtų perkeltas į vyskupams patikėtas tikinčiųjų bendruomenes, kad jos su būdingu entuziazmu bei artimo meilės nuostatomis dalyvautų apaštalo Šv. Petro įpėdinio iniciatyvoje. Kardinolas K. Gudžerotis siunčia savo apaštalinį palaiminimą ir primena, jog Dievas nepamirš ypač šiais Jubiliejiniais vilties metais tų, kurie yra tapę gailestingos Jo Apvaizdos darbų skleidėjais.
Šventieji metai, kurie visiems mums yra ypatingas malonė laikas, ragina skleisti viltį tarp tų, kuriems sunku ją surasti savo sunkiame išbandymų kupiname kasdieniniame gyvenime, pažymi laiško vyskupams pabaigoje Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas, nurodydamas į kaip tik Šventosios Žemės krikščionių dažnai dramatišką padėtį. Šiai vilčiai atgauti reikia nepaliaujamos maldos ir įsipareigojusios geros valios pagalbos sunkumus patiriančioms šeimoms, kad jos galėtų į ateitį palydėti savo vaikus, kad būtų gelbėjami gausūs karo pabėgėliai, į Jėzaus žemę atvyktų sielovadai pasišventusių kunigų ir vienuolių, saugomos ir atnaujinamos istorinės šventosios vietos. Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas pastebėjo, kad nors per Didžiojo penktadienio rinkliavą pirmiausia dažnai kalbama apie Šventųjų vietų išlaikymą, bet pagrindinis uždavinys dabar yra vietinių krikščioniškų bendruomenių išsaugojimas. „Mes negalime rizikuoti masiniu Šventosios Žemės krikščionių egzodu, apleidimu vietovių, kurios vis dar skleidžia Jėzaus buvimo gaivą, – aiškino kardinolas K. Gudžerotis. – Šie žmonės yra gyvasis nepertraukiamo ryšio su Išganytoju liudijimas. Mes keliame balsą dėl pagalbos jiems ne tik dėl humanitarinių priežasčių, nes šie žmonės mums yra kaip sakramentas“. Be to, nors dramatiška padėtis Palestinoje daro didžiulį neigiamą poveikį piligriminėms kelionėms, nederėtų jų visiškai atsisakyti: drąsus pasiryžimas jas daryti, laikantis privalomo saugumo turi gilią prasmę – liudijimą solidarumo su tais, kurie kenčia dėl neteisingumo. Svarbu žinoti, jog dabar, kai Bažnyčia ruošiasi iškilmingai švęsti Velykas šiais Vilties Jubiliejaus metais, daugelis Artimųjų Rytų šalių krikščionių dėl vykstančių kovų ir skurdo negalės apsilankyti Romoje ir žengti per jos bazilikų šventąsias duris. Jie yra priversti gyventi šį „pranašišką laiką“ savo daug išbandymų patiriančiuose namuose, išlaikydami tikėjimą į geresnę ateitį, kuriai patvirtinti irgi reikia brolių ir seserų Visuotinėje Bažnyčioje didesnio solidarumo. „Reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: „Palaimingiau duoti, negu imti“ (Apd 20, 35)“, – prasmingai teigė tautų apaštalas Šv. Paulius, ypatingu būdu rūpinęsis visų krikščionių bendryste su vargstančiais tikėjimo broliais ir seserimis šventoje Jeruzalėje.
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. balandžio 18 d., nr. 4 (215)