Įpareigojantis Estijos kankinio liudijimas

Palaimintojo arkivyskupo Eduardo Profitlicho SJ herojiškos tarnystės apžvalga

Mindaugas BUIKA

Jo gyvenimas buvo šviesa

Neseniai švęsta labai laukta pirmoji beatifikacija Estijos krikščionybės istorijoje yra ryškus įvykis visos Europos Bažnyčios, prisimenančios savo sudėtingą neseną totalitarinio laikotarpio praeitį ir atkakliai pravedančios sekuliarizuotos visuomenės naująją evangelizaciją, mastu.

Rugsėjo 6 dieną Estijos sostinėje Taline palaimintuoju paskelbtas vietinis ganytojas, vokiečių kilmės jėzuitas Eduardas Gotlybas Profitlichas (Eduard Gotlieb Profittlich, 1890-1942), buvusio Sovietų Sąjungos komunistų režimo tremtyje Rusijoje pasmerktas pražūčiai iš neapykantos tikėjimui (lot. in odium fidei), paliko vilties kupiną pėdsaką, paliudydamas, kaip per palyginus trumpą laikotarpį, galima atkurti ir sustiprinti bažnytinį gyvenimą, pakeliant jį į aukštesnį dvasinį, kultūrinį ir socialinį lygmenį. Palaimintojo E. Profitlicho misija Estijoje buvo labai aiški: išsaugoti ir vystyti beišnykstančią vietinę katalikų bendruomenę ir ištikimai tarnauti Kristui, skelbiant Evangeliją visiems žmonėms. Ypač reikšmingas liudijimas buvo ganytojo paprastas ir kuklus gyvenimas, paženklintas gilos meilės tiesai ir taikai, teigia dabartinis Talino vyskupas Filipas Žurdanas (Philippe Jourdan), kuris irgi yra Estijos pilietybę turintis „užsienietis“ (prancūzų tautybės) ir priklauso „Opus Dei“ dvasiniam sąjūdžiui. Šios tik 5-7 tūkstančius narių turinčios ir visą šalies teritoriją apimančios vyskupijos ordinaras, kuris ypač atkakliai ir nuosekliai rūpinosi pirmtako iškėlimu į Bažnyčios altoriaus garbę, savo ganytojiškame laiške pažymėjo, kad arkivyskupo E. Profitlicho tarnystė ir kankinystė lieka galingas bei aktualus liudijimas tikėjimo, tiesos ir meilės – vertybių, kurios peržengia tautinę priklausomybę, kalbą ir politines nuostatas. Todėl beatifikacija reiškia, jog Katalikų Bažnyčia oficialiai pripažįsta pagerbto ganytojo šventumą, kviesdama tikinčiuosius Estijoje ir visame pasaulyje melsti jo dangiškojo užtarimo bei globos. „Estams krikščionims tai ypač svarbu: Eduardas Profitlichas buvo vienas iš mūsų – šalies pilietis, tikintysis ir dvasininkas – gyvenęs sunkiausiu mūsų istorijos laikotarpiu, bet jo gyvenimas buvo šviesa“, – aiškino vyskupas F. Žurdanas.

Jis pabrėžė, jog kankinio arkivyskupo E. Profitlicho paskelbimas palaimintuoju yra kartu kvietimas prisiminti nesenos dramatiškos praeities pamokas, pagerbti tuos, kurie patyrė kančią ir tremtį (iš Estijos į sovietų lagerius buvo išsiųsta ir įkalinta apie 20 % šios nedidelės šalies gyventojų), taip pat siekti, kad visuomenėje įsivyrautų laisvė, dora ir teisingumas, dėl ko darbavosi beatifikuotas ganytojas. Svarbu prisiminti, kad šventumas yra ne tik didieji pasiekimai, bet ir kasdienis ištikimybės tikėjimui liudijimas net iki aukščiausios – gyvybės – aukos. Tai pripažindama Katalikų Bažnyčia Estijoje įgyja atnaujintą padrąsinimą savo apaštalinei veiklai, turėdama palaimintąjį E. Profitlichą, kaip galingą užtarėją-estą savo širdyje, tikėjimo šventąjį ir meilės kankinį, tvirtino vyskupas F. Žurdanas. Jis priminė, kad šventumas, kaip skelbia Evangelija, kiekvieno krikščionio gyvenimo tikslas, nes Dievas, „mus išsirinkdamas Jame (Kristuje) prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje iš meilės“ (Ef 1, 4). To moko ir Bažnyčios magisteriumas, aiškindamas, jog „visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija „Lumen Gentium, 40), o Dievas ras būdų, kaip šis šventumo tikslas galėtų būti praktiškai įgyvendintas. Su šiais svarstymais vyskupas F. Žurdanas pranešė, kad beatifikacijos proga 2025-ieji Talino vyskupijoje skelbiami Padėkos metais, kurie tęsiasi iki 2026-ųjų vasario 22 dienos, pirmųjų E. Profitlicho mirties metinių, minimų po jo beatifikacijos. Ganytojas pakvietė Estijos tikinčiųjų bendruomenę rasti galimybę išreikšti padėką už viską, ką Dievas mums davė ir ne tik reikšmingais renginiais, bet ir kasdieniu krikščionišku gyvenimu, dažniau dalyvaujant šv. Mišiose, kalbant Rožinio maldą ir kitais religiniais ir socialiniais būdais. Reikia su didesniu pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į ateitį, melsti palaimintojo E. Profitlicho užtarimo, jam patikint savo poreikius, troškimus ir problemas bei dėkojant už pagalbą.

Pašaukimas ir jėzuito misija

Apžvelgiant beatifikuoto Estijos katalikų ganytojo gyvenimo ir tarnystės kelią, pirmiausia norisi paminėti jo ryškias daugiavaikės žemdirbių šeimos ištakas. Eduardas gimė 1890 m. rugsėjo 11 d. tuometinės Vokietijos imperijos vakarinėje dalyje, Biresdorfo kaime, netoli Koblenco miesto, valstiečių ūkininkų Markuso Profitlicho (Markus Profittlich, 1845-­1921) ir Dorotejos Zaivert (Dorothea Seiwert, 1850-1913) šeimoje. Buvo aštuntasis iš dešimties katalikiškos šeimos vaikų, kurių auklėjimas turėjo ryškų religinį pobūdį. Šeimos vyresnysis sūnus Peteris Profitlichas (Peter Profittlich, 1878-1915) pirmasis tapo kunigu ir darbavosi Brazilijos misijose, kur užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą. Eduardas taip pat panoro tapti kunigu, pašaukimui stiprėjant esant artimoje bendrystėje su savosios parapijos klebonu, kuris rengė jį tolimesnėms studijoms. Todėl 1912 metais gavęs vidurinės mokyklos baigimo atestatą su šeimos pritarimu ir palaikymu įstojo į artimiausią Tryro vyskupijos kunigų seminariją. Tėvai tikėjosi, kad tapęs vietiniu parapijos kunigu, Eduardas padės jiems dažnai iškylančiose kritinėse situacijose, nes gausi šeima neretai pritrūkdavo pragyvenimo išteklių. Tačiau jų nuostabai, E. Profitlichas 1913 m. balandžio 11 d. įstojo į Jėzaus Draugiją ir tolesnių studijų išvyko į Nyderlandus, kur buvo įsikūrę iš Vokietijos, dar dėl buvusio  kanclerio Oto fon Bismarko (Otto von Bismark) vestos  antikatalikiškos „kulturkamph“ politikos, ištremti jėzuitai. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu (1914-1918) tarnavo Vokietijos kariuomenės daliniuose, kovojusiuose Prancūzijos teritorijoje, dirbo karinėje ligoninėje slaugytoju ir chirurgo asistentu, už ką buvo apdovanotas. Dar karo metu, 1916-ųjų sausio 4 dieną, Tryro katedroje iš vyskupo Hainricho Dioringo (Heinrich Döring, 1859-1951) rankų priėmė subdiakono tarnystės šventimus. Pasibaigus karui Nyderlandų mieste Mastrichte pas jėzuitus tęsė filosofijos ir teologijos studijas ir 1922 m. kovo 26 d. Kelno arkivyskupo kardinolo Karlo Šultės (Kark Schulte, 1871-1941) buvo įšventintas diakonu, o tų pačių metų rugpjūčio 21 dieną Rurmondo (Nyderlandai) vyskupas Lorencijus Šreinenas (Lorentius Schrijnen, 1861-1932) suteikė jam kunigystės šventimus. Naujasis dvasininkas netrukus, 1922 m. rugpjūčio 30 d., savo gimtosios Laimersdorfo parapijos Šv. Stepono bažnyčioje artimųjų džiaugsmui (tėvai jau buvo mirę) aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Apsisprendęs paskirti save misionieriškai tarnystei, kunigas E. Profitlichas įstojo į popiežiaus Benedikto XV (1854-1922) 1917 metais įkurtą Popiežiškąjį rytų institutą, kuris rengė dvasininkus galimam apaštalavimui Rusijoje. Toje šalyje po bolševikų perversmo dėl vykdytų žiaurių represijų, krikščioniškas gyvenimas buvo labai susilpnėjęs ir Šventasis Sostas siekė jį gaivinti siunčiant slaptus misionierius su socialinės paramos priedanga. Savo pontifikatą 1922 metais pradėjęs popiežius Pijus XI (1857-1939) buvo susitaręs su Sovietų Sąjungos valdžia, kad galės organizuoti paramą tuomet didelį badą patiriantiems Rusijos žmonėms, kartu su slaptomis pastangomis rūpintis jų dvasinėmis reikmėmis. Su Jėzaus Draugijos leidimu ruošdamasis šiai misijai kunigas E. Profitlichas 1923-1924 metais tęsė studijas Krokuvos Jogailos universitete Lenkijoje, kur apsigynė filosofijos ir teologijos daktaro disertacijas. Tačiau Sovietų Sąjungos režimas, pajutęs, kad Šventojo Tėvo paramos akcija „Popiežiaus pagalbos misija Rusijos badaujantiems“ („Папская мисия по­мощи голодающим Росий“) įgyja vis didesnį populiarumą ir žmonėms rodoma broliška meilė virsta realiu apaštalavimu, be jokio atsiprašymo ir padėkos ją nutraukė, išvarydama dalyvius. Tapus aišku, jog į Rusiją nebus įmanoma patekti, kunigas jėzuitas tęsė sielovadinę tarnystę Vokietijos parapijose Opolės bei Hamburgo miestuose tarp lenkų tikinčiųjų.

Mažosios bendruomenės atnaujinimas

Tęsiant pasakojimą norisi pri­minti mažiau mums žinomą Estijos krikščionybės istoriją, kurios pėdsakai, kaip rodo archeologiniai radiniai, yra sena, nors estai, kaip ir lietuviai, buvo vienos iš paskutiniųjų Kristaus tikėjimą oficialiai priėmusių tautų. Galutinai sukrikščioninta Estija tapo XIII amžiaus pirmojoje pusėje, kai per Kryžiaus žygius jos teritoriją užkariavo vokiečių Teutonų ordinas, ir ji buvo pavadinta Marijos žeme. 1219 metais buvo įkurta Revelio (dabar Talinas) katalikų vyskupija, veikusi iki 1557 metų. Jos egzistenciją nutraukė XVI amžiaus viduryje per Livonijos karus Estijos teritoriją užėmusi Švedija, kurioje jau buvo įsitvirtinusi protestantiška liuteronybė, išstūmusi katalikų tikėjimą, jį netgi visiškai uždraudžiant, kaip atsitiko ir kitose Skandinavijos regiono šalyse. Per didįjį Šiaurės karą tarp švedų ir rusų XVIII amžiaus pradžioje Estija tapo carinės Rusijos imperijos dalimi ir daugumą teisių joje įgijo Rusų Stačiatikių Bažnyčia. Kai kurie estai, siekdami geresnių gyvenimo sąlygų ir privilegijų, atsivertė į stačiatikybę, nors ir liuteronybė buvo toleruojama dėl palankumo vieti­niams žemvaldžiams vokiečiams, kurie bendradarbiavo su carizmu. Pamažu atsigavo ir nedidelė Estijos katalikų bendruomenė, kurioje tuomet vyravo etniniai lenkai, vokiečiai ir lietuviai: XIX amžiaus viduryje Taline pastatyta nauja Šv. Petro ir Pauliaus katalikų bažnyčia (dabar turinti katedros titulą), kuri buvo konsekruota 1845 m. gruodžio 26 d., o 1899 metais pradėjo veikti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katalikų bažnyčia antrajame pagal dydį Estijos mieste Tartu. Nedidelė Estijos katalikų bendruomenė iki šalies nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais priklausė Rusijoje pagal susitarimą su Vatikanu įkurtai Mohiliovo katalikų arkivyskupijai. Šventasis Sostas pripažino Estijos nepriklausomybę 1921 metais ir šalies katalikams, kurie valstybingumo pradžioje buvo atsidūrę Latvijos sostinės Rygos arkivyskupijos jurisdikcijoje, 1924-aisiais sukūrė savarankišką Estijos apaštalinę admi­nis­tratūrą. 

Pradžioje šią naują Bažnyčios juridinę struktūrą, turėjusią keturias parapijas, administravo apaštalinis delegatas (nuncijus) Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai – arkivyskupas Antoninas Dzekinis (Antonino Zecchini, 1864-1935) SJ, kuris rezidavo Kaune, o vėliau Rygoje. Popiežiui Pijui XI įžvalgiai supratus, kad norint, jog Katalikų Bažnyčia Estijoje atsigautų, reikalingas vietinis toje šalyje gyvenantis ir veikiantis ganytojas, naujuoju apaštaliniu administratoriumi 1931 m. gegužės 12 d. buvo paskirtas tėvas E. Profitlichas. Jis entuziastingai ėmėsi šios misijos, išvystydamas pavyzdingą pastoracinę veiklą, sutelkdamas po šalį išsisklaidžiusius katalikus tikinčiuo­sius, ekumeninėms pastangomis patraukdamas liuteronus ir stačiatikius, visą Estijos visuomenę, savo straipsniais, pasisakymais ir pamokslais paliesdamas įvairias gyvenimo sritis. Kunigas E. Profitlichas pradėjo leisti pirmąjį Estijoje bažnytinį savaitinį žurnalą „Kiriku Elu“ („Bažnyčios Gyvenimas“). Jame publikuotoje medžiagoje buvo aptariamos ne tik religinės, bet ir kultūrinės bei socialinės temos ir todėl savaitraštį noriai skaitė išsilavinę estų žmonės, priklausantys kitoms tikyboms. Šiuo leidybos darbu, kaip ir išmania jėzuitiška pastoracija, jis tapo gerai žinomas tarp Estijos intelektualų, bendravo su šalies politiniu elitu, asmeniškai katekizuodavo žymius asmenis, gydytojus ir mokytojus, tapdamas ryškiu visuomenės dvasiniu autoritetu. Kaip pripažintas pamokslininkas, gerai išmokęs estų kalbą, katalikų ganytojas ypač stengėsi plėtoti vietinę religinę literatūrą. Jis siekė pakeisti iki tol Estijoje vyravusį Katalikų Bažnyčios, kaip „lenkiškos Bažnyčios“ įvaizdį, dėdamas pastangas, kad ji įgytų labiau nacionalinį estišką „Katoliku Kirik Eestis“ pobūdį. Katalikų skaičius tarp estų nuolat daugėjo, buvo kuriamos naujos parapijos Piarnu, Narvoje, Rakverėje, Petseryje, Valgoje, Kiviolyje ir kitose vietovėse. Popiežius Pijus XI priėmęs tėvą E. Profitlicha 1933 m. rugsėjo 28 d. privačioje audiencijoje už jo neginčytinus evangelizavimo nuopelnus suteikė išskirtinį apaštalinio protonotaro garbės vardą.

Dėdamas pastangas patvirtinti savo, kaip estų katalikų ganytojo tapatumą, 1935 metais kunigas E. Profitlichas paprašė ir gavo Estijos pilietybę. Tai buvo savalaikis sprendimas, nes tais metais Vatikanas ir Estija pasirašė konkordatinę sutartį, kuri sustiprino apaštalinės administatūros teisinį statusą. Kadangi tokiai bažnytinei struktūrai tradiciškai vadovauja vyskupas, popiežius Pijus XI paskyrė tėvą E. Profitlichą tituliniu Adrianopolio arkivyskupu. Jo iškilmingai vyskupiškai konsekracijai Talino Šv. Petro ir Pauliaus katedroje vadovavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Antoninas Arata (Antonino Arata, 1848-1948), kartu koncelebruojant Suomijos katalikų vyskupui Gijomui Kobenui (Guillaume Cobben, 1897-1985) ir Rygos vyskupui augziliarui Jazepui Rancanui (Jazeps Rancans, 1886-1969). Taip Estijos katalikai pirmą kartą nuo XVI amžiaus Švedijos valdymo laikų vėl turėjo savo vyskupą. Tačiau šį bažnytinis klestėjimas po kelių metų buvo nutrauktas: 1940-ųjų birželį Estiją, kaip ir kitas Baltijos šalis okupavus Sovietų Sąjungai, ateistinis komunistų režimas pradėjo visus penkis dešimtmečius trukusį tikinčiųjų persekiojimą. Vis dėlto vie­ningai pripažįstama, jog arkivyskupo E. Profitlicho apaštalavimo nuopelnų dėka, katalikų bendruomenė Estijoje, net ir labai sunkiomis ateistinio totalitarizmo sąlygomis, kai praktiškai nebebuvo likę šalyje katalikų dvasininkų, išlaikė savo egzistenciją ir, atstačius valstybinę nepriklausomybę, galėjo sėkmingai atsikurti.  

Pasiaukojantis ganytojo sprendimas

Prasidėjus Sovietų Sąjungos okupacijai, arkivyskupo E. Profitlicho, kaip ir daugelio kitų Baltijos šalių katalikų ganytojų, nepriėmusių primesto valstybinio ateizmo, likimas tapo tragiškas. Kadangi jis, įgijęs Estijos pilietybę, išlaikė ir vokiškąją, tai okupacijos pradžioje, Taline vis dar veikusi Vokietijos ambasada, ragino greičiau apsispręsti ir palikti šalį. Pats arkivyskupas E. Profitlichas tuo metu tris kartus apsilankė ambasadoje, rūpindamasis išvykimo vizomis kai kuriems katalikų kunigams, penkiolikai seserų vienuolių, tačiau ne sau. Pasiuntęs du laiškus į Romą per tuometinį Vatikano valstybės sekretorių Luidžį Maljonę (Luigi Maglione), pirmajame informavo popiežių Pijų XII apie susidariusią padėtį, prašydamas patarimo ir apaštalinio vadovavimo. Atsakomajame laiške pabrėžta, kad arkivyskupas E. Profitlichas turi teisę pasirinkti, ką jis pats jaučia esant geriausia, kartu atsižvelgiant tiek į savo, tiek ir į sielovadai patikėtų tikinčiųjų sielų gerovę. Po kelias savaites trukusių intensyvių bei malda sustiprintų apmąstymų, ganytojas antrajame laiške su giliu įsitikinimu pranešė į Vatikaną apie savo sprendimą pasilikti Estijoje, prašydamas Šventojo Tėvo palaiminimo. Tuo pat metu savo artimiesiems į Vokietiją pasiųstame laiške, aiškindamas savo sprendimą likti Sovietų Sąjungos okupuotoje Estijoje, arkivyskupas E. Profitlichas pabrėžė, jog „yra visiškai teisinga, kad ganytojas lieka su savo mažąja kaimene, dalindamasis jos džiaugsmais ir sielvartais. Turiu pripažinti, kad šio sprendimo priėmimui rengiausi kelias savaites ir tai padariau ne iš baimės ar nerimo, bet su dideliu džiaugsmu.(…). Norėčiau pasakyti, kad jaučiu didelį Dievo gerumą visiškai atiduodamas save Jam, esu laimingas, paskirdamas Kristui visą savo gyvenimą ir laisvę. Aš žinau, jog Dievas yra su manimi, todėl viskas bus gerai. Mano gyvenimas ir, jeigu būtina, mano mirtis, tai gyvenimas ir mirtis dėl Kristaus…“, – rašė ganytojas.

Sovietų slaptosios policijos NKVD aštuoni agentai į arkivyskupo E. Profitlicho butą, buvusį netoli Šv. Petro ir Pauliaus katedros, įsiveržė 1941 m. birželio 27-osios naktį, praėjus kelioms die­noms nuo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios. Po atliktos kratos ruošiantis ganytojo areštui, pagal liudytojų parodymus, jis paprašė galimybės trumpam nueiti ir pasimelsti į katedrą, kas buvo leista. Po neilgo susikaupimo klūpant prieš altorių, palaimintasis E. Profitlichas pradėjo savąjį Golgotos kelią. Buvo nugabentas į už 800 kilometrų į rytus nuo Maskvos savo žiaurumais žinomą Kirovo kalėjimą, kuris kartais buvo įvardijamas, kaip komunistų mirties lageris, nes apie 90 % kalinių iš ten gyvi nebeišeidavo. Arkivyskupo E. Profitlicho tardymai vykdavo naktimis, patiriant fizines ir dvasines kančias. Spalio mėnesį parengtas kaltinamasis aktas, kuriame sovietams įprastu būdu ganytojas apkaltintas „priešiška agitacija ir propaganda, panaudojant masių religinius jausmus neapykantai SSRS ir komunistų partijai kurstyti“. Apsilankymas Vokietijos ambasadoje ir apsikeitimas laiškais su Šventuoju Sostu buvo įvardytas, kaip špionažas Trečiojo Reicho ir Vatikano naudai. Į kaltinamąją bylą buvo įtraukti ir su arkivyskupu vienoje kameroje kalėjusio asmens parodymai, nes ganytojas, matyt, nesuprato, jog tas kalinys buvo infiltruotas agentas ir neatsargiai ką nors pokalbiuose pasakė. Netrukus vykusiame teisme arkivyskupas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 5 metams kalėjimo nelaisvės, tačiau 1941 metų lapkričio pabaigoje nuosprendis staiga buvo pakeistas aukščiausia bausme sušaudant, matyt, dėl tariamo „šnipinėjimo“ priešui prasidėjusio karo akivaizdoje. Kreipimasis apeliacijai į SSRS Aukščiausiąjį Teismą buvo atmestas. Arkivyskupas E. Pro­fitlichas nuo šalčio ir išsekimo Kirovo kalėjime mirė 1942 m. vasario 22-ąją, dar prieš nuosprendžio įvykdymą.

Viltinga beatifikacija

Beveik penkis dešimtmečius apie herojiško ganytojo likimą – nei kur jis buvo kalinamas, nei kada mirė – nieko nebuvo žinoma ir net jo šeimos narių Vokietijoje šiuo atžvilgiu dėtos pastangos nedavė rezultatų. Tik 1990 m. birželio 12 d., ką tik nepriklausomybę atgavusios Estijos Aukščiausias Teismas informavo Katalikų Bažnyčią apie arkivyskupo E. Profitlicho likimą ir jį reabilitavo (po mirties), pripažindamas nekaltą dėl sovietų primestų nusikaltimų. Taip pat buvo atvertas archyvas, kuriame saugomi ganytojo bylos dokumentai, o tų pačių 1990 metų rugsėjo 11-ąją jo atminimas įamžintas Talino katedroje arkivyskupo E. Profitlicho garbei atidengiant paminklinę lentą (kapo vieta liko nežinoma). Prie katedros įkurtas muziejus, kuriame eksponuojami herojiško ganytojo asmeniniai daiktai, netgi surasti liturginiai rūbai, kuriais jis dėvėjo per savo iškilmingą konsekraciją 1935 metais. E. Profitlichą malda pagerbė 1993 metais Taline su apaštaliniu vizitu apsilankęs popiežius šventasis Jonas Paulius II, kuris pirmasis prabilo apie jo kankinystę, kaip „svetimųjų okupacijos pasekmę“. Beatifikacijos procesą 2002 metų pradžioje su Šventojo Sosto leidimu (nihil obstat) inicijavo Rusijos vyskupų konferencija, kartu su arkivyskupo E. Profitlicho atveju tiriant kitų 15 kunigų ir pasauliečių kankinystę. Tačiau šis kanoninis tyrimas buvo sustabdytas dėl patvirtintų liudijimų ir dokumentacijos stygiaus. 2014 metais Dievo tarno Eduardo Profitlicho SJ beatifikacijos byla buvo perduota Estijos apaštalinei administratūrai, kurios vadovas vys­kupas F. Žurdanas kruopščiai tęsė tyrimą. Tai paskatino ir popiežius Pranciškus, kuris 2018 metais su apaštaliniu vizitu apsilankęs Estijoje, būdamas Talino katedroje atidžiai išklausė arkivyskupo E. Profitlicho kankinystės istoriją, pasakė: „santo subito“, tai yra „tuojau skelbti šventuoju“. 2019 metais Taline visi surinkti kankinystės liudijimo dokumentai buvo perduoti Šventųjų skelbimo dikasterijai ir patvirtinti, kaip galiojantys.

Tikėtasi, kad Dievo tarno E. Profitlicho paskelbimas palaimintuoju bus galimas 2022 metais, minint jo kankinystės 80-ąsias metines, tačiau, matyt, tam sutrukdė dvejus metus trukusi koronaviruso pandemija, nes tuomet Šventųjų skelbimo kongregacija buvo sustabdžiusi savo veiklą. Galiausiai 2024 m. gruodžio 18 d. popiežius Pranciškus patvirtino kongregacijos dekretą dėl arkivyskupo E. Profitlicho kankinystės pripažinimo ir tai atvėrė kelią jo beatifikacijai. Pradžioje ši iškilmė Taline buvo numatyta švęsti gegužės viduryje, tačiau dėl popiežiaus Pranciškaus mirties buvo perkelta į rugsėjo 6 dieną. Joms, likus kelioms die­noms iki palaimintojo E. Profitlicho 135-ųjų gimimo metinių, Šventojo Tėvo vardu vadovavo Austrijos sostinės Vienos arkivys­kupas emeritas kardinolas Christofas Šionbornas (Christoph Schönborn) OP. Taip pat galima pastebėti, kad herojiško Estijos ganytojo jėzuito beatifikacija įvyko minint po keturių su puse šimtmečio atkurtos Talino katalikų vyskupijos pirmąsias metines: ją popiežius Pranciškus įsteigė vietoje buvusios apaštalinės administratūros 2024 m. rugsėjo 26 d. Šiai vyskupijai, visoje Estijoje turinčiai dešimtį parapijų, toliau vadovauja buvęs apaštalinis administratorius vyskupas F. Žurdanas, kuriam rugpjūčio 30 dieną sukako 65 metai. Nuo 1996 metų Estijoje apaštalaujantis ganytojas, nuosekliai rūpinęsis savo pirmtako iškėlimu į Bažnyčios altorių garbę, pabrėžia, kad arkivyskupo E. Profitlicho asmuo visada jam darė įkvepiančią įtaką. Neseniai duotame interviu katalikų žiniasklaidai vyskupas F. Žurdanas pripažino, kad misija Estijoje, vienoje iš labiausiai sekuliarizuotų Europos šalių, yra tikrai nelengva. Tačiau ne lengviau buvo ir palaimintuoju paskelbtam ganytojui, į Estiją atvykusiam XX amžiaus pirmoje pusėje atkurti katalikybę po kelių šimtmečių protestantiškosios reformacijos. Į jo sekmadieniais Taline aukojamas šv. Mišias susirinkdavo tik 50-60 tikinčiųjų, iš kurių tik du priimdavo Šv. Komuniją. Dabar šie skaičiai žymiai didesni ir tai teikia optimizmą ateičiai, ypač turint galingą užtarėją danguje, palaimintąjį E. Profitlichą ir jo liudijimo įpareigojantį paveldą dėl tikėjimo stiprinimo.

„Jūs, Talino vyskupijos tikintieji, esate priežastis, dėl kurios herojiškas ganytojas šiandien yra iškeltas į altorių garbę, – kalbėjo kardinolas Ch. Šionbornas beatifikacijos šv. Mišių homilijoje. – Juk  jis nenorėjo jūsų palikti, negrįžo į Vokietiją, gerai žinodamas, jog pasilikimas beveik neišvengiamai lems jo mirtį“. Pabrėžęs, jog tokį palaimintojo E. Profitlicho pasirinkimą, matyt, nulėmė tikinčiųjų maldos už savo vyskupą, kardinolas išreiškė tikrumą, kad šis abipusis bendravimas maldoje su užtarėju danguje visados  išlieka. Taigi, reikia turėti viltį, kad arkivyskupo E. Profitlicho kankinystė, kaip ir bolševikų nužudytų 23 tūkstančių estų auka, duos vaisių, nes „žinome pirmųjų krikščionių posakį, kad „kankinių kraujas – krikščionių sėkla“, baigdamas homiliją tvirtino kardinolas Ch. Šionbornas.

Nuotrauka iš Ugcc.ua ir Profittlich.eu

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. rugsėjo 19 d., nr. 12 (223)