Iš Prūsijos istorijos
Istorijos vingiai
Apie 1525 metus – Vakarų aukštaičių tarmės ruože (Jurbarkas – Ariogala – Tytuvėnai) gimė Baltramiejus Vilentas, lietuvių raštijos darbuotojas, evangelikų liuteronų kunigas, giesmių kūrėjas, Martyno Mažvydo pusbrolis, jo darbų tęsėjas. Apie 1546–1549 (ar 1550) Prūsijos kunigaikščio Albrechto lėšomis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Nuo 1553 m. – Karaliaučiaus Šv. Mikalojaus lietuviškos parapijos klebonas. Bendradarbiavo su M. Mažvydu, paveldėjo jo rankraščius. 1566 ir 1570 m. išleido 2 dalimis M. Mažvydo giesmyną „Gesmes Chriksczoniskas“, į kurį įdėjo ir savo verstų giesmių. Išvertė iš vokiečių kalbos M. Liuterio mažąjį katekizmą, į kurį įdėjo M. Mažvydo išplėstą vieną 1547 m. katekizmo dalį. Reikšmingiausias Vilento veikalas – „Evangelijos ir epistolos”. Vertė iš M. Liuterio vokiško teksto. Išliko tik 2 šio veikalo egzemplioriai: Vilniuje ir Giotingene. Mirė 1587 04 05 Karaliaučiuje.
1660 05 03 pasirašyta Žečpospolitos amžinosios taikos sutartis su švedais (Olyvos sutartis), kuria patvirtintas Prūsijos savarankiškumas, o Lietuva neteko teisių į Klaipėdos uostą. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą.
1525 05 08 paskutinis Kryžiuočių ordino magistras ir pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas Hohencolernas (1490–1568) Krokuvoje pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Prūsija liko Albrechto šeimos paveldima hercogyste ir Lenkijos vasale.
1510 05 10 (apie 1510 m.) Žemaitijoje (spėjama, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ar Gardamo apylinkėse) gimė Martynas Mažvydas, lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos parengėjas, reformacijos veikėjas, evangelikų liuteronų kunigas. Spėjama, M. Mažvydas kilęs iš smulkiųjų bajorų. Iki 1546 m. gyveno Vilniuje, 1541–1542 m. greičiausiai mokytojavo A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje (veikė iki 1542 05). Buvo įsitraukęs į reformacijos judėjimą, Lietuvoje dėl to persekiotas. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Jį baigęs įgijo menų bakalauro diplomą, 1548 m. įšventintas kunigu. Dar studijų metais parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą katekizmą „Catechismvsa prasty szadei“ (1547 m. Karaliaučiuje, išspausdintas Hanso Weinreicho spaustuvėje Albrechto Brandenburgiečio lėšomis). 1549 03 18 paskirtas Ragainės lietuviškos parapijos klebonu; vedė buvusio Ragainės kunigo dukterį Benigną Lauterstern. 1554 m. paskirtas Ragainės apskrities arkidiakonu, dirbo apskrities valdytojo vertėju. Iki atvykdamas į Karaliaučių, be lietuvių, mokėjo lenkų, lotynų ir tikriausiai rusėnų kalbas, Prūsijoje išmoko vokiečių kalbą. Išlikę 13 lotynų kalba 1548–1561 m. rašytų M. Mažvydo laiškų, iš kurių 11 parašyti jam kunigaujant Ragainėje, 12 iš jų adresuoti Albrechtui Brandenburgiečiui. Juose M. Mažvydas išsamiai aprašė parapijos religinę padėtį, menką lietuvių religinį išprusimą ir savo pastangas skatinti juos lankyti bažnyčią bei supažindinti su krikščionybės tiesomis. M. Mažvydas buvo sukaupęs vieną pirmųjų žinomų privačių XVI a. bibliotekų, iš kurios iki XXI a. pradžios išliko tik dvi knygos su jo nuosavybės įrašu. M. Mažvydas priklauso pirmajai Lietuvos evangelikų kartai, kurios viena pagrindinių kultūrinių misijų buvo lietuvių raštijos sukūrimas ir spausdintų knygų lietuvių kalba parengimas. Svarbiausias M. Mažvydo leidinys – katekizmas – yra originalių ir verstinių tekstų rinkinys. Mirė 1563 05 31 Ragainėje (rus Neman).
1545 05 13 Karaliaučiuje mirė Stanislovas Rapalionis, Karaliaučiaus universiteto profesorius, religinės raštijos lietuvių kalba leidėjas, vienas iš lietuvių raštijos pradininkų. Gimė apie 1485 m. netoli Eišiškių.
1490 05 17 Ansbache, Vokietijoje gimė Albrechtas Brandenburgietis (Albertas Brandenburgietis), paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras (1511 – 1525), pirmasis Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis (1525–1568, vok. Herzog). Kilęs iš Hohencollernų dinastijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Gediminaičio dukters Sofijos ir Ansbacho bei Beryeutho markgrafo Friedricho sūnus, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo sūnėnas. 1514 m. su Lietuva sudarė amžinos taikos sutartį (atnaujinta 1529 m.), po kurios plėtojosi abiejų šalių prekybiniai ir kultūriniai ryšiai. Vokiečių ordinui pralaimėjus 1519 – 1521 karą su Lenkija, 1521 05 08 Albrechtas su karaliumi Žygimantu Senuoju sudarė taikos sutartį ir tapo Lenkijos karaliaus vasalu. 1525 m. su daugeliu vokiečių riterių priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, Ordino valstybę paskelbė pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o evangelikų liuteronų tikėjimą – valstybine religija. Prūsija tapo pirmąja Europoje protestantiška šalimi. 1525 04 10 Krokuvoje vėl prisiekė Žygimantui Senajam vasalo ištikimybę. Albrechtas aktyviai dalyvavo Prūsijos politiniame ir religiniame gyvenime, buvo įžvalgus valdovas. 1544 m. įsteigė Karaliaučiaus universitetą. Pirmaisiais universiteto profesoriais buvo lietuviai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapalionis. Skyrė 7 stipendijas lietuvių studentams. Vienas iš studentų Martynas Mažvydas už Albrechto pinigus 1547 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą – Katekizmą, o 1545 ir 1561 pasirodė ir trys pirmosios knygos prūsų kalba. Prūsijos kunigaikštystės viešėjame gyvenime šalia vokiečių kalbos pradėta vartoti ir lietuvių kalba. Mirė 1568 03 20 Tepliavoje, Prūsijoje (dab. Gvardeiskas), palaidotas Karaliaučiaus katedroje.
1525 05 28 paskutinis kryžiuočių ordino magistras kunigaikštis Albrechtas, pavadintas hercogu, prieš pora savaičių (1525 04 10) Krokuvoje davęs priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui I Senajam, Karaliaučiuje prisaikdino būti ištikimais Lietuvos–Lenkijos valstybei savo pavaldinius, miesto ir luomų įgaliotinius. Kryžiuočių riteriai, kurie buvo pasižadėję likti nevedę, ėmė žmonas ir tvarkė savo gyvenimą. Klaipėdos komtūras Braunšveigo kunigaikštis Erichas atsisakęs duoti priesaiką, gavęs kompensaciją pragyvenimui, išvyko į Vokietiją. Juo pasekė ir kai kurie kiti kryžiuočiai, kurie nenorėjo savo apsiaustų nusiimti. Baigėsi kryžiuočių ordino valdymas.
1390 05 26 Karaliaučiaus sutartimi žemaičiai įsipareigojo remti Vytautą ir Vokiečių ordiną.
1740 05 31 mirė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, pavertęs savo šalį klestinčia ir galinga valstybe. Tačiau jo valdymo metais ypač kentėjo Prūsijos lietuviai – baudžiauninkai. Baudžiauninkų vaikai be dvarponio sutikimo negalėjo kitur tarnauti arba amato mokytis. Baudžiauninko dukteriai norint ištekėti jai pirma reikėjo gauti pono sutikimą. Net lavono nebuvo galima laidoti be pono žinios. 1731 m. išleistu įstatymu draudžiama buvo tarnaitėms ir paprastoms moterims šilkines komzoles ir sijonus vilkėti. Po 6 mėnesių buvo leista šilkais vilkinčioms gatvėj visus drabužius nuplėšti. 1733 m. buvo uždrausta užsienyje pirktas skepetas, kojines, skrybėles, pirštinas ir kt. dėvėti. Didžiūnai galėjo savo baudžiauninkus parduoti, užstatyti, sumainyti arba persamdyti. Baudžiauninkai nustojo noro dirbti. Šalta 1708–1709 m. žiema sunaikino javus – prasidėjo maras. Ištuštėjo ūkiai. Įsručio kašte liko 4620 tuščių ūkių, Ragainės krašte – 1613, Tilžės krašte – 1307, Klaipėdos krašte – 871. Prasidėjo kolonizacija ir svetimųjų brovimasis į Prūsiją. Gražiausiąją Prūsų Lietuvos žemę pasiėmė vokiečių kunigaikščiai.
Parinko Gediminas ADOMAITIS
„XXI amžius“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 17–18 (2630–2631)