Iš Vilkaviškio vyskupijos istorijos
Vilkaviškio vyskupijos istorija prasidėjo tuomet, kai Lietuvos bažnytinių reikalų tvarkymas pateko į arkivyskupo Jurgio Matulaičio rankas. 1925 m. gruodžio 7 d. jis popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi. Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas arkivyskupui J. Matulaičiui atrodė svarbiausias iš tuo metu jam, kaip vizitatoriui, svarbių spręstinų klausimų. Nemažiau svarbu buvo atnaujinti santykius su Apaštalų Sostu ir sudaryti konkordatą.
Rengiant Bažnytinės administracinės pertvarkos projektą buvo dirbama paraleliai dviem kryptimis – pertvarkos klausimus derinant su vyskupais ir su Lietuvos vyriausybe. Sunkumų būta dėl Klaipėdos, Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų. Iš buvusios Seinų vyskupijos Lietuvai liko mažiau nei pusė. Buvo netikslu vadinti vyskupiją vardu to miesto, kuris de facto priklauso kitai valstybei. Iš vyriausybės buvo gautas pasiūlymas vyskupiją pavadinti Sūdavijos, tačiau šio vardo atsisakyta. Svarstytas ir Marijampolės vardas. Galiausiai dekanai ir kapitula pasiūlė į vyskupijų pertvarkymo projektą įrašyti Vilkaviškio vyskupijos pavadinimą.
Kita svarbi užduotis apaštališkajam vizitatoriui arkivyskupui J. Matulaičiui buvo pertvarkomoms vyskupijoms parinkti vyskupus valdytojus. Vilkaviškio vyskupijos vyskupu ordinaru paskirtas buvęs Seinų ganytojas Antanas Karosas, o jo padėjėju – vyskupas koadjutorius Mečislovas Reinys. 1926 m. vasarį arkivyskupas J. Matulaitis su parengtu Bažnytinės administracinės pertvarkos projektu išvyko į Romą.
1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ paskelbė, jog sudaryta Lietuvos bažnytinė provincija kuriai priklausė Kauno arkivyskupija, Klaipėdos prelatūra ir Telšių vyskupija, Vilkaviškio, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos. Ši apaštališkoji konstitucija tapo Vilkaviškio vyskupijos pradžia. Dokumente buvo rašoma, kad „Vilkaviškio vyskupija su katedros bažnyčia Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo titulu Vilkaviškyje turės šiuos dekanatus: Bartninkų, Garliavos, Kalvarijos, Marijampolės, Naumiesčio, Panemunės, Prienų, Seirijų, Simno, Vilkaviškio, Šakių“.
Tais pačiais metais birželio 20 dieną Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras A. Karosas ir vyskupas padėjėjas-koadjutorius M. Reinys (vyskupu konsekruotas gegužės 16 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje) iškilmingai įžengė į Vilkaviškio Katedrą.
Nors naujai susikūrusi vyskupija perėmė daug Seinų vyskupijos tradicijų, tačiau čia dirbantys dvasininkai, seserys vienuolės ir marijonų vienuolynas kūrė savitą, lietuviškų tradicijų papildomą istoriją. Per gana trumpą 14 metų laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo Vilkaviškio vyskupija augo ir klestėjo: veikė daug bažnytinių organizacijų, atidaryta nauja Kunigų seminarija Vilkaviškyje, augo pašaukimų skaičius, vyko du Eucharistiniai kongresai, steigėsi naujos parapijos, buvo statomos bažnyčios. Antrasis pasaulinis karas iš esmės sustabdė daugelį besikuriančios vyskupijos procesų. Kaip ir visa Lietuva, Vilkaviškio vyskupijos tikintieji išgyveno pirmąją sovietų okupaciją, vokiečių valdymo metus, visa griaunantį karą. Po jo sekė 45 ateizacijos, kovos prieš Katalikų Bažnyčią metai.
1949 metais Vilkaviškio vyskupija prarado savarankiškumą, tačiau net tokiomis sąlygomis joje išlaikytas gyvas tikėjimas. Pačiais sunkiausiais laikais, kai atrodė, kad dvasininkai ir tikintieji yra palaužti, gimė pirmosios pasipriešinimo idėjos, 1972 metais išaugusios į aktyvią rezistenciją.
1989 metais Vilkaviškio vyskupija vėl tapo visiškai savarankiška. 1989 metais Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi paskirtas vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Netrukus, 1991 metais, jis popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Vilkaviškio vyskupijos ordinaru. 1991 m. gruodžio 19 d. popiežiui Jonui Pauliui II reorganizavus Lietuvos bažnytinę provinciją į Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas, Vilkaviškio vyskupija buvo priskirta Kauno metropolijai. Tikinčiųjų entuziazmo palaikoma vyskupija vėl aktyviai pradėjo veiklą: atsikūrė vienuolynai, naujose patalpose atkurta Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija, vėl pradėjo veikti jaunimo organizacijos, į mokykla sugrąžintos Katalikų tikybos pamokos, kunigai be jokių apribojimų galėjo vykdyti pastoracinę veiklą, buvo atstatomos bažnyčios. Ypatingu savarankiškumą atgavusios vyskupijos simboliu tampa atstatyta Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedra.
2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75 metų amžiaus ribos. Vilkaviškio vyskupijos ganytoju paskirtas Rimantas Norvila. Jo ingresas į Vilkaviškio katedrą įvyko 2002 m. vasario 10 d. Tapęs ordinaru R. Norvila toliau tęsė vyskupo J. Žemaičio MIC pradėtus darbus ir ėmėsi naujų iniciatyvų. Į buvusias kunigų seminarijos patalpas persikėlė vyskupijos sielovadiniai centrai. Taip 2005 metais susikūrė Vilkaviškio vyskupijos pastoracinis centras. Jis aktyviai veikia iki šiol. 2007 metais vyskupas pertvarkė administracinį teritorinį vyskupijos suskirstymą ir įsteigė dar vieną dekanatą – Prienų.
Vilkaviškio vyskupija, švenčianti 100 metų jubiliejų, turi kuo džiaugtis ir ką apmąstyti. Jubiliejus leidžia peržvelgti nueitus kelius, įvertinti nuveiktus darbus, atpažinti Dievo veikimą kasdienybėje ir šventėse, atpažinti savo netobulumus ir dovanas, pasikartoti dėkingumo pamoką ir eiti toliau.
Birutės Nenėnienės nuotrauka
„XXI amžius“, 2026 m. liepos 10 d., nr. 25-26 (2686–2687)