Išraukos iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Žvilgsnis

Jau pranešėme, kad kovo 24 dieną mirė politinis kalinys, ats. viršila Romas Žemaitis (1966 06 07–2025 03 24). Šiandien supažindiname su dar keliais tekstais apie jį, kuriuos spausdino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 

Žinios iš vyskupijų

Kybartai. Po Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimo prasidėjo masiniai tikinčių kybartiečių – vaikų ir suaugusių – tardymai. Beveik visi apklausinėjami pagal tuos pačius klausimus: apie ką kun. S. Tamkevičius kalbėdavo pamoksluose, ar nesijautė pamoksluose antitarybinės nuotaikos, ar sąmoningai tardomieji pasirašė po pareiškimu, liečiančiu tikinčio jaunimo diskriminaciją, kas organizavo prie bažnyčios Kalėdų švenčių metu suruoštą vaikams šventinę eglutę, ką žino apie 1981 m. rugpjūčio mėnesį Kybartų bažnyčioje vykusį Eucharistinį kongresą, ar jame dalyvavo ir t.t.

Turimomis žiniomis kun. S. Tamkevičiaus byloje buvo apklausti sekantys Kybartų parapijos tikintieji:

Liepos 6 d. – Vilkaviškio autotransporto kelių valdybos Kybartų bazės darbininkė Matilda Mališkienė (apklausta darbe, tardytojas V. Baumila).

Liepos 13 d. – Kybartų Taupomosios kasos darbuotoja Nastutė Mačiulaitienė (apklausta Vykdomojo komiteto patalpose, tardytojas Marcinkevičius).

Liepos 13 d. – kybartietis Urbonas (apklaustas milicijos punkte, tardytojas Marcinkevičius).

Liepos 13 d. – Kybartų miestelio gyventoja Želvienė (iš namų atvežta į milicijos punktą, tardytojas savo pavardės nepasisakė).

Liepos 13 d. Teresė Storaitienė (moteris sirgo, todėl buvo apklausta savo namuose, tardytojas V. Baumila).

Liepos 14 d. – Darvino gatvės gyventoja Česnienė.

Liepos 14 d. – kybartietė Menčinskienė (milicijos punkte).

Liepos 15 d.   Kybartų parapijos vargonininkė Birutė Briliūtė (apklausta namuose, tardytojas V. Baumila).

Liepos 20 d. – Kybartų parapijos valytoja Ona Kavaliauskaitė (milicijos punkte, tardytojas Marcinkevičius).

Liepos 20 d. – Bernadeta Mališkaitė (milicijos punkte, tardytojas V. Baumila).

Liepos 20 d. – Asta ir Edita Glaveckaitės bei Daiva Sakalauskaitė.

Liepos 21 d. mokinė Aušra Karaliūtė (tardytojas Marcinkevičius).

Liepos 25 d. Sigita, Asta, Reda ir Arvydas Počai.

Tardomieji liudijo, kad, jų giliu įsitikinimu, kun. S. Tamkevičius buvo visų tikinčiųjų mylimas ir gerbiamas ir nepadarė nieko, už ką galėtų būti baudžiamas, priešingai, jis uoliai tarnavo tikintiesiems, jo dėka šiandien išpuošta Kybartų bažnyčia, sutvarkytas ir išgražintas šventorius, tiek daug vaikų ir jaunimo prie altoriaus. Žmonės tvirtino, kad savo pamoksluose klebonas siekė tik gero: mokė gyventi ir dirbti sąžiningai, neveidmainiauti. Tardymo metu ne vienas tikintysis pateikė visą eilę dėl religinių įsitikinimų patirtų diskriminacijos faktų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo įtrauktas į apklausos protokolą. Beveik visi tardomieji pasirašyti po protokolais atsisakė.

Tardytojai bandė įtikinti žmones, kad jų klebonas kun. S. Tamkevičius suimtas teisingai, esą jis priešiškai nusiteikęs tarybų valdžios atžvilgiu ir kaip nusikalstamos veiklos pavyzdį pateikdavo tikinčiųjų laikyseną tardymų metu, kalbant tardytojų žodžiais, pradedant trylikamečiais ir baigiant senukais, nepasirašinėja po tardymų protokolais, o apklausta apie 200 žmonių. Stengėsi įtikinti, kad, nepasirašydami po protokolais, žmo­nės tik pakenks suimtajam klebonui. Saugumiečiai Lietuvos tikinčiuosius lygino su tikinčiaisiais Lenkijoje, aiškino, kad ir ten viskas prasidėjo nuo rožančiaus ir kad tam reikia užkirsti kelią. Į kai kurių tardomųjų paaiškinimus, kad pasirašys tik tada, kai reiks liudyti teisme, tardytojai atkirsdavo, jog tokie liudininkai, kaip jie, teismui nebus reikalingi.

Liepos 20 d. Vilniaus bei Vilkaviškio KGB darbuotojai atvyko į Kybartų miesto Ostrovskio g. namą Nr. 9 norėdami ištardyti tikinčius jaunuolius – vienuoliktoką Romą ir dešimtokus Arvydą bei Edmundą Žemaičius. Tarpduryje saugumiečius pasitiko berniukų motina Birutė Žemaitienė ir, sužinojusi, ko čekistai pageidauja, pareiškė:

„Mano vaikai nieko blogo nepadarė ir nėra jokio reikalo juos tardyti, gaudykite tikrus nusikaltėlius. Aš juos užauginau ir aš už juos atsakau. Kodėl jūs nepasigedote vaikų tada, kai juos mažus auginau, kai vargai spaudė, kodėl tada jie jokiems valdžios pareigūnams nerūpėjo? Nejau vien todėl, kad tiki į Dievą, jie jau yra nusikaltėliai ir juos reikia tardyti?! Aš nesutinku leisti jums tardyti savo vaikų“, ir paprašė saugumiečius išeiti iš jos namų. Tos pačios dienos vakare milicijos pareigūnas pakartotinai atnešė šaukimus tardymams, tačiau ir šį kartą motina neleido vaikų tardyti. Kiek vėliau milicininkas įteikė šaukimą Birutei Žemaitienei, pagal kurį liepos 25 d. 10 val. ji privalėjo nuvykti į Vilkaviškio VRS pas milicijos tardytoją Antaną Bilboką.

Milicijoje B. Žemaitienę išvadino įžūlia, antitarybiškai nusiteikusia, pagrasino paromis ir, pasakę, kad vis tiek vaikus ištardys, nugabeno į Vilkaviškio Liaudies teismą, kur nubaudė pinigine 35 rub. bauda, pridurdami, kad teismo nuosprendis yra galutinis ir neapskundžiamas. B. Žemaitienei teisėjai pareiškė, kad už savo vaikus ji gali ne tik pinigus mokėti, bet ir parose sėdėti. Po šio in­ci­den­to saugumiečiai dar keletą kartų bandė ieškoti B. Žemaitienės sūnų, tačiau šie, pasinaudodami vasaros atostogų laikotarpiu, iš namų išvyko.

Rugsėjo 6 d. į Kybartų K. Donelaičio vid. m-klą atvyko Vilniaus KGB darbuotojas V. Baumila ir direktoriaus kabinete tardė 11 kl. mokinį Romą Žemaitį. Sekė įprastiniai klausimai, liečiantys suimtąjį kleboną kun. Sigitą Tamkevičių. Vaikinas po protokolu nepasirašė. Tą pačią dieną saugumietis V. Baumila į direktoriaus kabinetą išsikvietė R. Žemaičio brolį dešimtoką Arvydą, tačiau jo pilnai ištardyti nepavyko, nes į direktoriaus kabinetą atėjo berniuko motina. B. Žemaitienė labai pasipiktino tokiu saugumo darbuotojų elgesiu, nes dar vasara, išvažiuodami iš Kybartų, jie buvo prižadėję, jog be tėvų žinios vaikų nesikvies tardymams. V. Baumila pareikalavo, kad motina išeitų, tačiau ši pareiškė, kad išeis tik kartu su vaikais. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1983, nr. 60.

Pareiškimai ir protestai

TSRS Gynybos Ministrui Jazovui

Romo Žemaičio, Petro, g. 1966 m., gyv. Vilkaviškio raj., Kybartai, Ostrovskio 9
P a r e i š k i m a s

1987 m. gruodžio 6 d. Vilkaviškio m. Karinio Komisariato raginimu esu kviečiamas atlikti privalomąją tarnybą Tarybinėje Armijoje.

1984 m. lapkričio 12 d. už savo religinius įsitikinimus buvau neteisėtai areštuotas ir kartu su kun. Jonu-Kastyčiu Matulioniu nuteistas 2 m. laisvės atėmimo. Bet kokį religinės laisvės suvaržymą laikau neteisėtu, nesuderinamu nei su TRS Konstitucija, nei su Tarptautine Žmogaus Teisių Deklaracija.

Kadangi mano atvejis nebuvo vienintelis, todėl, protestuodamas prieš kunigų – Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus – bei kitų sąžinės belaisvių neteisėtą laikymą tarybiniuose lageriuose, atsisakau priimti kariną priesaiką. Dėl tos pačios priežasties ir pačią karinę tarnybą Tarybinėje Armijoje laikau neteisėta, man primesta prievarta. 1987.XII.5.

(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1988, nr.76)

TSRS Gynybos Ministrui Jazovui
Nuorašai:
TSRS Generaliniam Prokurorui, LTSR Vilkaviškio Karinio Komisariato komisarui Vozgirdai
Pareiškimas

1984 m. lapkričio 13 d. buvau pakviestas atlikti privalomąją karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. 1984 m. lapkričio 12 d., nuvykus į Vilkaviškio m. Karinį komisariatą, čia pat, salėje, prie manęs prisistatė du civiliai asmenys ir pareikalavo eiti su jais. Man nesutikus, jėga uždėjo antrankius ir, išvedę iš karinio komisariato salės, pareiškė, jog esu areštuotas. Mane kartu su kun. J. K. Matulioniu LTSR AT nuteisė 2 metams laisvės atėmimo pagal LTSR BK 199 str. 3 d. ir 201 str. Apkaltino religinės eisenos organizavimu ir aktyviu joje dalyvavimu bei pasipriešinimu pareigūnui. Nei vieno iš man primestų kaltinimų nesu padaręs, todėl kad:

1. Religinių eitynių iš viso nebuvo. Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų šventė – tai ne eitynės į kapines, o maldos procesija, aiškiai nurodyta Romos Katalikų Bažnyčios apeigyne.

2. Bažnytinių apeigų, tame tarpe ir procesijų, iš viso niekas neorganizuoja. Čia ne gegužės ar spalio demonstracijos, į kurias reikia gerų premijų, pažadais ar bauginimais suvaryti žmones. Tikintieji ir į eilines pamaldas, ir į religines šventes eina savo noru. Ir kiekvienas, pradedant kunigu, baigiant mažiausiu tikinčiuoju žino savo vietą bažnyčioje ir tai, ką pamaldų metu, jis privalo daryti. Jokia speciali organizacija čia iš viso nereikalinga. Tad kokiu būdu aš, būdamas eiliniu 18 m. teturinčiu tikinčiuoju, galėjau „suorganizuoti eitynes į kapines“?!

3. Pasipriešinimu pareigūnui buvau apkaltintas vien už tai, kad užstojau kelią Kybartų m. vykd. k-to pirmininkui Gudžiūnui, bandžiusiam trukdyti kunigui atlikti religines apeigas. Šiuo atveju, įstatymiškai buvo neteisus vykd. k-to pirmininkas Gudžiūnas, kuris neturėjo teisės trukdyti kunigą religinių apeigų metu. Juo labiau, kad prieš pareigūną nepanaudojau nei fizinės jėgos, nei užgaulių žodžių. Tokiu atveju ginti kunigą yra kiekvieno doro žmogaus, juo labiau tikinčio pareiga. Šiuo atveju kunigą gyniau aš, o ne kas nors kitas tik todėl, kad religinių apeigų metu stovėjau arčiausia kun. J. K. Matulionio. Atlikęs neteisingai man primestą dviejų metų kalėjimo bausmę, 1987 m. birželio 9 d. vėl buvau raginamas atlikti karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. Nustatytu laiku atvykau į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur pareiškiau, kad armijoje tarnausiu, bet priesaikos neimsiu. Už atsisakymą priimti karinę priesaiką mane Vilkaviškio m. karinio komisariato darbuotojai visaip terorizavo, baugindami, jog išveš pas „baltas meškas“, kur bus sunkiau kaip lageryje. Vienas Vilkaviškio m. karinio komisariato darbuotojas atvirai pareiškė, jog tokius kaip aš, iš viso, reikia šaudyti. Iš Vilkaviškio karinio komisariato mane nuvežė į Vilnių. Čia susirinko apie 30 civiliai ir karine uniforma vilkinčių pareigūnų, kurie keletą valandų įtikinėjo mane, jog privalau priimti karinę priesaiką, nes priešingu atveju, būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Man kategoriškai atsisakius priimti karinę priesaiką, buvau paleistas, į Armiją neėmė.

1987 m. gruodžio 6 d. vėl buvau šaukiamas karinei tarnybai. Vėl teko praeiti tas pačias terorizavimo pamokas. Ir vėl iš Vilniaus buvau grąžintas namo. Į armiją neėmė. Eilinį kartą teko iš naujo ieškoti darbo, tvarkyti dokumentus.

1988 m. kovo 25 d. vėl gavau raginimą atvykti į Vilkaviškio m. karinį komisariatą. Šį kartą, nuvykęs į karinį komisariatą, pareiškiau, jog tarnauti Sovietinėje armijoje atsisakau. Šį sprendimą padaryti mane paskatino sekančios aplinkybės:

1. Šiuo metu visoje Tarybų Sąjungoje vyksta persitvarkymo ir demokratizacijos procesai, tačiau Lietuvos tikinčiųjų jie neliečia:

a) iki šiol negrąžintos iš tikinčiųjų atimtos bažnyčios (Klaipėdos Taikos karalienės, Vilniaus Katedra ir kt.)

b) tebelaikomi sovietiniuose lageriuose politkaliniai (kun. Alf. Svarinskas, kun. S. Tamkevičius, B. Gajauskas, P. Gražulis ir kt.), 

c) sąžinės kalinius, atlikusius bausme, sovietiniuose lageriuose toliau terorizuoja KGB darbuotojai (kun. J. K. Matulioniui neleidžiama oficialiai eiti kunigo pareigų, mane tampo prokuratūros ir kariniai komisariatai, baugina, graso ir t.t.),

d) sąžinės belaisvį P. Gražulį mano paties akivaizdoje teismo salėje sumušė milicijos pareigūnai.

2. Sovietinėje armijoje yra įsivyravusi betvarkė, kurios pasėkoje dažnai beprasmiškai žūsta nekalti žmonės. 1987 m. lapkričio mėn. iš Alma Atos buvo metaliniame karste pargabentas geras mano bičiulis Ričardas Griškaitis. Šį gyvo būdo, giliai tikintį jaunuolį, neaiškiom aplinkybėm žuvusį tarnaujant Sovietinėje armijoje, apkaltino pasikorimu. Visos su šiuo atveju susijusios aplin­kybės aiškiai liudija, jog tai absurdas. Negana to, aš buvau iškviestas į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur majoras Spricinas mane perspėjo, jog nesakyčiau prakalbos nei prie mirusiojo Ričardo Griškaičio kapo, nei bažnyčioje, nes turėsiu nemalonumų ir aš, ir R. Griškaičio artimieji. Ar tai ne tikinčiųjų persekiojimas?

Protestuodamas prieš šiuos negatyvius reiškinius, kategoriškai atsisakau tarnauti sovietinėje armijoje tol, kol persitvarkymo ir demokratizacijos procesas nepasieks ir Lietuvos tikinčiųjų. Reikalauju, jog viešai, per spaudą, būtų reabilituoti visi sąžinės kaliniai. Ir ne kada nors po 60 metų, t.y. po mirties, kaip tai daroma su kai kuriomis Stalino kulto aukomis, bet dabar pat, šiandien.

1988 m. balandžio 4 d.
Romas Žemaitis
(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1988, nr. 77)

„Katalikas“, 2025 m. balandžio 18 d., nr. 8 (467)