Išskirtiniai popiežiaus Pranciškaus pontifikato faktai ir bruožai

Mindaugas BUIKA

Amžius ir trukmė

Gailestingumo sekmadienio vigilijoje palydėjus į amžinojo Tėvo namus popiežių Pranciškų (1936-­2025), mirusį Velykų pirmadienį, Vatikano ir pasaulio katalikų žiniasklaidoje apžvelgiami jo pontifikato įvykiai ir darbai: apaštalinės kelionės, bažnytinės reformos, išminties kupini raštai ir mokymas, kova už taiką ir žmonių brolybę, nepaliaujama pagalba vargšams bei nežinomybę patiriantiems migrantams.

Sutrauktai apžvelgiant kai kurią 266-ojo apaštalo Šv. Petro įpėdinio kiek ilgiau nei dvylika metų trukusios tarnystės statistiką, pirmiausia galima priminti, kad Šventasis Tėvas, į Amžinybę išėjęs turėdamas 88 metus, buvo antrasis vyriausias amžiumi Popiežius istorijoje, po Leono XII, kuris 1903-iaisiais mirė, sulaukęs 93 metų. Tiesa, popiežiaus Pranciškaus tiesioginis pirmtakas Benediktas XVI mirė turėdamas 95 metus, tačiau jis jau prieš dešimtį metų buvo atsistatydinęs iš popiežiškosios tarnystės. Galima paminėti kitus garbingo amžiaus sulaukusius popiežius: Klemensas XII mirė 1740-aisiais, turėdamas 87 metus, Klemensas X į Amžinybę 1676-aisiais išėjo, sulaukęs 86 metų amžiaus, popiežius Pijus IX mirė 1878-aisias, turėdamas 85 metus, tiek pat metų buvo sulaukęs ir popiežius Inocentas XII, kuris mirė 1700-aisiais.

Lyginant pontifikatų trukmę, tenka pastebėti, kad popiežiaus Pranciškaus pontifikatas (12 metų ir vienas mėnuo), gerokai pralenkė ankstesnių 255 popiežių vidutinį pontifikatų trukmę, kuri per visą Katalikų Bažnyčios yra 7,5 metų. Kita vertus skaičiuojant nuo XIX amžiaus pradžios (1800 metų), popiežiaus Pranciškaus pontifikatas tik devintasis pagal trukmę ir buvusių 16 popiežių. Net trys popiežiai šiuo laikotarpiu valdė Katalikų Bažnyčią ilgiau nei ketvirtį amžiaus: Pijus IX visus 31 metus (1846-1878), Jonas Paulius II – 26 metus (1978-2005) ir Leonas XIII – 25 metus (1878-1903). Žinoma, pontifikato trukmė nemažai priklauso nuo to, kokio amžiaus kardinolai išrenkami į apaštalo Šv. Petro sostą: šiuo atžvilgiu vėl skaičiuojant nuo XIX amžiaus pradžios, vyriausi amžiumi išrinkimo metu buvo popiežius Benediktas XVI (turėjo 78 metus, pontifikatas tęsėsi 7 metus), popiežius Pranciškus (turėjo 76 metus) ir popiežius Jonas XXII (buvo 76 metų). Jauniausi tapę popiežiais buvo Pijus IX (išrinkimo metu turėjo 54 metus) ir Jonas Paulius II (58 metus), kurių pontifikatai, kaip minėta, buvo ilgiausi.

Kardinolų skyrimas

Turint galvoje dabar vykstančią konklavą, kurioje renkamas 257-asis apaštalo Šv. Petro įpėdinis, Katalikų Bažnyčios vyriausias ganytojas, galima pastebėti, kad joje gali dalyvauti Kardinolų kolegijos nariai, kurie dar neturi 80 metų. Šiuo metu tokių kardinolų yra 135 ir iš jų 109 yra paskyręs popiežius Pranciškus, o likusius – Benediktas XVI (22) ir Jonas Paulius II (4). Taigi, keturi penktadaliai vadinamųjų kardinolų elektorių, kurie susirinko į garsiąją Vatikano rūmų Siksto koplyčią rinkti naują Popiežių, buvo paskirti velionio Šventojo Tėvo ir matyt vienas iš jų užims apaštalo Šv. Petro sostą, likdamas ištikimu jo dvasiniam paveldui. Iš viso Kardinolų kolegijoje yra 252 nariai, kurių 163, t. y. irgi daugumą, yra paskyręs popiežius Pranciškus. Du iš trijų dabartinių Lietuvos kardinolų, Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių SJ ir Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos arkikunigą koadjutorių Rolandą Makricką yra paskyręs velionis Šventasis Tėvas. Beje, kardinolas R. Makrickas dalyvauja konklavoje ir galima maldingai palinkėti jam Šventosios Dvasios pagalbos labai svarbiuose sprendimuose.

Per beveik kiekvienus pastarojo pontifikato metus sušaukiant naujų kardinolų skyrimo konsistoriją, o tokių iš viso buvo dešimt, Kardinolų kolegija papildyta hierarchais net iš 76 šalių. Popiežius Pranciškus apie skyrimą spręsdavo pagal sau būdingą stilių: kardinolai buvo skiriami ne daugiausia iš Italijos ir Europos, kaip būdavo anksčiau, bet iš besivystančių šalių, ypač iš Azijos, kurioje katalikai sudaro mažumą ir labai aktuali misijų veikla bei tarpreliginis dialogas. Tokios bažnytinės periferijos pavyzdžiu galėtų būti Mongolija, kurios vos kelių tūkstančių katalikų bendruomenės ganytojas buvo paskirtas į Kardinolų kolegiją. Tuo tarpu Italijos didžiosios arkivyskupijos – Venecijos ir Milano, iš kurių buvo rinkta daug popiežių, taip ir liko be kardinolų ordinarų, neturėdamos savo atstovų dabartinėje konklavoje. Skirtingai nei pirmtakas didysis teologas Benediktas XVI, kuris, skirdamas kardinolus, ypatingą dėmesį teikdavo akademiniams hierarchų nuopelnams, popiežius Pranciškus labiau atsižvelgdavo į pastoracinę ir socialinę sritį, į Kardinolų kolegiją nukreipdamas tuos ganytojus, kurie, kaip ir jis pats, pasižymėjo vargšų ir atstumtųjų sielovadoje.

Apaštalinės kelionės

Socialinio aspekto svarba buvo juntama ir velionio Šventojo Tėvo užsienio apaštalinėse kelionėse į kurias jis išsirengdavo beveik kiekvienais pontifikato metais, kartais nepaisydamas savo sveikatos būklės ir kitų sudėtingų išorinių aplinkybių. Iš viso per savo 12 pontifikato tarnystės metų už Italijos ribų jis buvo išvykęs 47 kartus, aplan­kydamas beveik 70 pasaulio šalių, įveikdamas beveik pusę milijono (465 tūkstančių) kilometrų atstumą. Štai 2013 metais atvykęs į pirmąją lankytą šalį Braziliją, kur dalyvavo Rio de Žaneiro mieste vykusiose Pasaulio jaunimo dienose, Šventasis Tėvas pradžioje užsuko pas vargingų priemiesčių, vadinamųjų favelų, bendruomenes, pareikšdamas savo solidarumą beturčių šeimoms. Europoje pirmoji 2014 metais jo aplankyta šalis buvo ne kokia nors klestinti ir didelė valstybė, bet nuskurdusi Albanija, kuri patyrė ilgiausią ir siaubingiausią ateistinio komunistų režimo valdymą. Panašų likimą buvo patyrusios 2018 metais aplankytos Baltijos šalys Lietuva, Latvija ir Estija, tuomet minėjusios savo išsivadavimo iš Rusijos imperijos 100-ąsias metines. 2015 metais popiežius Pranciškus, nepaisydamas visų perspėjimų dėl saugumo, buvo nuvykęs į Centrinę Afrikos respubliką, kurioje ir vizito metu dar nebuvo užsibaigęs niokojantis pilietinis karas. Šalies sostinės Bangio katalikų katedroje jaudinančioje atmosferoje jis atidarė Šventąsias duris, paskelbdamas ypatingo Gailestingumo jubiliejaus pradžią. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai Bažnyčios švenčiami Jubiliejiniai metai buvo pradėti ne Romoje, bet viename vargingiausių pasaulio regionų.

2023 metais Šventasis Tėvas aplankė dar vieną pilietinių kovų apimtą Afrikos valstybę Pietų Sudaną, ten keliaudamas su Anglikonų Bažnyčios vadovu arkivyskupu Džastinu Velbiu (Justin Welby) ir Škotijos (Presbiterionų) Bažnyčios vadovu pastoriumi Janu Grynšildu (Ian Greenshield), tuo pabrėždamas, jog tautų žaizdas reikia gydyti ir ekumeninėmis pastangomis. Pora metų prieš tai popiežius Pranciškus pakvietė Pietų Sudano lyderius rekolekcijoms į jo namus Vatikane, kurių pabaigoje širdį veriančiu gestu pabučiavo politikų kojas, melsdamas juos siekti taikos. 

Aptariant Šventojo Tėvo  užsienio apaštalinių kelionių aspektus, dar galima priminti jo istorinį 2022 metų vizitą į Kanadą, kurio metu buvo išreikšta „gėda ir apgailėjimas“ dėl krikščionių dalyvavimo vykdant „kultūrinį genocidą“ prieš čiabuvius gyventojus, stengiantis juos prievarta asimiliuoti ir sunaikinti unikalią kultūrą. Nuvykęs į kapines, kuriose buvo palaidoti iš indėnų rezervatų pagrobtų vaikų, neatlaikiusių žiauraus „auklėjimo“ katalikiškuose internatuose, palaikai, popiežius Pranciškus sakė: „nuolankiai prašau atleidimo už tą blogį, kurį vykdė kai kurie krikščionys prieš čiabuvius gyventojus“. Jis pažadėjo imtis rimto bažnytinio tyrimo, kad būtų tinkamai išaiškinta šių nusikaltimų istorija. 

Dialogas su musulmonais

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinės užsienio kelionės buvo susijusios su jo istorinėmis pastangomis gerinti tarpreliginius santykius su broliais ir seserimis musulmonais, nuo kurių būklės nemažai priklauso taikos palaikymas pasaulyje ir žmonijos ateitis. 2021 metų pradžioje, vėl nepaisydamas perspėjimų dėl saugumo problemų ir besitęsusios COVID-19 pandemijos, Šventasis Tėvas buvo nuvykęs į Iraką, tapdamas pirmuoju apaštalo Šv. Petro įpėdiniu, aplankiusiu monoteistinių religijų patriarcho Abraomo žemę. Kaip žinia, popiežius Šv. Jonas Paulius II labai norėjo aplankyti Iraką prieš pradėdamas didžiojo 2000 metų Jubiliejaus šventimą, tačiau dėl tuomet susidariusių nepalankių politinių aplinkybių negalėjo tai įgyvendinti. Praleisdamas tris dienas šalyje, kurioje buvo regimi teroristinės „Islamo valstybės“ išpuolių ir pilietinių kovų randai, popiežius Pranciškus turėjo istorinį susitikimą su vietinių musulmonų šiitų dvasiniu lyderiu didžiuoju ajatola Aliu al Sistaniu, pakviesdamas islamo išpažinėjus kartu su krikščionimis darbuotis dėl taikaus sambūvio.

Kiek anksčiau, 2019 metais, Šventasis Tėvas vėl tapo pirmuoju Popiežiumi, aplankiusiu islamo lopšį Arabijos pusiasalį, kur Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje kartu su musulmonų sunitų dvasiniu lyderiu Al-Azharo (Egiptas) didžiuoju imamu šeichu Ahmedu el Tajebu pasirašė istorinę deklaraciją „Žmonių brolybė dėl pasaulio taikos“. Šis dokumentas buvo pripažintas ir politiniame pasaulyje: jo pagrindu Jungtinių Tautų Organizacija įsteigė kasmet minimą Pasaulinę žmonių brolybės dieną. Pagaliau 2024 metų rugsėjį išsirengęs į ilgiausią, dvi savaites trukusią, savo apaštalinę kelionę per du kontinentus ir keturias laiko zonas, popiežius Pranciškus aplankė ir didžiausią musulmonų valstybę Indoneziją, kurioje kartu su vietiniu didžiuoju imamu Nasarudinu Umaru paskelbė dar vieną bendrą deklaraciją, skatinančią susitaikymą ir taiką. Dokumentą, pasirašytą sostinės Džakartos pagrindinėje musulmonų šventovėje, Istiklalo mečetėje, palankiai priėmė susitikime dalyvavę ir kitų tikybų – protestantų, induistų, budistų bei Konfucijaus sekėjų – atstovai. Jame pabrėžta, jog visos religinės tradicijos palaiko bendražmogiškas vertybes, kurios prieštarauja abejingumo vargstantiems ir smurto kultūrai. 

Šventųjų skelbimas

Šventasis Tėvas, nuolat kvietęs tikinčiuosius į šventumą, šia tema publikavęs apaštalinį paraginimą „Gaudete et exultate“ bei pats liudijęs švento gyvenimo bruožus, paskelbė ir rekordinį skaičių, daugiau nei 900 Bažnyčios šventųjų. Šiuo atžvilgiu jis pralenkė iki tol „rekordininku“ buvusį popiežių Joną Paulių II, kuris per savuosius 26 pontifikato metus buvo iš viso paskelbęs 483 šventuosius. Kanonizacijų iškilmės buvo švenčiamos kiekvienais praėjusio pontifikato metais, bet rekordas pasiektas pačioje jo pradžioje, 2013-ųjų gegužę, kai šventaisiais paskelbti Otrando kankiniai, Antonijus Primaldas ir 813 jo bendrininkų. Jie turkų Osmanų, 1480 metais įsiveržusių į pietinę Italiją, buvo žiauriai nužudyti už atsisakymą atsiversti į islamą. Istorikai pripažįsta, kad pajūrio Ostrando miesto herojiškas gynimas ir jo gyventojų kankinystė dėl tikėjimo į Kristų, palaidojo Osmanų imperijos ambicijas užkariauti Italiją ir padaryti ją musulmoniška šalimi, keliant realų prievarta primesto islamizavimo pavojų visai Europai. 

Ypač rūpindamasis šeimų sielovada, kam buvo skirta praėjusio pontifikato pirmoji 2014 metais sušaukta Vyskupų Sinodo asamblėja, popiežius Pranciškus kanonizuodamas padarė reikšmingą žingsnį, pirmą kartą katalikybės istorijoje šventaisiais paskelbdamas sutuoktinių porą. 2015 metais buvo kanonizuoti prancūzai Lui Martenas (Louis Martin, 1823-1894) ir jo žmona Azeli Mari Geren Marten (Azelie Marie Guerin Martin, 1831-1877), kurių penkios dukterys tapo vienuolėmis. Viena iš jų Šv.Teresė Lizjietė (1873-1897), žinoma vienuoliniu Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresės vardu, tapo viena žymiausių katalikų šventųjų, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta Bažnyčios mokytoja.

Tarp kitų popiežiaus Pranciškaus kanonizuotų žymių Katalikų Bažnyčios narių galima paminėti albanų kilmės Indijos vienuolę, artimo meilės apaštalę Motiną Teresę iš Kalkutos (1910-1997), Salvadoro buvusio karinio režimo nužudytą socialinio teisingumo ir žmogaus teisių gynėją arkivyskupą Oskarą Arnulfą Romerą (Oscar Arnulfo Romero, 1917-1980), taip pat žymų konvertitą ir teologą anglų kardinolą Džoną Henrį Niumeną (John Henry Newman, 1801-­1890). Beje, Šventasis Tėvas yra paskelbęs šventaisiais net tris savo pirmtakus Joną XXIII (1891-­1963), Paulių VI (1891-1978) ir Joną Paulių II (1920-2005), tradiciškai vadinamus Vatikano II Susirinkimo popiežiais dėl šio naujosios epochos proceso Bažnyčioje sumanymo ir įgyvendinimo. Popiežius Pranciškus yra paskelbęs palaimintaisiais daugiau kaip 1350 Dievo tarnų ir tarnaičių, kurie dabar yra kelyje į kanonizavimą. Tarp naujų jo paskelbtų palaimintųjų yra ir lietuvis kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962), beatifikuotas 2017 metais.  

Rūpinimasis vargšais ir taika

Baigiant šią apžvalgą galima pastebėti, jog pasibaigęs dvylikos metų pontifikatas socialine prasme bus ypač prisimenamas popiežiaus Pranciškaus stengimuisi padėti visiems vargstantiems ir atstumtiesiems. Tai pabrėždamas jis 2017 metais įsteigė kasmet Bažnyčioje minimą Pasaulinę vargšų dieną, simboliškai organizuodavo proginius pietus su benamiais Vatikano didžiojoje audiencijų salėje. Pats kilęs iš Argentinos italų migrantų šeimos, popiežius Pranciškus be perstojo kalbėdavo apie prieglobsčio ieškančių svetimšalių globos svarbą, siūlydamas keturis šios skaudžios problemos principus: migrantų priėmimas, apsauga, skatinimas ir integravimas. Beje, savo keliones Italijos viduje jis pradėjo nuo 2013 metų apsilankymo Lampedūzos saloje, kurioje susikaupę per Viduržemio jūrą menkais laiveliais keliaujantys migrantai, stengdamiesi pasiekti Italijos ir kitus Europos, krantus bei dažnai žūstantys audringose bangose. Ne mažesnis Šventojo Tėvo rūpestis tarptautinės taikos atstatymas ir palaikymas, dėl ko jis yra karštai kreipęsis daugiau nei 300 kartų. Stengdamasis, kad krauju pasruvę konfliktai būtų kuo greičiau nutraukti, jis šiam tikslui pasiekti neretai skelbdavo Maldos ir pasninko dienas, 2022 metais kariaujančias Rusiją ir Ukrainą paaukojo Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai, o bandydamas sutaikyti Izraelį ir Palestiną, 2014 metais pasikvietė jų prezidentus sodinti Vatikano soduose taikos simbolius alyvuogių medelius.

Savo mokyme pabrėždamas, jog karas visada ir visiems yra pralaimėjimas, popiežius Pranciškus nuolat ragino konfliktuojančių tautų lyderius atkakliai siekti dialogo ir derybų jį nutraukti, perspėdamas, jog kiekvienas agresorius turės Dievo akivaizdoje atsakyti už karinio smurto tragedijose pralietą žmonių kraują ir ašaras. Pasmerkdamas klestinčią prekybą ginklais, jis kvietė jiems skirtas milijardines lėšas nukreipti įsteigtam globaliniam fondui kovai su skurdu ir badu, teikiant pirmenybę ne karinėms strategijoms, o bendrajai gerovei kurti. Ragindamas griauti priešiškumo sienas ir statyti brolybės tiltus tarp tautų, Šventasis Tėvas buvo tikras „santarvės Popiežius“, pranašiškai aiškinęs, jog „ganytojai turi dvelkti kaimenės kvapu“ ir siekti, kad globalizuotą abejingumą pakeistų pasaulinio solidarumo etika. Jis tvirtino, jog Bažnyčia turi kovoti prieš įsivyravusią silpnųjų „išmetimo kultūrą“, būti „neturtinga Bažnyčia vargšams“, ne saugiai užsidariusi, bet „išeinanti Bažnyčia“ į naująją sekuliarizuotos vi­suo­menės evangelizavimo misiją, kartu skleisdama taiką ir visų tautų brolybę. Tam reikalingas ir geras intelektualinis pasirengimas: neatsitiktinai popiežius Pranciškus paskelbė du naujus Bažnyčios mokytojus – žymų teologą Liono (Pran­cūzija) vyskupą Šv. Ireniejų (130-­200) ir garsų armėnų mistiką Šv. Grigalių iš Nareko (950-­1011), patvirtinusius ištikimybę tradiciniam apaštalų mokymui, kurio niekas negali pakeisti.

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 5 (216)