Istorinės atminties politika

Lidija Veličkaitė

Rugsėjo 16 dieną Lietuvos Res­publikos Seimo Konstitucijos salėje surengta konferencija „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“.

Konferencijoje pranešimus skaitė: Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys prof. Valdas Rakutis („Kodėl reikalinga valstybės istorijos politika“), Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos gyventojų genocido centras (LGGRTC) – prof. Rasa Čepaitienė („Ar Lietuvoje galima valstybinė istorijos politika?), praėjusios kadencijos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof Arūnas Gumuliauskas („Valstybės istorijos politika: ar dar ne per vėlu?“), filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės  grupės narys prof. Vytautas Radžvilas („Nacionalinis susitarimas dėl valstybės istorijos politikos: būtinos politinės ir intelektualinės prielaidos“), Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro pirmininkas doc. Romualdas Povilaitis („Istorinės atminties faktų teisinio vertinimo aspektai“).

Pastebėtina, kad istorinė atmintis yra svarbi valstybės, tautos ir bendruomenės tapatybės dalis, kuri apsprendžianti jos dabartį ir ateitį. Istorinę atmintį formuoja tradicija ir istorijos politika.

Šiuo metu istorinė atmintis yra tapusi informacinio ir kultūrinio karo sudedamąja dalimi, todėl nuo sėkmingai vykdomos istorinės politikos priklauso dabarties suvokimas ir ateities projekcijos.

Pasak prof. V. Rakučio, kartais girdėti balsų, esą istorijos politikos formavimas yra „manipuliacija“, „cenzūravimas“, „istorijos perkūrinėjimas“. Neverta sutirštinti spalvų. Istorinis pasakojimas gali ir privalo būti profesionalus, nuoseklus, neprieštarauti realiam istorinių procesų pažinimui, gali nevengti ir sudėtingų klausimų ar pristatyti savo krašto istoriją ne vien pozityviai.

„Istorinis pasakojimas, – anot Seimo nario, – tai būdas suprantamais žodžiais specialaus išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties neturinčiam žmogui paaiškinti, kokia yra jo tautos ir valstybės kilmė, jos raida, kultūros išskirtinumas, kokie yra kaimynai, kad pilietis galėtų žinoti esminius krašto istorijos faktus ir orientuotis problematikoje, kad galėtų atskirti, kur yra tiesa, kur melas, o kur gali būti diskusiniai klausimai.“

Po diskusijų buvo priimtos dvi rezoliucijos.

Desovietizacijos komisija vykdo antivalstybinę veiklą

Rezoliucijoje „Dėl Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, diplomato Kazio Škirpos“ be kita ko sakoma, apie tai kad desovietizacijos komisijos pirmininkas yra pareiškęs, jog „nėra dokumentais įrodyta, kad K. Škirpa yra tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais“, tačiau čia pat pridūrė, kad K. Škirpos atminimo įamžinimas pagilintų „nesutarimus visuomenėje“, „keltų aistras“, būtų „naudojamas politiniams tikslams ir Lietuvos valstybės diskreditavimui tarptautinėje erdvėje“. Tai vienas kitam prieštaraujantys Desovietizacijos komisijos pirmininko teiginiai. Jie liudija argumentų stoką, priimant 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą K. Škirpos atžvilgiu, ir teisinį jo nepagrįstumą. Šio pareiškimo autoriai pažymi, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kurį Desovietizacijos komisija įvardija kaip šiuo klausimu „galutinius sprendimus priimančią įstaigą“, jau yra pasisakęs ir paskelbęs oficialią 2024 m. birželio 25 d. Vilniaus m. savivaldybės užsakytą išvadą dėl Kazio Škirpos. Joje LGGRTC konstatuoja, kad: Kazys Škirpa nie­kaip nėra susijęs su Holokaustu; Kazys Škirpa nebuvo nacių kolaborantas ir neveikė prieš Lietuvos valstybę; Kazys Škirpa Birželio sukilimo dienomis viešai uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje; Vilniuje pakabintos atminimo lentos K. Škirpai informacija yra teisinga. Šios LGGRTC išvados akivaizdoje, Desovietizacijos komisijos pirmininko pareiškimas, esą jo vadovaujamos Komisijos nutarimas tėra „rekomendacinio pobūdžio“, o „galutinius sprendimus priima LGGRTC“, tėra išsisukinėjimas, vertintinas kaip politinis spaudimas LGGRTC, įstaigos mokslininkams ir istorikams peržiūrėti jau padarytą išvadą. Desovietizacijos komisijos raginimas susilaikyti nuo pulkininko Kazio Škirpos atminimo įamžinimo, esą pulkininkas viešoje erdvėje vertinamas prieštaringai, argumentuotas teisiškai ydingai, nes asmens kaltumas ar nekaltumas nenustatinėjamas ir neįrodinėjamas viešoje erdvėje. Desovietizacijos komisijai įstatymas nesuteikia įgaliojimų priimti sprendimų dėl asmens nusikaltimo padarymo ar nepadarymo, nes tai yra išskirtinė teismų kompetencija. Asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Konstitucijos 31 str. draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas nėra nustatytas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu). Desovietizacijos komisija privalo paisyti įstatymų, nes tik teismas gali nustatyti padarė ar nepadarė nusikaltimą pulkininkas ir diplomatas K. Škirpa.

Rezoliucijos autoriai pabrėžia, kad puolimas prieš K. Škirpą iš esmės reiškia atsinaujinusį Kremliaus puolimą prieš Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą. Ši itin pavojinga ir savo esme antivalstybinė tendencija Lietuvos viešajame politiniame gyvenime stebima jau daugelį metų ir tolydžio stiprėja. 1941 m. Birželio sukilimas moraliai ir politiškai vertinamas atsietai nuo to meto istorinio konteksto ir geopolitinių realijų, mėginama nuslėpti arba iškreipti Sukilimo tikrąsias priežastis, pobūdį ir tikslą. Šalies ir tarptautinei bendruomenei nuolatos siunčiama melaginga žinia, esą 1941 m. Birželio sukilimas buvo tik nereikšmingo nacionalsocialistinės Vokietijos rėmėjų būrio akcija, kuria siekta pasitarnauti Lietuvą užgrobusiam naujam okupantui, pelnyti jo palankumą, mainais į ribotą Lietuvos savarankiškumą. Tuo pakartotinai skleidžiamu melu siekiama sumenkinti tikrąją Sukilimo reikšmę ir priversti visuomenę galutinai pamiršti, jog 1941 m. Birželio sukilimas buvo savarankiškas, tinkamai suorganizuotas ir sąmoningai pareikštas Tautos valios proveržis, abu okupantus pastatęs į keblią padėtį: bėgantiems iš Lietuvos sovietams tai buvo iššūkis, paliudijęs jų įvykdytos Lietuvos aneksijos prievartinį pobūdį, o atvykstantiems vokiečiams – drąsus akibrokštas, nes juos pasitiko ryžtingai nepriklausomybę paskelbusi Tauta ir Sukilimo iškelta veikianti Vyriausybė. 1941 m. Birželio sukilimas nuplovė 1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos priimto SSRS ultimatumo užtrauktą negarbę. Sukilimu siekta sukurti ne Trečiojo Reicho satelitinį darinį, o atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai, jog faktinės aplinkybės ir geopolitinė situacija neleido to padaryti, nėra sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės narių kaltė ir tai jokiais atžvilgiais nesuteikia teisės vadinti jų nacių kolaborantais. Priešingai, dauguma sukilėlių, nuslopinus vokiečiams Laikinąją vyriausybę, pasitraukė į pogrindį, tapo įvairių rezistencinių organizacijų nariais, viena ar kita forma priešinosi nacių, o vėliau ir sovietų režimui, dėl ko pokario metais buvo persekiojami, gaudomi, kalinami ir žudomi. Bandymai perrašyti Lietuvos nepriklausomybės kovų ir rezistencijos istoriją, kurti selektyvią istorinę sąmonę ir dekonstruoti Tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, nes pakerta gyventojų ryžtą gintis nuo svetimų valstybių agresijos. 1941 m. Birželio sukilimas ir Laikinoji Vyriausybė verti išskirtinės valstybės pagarbos ir viešojo įamžinimo. Po LGGRTC oficialios išvados apie K. Škirpą paskelbimo, neliko ginčo ir teisinių kliūčių dėl K. Škirpos atminimo įamžinimo. Tam prieštaraujantys veiksmai savo esme prilygsta okupacijos neigimui ir turėtų būti traktuojami kaip Lietuvos valstybės pažeminimas, kaip ardomoji antivalstybinė veikla. Siekiant išvengti tolesnių viešų spekuliacijų dėl K. Škirpos, raginama nutraukti bet kokią Lietuvos valstybingumo kūrėjo ir gynėjo K. Škirpos persekiojimo kampaniją, nes tokios kampanijos užsakovu vienareikšmiškai tegali būti Kremlius ir jo interesų gynėjai Lietuvoje, kurie 50 okupacijos metų be perstojo skleidė melą, kad Lietuvos pokario partizanai bei visi Laisvės kovų dalyviai ir rezistentai, įskaitant 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, buvo nusikaltėliai ir žydšaudžiai.

„Išskirtinis teisingumas“ negali būti taikomas 

Rezoliucijoje „Dėl kaltinimų Lietuvos laisvės gynėjui, kariui-savanoriui Juozui Krikštaponiui teigiama, kad prieštaravimais ir abejotino patikimumo liudijimais negali būti grindžiamos jokios pagrįstos išvados, jos privalo būti paremtos išsamiais tyrimais ir nepaneigiamais įrodymais. Todėl Komisijos rekomendacija LGGRT Centrui dėl J. Krikštaponio paminklo pašalinimo Ukmergėje vertinama kaip skubota išvada ir konstitucinio teisinės valstybės principo paneigimu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Kadangi joks Lietuvos Respublikos teismo sprendimas ar nuosprendis minėto laisvės gynėjo atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo priimtas, pareiškimo autoriai Komisijos rekomendaciją ir LGGRTC įpareigojimą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai nukelti paminklą J. Krikštaponiui Ukmergėje traktuoja kaip neteisėtus, todėl teisinių pasekmių negalinčius turėti nutarimus. Drauge pareiškimo autoriai pabrėžia, kad nusikaltimais žmoniškumui apkaltintų sovietinių represinių struktūrų dalyvių kaltumą ar nekaltumą vertino ne komisijos ar LGGRTC istorikai, o teismas. Ir tik teismas pripažino atsakingų už nusikaltimus asmenų kaltę ar juos išteisino, todėl ir J. Krikštaponio atveju negali būti taikomas „išskirtinis teisingumas“. Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos valstybė paminklu Ukmergėje pagerbė Juozą Krikštaponį kaip laisvės gynėją. Jam 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Šių teisės aktų niekas neatšaukė, todėl J. Krikštaponio veikla negali būti paneigta ar atšaukta Komisijos rekomendacija. Holokausto ir karo nusikaltimams, kaip ir visiems nusikaltimams prieš žmoniškumą, nėra ir negali būti senaties. Tikri nusikaltėliai, Lietuvos Respublikos teismui įro­džius jų kaltę, privalo būti įvardyti ir principingai pasmerkti. Tačiau tuo pat metu keliami reikalavimai pašalinti paminklą partizanui J. Krikštaponiui, teismui neįrodžius jo kaltės, negali būti vertinami kitaip, kaip aptarnavimas Rusijos mėginimų tęsti oku­pacijos laikotarpiu vykdytą, o šiuo metu ypač sustiprėjusią informacinę-propagandinę kampaniją prieš Lietuvos valstybę, siekiant diskredituoti šalies nepriklausomybę ir Lietuvos valstybingumą. Pareiškimo autoriai ragina nutraukti šią Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus ardančią kampaniją, vykdomą tiesioginio Rusijos pavojaus akivaizdoje, kurios tikslas buvo ir tebėra tas pats: skleisti bei įtvirtinti Kremliaus pokario metais suformuotą, o dabar, Maskvos geopolitiniams planams ir jos vykdomai agresijai pateisinti naudingą, istorinę versiją apie Antrąjį pasaulinį karą, kuri klastoja bei neigia lietuvių tautos pasipriešinimą nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams. Politikai, pareigūnai, institucijos ir pavieniai asmenys raginami susilaikyti nuo nepagrįstų ir nepateisinamų bandymų daryti spaudimą Ukmergės įstaigoms dėl paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo. Šį klausimą šiuo metu nagrinėja teismas, tad panašūs bandymai tegali būti vertinami kaip neleistinas spaudimas teismui ir pastanga paveikti jo sprendimą. Pareiškimo autoriai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą grįžti prie J. Krikštaponio biografijos tyrimo, pakviečiant prisidėti prie jo deramų kvalifikacijų tyrėjus ir iš kitų institucijų, atsižvelgti į išryškėjusius ir ankstesniuose tyrimuose neįvertintus faktus, tyrimui panaudoti ne vien Lietuvos, bet ir Vokietijos, JAV bei kitų šalių archyvuose galimai esančius duomenis.

„XXI amžius“, 2024 m. lapkričio 8 d., nr. 41–42 (2606–2607)