Jausti Šv. Petro įpėdinio šešėlį
Popiežius Leonas XIV apie Šventojo Sosto diplomatijos užduotis
Mindaugas BUIKA
Bendrystė ir apaštalinis stilius
Karinių konfliktų, priešiškų ideologijų ir sekuliarizmo persmelktame pasaulyje, siekiant išsaugoti nepaprastai svarbų Bažnyčios veikimo vieningumą, popiežius Leonas XIV kvietė savo diplomatinius atstovus, apaštalinius nuncijus, palaikyti tvirtą bendrystę su juo, apaštalo Šv. Petro įpėdiniu.
Neatsitiktinai birželio 10 dieną vykusiame pirmajame savo susitikime su Vatikano diplomatinio korpuso nariais, atliekančiais tarnystę beveik dviejuose šimtuose šalių bei įvairiose tarptautinėse organizacijose, Šventasis Tėvas simboliškai kiekvienam padovanojo po žiedą su išgraviruotais žodžiais „Sub umbra Petri“ („Petro šešėlyje“), patvirtinančiais glaudžius jų saitus su Kristaus vietininku žemėje.
„Visada jauskitės prisirišę prie Petro, saugojami Petro ir Petro siunčiami“, – sakė jis susitikimo dalyviams, tarp kurių buvo ir dabar vienintelis Šventojo Sosto diplomatinę tarnystę atliekantis lietuvis, apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas bei apaštalinis nuncijus Baltijos kraštuose (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje) arkivyskupas Georgas Gėnsvainas (Georg Gänswein). „Tik esant klusniai ir veikliai bendrystei su Popiežiumi, jūsų tarnystė bus tinkama paskata Bažnyčiai, siekiant visų pasaulio vyskupų bendrystės“, – teigė popiežius Leonas XIV. Be kita ko, įžanginėse mintyse jis priminė nepakeičiamą apaštalinių nuncijų vaidmenį padedant išpildyti esminę Šventojo Tėvo misiją: atrinkti ir paskirti vietinių Bažnyčių ganytojus, kad jie irgi liudytų ištikimybę. Taigi, dar XVI amžiuje įvesta apaštalinių nuncijų pareigybė iš tikrųjų yra unikali: turėdami ambasadoriaus rangą jie atstovauja Vatikano diplomatiniams santykiams su šalimis, į kurias būna paskirti ir tuo pat metu tarpininkauja Popiežiaus bei Apaštalų Sosto ryšiams su dalinėmis Bažnyčiomis.
Kalbėdamas apie tai popiežius Leonas XIV tvirtino, jog apaštalinių nuncijų bendrystė „nėra tik funkcionali užduotis ir nėra tik idėja, nes mes esame suvienyti Kristuje, suvienyti visuotinėje Bažnyčioje“. Tokiu būdu Šventojo Sosto diplomatų kolektyvas prasmingai išreiškia Bažnyčios skelbiamą mokymą apie žmonių brolybę ir darną bei santarvę tarp tautų. Dedant šias pastangas liudijamas ypatingas troškimas būti visų vargstančių ir kenčiančių pusėje bei kiek įmanoma jiems padėti. Šventasis Tėvas pabrėžtinai išreiškė savo padėką apaštaliniams nuncijams už tokią ištikimą tarnystę, kuri yra didelė pagalba per iš nunciatūrų gaunamus dokumentus-apžvalgas, ataskaitas ir santraukas – geriau suprasti esamą padėtį vietinėje Bažnyčioje ir valstybėje. Taip pat svarbu suvokti, kad su šiuo atsidėjimu, veiklumu ir organizuotumu, Vatikano diplomatams privalus pastoracinis tarnystės stilius, kurį turi įkvėpti stipraus tikėjimo dvasia. Kalboje primintas pastebėjimas popiežiaus šv. Pauliaus VI, kuris kunigiškos jaunystės metais irgi ėjo diplomatinę tarnystę, dirbo nunciatūroje Lenkijoje, kad per savo atstovus, reziduojančius įvairiose šalyse, Šventasis Tėvas pats netiesiogiai gali dalyvauti savo sūnų ir dukterų gyvenime, būti jo dalimi. Taip jis greičiau ir tikriau geba įsigilinti į dalinių Bažnyčių ir tautų problemas, poreikius ir siekius bei tokiu būdu veiksmingai joms padėti.
Vilties nešimo misija
Popiežius Leonas XIV, aiškindamas jo diplomatų misiją, šią užduotį pailiustravo epizodu iš Apaštalų darbų knygos (Apd 3, 1-10), kuriame kalbama apie luošo vyro stebuklingą išgydymą apaštalo Šv. Petro vadovaujamos pirmosios krikščionių bendruomenės gyvavimo laikotarpiu. Šventasis Tėvas priminė, kad krikščionybės aušroje tikintieji rinkdavosi pas apaštalus žinodami, kad gali pasikliauti jų tiesioginiu liudijimu apie Jėzaus prisikėlimą ir gyvumą. Minėtame epizode pateiktas sėdintis luošas vyras prie šventyklos vartų ir prašantis išmaldos yra savotiškas atvaizdas viltį praradusių ir viskuo nusivylusių žmonių, kurie gali kliautis tik kokia nors kitų teikiama parama. „Net ir šiandien Bažnyčia dažnai susiduria su vyrais ir moterimis, kurie nebeturi jokio gyvenimo džiaugsmo, netgi prasmės, kurie buvo visuomenės apleisti, nustumti į pašalį ir kurie savotišku būdu yra priversti prašyti pagalbos (išmaldos), kad palaikytų savo egzistenciją“, – sakė popiežius Leonas XIV. Ir štai, kaip skaitome, apaštalas Petras, buvęs drauge su Jonu, įdėmiai pažvelgęs į išmaldos prašiusį luošį, jam tarė: „pažiūrėk į mudu“. Varguolis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors iš jų gauti pinigais, bet Petras prabilo: „sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok“. Tada Petras, paėmęs už dešinės rankos pakėlė buvusį luošą vyrą, kurio kojos ir pėdos bematant sustiprėjo ir jis ėmė vaikščioti. Be abejo, sveikatos grąžinimas pralenkė bet kokią materialinę paramą, nes sveikam ir išmaldos nebereikia prašyti, gali pats užsidirbti, o žmonėms, matantiems, kaip buvęs luošys sveikas vaikščioja po šventyklą ir garbina Dievą, buvo stiprinamas tikėjimas.
Savo komentare Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į apaštalo Petro žodžius buvusiam elgetai: „pažiūrėk į mudu“, nes tas raginimas iš tikrųjų reiškė paskatinimą kurti pasitikinčius ir išgydančius santykius. Tokia yra misija ir apaštalo Petro įpėdinio Popiežiaus: kurti žmonių bendrystę, tiesti solidarumo tiltus, gydyti tarptautinių konfliktų žaizdas. Šiam kvietimui „pažvelgti į akis“ tarnauja ir popiežiaus Leono XIV diplomatiniai atstovai, apaštaliniai nuncijai. „Ir jūs pirmiausia būkite apaštalo Petro akimis, jo įpėdinio žvilgsniu, – ragino Šventasis Tėvas savo diplomatus. – Būkite žmonėmis, gebančiais kurti saitus tarp tautų, net ir tada, kai tai sunkiausia daryti“. Tokia yra Šventojo Sosto taikos diplomatijos esmė: pirmiausia ne turto ir materialinio atlygio siūlymas, bet Jėzaus Kristaus įkvepiančios ir išgydančius stebuklus darančios žinios pateikimas ir liudijimas. Taip veikdami Vatikano diplomatiniai atstovai turi žinoti, kad jiems reikalingas apaštalo Šv. Petro nuolankumas, taip pat realios padėties suvokimas. Apaštalas, tardamas „sidabro nei aukso aš neturiu“, puikiai suprato, kad neturi sprendimo viskam, bet gali pasiūlyti, kas yra svarbiausia egzistencijai, Kristų, kurio vardu stebuklingai išgydytas neįgalus vyras ėmė vaikščioti, tai yra gavo tai, kas brangiau už didžiausius turtus – sveikatą. Tarptautinei diplomatijai taikant šį palyginimą, „sveikata“ reiškia taiką ir darną, žmonių ir tautų tarpusavio santykių atnaujinimą. „Duoti Kristų reiškia rodyti nuoširdžią meilę ir liudyti gailestingumą, būnant pasirengus kiek vienai reikalingai pagalbai“, – darė išvadą popiežius Leonas XIV.
Kreipdamasis į savo nuncijus jis sakė, jog deda viltis, kad šalyse, kuriose jiems tenka atlikti tarnystę, kiekvienas žmogus, ne tik katalikas, galės žinoti, kad Šventasis Tėvas ir Bažnyčia yra pasirengusi pagelbėti dėl Dievo meilės. Kad ji visada bus šalia labiausiai vargstančių ir kenčiančių ir kad visada gins šventą teisę laisvai tikėti į Dievą, tikėti, kad šis gyvenimas nepriklauso nuo pasaulio galingųjų malonės, bet gali būti perkeičiamas slėpiningos antgamtinės galios. „Tik liudijama meilė yra verta tikėjimo, gausybės kenčiančių nekaltųjų, šiandienos nukryžiuotųjų akivaizdoje, daugelį kurių jūs žinote asmeniškai, tarnaudami žmonėms, kurie yra aukos karų, neteisingumo ir smurto arba prieštaringu keliu pasiektos gerovės, kuri kelia apgaulingas iliuzijas ir galiausiai nuvilia“, – kalbėjo popiežius Leonas XIV.
Galima priminti, jog prieš šį susitikimą jis audiencijoje priėmė apaštalinį nuncijų Kyjive arkivyskupą V. Kulboką, kuris tiesiogiai supažindino su tragiška Kremliaus režimo agresiją patiriančios broliškos ukrainiečių tautos padėtimi. „Brangūs bičiuliai, tegul visada jus guodžia faktas, kad jūsų tarnystė yra „sub umbra Petri“, kaip yra išgraviruota ant žiedo, kurį gaunate, kaip mano dovaną“, – linkėjo Šventasis Tėvas apaštaliniams nuncijams, kviesdamas juos žvelgti laiminančiu žvilgsniu. Nes apaštalo Šv. Petro ir jo įpėdinio tarnystė visada yra laiminanti, gebanti pastebėti gėrį, net ir paslėptą arba tą, kuris dažnai nepastebimas. Leonas XIV taip pat pabrėžė, kad Vatikano diplomatai privalo visada laikyti save misionieriais, Popiežiaus pasiųstais būti jo bendrystės ir darnos skatinimo įrankiais. Taip jie tikrai galės tarnauti kiekvieno žmogaus orumui ir visuomet megzti nuoširdžius bei konstruktyvius santykius su valdžios institucijomis, su kuriomis irgi reikia veikliai bendradarbiauti. Galiausiai diplomatinė kompetencija turi būti nušviesta šventumo siekiu, kaip rodo Šventojo Sosto diplomatais tarnavusių popiežių Šv. Jono XXIII ir Šv. Pauliaus VI pavyzdžiai. Kiekvienu atveju apaštaliniai nuncijai turi patvirtinti Šv. Petro įpėdinio pirmąją užduotį stiprinti tikėjimą ir būti regimu taikos sklaidos ženklu kiekvienoje pasaulio dalyje, į kurią jie yra siunčiami.
Gerojo Ganytojo sekimas
Apie pastoracinius ir misionieriškus Šventojo Sosto diplomatų tarnystės bruožus popiežius Leonas XIV kalbėjo ir birželio 20 dieną audiencijoje priėmęs tuos diplomatus rengiančios Popiežiškosios bažnytinės akademijos studentus. Šie jauni kunigai buvo ką tik užbaigę metus trukusią „stažuotę“, tai yra misionierišką tarnystę, kaip numato popiežiaus Pranciškaus 2020 metais priimtas potvarkis dėl Vatikano diplomatų formacijos papildymo. Pagal šį potvarkį dabar visi Popiežiškosios bažnytinės akademijos studentai kunigai turi atlikti vienerių metų trukmės misionierišką tarnystę Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos vyskupijose, nes tai geriausias būdas būsimiems Šventojo Sosto diplomatams labiau įsigilinti į įvairias Bažnyčios gyvenimo realijas vadinamajame Trečiajame pasaulyje. Galima priminti, kad popiežius Pranciškus pas
kutinėmis savo žemiškojo gyvenimo savaitėmis, 2025 metų kovo pabaigoje paskelbtu dokumentu „Il ministero Petrino“, atliko dar vieną Popiežiškosios bažnytinės akademijos reformą. Jos esmė ta, kad įgyvendinant Šventojo Sosto diplomatų mokslinį rengimą, dabar studijose stengiamasi labiau akcentuoti jų veiklos pastoracinę prigimtį, jog jie savo tarnystę atliktų Kristaus, Gerojo Ganytojo, mokinių dvasioje. Tai reiškia pastangas, kad akademijos absolventai, studijuodami apsigynę daktarines disertacijas, įgytų ne tik aukštą teisinę bei kultūrinę kompetenciją, bet ir išlavintų žmogiškas ir kunigiškas savybes. Taip jie diplomatinėje veikloje gali rodyti sielovadinį artumą, dėmesingumą ir brolišką nusistatymą bei pasirengimą dialogui, tapdami regimais ženklais Romos vyskupo artumo vietinių Bažnyčių ir visos tarptautinės bendruomenės rūpesčiams.
„Kad ir kokie uždaviniai bus jums pavesti, kad ir kokioje pasaulio dalyje jūs būsite pasiųsti tarnauti, Popiežius turi pasitikėti jumis, kaip kunigais, kurie malda ir veiksmais neštų jo artumo tautoms ir dalinėms Bažnyčioms liudijimą“, – sakė Šventasis Tėvas audiencijos dalyviams, kurioje kartu su studentais, dalyvavo Popiežiškosios bažnytinės akademijos rektorius arkivyskupas Salvatorė Penakijus (Salvatore Pennacchio) ir studijų prefektas monsinjoras Gabrielius Vjola (Gabriel Viola). Padėkojęs jiems už vertingą specializuotų studijų vedimą, kurios užbaigiamos mokslo daktaro laipsnio įgijimu bei patirties kaupimu vienerių metų trukmės misionieriškoje tarnystėje, popiežius Pranciškus dar kartą palinkėjo, kad jo diplomatai būtų iš esmės tikrais ganytojais, su būdingu nuolankumu ir romumu išgyvenančiais kunigystės pašaukimo dovaną, tapdami ištikimais ir nepailstančiais Gerojo Ganytojo mokiniais, kuriais Apaštalų Sostas galėtų remtis. Į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, struktūriškai priklausančią Vatikano valstybės sekretoriatui, kasmet diplomatinėms studijoms priimama grupė jaunų kunigų iš viso pasaulio. Tarp jos buvusių lietuvių auklėtinių yra diplomatinėje tarnystėje kurį laiką dirbę Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos arkikunigas koadjutorius kardinolas Rolandas Makrickas, apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas ir 2010 metais miręs įvairiose šalyse apaštaliniu nuncijumi dirbęs arkivyskupas Jonas Bulaitis. Ateinančiais metais Popiežiškoji bažnytinė akademija, seniausia pasaulyje diplomatus rengianti institucija, minės įkūrimo 325 metų sukaktį.
Apaštalinis uolumas ir taikdarystė
Apibendrinant galima priminti pastebėjimus, kuriuos išsakė Leono XIV susitikime su nuncijais dalyvavęs Šventojo Sosto diplomatinę veiklą koordinuojantis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Jis pabrėžė, kad nuncijai pirmiausia yra „tiltas tarp Kristaus vietininko, Popiežiaus, ir bendruomenių į kurias jie yra pasiųsti palaikyti ryšius tarp valstybių ir vietinių Bažnyčių bei Apaštalų Sosto“. Vatikano valstybės sekretoriatas koordinuoja šias pastangas, remdamas Popiežiaus atstovų misiją visame pasaulyje, išlaikant pusiausvyrą tarp jų pastoracinės ir diplomatinės atsakomybės. Kardinolas P. Parolinas nurodė, jog santykiuose su nacionalinėmis vyriausybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis Šventojo Sosto diplomatai stengiasi „išgydyti pasidalijimus, įtvirtinti taiką, teisingumą ir religijos laisvę“. Kita vertus, apaštalinių nuncijų vaidmuo neapsiriboja diplomatine funkcija, nes turi ir aiškų pastoracinį pagrindą. „Nuncijus visų pirma yra Bažnyčios žmogus, ganytojas, kuris yra pašauktas sekti Kristaus, Gerojo Ganytojo, pavyzdžiu“, – aiškino Vatikano valstybės sekretorius. Nuncijui būti ganytoju reiškia tapti artimu vyskupams, kunigams, vienuolijoms ir tikinčiųjų bendruomenėms šalyje, į kurią jis yra siunčiamas. Visa tai reikalauja bažnytinio žvilgsnio bei kunigiškos atsakomybės suvokimo ir šiuo atžvilgiu apaštalinis nuncijus tampa tiltu tarp apaštalo Šv. Petro įpėdinio ir dalinių Bažnyčių, tarp visuotinės Bažnyčios ir valstybės, tarp pasaulio žaizdų ir Evangelijos siūlomos vilties, teigė kardinolas P. Parolinas, kuriam pačiam yra tekę atlikti Šventojo Sosto diplomatinę tarnystę, būti nuncijumi Venesueloje.
Dabartiniame sudėtingame istoriniame kontekste, Popiežiaus atstovams pirmiausia reikalingas nuolankumas ir atitinkamas širdies nusistatymas, aiškino Vatikano valstybės sekretorius. Buvimas „mažu“ reiškia pasitikėjimą Viešpačiu, kuris per mūsų ištikimybę gali atlikti didelius dalykus, kas ypač svarbu šiandienos pasaulyje, paženklintame neapykantos ir smurto. Kai iškilusi rizika atsiduoti visiškam pesimizmui dėl galimų perspektyvų stokos, reikia turėti pasitikėjimą, jog esant visokiems netikėtumams galima remtis mus lydinčia Dievo malone. Iš čia atsiranda ir antroji Popiežiaus diplomatiniams atstovams reikalinga savybė – apaštalinis uolumas, nes nuncijus yra skelbėjas „Evangelijos diplomatijos“, skleisdamas Kristaus šviesą tolimiausiuose Žemės pakraščiuose, visų neramumų ir konfliktų akivaizdoje. Ši užduotis reikalauja ir trečiosios savybės apaštaliniam nuncijui, kad jis būtų tikras „susitaikymo žmogus“ ir paremtų Šventojo Tėvo pastangas kurti pasaulį tiesos, teisingumo ir taikos pagrindu. Todėl Popiežiaus diplomatiniai atstovai yra pašaukti atsidėti tarpininkavimui ir dialogui, nes tai tikras būdas „austi tarptautinio taikaus sambūvio tinklą“, įžvelgti netgi vos alsuojantį siekį sutaikinti susipriešinusias puses. „Mes privalome atsiliepti į Šventojo Tėvo kvietimą būti „taikos sėjėjais“, pripažindami, jog diplomatijoje kiti pirmiausia yra ne priešininkai, bet partneriai, su kuriais dera nuoširdžiai ir viltingai bendrauti“, – darė išvadą kardinolas P. Parolinas. Kaip tik todėl Popiežiškoji bažnytinė akademija, atsakinga už rengimą kunigų Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai, stengiasi, kad jie būtų kompetentingi savos profesijos atstovai, o kartu atsidavę ir evangelinei dvasiai. Tik taip jie gebės pristatyti apaštalo Šv. Petro įpėdinio mokymą ir iniciatyvas solidarumo ir darnos tarp tautų įgyvendinimui bei geresnės ir tikresnės ateities pasaulyje kūrimui.
„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. liepos 18 d., nr. 7 (397)