Jėzus Kristus – mūsų viltis

Trečiadienio katechezė

Eikime trijų išminčių – vilties piligrimų – pėdomis

Popiežius Pranciškus atsidūrė ligoninėje, tad vasario 19-osios trečiadienį neįvyko bendroji audiencija. Tačiau paskelbtas audiencijai parengtos Popiežiaus katechezės tekstas.

Vasario 19 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje toliau kalbama apie „Jėzų Kristų – mūsų viltį“, šį kartą apie tai, ką mums sako išminčių, ieškojusių gimstančio Mesijo, kelionė. Pamatę kūdikį, jie tuoj pat jį pagarbino. (žr. Mt 2, 11).

Šios jubiliejinių metų katechezės tekstas paskelbtas Pranciškaus, kuris dėl gydymo ligoninėje pats negalėjo surengti tradicinės bendrosios audiencijos ir jos perskaityti, pageidavimu. 

Tarp pasakojimų apie Jėzaus kūdikystę yra trijų išminčių apsilankymo epizodas. Patraukti, kaip pasakoja evangelistas Matas, pasirodžiusios žvaigždės, kuri daugelyje kultūrų simbolizuoja nepaprastų asmenų gimimą, keli išminčiai iš Rytų leidžiasi į kelią, tiksliai nežinodami, kur jis juos atves.

Šie išminčiai yra žmonės, nepriklausantys Sandoros tautai. Praėjusioje katechezėje kalbėta apie Betliejaus piemenis, marginalizuotus žydų visuomenėje, nes jie buvo laikomi „nešvariais“. Šiandien suduriame su kita kategorija – svetimšaliais, kurie skuba pagarbinti Dievo Sūnaus, įžengusio į istoriją su visiškai nauja karališkąja galia. Evangelijos mums aiškiai sako, kad vargšai ir svetimšaliai yra vieni pirmųjų, pakviestų susitikti su kūdikiu tapusiu Dievu, pasaulio Gelbėtoju.

Manyta, kad išminčiai simbolizuoja pirmąsias žmonių bendruomenes, kilusias iš trijų Nojaus sūnų, ir tris senovėje žinotus žemynus: Aziją, Afriką ir Europą.  Arba tris žmogaus gyvenimo etapus: jaunystę, brandą ir senatvę.

Kad ir kokia būtų interpretacija, šie žmonės nestovi vietoje, bet, kaip ir kiti didieji biblinės istorijos pašauktieji, išgirsta ir atsiliepia į kvietimą leistis į kelią. Jie yra žmonės, kurie moka matyti toliau už save pačius, moka žvelgti aukštyn.

Danguje pasirodžiusios žvaigždės trauka paskatina juos keliauti į Judo žemę, į Jeruzalę, kur jie susitinka su karaliumi Erodu. Jie, neįtardami bloga ir pasitikėdami, prašo suktojo Erodo žinių apie ką tik gimusį žydų karalių, o šis, išsigandęs, kad iškilo grėsmė jo valdžiai, tuoj pat bando atspėti, apie ką kalbama, kreipiasi į Rašto aiškintojus ir prašo juos ištirti situaciją.

Žemiškojo valdovo galia atskleidžia savo silpnumą. Šventojo Rašto žinovai nukreipia karalių į vietą, kur, pagal Michėjo pranašystę, turėjo gimti Izraelio tautos vadovas ir ganytojas (Mch 5, 1): mažąjį Betliejų, o ne didžiąją Jeruzalę! Bet, kaip Paulius primena korintiečiams, Dievas pasirenka tai, kas silpna, kad sugėdintų stipriuosius (žr. 1 Kor 1, 27).

Tačiau, pastebima popiežiaus katechezėje, patys Rašto aiškintojai, kurie žino tikslią Mesijo gimimo vietą ir net parodo kelią kitiems, nepajuda iš vietos, lieka kur buvę. Nepakanka žinoti pranašų tekstus, kad būtų išgirsta jų žinia, reikia leisti, kad ji prasiskverbtų į mus,  kad Dievo žodis atgaivintų mūsų troškimą ieškoti, įžiebtų troškimą matyti Dievą.

O Erodas veidmainiškai, kaip elgiasi apgavikai ir smurtautojai, klausinėja išminčių tikslaus žvaigždės pasirodymo momento, įkalbinėja juos tęsti kelionę, o paskui grįžti ir pranešti jam, kad esą ir jis galėtų nuvykti pagarbinti naujagimio. Tiems, kurie prisirišę prie valdžios, Jėzus yra ne viltis, kurią reikia priimti, bet grėsmė, kurią reikia pašalinti!

Kai išminčiai iškeliauja, žvaigždė vėl pasirodo ir nuveda juos pas Jėzų. Tai ženklas, kad kūrinija ir pranašiškas žodis yra abėcėlė, kuria Dievas kalba ir leidžia save surasti. Žvaigždės vaizdas tiems žmonėms sukelia nesuvaldomą džiaugsmą, nes Šventoji Dvasia, kuri judina kiekvieno nuoširdžiai Dievo ieškančio žmogaus širdį, taip pat pripildo ją džiaugsmo.

Atradę kūdikį išminčiai nusilenkia, pagarbina Jėzų ir aukoja jam brangias dovanas, vertas karaliaus, vertas Dievo. Kodėl? Ką jie mato? Kaip rašo vienas senovės autorius, jie mato „kuklų mažą kūnelį, kurį prisiėmė Žodis, tačiau dieviškoji šlovė nuo jų nėra paslėpta. Jie mato kūdikį, bet garbina Dievą“ (Kromacijus iš Akvilėjos, Evangelijos pagal Matą komentaras). Išminčiai tampa pirmaisiais tikinčiaisiais tarp visų pagonių, Bažnyčios, surinktos iš visų kalbų ir tautų atstovų, atvaizdu.

„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės ir mes iš išminčių, iš šių „vilties piligrimų“, kurie drąsiai kreipė savo žingsnius, širdis ir gėrybes į tą, kuris yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų viltis. Mokykimės garbinti Dievą jo mažume, jo karališkume, kuris ne gniuždo, bet išlaisvina mus ir leidžia oriai tarnauti. Dovanokime jam gražiausias dovanas, kad išreikštume savo tikėjimą ir meilę“, – kviečiama vasario 19 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje. 

Mokykimės iš Simeono ir Onos, atpažinusių Dievą kūdikio mažume

Popiežius Pranciškus – ligoninėje, tad ir vasario 26-osios trečiadienį neįvyko bendroji audiencija. Tačiau, kaip ir prieš savaitę, buvo paskelbtas audiencijai parengtos popiežiaus katechezės tekstas. Vasario 26-osios trečiadienio popiežiaus katechezėje apmąstomas „Jėzaus Kristaus, mūsų vilties“ slėpinys per jo paaukojimą Jeruzalės šventykloje. 

Pasakojime apie Jėzaus vaikystę evangelistas Lukas pabrėžia, kad Marija ir Juozapas buvo klusnūs Viešpaties Įstatymui ir stropiai laikėsi visų jo nurodymų. Tiesą sakant, pastebi popiežius, Izraelyje nebuvo prievolės nešti kūdikį į šventyklą ir paaukoti jį Dievui. Tačiau tie, kurie stengėsi stropiai laikytis Viešpaties žodžio, šia maldingą praktiką laikė labai svarbia. Todėl Lukas pasakoja apie pirmąsias kulto apeigas, kuriose Jėzaus dalyvavo, apeigas, kurios vyko šventajame Jeruzalės mieste, kuris vėliau buvo visos jo tarnystės tikslas ir kur jo misija bus vainikuota.

Marija ir Juozapas įskiepijo Jėzų į savo šeimos, į savo tautos, į žmonių sandoros su Dievu istoriją. Jie rūpinosi jo augimu, įvedė jį į tikėjimo ir maldos sferą, rengė jį jo pašaukimui. Ir jie patys palaipsniui vis labiau ėmė suvokti, jog tas pašaukimas pranoksta jų žmogiškąjį horizontą.

Šventykla yra maldos namai, kuriuose nuolat dvelkia Šventoji Dvasia. Tą dieną jį įkvėpė Simeoną, pamaldų Dievo tautos narį, gyvenusį laukimu ir viltimi, puoselėjusį troškimą, kad išsipildytų pažadai, kuriuos Dievas davė Izraeliui per pranašus. Simeonas pajuto, kad į šventyklą atnešamas Viešpaties Pateptasis, jis pamatė šviesą ir išėjo pasitikti to kūdikio, kuris, kaip skelbė pranašas Izaijas, „gimė dėl mūsų“, jis yra sūnus, „mums duotas“, „Taikos Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Simeonas apkabino kūdikį. Jis, nors mažas ir bejėgis, iš tiesų yra tas, kuris teikia tikrąją paguodą ir egzistencijos pilnatvę. Simeonas tai išreiškė dėkingumo kupina giesme, Bažnyčioje tapusia dienos užbaigimo malda: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. (Lk 2, 29–32).

Simeonas gieda iš džiaugsmo, nes jis pamatė ir atpažino Izraelio ir visų tautų Gelbėtoją. Jis liudija tikėjimą, kurį gauna kaip dovaną ir perduoda kitiems; jis liudija viltį, kuri nenuvilia ir neapgauna; jis liudija Dievo meilę, pripildančią žmogaus širdį džiaugsmo ir ramybės. Kupinas šios dvasinės paguodos senelis Simeonas mato mirtį ne kaip pabaigą, bet kaip išsipildymą, pilnatvę, jis laukia jos kaip „sesers“, kuri nesunaikina, bet įveda į tikrąjį gyvenimą, į tą gyvenimą, kuriuo jis tiki.

Tą dieną ne tik Simeonas išvydo išgelbėjimą kūdikyje Jėzuje. Tas pats atsitiko ir su Ona, daugiau nei aštuoniasdešimties metų moterimi, našle, atsidavusia šventyklos tarnystei ir maldai. Pamačiusi kūdikį, Ona šlovina Izraelio Dievą, atpirkusį savo tautą būtent per šį vaikelį, ir pasakoja apie tai kitiems, dalydamasi su visais pranašyste. Šių dviejų senų žmonių giesmė skelbia Jubiliejų visai tautai ir visam pasauliui. Jeruzalės šventykloje žmonių širdyse įsižiebia viltis, nes į ją įžengė Kristus, mūsų viltis.

Brangūs broliai ir seserys, ragina Pranciškus, sekime Simeono ir Onos pavyzdžiu, ragina Pranciškus, sekime šiais „vilties piligrimais“, kurių akys sugeba matyti tai, kas neregima, kurie moka pajusti Dievo buvimą mažume, kurie moka su džiaugsmu priimti Dievo apsilankymą ir įžiebti viltį savo brolių ir seserų širdyse. 

Vatican News

„Katalikas“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 5 (464)