Jis buvo labai nuoseklus: nevalia peržengti krikščioniškų principų 

Atmintis

Kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas sovietinio komunistų režimo dešimtmečiais buvo bendražygiai ir lyderiai dvasinėje kovoje už tikėjimo, Bažnyčios ir Lietuvos laisvę. Neseniai minėtų Monsinjoro 100-ųjų gimimo metinių proga paprašėme gerbiamą Kardinolą atsakyti į kelis klausimus apie šią bendrą patirtį, herojiškos veiklos vertinimus ir aktualumą žvelgiant iš šiandienos perspektyvų.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo vyresnis už Jus amžiumi ir turėjo didesnį sovietinės valdžios represijų išgyvenimą – buvo net kelis kartus kalintas. Ar tai turėjo įtakos tarpusavio santykiams ir ar prisidėjo prie Jūsų apsisprendimo tvirtai žengti rezistencijos keliu?

Sovietmetį kunigams buvo du pasirinkimai: neprasižengti sovietiniams įstatymams, atliekant būtiniausias kunigo pareigas ir tuo pačiu turėti ramybę. Kitas pasirinkimas – atlikti ir tas pareigas, kurias draudė sovietinė valdžia susilaukiant galimų represijų. Pirmasis kunigas, kurį sutikau grįžusį iš lagerio buvo kun. Juozas Zdebskis, antrasis buvo kun. Alfonsas Svarinskas. Vilkaviškio vyskupijoje buvo nemaža drąsių kunigų, ir, be jokios abejonės, mes drąsinome vieni kitus. Drąsūs kunigai dažnai susirinkdavo aptarti Bažnyčios aktualijas ir tame būrelyje visuomet buvo kunigas Svarinskas. Jo pavyzdys ir įtaigus žodis pozityviai veikė kunigus, tarp jų ir mane.

Turbūt pirmiausia išryškėjo Jūsų abiejų kunigiška tarnystė parapijose, telkiant tikinčiųjų bendruomenes praktikuoti tikėjimą, nepaisant religinės laisvės suvaržymo ir persekiojimų. Kuo ypatinga buvo ši mons. A. Sva­rins­ko veikla, sulaukusi KGB išpuolių ir kiek ši drąsi bei ryžtinga evangelizacija svarbi mūsų laikais, kai primetamas sekuliarizmas?

Sovietmetį labiausiai buvo engiami inteligentai ir mokiniai. Valdžia norėjo, kad kunigai nedrąsintų jaunimą praktikuoti tikėjimą. Kunigas Svarinskas šitų draudimų nepaisė ir ypač didelį dėmesį skyrė jaunimo ir mokinių sielovadai. Igliaukoje ir Viduklėje, kur kunigas Alfonsas tarnavo, greitai atsirasdavo naujos gyvybės. Per pamokslus kunigas Alfonsas drąsiai lietė visus aktualius Bažnyčiai klausimus, o sovietinei valdžiai tai kėlė didelį rūpestį.

Ačiū Dievui, kad turime laisvę ir kunigai gali laisvai vykdyti sielovadą; kunigams reikia tik sielovadinio uolumo. Sekuliarioje visuomenėje yra nemažesnis, o gal net didesnis, pavojus Bažnyčiai prarasti jaunimą ir inteligentus. Jų sielovadai  kunigams reikia skirti ypač didelį dėmesį. 

Jums 1972 metais pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, mons. A. Svarinskas buvo ne tik šio svarbiausio pogrindinio leidinio skleidėjas, bet ir produktyvus paskelbtų komentarų autorius. Štai savo dienoraštyje minite jo analitinį straipsnį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios rūpesčiai“. Gal galėtumėte priminti tas mintis?

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 10-ajame numeryje buvo įdėtas Jūsų minimas straipsnis apie Bažnyčios aktualijas. Sovietinė valdžia siekė kiek įmanoma sumažinti Bažnyčios įtaką. Šiam tikslui tarnavo KGB ir Religijų reikalų taryba, kontroliavusi kunigų veiklą. Valdžia siekė, kad dvasininkai būtų klusnūs sovietiniams įstatymams ir kad vyskupijoms vadovautų tik valdžiai paklusnūs vyskupijų valdytojai. Sovietinė valdžia bandė vadovavimą parapijų veiklai atimti iš kunigų ir perduoti bažnytiniams komitetams, kuriuos lengviau kontroliuoti. Straipsnyje taip pat nuogąstaujama, kad Vatikanas nepaskirtų vyskupais sovietinei valdžiai nuolaidžiaujančių dvasininkų.

1978 metais įkūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, Jūs ir mons. A. Svarinskas, buvote aktyviausi jo nariai. Neatsitiktinai būtent jūs abu gavote viešą komunistų oficioze „Tiesa“ tuo metu paskelbtą perspėjimą dėl tariamai „melagingų prasimanymų, šmeižiančių sovietinę santvarką“. Gal galėtumėte tiksliau apibūdinti Komiteto veiklą ir Monsinjoro vaidmenį jame?

Iš pradžių atrodė, kad pakanka „Kronikos“, viešinančios ateistų savivalę, bet greitai supratome, kad reikia kažko daugiau. Idėją sukurti Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti kilo, kai mūsų draugai Maskvoje pasiūlė įsijungti į Krikščioniškojo komiteto veiklą. Tuomet apsisprendėme Lietuvoje įkurti analogišką komitetą ir tik bendradarbiauti su Krikščioniškuoju komitetu. Kunigas Alfonsas buvo bene aktyviausias Katalikų komiteto narys. Jis buvo autorius ne vieno dokumento, ginančio tikinčiųjų teises. Pen­ki šio Komiteto nariai nuolat susitikdavome, aptardavome Bažnyčios aktualijas ir ruošdavome naujus dokumentus. Kunigas Alfonsas buvo pilnas idėjų ir energijos, labai pozityviai veikė visus šio  Komiteto narius.

Tikriausiai Jūsų ir mons. A. Svarinsko dvasinę bendrystę dar labiau sustiprino Jūsų areštas1983 metais Vilniuje būtent per jo teismą. Gal galėtumėte prisiminti tas aplinkybes, buvimą tame pačiame KGB kalėjime, susipažinimą su į Jūsų bylą įtrauktais Monsinjoro tardymų protokolais iš kurių aiškėjo jo tvirta laikysena, nenoras liudyti prieš kitus?

Buvau areštuotas per kunigo Alfonso teismą. KGB kalėjime, aišku, mums neleido drauge būti. Kai buvo sukurpta mano byla, prieš teismą leido susipažinti su bylos medžiaga. Tarp daugelio apklaustųjų protokolų buvo ir kunigo Alfonso tardymo protokolai. Galėjau tik žavėtis, kaip drąsiai jis laikėsi tardymo metu, KGB pareigūnams nepateikdamas jiems naudingos informacijos.

Kurį laiką Jums ir mons. A. Svarinskui teko kartu kalėti Sibiro lageryje. Gal galėtumėte prisiminti tą bendravimą nelaisvėje ir tarpusavio palaikymą. Tuo metu, 1988 metais, jus abu pasiekė oficialus kvietimas išvykti į tremtį Vokietijoje, matyt, tarpinin­kaujant JAV administracijai. Monsinjoras tą kvietimą priėmė, o Jūs nusprendėte pasilikti. Kodėl buvo toks pasirinkimas?

Beveik visą kalinimo laiką buvome skirtinguose lageriuose, nes artimų vienas kitam kalinių viename lageryje nelaikydavo. Tik 1987 metų pabaigoje daugelį politinių kalinių paleido į laisvę, o likusius, kurie  neapgailestavo dėl savo veiklos, suvežė į 35-ąjį  lagerį Urale. Čia ir sutikau kunigą Alfonsą. Galėjome bendrauti ir vienas pas kitą atsilikti išpažintį.

1988 metų kovo pabaigoje mudu su kunigu Alfonsu gavome Augsburgo vyskupo Jozefo Štimpflės (Josef Stimpfle) kvietimą jį aplankyti. Supratome, kad sovietinė valdžia, tikriausiai, leis nuvykti į Vokietiją, bet po to neleis grįžti į Lietuvą. Aš pasiūliau kunigui Alfonsui, kaip jau tris kartus kalėjusiam, sutikti vykti į Augsburgą, o aš pats apsisprendžiau nevažiuoti ir užbaigus bausmei skirtą laiką grįžti į Lietuvą. Taip ir įvyko: kunigą Alfonsą išleido iš lagerio vykti į Vokietiją, bet į Lietuvą sugrįžti neleido.

Gal galėtumėte įvertinti mons. A. Svarinsko tarnystės nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje bruožus: aktyvią visuomeninę veiklą, dalyvavimą Lietuvos Seimo darbuose, buvimą vyriausiu kariuomenės kapelionu, pastoraciją parapijose, ypač katalikiškos žiniasklaidos palaikymą?

Kunigas Alfonsas savo veikloje buvo labai nuoseklus; visuomet gynė krikščioniškas vertybes, ir kovojo prieš valstybėje buvusias neigiamas apraiškas. Jis į viską žvelgė per Šventojo Rašto prizmę ir niekam nepataikavo; Dievo valia jam buvo virš visko.

Monsinjoras griežtai kritikavo lėtą desovietizacijos procesą, iškėlė moralines alkoholizmo plitimo, LGTBT ideologijos propagandos, perdėto erotiškumo reklamoje blogybes, skatino tradicines šeimos vertybes. Kiek tai buvo svarbu anuomet ir aktualu šiandien?

Moraliniai klausimai visuomet buvo ir bus aktualūs, ir geras kunigas visuomet turi būti tiesos bei krikščioniškos moralės pusėje. Toks ir buvo kunigas Alfonsas. Šiandien stovėti krikščioniškų vertybių pusėje ir jas ginti yra nemažiau svarbu, kaip anuomet. Tuomet buvo labai aiškus priešas, o šiandien tradicinės krikščioniškos vertybės griaunamos, prisidengiant žmogaus teisėmis.

Monsinjoro 100-ųjų gimimo metinių minėjime Viduklėje vienas kalbėtojas sakė, kad jam, kaip moraliniam autoritetui, daug klausimų galėtume užduoti, kad paklausę jo patarimų, mažiau klaidų padarytume. Pavyzdžiui, ką jis pasakytų kunigui, teigiančiam, kad jam svarbiausia yra partnerystės įstatymas? Arba ką pasakytų bendražygiui, kuris kviečia dėl taikos derėtis su Kremliaus režimu? Ką Jūs apie tai manote?

Kunigas Svarinskas savo veikloje buvo labai nuoseklus. Todėl nekyla abejonės, kad jis perspėtų kunigą, o jei klystų vyskupas, tai perspėtų ir jį, kad nevalia peržengti krikščioniškų principų, nors sekuliari laiko dvasia ir skatintų tai padaryti.

Visų atmintyje išliks mons. A. Svarinsko, asmeniškai dalyvavusio pokariniame partizanų sąjūdyje, pastangos palaikyti šį istorinį paveldą įsteigus memorialą savo tėviškėje Kadrėnuose. Ar pakankamai tai siejama su šiandienos realybe: patriotizmo ugdymo svarba esant naujiems pavojams valstybės saugumui, būtinu pasirengimu apginti laisvę ir nepriklausomybę?

Pokario partizaninė kova Lietuvos istorijoje buvo labai svarbi, todėl niekas negali teigti, kad Lietuva laisvanoriškai įsijungė į TSRS sudėtį. Kunigas Svarinskas, pats asmeniškai dalyvavęs partizaniniame judėjime, suprato, kad reikia jį įamžinti. Tai jis ir padarė gimtuosiuose Kadrėnuose. Dabartinė ir būsimos Lietuvos kartos iš partizaninio judėjimo gali mokytis, kad laisvę reikia ginti. Partizanų sudėtos aukos negali neįkvėpti mus mylėti Tėvynę ir rūpintis jos ateitimi. 

Geriausia pagarba mons. A. Svarinskui atminti yra jo intencijų ir darbų pratęsimas naujų iššūkių tikėjimui, Bažnyčiai ir Tėvynei akivaizdoje. Ką šiuo atžvilgiu norėtumėte palinkėti?

Kiekvienas laikmetis turi savų iššūkių. Šiandien mes turime išorinę laisvę, bet sekuliarus pasaulis nori pavergti mūsų dvasią, kad priimtume nekrikščioniškus principus žmogaus gyvybės, šeimos ir lytiškumo srityse. Kunigo Alfonso pavyzdys kviečia nesuabejoti, kai reikia stovėti krikščioniškos moralės pusėje. Visiems Lietuvos dvasininkams ir pasauliečiams linkiu šio kunigo Svarinsko tvirtumo ir nuoseklumo ginant krikščioniškąsias vertybes.

Nuoširdžiai dėkodamas Eminencijai už atsakymus ir sveikindamas su valstybiniu apdovanojimu, linkiu svei­katos ir sėkmės iškilioje ganytojiškoje tarnystėje Bažnyčiai ir tėvynei.

Kalbino Mindaugas BUIKA 

„XXI amžius“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 7–8 (2620–2621)