Jų misija – mylėti ir rūpintis
Marytė Kuzmaitė-Lungienė – tremtinė. Į Tomsko sritį gyvuliniu vagonu ji, tebūdama šešerių metų, su tėvais išdardėjo 1947 metais per pačias Kalėdas. Į Sibirą išvežė todėl, kad brolis buvo įsijungęs į partizaninę kovą prieš sovietų okupantus. Atvežtus tremtinius vietiniai gyventojai sutiko užsirakinę duris ir užsidangstę langus. Propaganda skelbė, kad atvyko banditai iš Lietuvos. Tik vėliau tie patys kaimynai pripažinę: „Jūs tokie geri žmonės, kaip mes jais patikėjom?“. Ten Marytė susirgo kaulų tuberkulioze, vos neamputavę kojos, tik mama to daryti neleidusi, ieškojusi kitų išeičių. O po metų gydymo sanatorijoje, į kurią pateko per vargus, pasveikusi, bet prisiminimai likę slogūs, nes gydytoja buvusi tokia pikta ir žiauri, nuolat šaukdavusi, grasindavusi „Užmušiu“, jei vaikas naktį paprašydavęs naktinio puoduko. Tai lėmė vėlesnį Marytės pasirinkimą būti rūpestinga medike… Marytė Sibire mokėsi rusiškoje mokykloje, o po Stalino mirties 1958-aisiais sugrįžo į Lietuvą, baigė Kauno medicinos mokyklą, dirbo ir vaistinėje, ir ligoninėje. Nuo pirmos dienos įsijungė į bažnytinę veiklą. Kai 1989 metais klebonas kunigas Juozas Janulis pakvietė burtis į „Caritas“ organizaciją, vykti į steigiamąjį „Carito“ suvažiavimą, Marytė tapo aktyviausia šios organizacijos nare. Tiesa, klebonas Juozas Janulis dėmesį tuomet skyrė ūkinei veiklai ir valgyklai, kurioje šeimininkavo ir Marytė, bet kai į Rokiškį klebonauti atvyko kunigas Eimutis Novikas ir „Carito“ vairą perėmė Dangira Šatienė, ankstesnių veiklų atsisakyta. Imta dėmesį kreipti į vargstančius ir neįgaliuosius, į pagalbos stokojantį žmogų. Marytė ir dabar yra aktyviausia bendruomenės narė, kai reikia, šeimininkauja, lanko ligonius. Anksčiau jai teko rūpintis ir ligonių sielovada, juos palydėti į bažnyčios koplytėlę maldai ir eucharistijai. Gyvendama savo namuose, ji užaugina glėbius gėlių, kurių užtenka ir bažnyčiai papuošti, ir aštuoniems kunigų kapams apsodinti. Ji dar prižiūrinti ir trisdešimt vieną apleistą visai nebelankomą kapą. O mero apdovanojimas, sako, ją labai sujaudinęs, nes mananti, jog bendruomenėje yra dar labiau Bažnyčios veiklai atsidavusių žmonių. Marytė esanti dėkinga ir klebonui Eimučiui, ir „Carito“ vedėjai Dangirai, kad jie mato ir vertina jos darbą, veiklumą, pasišventimą. Sau ir kitiems ji linki sveikatos, taikos ir nesenkančio entuziazmo.
„Carito“ organizacija Lietuvoje šįmet švenčia 35-erių metų sukaktį. Ji vieneriais metais vyresnė už atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, už mūsų valstybės susigrąžintą Laisvę. Dėl Lietuvos žmonių gerovės kaip bičių motinėlės dideliame Bažnyčių avilyje triūsia gausi karitiečių bendruomenė. Karitiečiai dar vadinami Dievo ambasadoriais žemėje, kuriuos vienija bendras tikslas – savanoriška ilgalaikė parama artimui materialiai ir dvasiškai, kad žmogus išsaugotų viltį, orumą ir žmoniškumą. Karitiečiai aktyvūs ir Rokiškio parapijoje. Todėl apie „Carito“ veiklą Rokiškyje pasakoja jo vedėja Dangira ŠATIENĖ.
Miela Dangira, nuo kada esate „Carito“ Rokiškyje vedėja, iš kur atvykote?
Esu gryna pasvalietė. Į Rokiškį atvykau apie 2016 metus iš Saločių miestelio, buvau pakviesta gerbiamo klebono kun. Eimanto Noviko. Prieš mane dirbusi „Carito“ Rokiškyje vedėja susirgo, o kitų, norinčių vadovauti, neatsirado, todėl dekanas paskyrė mane besąlygiškai.
Ar tai susiję su Jūsų profesija? Kur mokėtės?
Esu baigusi Panevėžio kolegiją. Ten įgijau universitetinį išsilavinimą, dvi specialybes: socialinio darbuotojo ir pedagogo.
Kokie šios organizacijos Rokiškyje nuveikti darbai, kokie tolimesni siekiai?
Pirmiausia rūpinamės labdara, kad stokojantiems netrūktų maisto ir drabužių. Trejus metus vykdėme besibaigiančio galiojimo maisto prekių „Maisto banko“ akciją. Tų maisto lauknešėlių atsiimti vargstantys eidavo būriais. „Maisto banko“ savanoriai renka ilgo galiojimo produktus, kuriuos perduodame laukiantiems paramos.
Tik Rokiškyje veikia „Carito“ biblioteka, vienintelė Lietuvoje, sukaupusi kelis tūkstančius parapijiečių paaukotų knygų. Jas gali skaityti visos parapijos žmonės. Be to, bibliotekoje galima nusipirkti įvairių liturginių dalykų. Joje pakaitomis savanoriauja kelios karitietės.
Karitiečiai rūpinasi bažnyčios vidaus puošyba prieš šventes, tvarko bažnyčios aplinką, kunigų kapus. Prieš Žolinę Švč. Mergelės Marijos intencija mums svarbu suburti visą dekanatą. Tada pinti vainiko suvažiuoja iš visų parapijų ir prisideda, kaip kas gali – kas dalį vainiko nupina namie, kas pina šventoriuje, o tada sujungiame į vieną ilgą pynę ir puošiame savo šventovę. Tai darome jau septynerius metus.
Žinoma, padedame ir ukrainiečiams maistu, drabužiais, higienos dalykais, pinigais.
Prieš Kalėdas prisidedame prie akcijos „Gerumas mus vienija“. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ dirbtuvėse neįgaliojo nulieta žvakelė ir už auką kito žmogaus įsigyta į jo namus atneša vienybės, bendrystės ir vilties dvasią. Stengiamės, kad nuošalyje nepaliktume nė vieno pagalbos reikalingo parapijiečio. Taip už aukas, surinktas už „Caritas“ žvakes, šįmet padėjome vienai moteriai, auginančiai neįgalų sūnų, susimokėti už elektą, tarpininkavome, kad jai vėl ją įjungtų.
Į mus kreipiasi ir iš įkalinimo vietų grįžtantys asmenys. Bendraujame su socialinės paramos centru, savivaldybe, prisidedame prie prevencijos „Smurtas artimoje aplinkoje“, vienerius metus buvome patys įsteigę „Išklausymo tarnystę“, ieškojusiems pagalbos padėjome spręsti jų problemas, nukreipdavome į Psichologų tarnybą, gelbėjome maistu. Bendradarbiaujame su Probacijos tarnyba.
Mūsų „Caritas“ bendruomenei organizuojame įvairias išvykas, keliones, kad patys pamatytume, kažką nauja sužinotume, išmoktume, kad pasisemtume įkvėpimo, energijos, atgaivos sielai.
Ir ateityje, be abejo, tęsime savo veiklas. Labai norėtume daugiau įtraukti jaunimo. Tai darome per Sutvirtinimą, per „Maisto banko“ akcijas, kuriose jie noriai ir aktyviai dalyvauja. Juk vaikai trokšta artumos, kad kažkas su jais būtų, bendrautų. Mąstome, ką įdomaus jiems pasiūlyti. Net stovyklas anksčiau rengdavome, bet į jas kažkodėl mieliau rinkdavosi ne rokiškėnai, o pas močiutes atostogaujantys vaikaičiai, atvykę iš kitų miestų. Jie džiaugdavosi, kad buvę įdomu.
Kaip bendraujate su „Lietuvos Caritu“?
Mūsų santykiai su „Lietuvos Caritu“ yra labai draugiški. Esame jų mylimi, kviečiami į renginius. Kovo mėnesį dalyvavome 35-ųjų „Carito“ metinių minėjime. Dalyvaujame jų rengiamose paskaitose, projektuose-mokymuose, kur diskutuojama, kaip į savanorystę įtraukti kuo daugiau jaunimo, kokią įdomią veiklą jiems pasiūlyti, kokių idėjų jie patys siūlo.
Ką asmeniškai Jums teikia ši veikla? Kaip ją derinate su asmeniniu gyvenimu?
Ši veikla man tikra Dievo dovana ir malonė. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis. Čia dirbdama jų sutikau įvairiausių, skirtingų ir išsilavinimu, ir socialiniu gyvenimu. O kai pavargstu, noriu atsiriboti, moku pabūti viena su savo mintimis ir malda.
Kaip „Carito“ 35 metų sukaktį minėjote su Rokiškio ir Lietuvos karitiečiais?
Buvome visi pakviesti į šventę Vilniuje. Dalyvavo maždaug 700 karitiečių iš visos Lietuvos, daug kunigų, vyskupų, „Carito“ bendražygių iš visos Europos, Ukrainos, daug etatinių karitiečių iš Vaikų dienos centrų, slaugos, senelių namų. Visi buvome pamaloninti gražiu koncertu, pavaišinti ir palaiminti.
Kurias Rokiškio parapijos karitietes galėtumėte įvertinti kaip labiausiai nusipelniusias?
Visas. Nuolat, beveik kiekvieną dieną aktyviai darbuojasi Zita, Teresė, Violeta, abi Palmiros, Julija, Irena, Danguolė, Jūratė ir kitos. Jos visur ir visada būna ten, kur tik reikia jų rankų ir pagalbos.
Šįmet Rokiškio dekanato „Carite“ nuo 1989 metų savanoriaujanti karitietė Marytė Lungienė buvo apdovanota Rokiškio rajono mero Garbės raštu? Kodėl būtent ji buvo pagerbta? Ką galėtumėte papasakoti apie šią moterį?
Marytė – pareigingiausia ir aktyviausia karitietė, jos pilna visur. Dar 1988 m. rugpjūčio 26 d. vienuolės Albinos Pajarskaitės iniciatyva seserys pasirašė Katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ atkūrimo aktą („Caritas“ Lietuvoje veikė nuo 1926 metų iki sovietų okupacijos pradžios – 1940-ųjų), o 1989 metų balandžio 15 d. Kauno sporto halėje įvyko steigiamasis suvažiavimas, kuriame jau dalyvavo ir Marytė Lungienė. Ji mūsų organizacijoje nuo pirmosios įkūrimo dienos. Todėl už ilgametę veiklą ir buvo mero pagerbta Garbės raštu.
Kokie Rokiškio karitiečių ateities planai, svajonės, siekiai?
Norėtume tęsti darbus, įtraukti kuo daugiau aktyvių, veržlių savanorių. Laukiame įkvepiančių iniaciatyvų ir iš šalies.
Ko palinkėtumėte sau ir kitiems Jūsų vadovaujamos „Carito“ bendruomenės nariams?
Linkiu sveikatos, veržlumo, dvasinės stiprybės. Nepraraskite savęs šiame bėgime. Juk „Caritas“ – tai Tikėjimas, Viltis ir Meilė.
Ačiū Jums. Kasdien sutikti žmogų su šypsena, mylėti ir rūpintis kitu, be jokio išskaičiavimo būti ne sau, o dėl ko nors kito turbūt ir yra didžiausia laimė ir Dievo dovana.
Kalbėjosi Irena Varnienė
„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)