Jubiliejinė lietuvių piligrimystė

Jau išvakarėse – dvejos šv. Mišios

Kovo 1–4 dienomis piligrimai iš Lietuvos Romoje šventė Jubiliejų. Jau išvakarėse, vasario 28-ąją, penktadienio vakarą, Romos centre esančioje Švč. Jėzaus vardo bažnyčioje buvo aukojamos dvejos išvakarių Mišios. 17 val. Mišioms vadovavo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, atsakingas už užsienyje gyvenančių lietuvių sielovadą, 19 val. – Šiaulių vys­kupas emeritas Eugenijus Bartulis.

„Gera pradėti Jubiliejinių metų Lietuvos piligrimystę būtent šioje Jėzaus Vardo bažnyčioje! – kreipėsi į piligrimus vyskupas Lionginas Virbalas. – Joje savo dvasia jungiamės su daugeliu mūsų tautiečių. Čia palaidotas 1600-ųjų metų jubiliejaus piligrimas kardinolas Jurgis Radvila, buvęs Vilniaus, taip pat Krokuvos vys­ku­pas. visus kitus – žinomus ir nežinomus – Romos piligrimus. Taip pat mums svarbius, brangius tautiečius, atvykusius nebūtinai per jubiliejų, bet todėl, kad Romoje sutiktų popiežių, visuotinės Bažnyčios ganytoją.“ Tarp praeityje į Romą keliavusių garsiųjų piligrimų arkivyskupas paminėjo palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris pasitraukęs iš Vilniaus atskubėjo į Romą rūpintis marijonų kongregacija ir iš popiežiaus gavo užduotį vykti į Lietuvą kaip vizitatorius. Čia atkeliavo ir pal. Teofilis Matulionis, paleistas iš sovietinio Rusijos pragaro. Paprašęs popiežiaus Pijaus XI palaiminimo, iš jo išgirdo: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“ Arkivyskupas atkreipė piligrimų dėmesį, kad šioje bažnyčioje ilsisi ir šv. Ignacas Lojola, įkūręs Jėzaus Draugiją.  „Mus visus – visų tautų ir konfesijų krikščionis – jungia Jėzaus vardas“, – sakė vyskupas ir priminė kitados ištartus popiežius Paulius VI žodžius: „Privalau skelbti jo vardą: Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus; tai jis mums apreiškė neregimąjį Dievą... Jis yra žmonių mokytojas ir atpirkėjas... Niekada nesiliausiu apie jį kalbėjęs, nes jis yra šviesa, jis yra tiesa.“ Vyskupas homilijoje paminėjo ir šioje bažnyčioje esantį garsųjį Mergelės Marijos atvaizdą. Prieš statant didingą baroko šventovę, toje vietoje stovėjo maža bažnytėlė, kurioje kabojo Mergelės Marijos paveikslas. Čia gerbiamą Mergelę Mariją romiečiai vadino Madonna della Strada –  „Marija, kuri yra prie miesto gatvės“, tarsi pakelėje, tarsi rodo kelią. „Gera, kad ji ten, kur žmonės vaikšto, kur eina į turgų ir grįžta į namus, skuba į svečius ir lanko ligonius, keliauja į bažnyčią. Marija yra pasaulio kelyje, istorijos tėkmėje. Mums reikia jos pagalbos ir užtarimo“, – sakė vyskupas ir baigė homiliją linkėjimu neuždaryti Viešpaties ir Jo Motinos šventoriuose, bet eiti kartu su jais į gatves. „Ženkime pro šventąsias Romos bazilikų duris, kad sugrįžę į namus ir mes būtume tais, kurie rodo į Jėzų.“

Vienas svarbiausių lietuvių piligrimystės programos įvykių turėjo būti susitikimas su popiežiumi Pranciškumi, tačiau jis yra ligoninėje ir buvo žinoma, kad planuota audiencija neįvyks. Kaip „Vatikano radijui“ sakė lietuvių piligrimystės koordinatorius kun. Artūras Kazlauskas, negalėdami asmeniškai susitikti su Popiežiumi lietuviai piligrimai vienijasi su juo malda. „Iš tiesų daugybė žmonių keliavo į šią piligrimystę su viltimis susitikti su popiežiumi. Vis dėlto audiencija, kuri buvo seniai numatyta, seniai pažadėta turėjo būti centrinis įvykis. Daugybei žmonių iš tikrųjų bus labai gaila. Manau, kad susitikimo su popiežiumi labai trūks.  Nors mes negalime susitikti su popiežiumi, bet Romoje yra numatyta malda už popiežių Šv. Petro aikštėje kiekvieną vakarą 21 valandą. Mes dalyvavome šioje maldoje. Tai buvo galimybė pabūti popiežiaus namuose ir melstis už jį, kai jis šiuo metu yra ligoninėje. Tai prasminga. Negalėsime susitikti su juo akis į akį, bet galime už jį melstis, būti kartu su juo maldoje“, – sako kun. A. Kazlauskas.

Lietuviai piligrimai Laterane

Šeštadienio, kovo 1-osios rytą, Romos Laterano bazilikoje oficialiai prasidėjo lietuvių jubiliejinė piligrimystė. Lietuviai piligrimai žengė pro šios bazilikos – Romos vyskupo katedros – Šventąsias duris ir dalyvavo šv. Mišiose. Prieš Mišias buvo surengtos Atgailos pamaldos.

Laterano bazilika oficialiai vadinasi Švenčiausiojo Išganytojo ir šventųjų apaštalo ir Krikštytojo Jonų bazilika. Tai yra pirmoji bazilika, pastatyta specialiai Bažnyčiai, specialiai krikščionims. Jos didysis pavadinimas – „Visų miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva“. Tai Romos vyskupo katedra. Pradėti nuo Romos vyskupo katedros iš tikrųjų yra labai prasminga. Romoje vyskupas tam tikra prasme čia yra savo namuose. Jis iš čia vadovauja Romos Bažnyčiai. Šiais laikais Pranciškus daugybę savo dokumentų pasirašinėja būtent Laterane. Tai vis ryškesnė vieta, kur kas labiau, nei per ankstesnius pontifikatus. 

Po Lietuvos piligrimų žengimo pro Šventąsias duris ir išpažinčių Laterane Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila vadovavo Eucharistijos šventimui ir pasakė homiliją. Ganytojas reiškė viltį, kad ši piligrimystė paskatins Lietuvos piligrimus jiems prieinamu būdu prisidėti prie Kristaus pasiuntinybės tęsimo savo vyskupijose ir parapijose.

„Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie Jėzaus pradėtos misijos, padėti vesti žmones į išganymą ir į amžinąjį gyvenimą. Jubiliejus, šių dienų piligrimystė, o kartu ir Šventoji Dvasia, taip pat mus, čia susirinkusius, tepaskatina pamąstyti ir apsispręsti labiau įsitraukti į Bažnyčios misiją savo parapijoje, vyskupijoje mums galimais būdais ir taip tęsti Kristaus pradėtą misiją. Išties, kad ir kur dirbtume, kokia mūsų profesija ar galimybės bebūtų, malda, savo laiku, gebėjimais, konkrečia pagalba, savanoryste ar tiesiog palaikymu kiekvienas galime prisidėti prie Jėzaus pradėtos misijos, padėti vesti žmones į išganymą, į amžinąjį gyvenimą“, – ragino tikinčiuosius Popiežiaus katedroje Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupijos ganytojas.

Vyskupas apžvelgė šios seniausios Romoje bažnyčios istoriją ir vaidmenį formuojant Visuotinės Bažnyčios tikėjimą nuo pat IV amžiaus pradžios, kai imperatorius Konstantinas Didysis pripažino krikščionybę ir pirmoji Romos šventovė buvo dedikuota Kristui, pasaulio Išganytojui. „Joje galima priartėti prie krikščionybės šaknų“, – pažymėjo vysk. R. Norvila. Tai yra vieta, kur vyko reikšmingiausi Bažnyčios pirmojo tūkstantmečio įvykiai, kur daugybę kartų buvo priimti svarbiausi Bažnyčios gyvenimui sprendimai. Ganytojas prašė piligrimų įsidėmėti Mišių skaitinio iš šv. Jono laiško žodžius: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir Jums…“ (1 Jn 1) „Ar begali būti dar stipresnis asmeninis liudijimas?! Čia, istorinėje Bažnyčios aplinkoje, tegul šie apaštalo Jono žodžiai mums primena visos Dievo Žodžio skelbiamos žinios autentiškumą ir tikrumą. Tuo būdu jie testiprina mūsų tikėjimą ir viltį amžinybe. Apaštalas Jonas juk rašo: „liudijame ir skelbiame Jums amžinąjį gyvenimą.“ Tuo tarpu Evangelija pagal Luką (Lk 3) mums kalba apie šv. Joną Krikštytoją ir Jėzaus Krikštą Jordano upėje. Tai momentas, kai Dievas Tėvas aiškiai patvirtina Jėzaus dieviškąją misiją, kai atsiveria dangus ir nusileidžia Šventoji Dvasia. „Būtent ji mums teikia jėgų augti tikėjime, gyventi juo. Kiekvienas mūsų, būdamas pakrikštytas, o taip pat ir sutvirtintas, esame kviečiami gyventi stiprinami, gaivinami Šventosios Dvasios. Šis Evangelijos tekstas labai artimas Jubiliejaus dvasiai, pridūrė pamokslininkas, kalbama apie stiprėjančius lūkesčius ir viltį laukiant Mesijo. Jubiliejus irgi yra lūkesčių, vilties metas. 

Tegul mūsų širdys būna karštos, kaip Pauliaus širdis

Daugiau nei 2000 lietuvių tęsdami Jubiliejaus piligrimystę Romoje, sekmadienį, kovo 2-ąją, jie žengė pro Šv. Pauliaus bazilikos už Romos miesto mūrų duris ir dalyvavo Mišiose, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Šia proga, kaip kasmet pirmąjį kovo sekmadienį, buvo meldžiamasi ir už visame pasaulyje gyvenančius lietuvius.

Kuo svarbi Šv. Pauliaus bazilika? Visų pirma tuo, kad jis pastatyta ant tautų apaštalo šv. Pauliaus kapo. Skirtingai negu šv. Petro palaidojimo vieta, kurią dengia vėlesnių amžių statinių sluoksniai, prie šv. Pauliaus kapo galima beveik prisiliesti. 2008 metais minėto šv. Pauliaus jubiliejaus proga popiežiaus Benedikto XVI nurodymu pertvarkyta bazilikos centrinė erdvė konfesijos altoriaus papėdėje ir dabar galima nulipus žemyn prisiartinti prie šv. Pauliaus sarkofago. Apaštalo kapą ir konfesijos altorių gaubia didinga penkių navų bazilika su alebastro langais, pro kuriuos į vidų patenkanti šviesa sukuria iš tiesų nepaprastą atmosferą. Tačiau piligrimai šią baziliką lanko ne tik dėl įspūdingos architektūros, bet pirmiausia norėdami pasimelsti prie šv. Pauliaus kapo.

„Šiandien, istorinę dieną, kai drauge meldžiamės mūsų tėvynėje ir pasaulyje už visus lietuvius, pasklidusius įvairiausiuose žemės kapeliuose, esame kviečiami pamąstyti apie svarbiausius mūsų gyvenimo ir tikėjimo dalykus, apie kuriuos kalbėjo apaštalas Paulius, – sakė sekmadienio Mišioms Šv. Pauliaus bazilikoje vadovavęs arkiv. K. Kėvalas. – Susirinkę šioje didingoje bazilikoje esame kviečiami prisiminti tą didį, neįtikėtino įkarščio žmogų, kuris susitiko Kristų ir buvo perkeistas.“

Arkivyskupas homiliją baigė popiežiaus Pranciškaus raginimu, išsakytu Jubiliejaus bulėje: „Leiskimės patraukiami vilties, kad ji per mus pasklistų tiems, kurie jos trokšta. Tegul mūsų gyvenimas jiems byloja: „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu.“

Parsivežkime į Lietuvą naujai išgyventą viltį

Pirmadienį, kovo 3 dieną, lietuviai piligrimai žengė pro Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris ir dalyvavo Mišiose, kurioms vadovavo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Mišiose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su žmona. Šią dieną buvo planuota popiežiaus Pranciškaus audiencija lietuvių piligrimams. Popiežius jau daugiau kaip dvi savaites guli ligoninėje, tad audiencija  turėjo būti atšaukta. Lietuvius piligrimus popiežiaus vardu pasveikino už Jubiliejaus šventimą Romoje atsakingas Evangelizacijos dikasterijos proprefektas arkivyskupas Rinas Fizikela (Rino Fisichella).

Mišioms vadovavęs arkiv. G. Gru­šas, homilijos pradžioje atkreipęs piligrimų dėmesį į pačios Šv. Petro bazilikos grožį ir didingumą, toliau tęsė: „Dievas iš tikrųjų labiausiai atsiskleidžia ir veikia ne savo didybe, bet nuolankumu. Jo atleidimas kunigo ištartais išrišimo žodžiais ir kryžiaus ženklu turi didesnį poveikį negu visi pastatyti paminklai ar visi pasaulio sukaupti turtai ar ginklai. Tai yra tikrasis Dievo didybės ir galybės pasirodymas mūsų tarpe, laiduojantis mums amžinąjį gyvenimą. Jis yra vienintelis tikrasis vilties šaltinis, kuris neapgauna ir nesibaigia.“ „Brangūs broliai ir seserys, jei įsileisime į savo širdis šį Dievo didybės ir galybės supratimą, tai bus didžiausias šios piligrimystės vaisius. […] Abu popiežiai, kurie aplankė mus Lietuvoje tai mums liudijo. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 1993 metais tema buvo: „Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo“, o popiežiaus Pranciškaus 2018 metais vizito tema buvo „Jėzus Kristus – mūsų viltis“. […] Atrodo, kad Dievas kartoja, jog mes išmoktume ir įsileistume į savo širdis, kad jis ir vien tik jis yra mūsų viltis ir mūsų jėga. Jei pasiliksime su juo, niekas neatims iš mūsų vilties.“ „Gyvename išmėgimų metais. Karai, galios naudojimas, nežinia. Bet juk mes girdėjome Kristaus pažadą Petrui šiandienos Evangelijoje: „Ir pragaro vartai jos nenugalės“. […] Niekas negali atimti iš mūsų tos ramybės ir tos vilties, jei mes nenusukam savo žvilgsnio, savo gyvenimo nuo Jėzaus.“ „Šią naujai išgyventą patirtį, naujai išgyventą viltį parsivežkime į Lietuvą. Gyvenkime ja kasdien ir dalykimės, kad mūsų tautos ateitis, mūsų šeimų ateitis visada būtų kupina vilties, Dievo ramybės ir jo teikiamo džiaugsmo.“

Pirmadienio popietę lietuviai piligrimai Romoje pradėjo švęsti Šv. Kazimiero iškilmės vigiliją. Dviejose Romos senamiesčio bažnyčiose surengtos Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, per kurias meldžiamasi už pašaukimus. Apie šią maldą „Vatikano radijui“ lietuvių piligrimystės koordinatorius  kun. Artūras Kazlauskas sakė: „Šv. Kazimiero iškilmė, kovo 4-oji, bus mūsų piligrimystės apvainikavimas. Šv. Kazimiero kaip Lietuvos globėjo iškilmė ir buvo centras, dėl kurio mes pasirinkome štai šitas dienas. Lietuvos globėjas įkvėpė mus kovo 1–4 dienomis būti Romoje ir atšvęsti Šv. Kazimiero iškilmę. 

Mes galvojome, kaip galėtume pasitikti Šv. Kazimiero iškilmę ir apsisprendėme melstis už pašaukimus. Kai kalbame apie pašaukimus, kalbame apie jaunimą. Šv. Kazimieras – tai ir Lietuvos jaunimo globėjas, ir pats jaunas šventasis. Šiandien jauni žmonės renkasi savo pašaukimą, tad prašome šv. Kazimierą užtarti jaunimą Viešpaties akivaizdoje. Būdami priešais Eucharistinį Viešpatį meldžiame, kad jauni žmonės nebijotų rinktis tegu ir nelabai populiarių ar nelengvų pašaukimų, kurie yra jiems skirti. Prašome užtarti jaunus žmones, kad jie būtų drąsūs rinkdamiesi, kad jų kelias būtų ne dėl naudos, ne dėl lengvo gyvenimo, bet iš tikrųjų galėtų patarnauti visiems. Nes tik šitokiu būdu yra patiriamas pilnakraujis ir visavertis gyvenimas. Norime padėti jaunimui renkantis, nes atpažinti, pasirinkti, ištverti rengiantis – tai sunkus laikas. Šiandien meldžiamės ne tik už pašaukimus į kunigystę ar į pašvęstąjį gyvenimą, kaip labai dažnai galvojama, bet ir į šeimos gyvenimą, tiesiog kad atrastume, kas yra geriausia mūsų gyvenime. Jauni žmonės iš tikrųjų norėtų ir to, ir ano, ir trečio. Jie iš tų trijų galimybių turi pasirinkti vieną ir tai nėra labai lengva...“

Po šv. Mišių mūsų valstybės vadovas pasakė kalbą Šv. Petro bazilikoje susirinkusiems Lietuvos maldinin­kams. G. Nausėda sakė: „Šiandien mes, dalyvaudami nacionalinėje Lietuvos piligrimystėje čia, Romoje, esame tokie piligrimai iš Lietuvos. Pasiryžę atgaivinti ir sustiprinti viltį, glūdinčią mūsų širdyse.

Visi kartu, mąstydami apie savo tautos ir viso pasaulio istoriją bei su viltimi žvelgdami į ateitį, perėjome Šventąsias Šventojo Petro bazilikos duris. Visi kartu ką tik meldėme Viešpatį duoti taiką ir vienybę visai žmonijai, o mūsų Tėvynę išgelbėti nuo visų pavojų. Visi jaučiame, kad Jubiliejaus – šių ypatingų malonės ir susitaikymo metų, šio vilties sustiprinimo meto – mums reikėjo būtent dabar. Išgyvename kritinį laiką Europos ir viso pasaulio istorijoje. Jau daugiau nei trejus metus Lietuvos kaimynystėje tęsiasi žiaurus, naikinantis Rusijos karas prieš Ukrainą. Jubiliejaus metai – tai proga mums sustiprinti savo tikėjimą, rasti drąsos žvelgiant į pasaulio ir mūsų tautos istoriją. Kiekvienas galime pasisemti stiprybės, prisimindami Lietuvos partizanus, mūsų žmones tremtyje, kalėjimuose ar „Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus. Lietuvos laisvės kovotojai priartino Kovo 11-ąją, jie iškovojo mums laisvę, nes buvo pasiryžę ją ginti ir prireikus dėl jos aukotis. Ir jie buvo kupini nepalaužiamos vilties – Lietuva bus laisva! Todėl Jubiliejaus, kurį švenčiame kaip laisvos šalies piligrimai, proga prisiminkime Lietuvos laisvės kovotojų dvasios jėgą ir priimkime ją. Toliau tikėkime Gėrio pergale. Įkvėpimo ieškokime ir prie šioje didingoje Šventojo Petro bazilikoje palaidotų šventųjų, kurie skirtingu laiku ir skirtingomis priemonėmis prisidėjo prie Lietuvos laisvės kovos. Prie Vilniuje gyvenusio žymiojo unitų vyskupo ir kankinio šventojo Juozapato Kuncevičiaus kapo. Prie sovietinės sistemos pamatus ir geležinę uždangą sugriovusio šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II kapo. Bazilikos grotose, prie pat Šv. Petro kapo, Šaltojo karo metais – tuo metu, kai Lietuva buvo ištrinta iš Europos žemėlapių, – pastatyta Lietuvių koplyčia taip pat yra nepalaužiamos vilties ženklas. Vilties, kad melu ir smurtu apsiginklavusi blogio imperija anksčiau ar vėliau pasibaigs istorijos šiukšlyne. Kad Šviesa kaip visada nugalės tamsą. Įkvėpti vilties, kuri neapgauna, iš naujo pasiryžkime saugoti laisvę, kurios vylėsi ir siekė, vardan kurios kovojo mūsų tėvų ir protėvių kar̃tos. Stiprinti savo valstybę, padėti vieni kitiems, padėti mūsų broliams ir sesėms ukrainiečiams apginti jų laisvę. Tegu čia, krikščionybės širdyje, Jubiliejaus piligrimystėje patirti dvasiniai išgyvenimai mus sustiprina, padaro atsparesnius ir ryžtingesnius mums tenkančių išmėginimų akivaizdoje. Dėkoju visiems, kas padedate organizuoti tūkstančių lietuvių piligrimystę čia, Romoje! Linkiu visiems vilties piligrimams iš Lietuvos gražių ir palaimingų dienų Amžinajame mieste!“ – baigė kalbą Lietuvos prezidentas.

Šv. Kazimiero iškilmė Romos Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje

Antradienį, paskutinę Jubiliejaus piligrimystės dieną, lietuviai mal­di­nin­­kai žengė pro Romos Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos duris ir joje šventė Lietuvos globėjo šv. Kazimiero liturginę iškilmę. Bazilikoje buvo aukojamos dvejos Mišios: 10 val. joms vadovavo šios bazilikos arkikunigas koadjutorius kard. Rolandas Makrickas, 13 val. – Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Gerasis Viešpats, kurio rankose yra mūsų ir viso pasaulio laikas bei likimas, taip patvarkė, kad šią paskutinę Lietuvos piligrimystės Šventajame mieste dieną ir mūsų tautos dangiškojo globėjo šventojo Kazimiero šventę, minime būtent šioje popiežiškojoje Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje“, – kreipėsi į piligrimus antradienio ryto Mišioms vadovavęs kardinolas R. Makrickas. Jis homilijoje priminė pagrindinius šios bazilikos istorijos faktus, atkreipė dėmesį, kad ši bazilika garsėja joje saugoma Betliejaus prakartėlės relikvijas ir Dievo Motinos ikona, kad šią baziliką yra labai pamėgęs popiežius Pranciškus, čia užsukantis prieš kiekvieną savo apaštališkąją kelionę ir po jos, ir kad nuo pontifikato pradžios pagerbti Dievo Motinos jis buvo atvykęs jau 124 kartus. Šioje bazilikoje palaidoti septyni popiežiai, vienas iš jų – Klemensas VIII – tai popiežius, kuris 1602 metais paskelbė karalaitį Kazimierą šventuoju. „Šv. Kazimieras brangino tikrą draugystę su Dievu. Jo draugystė ištikima, amžina, be išskaičiavimų ir prievartos. Tikras draugas neapleidžia, net kai suklystama: pataiso, gal bara ar pamoko, bet atleidžia ir neapleidžia. Šiandien Jėzus Evangelijoje mums primena, kad mes esame jo draugai: jam brangūs žmonės, nežiūrint mūsų nuopelnų, pasiekimų, gabumų, mūsų statuso. Kada, jei ne per šiuos Jubiliejaus metus turime paklausti savęs: man Viešpats yra draugas ar nepažįstamas ir svetimas?“, – klausė kardinolas R. Makrickas.

Po vidudienio Dievo Motinos bazilikoje aukotoms antrosioms Mišioms vadovavęs Telšių vyskupas A. Jurevičius homiliją pradėjo klausimu: „Kokią žinią Viešpats mums siunčia per šv. Kazimiero gyvenimą?“ ir paminėjo tris aspektus. Visų pirma – tai raginimas nepasiduoti aplinkos įtakai. Karalaitis Kazimieras nepasidavė prabangos ir vartotojiškumo gundymams, turėjo drąsos pabėgti nuo rūmų triukšmo ir susikurti maldai tinkamą erdvę. Antras dalykas, kurį Dievas nori iškelti šventojo Kazimiero gyvenimu, – tai nenusiminti, jei kažkas nepavyko. Trečias dalykas – vadovautis Dievo valia svarbiausių apsisprendimų akivaizdoje. Vyskupas ragino piligrimus taip pat pagalvoti, kokią žinią jie parveš iš šios piligrimystės į savo namus. „Mes čia atvykome ir buvome pripildyti ypatingos Šventųjų metų malonės siekti šventumo, juo gyventi ir jį liudyti“, – sakė vysk. A. Jurevičius baigdamas homiliją ir meldė Švč. M. Marijos bei Lietuvos globėjų šv. Kazimiero ir pal. Teofiliaus Matulionio užtarimo.

Mišiomis Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje baigėsi lietuvių Jubiliejaus piligrimystė.

Piligrimai šiomis dienomis galėjo išgyventi daug svarbių patirčių – ne tik religinių, bet ir kultūrinių, prisiliesti prie Romos dabarties ir istorijos. „Šie susitikimai labai labai reikšmingi. Svarbu, kad jie padėtų praplėsti pažiūras, mąstymą, padėtų keisti gyvenimą. Jie piligrimas per šią piligrimystę bus padaręs bent vieną pasiryžimą ką nors pakeisti savo gyvenime, tuomet ši piligrimystė bus vaisinga ir bus galima sakyti, kad piligrimystė tikrai įvyko. Šito linkėkime vieni kitiems: kad ši piligrimystė būtų vaisinga“, – sakė jubiliejinės lietuvių piligrimystės koordinatorius kun. Artūras Kazlauskas.

Pagal Vatican News ir Lrp.lt

„XXI amžius“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 9–10 (2622–2623)