Judėjiškos kultūros susiformavimas

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Dievo apreikšta monoteistinė religija, suformuota Mozės nuostatais, yra žydų kultūros pagrindas. Tad kokios formos ir elementai yra būdingi judėjų kultūrai? Aptarkime tai, pradėdami nuo kultūros sąvokos. 

Kultūros sąvoka

Kultūra – tai žmogaus buvimo erdvė¹. Didis XX amžiaus filosofas Žakas Maritenas (Jacques Maritain, 1882–1973) teigia: <…> suvokiamas humanizmas neatskiriamas nuo civilizacijos, arba kultūros². Žodynai apibūdina kultūrą įvairiai:

1. visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu: materialinė (medžiaginė), dvasinė, nacionalinė kultūra <...>;

2. išsiauklėjimas, išprusimas: vidinė kultūra, didelės kultūros žmogus;

3. pasiektas tobulumo laipsnis: kalbos, dainininko balso, kūno, darbo…³.

Pagal modernią kultūros sampratą, kultūros laukui priklauso menas, mokslas ir religija bei žmogaus gyvenimo būdas (arba tiesiog buitis). Netikintis žmogus taip pat turi savą požiūrį į jį supantį pasaulį, į kitą žmogų, turi savitą pasaulėjautą, gėrio ir blogio supratimą. Šis supratimas apibrėžia asmens etiką. O žmogaus etika – santykių su kitais žmonėmis kokybė parodo jo kultūros lygį. Kultūros formos gali kisti, bet humanizmas privalo likti, nes be jo ištiktų kultūros krizė ir žlugimas.

Kai visi vienos tautos arba vieno krašto žmonės pripažįsta ir laikosi tų pačių papročių, kalbos, religijos, tokia kultūra laikoma tautine. Kiekviena tauta turi savitą kultūrą. Bėgant amžiams, susiformavo dešimt skirtingų kultūrų: egiptiečių, babiloniečių, judėjų, graikų-romėnų, indų, kinų, japonų, islamo, Centrinės Amerikos (majų tautos) ir dabartinė, arba Vakarų Europos, kultūra. Žydams teko susidurti su Babilono (dab. Irako ir Irano), Egipto, Graikijos, Romos, o vėliau su islamo kultūromis. Kiekviena diaspora yra veikiama šalies, kurioje ji įsikūrusi, kultūros (pavyzdžiui: JAV, Lotynų Amerikos.) Judaizmo kultūros sąveika su kitomis kultūromis prasidėjo Kanaano žemės užkariavimu. Žydų bendravimo ir konfliktų su kitomis gentimis pavyzdžių būta jau Sinajaus pusiasalyje, jiems žengiant į Pažadėtąją žemę. Žydų religijos oponentai prikiša judėjams jų žiaurumą, užimant Kanaaną. Tačiau prieš darant tokias išvadas, būtina suvokti tų laikų papročius ir kariavimo būdą, kurį naudojo visos tautos. Judėjų poelgių negalima matuoti XXI amžiaus žmogiškumo matais. Argi Sinajaus dykumose žydų užpuolikai buvo švelnesni ir geresni? Antra vertus, žydai stengdavosi  kitų tautų valdomas žemes pereiti taikiai, pavyzdžiui, Mozės pasiuntiniai prašo Edomo karaliaus, kad leistų pereiti per „tavo kraštą“ (plg. Sk 20, 17). Žydams užimant Kanaaną Dievo Apvaizda parodė jiems nepaprastą palankumą. Kai Viešpats tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus tau išvaręs daug tautų: hetitus, girgaširitus, amoriečius, kanaaniečius, perizitus, hivitus ir jebusitus, septynias tautas, daug galingesnes už tave (Įst 7, 1). Galbūt todėl, kad Kanaane kadaise gyveno žydų protėviai. Prisiminkime Juozapo istoriją (plg. Pr 37 skyrius), kurią atpasakojo ir J. Flavijus knygoje „Žydų senovė“ (II:39-IV,1–II:40). Hebrajai neturėjo savo teritorijos, ir Kanaanas buvo Dievo Pažado Žemė.

Savaime aišku, kad žydų kūrimasis prasidėjo ne ant pliko lauko, o sąveikaujant su ten gyvenusiomis tautomis. Tai patvirtina ir archeologiniai atradimai Izraelyje..

O šis 5000 metų senumo miestas, surastas 2019 metais Izraelyje, netoli Harišo miesto, Haifos regione, tiesiant naują greitkelio sankryžą, yra ankstyvojo bronzos amžiaus „megapolis“. Tai – pradingęs miestas En Esur vietovėje. Izraelio archeologinių tyrimų tarnyba vykdė pustrečių metų užtrukusį projektą „Sharing Heritage“ („Pasidalijimas paveldu“), kuriame dalyvavo beveik 5 tūkst. žydų ir arabų jaunuolių bei savanorių. Senovinis miestas užėmė 161 akrą ploto (0,65 km2) ir jame galėjo gyventi apie 6 tūkst. žmonių. Mieste buvo atrasta milijonai keramikos fragmentų, titnago įrankių, bazalto akmens indų ir didelė šventykla, kurioje buvo sudegintų gyvūnų kaulų ir figūrėlių. Šventykloje įrengtas didžiulis akmeninis baseinas, kuriame rasta skysčių, tikriausiai, naudotų religiniams ritualams. Archeologai (Itai Eladas, tyrimų vadovai Yitzhakas Pazas ir Dina Shalem) teigia, kad miesto gyvenamosios ir viešosios zonos, gatvės, alėjos ir šventyklos buvo kruopščiai suplanuotos, įrengti gynybiniai postai. Miesto gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir prekiavo su kitų regionų, taip pat ir su skirtingų kultūrų bei karalysčių žmonėmis. Minėti archeologai radinį pavadino ankstyvojo bronzos amžiaus Niujorku⁵, kuris parodo pirmuosius urbanizacijos žingsnius Kanaano žemėje.  Aprašytas archeologinis faktas liudija žydų tautos sąveiką su Kanaane gyvavusiomis tautomis. Ir senovėje tarp tautų buvo mezgami ir plėtojami prekybiniai, ekonominiai, politiniai ir kariniai ryšiai, o šių santykių kokybė arba lygis gali būti pavadintas kultūrų sąveika. Aukštesnė kultūra visada stipriau veikia kitų žmonių sąmonę, formuoja papročius, daro įtaką ateivių elgsenai.  

Izraelio karalystės kultūrinė charakteristika

Apie 1000 m. pr. Kr. sujungus dvylika žydų genčių, buvo įkurta žydų karalystė – Izraelis. Jo sukūrimas ir ypač karalystės suklestėjimas Dovydo ir Saliamono valdymo metais buvo to meto pasaulyje naujas įvykis, nauja santvarka su ypatinga, Dievo apreikštąja religija. Kol šioje karalystėje įsivyravo stabilesnis gyvenimas, pirmaisiais jos egzistavimo metais žydai turėjo įveikti daug priešų. Pagaliau ir žydų tauta turėjo valdovus, kurie rūpinosi jų saugumu bei ekonominiu klestėjimu. Įsigalėjus karalystei, jau valdant trečiajam karaliui Saliamonui, išsivystė judėjų prekybiniai ryšiai su aplinkinėmis tautomis. Šventyklos statyba parodo pavydėtiną žydų organizuotumą, atliekant statybos darbus, žmonių pasiaukojimą ir valdovų ryžtą  įgyvendinti šį šventą  projektą.

Judėjų architektūra

Žmonės bendrauja ne tik prekiaudami, bet ir kurdami mokslą, įgyvendindami projektus, statydami tvirtoves ir pan. Vienas nuostabiausių izraeliečių ir aplinkinių tautų projektų buvo Jeruzalės šventykla, kurios grožis aprašytas biblinėje ir pasaulietinėje literatūroje. Ji priskiriama septyniems pasaulio stebuklams. Karaliaus Dovydo sūnus Saliamonas (? valdė 967–927 m. pr. Kr.)⁶ ryžosi tęsti jo tėvo pradėtą projektą. Vieta šventyklai buvo parinkta Morijos kalno viršūnė, kuri yra  maždaug 800 m iškilusi virš jūros lygio. Ši vieta vienintelė Šventajame Rašte, kur Šventyklos kalnas sutapatinamas su vieta, kurioje Abraomas turėjo paaukoti savo sūnų Izaoką. Nūdien toje vietoje stovi Uolos kupolo mečetė <…>⁷. (Susimąstymui apie religijos ir kultūros santykį,  pažvelkime į 1 pav. Rembrandto. Izaoko paaukojimas (1635)⁸.

Šventyklos statymas savo svarba lyginamas su tautos susikūrimu, žydams išėjus iš Egipto. Abiejų įvykių centras yra Dievas, kadaise išsirinkusis Izraelį savo tauta, kuris dabar išsirenka vietą, kur turi būti statomi jo Namai – Šventykla (žr. Įst 12,4–18.26)<...> Ketvirtieji Saliamono karaliavimo metai – maždaug 968 m. prieš Kristų⁹. Galima manyti, kad visa tauta buvo pajungta statyboms. Įdarbinti buvo ir krašte gyvenę svetimtaučiai (plg. 2 Kar 2,17). Remiantis Biblija, statytojų, įskaitant nešėjus, akmenskaldžius ir medžių kirtėjus, buvo per 180 tūkst. (plg. 1 Kar 5,27–30). Vien prižiūrėtojų ir įvairių statybų darbams vadovavusių pareigūnų priskaičiuota 3100. Reikia patikėti šiais skaičiais, nes tada nebuvo technikos,  viskas buvo atliekama rankomis. Autorius mini 3100, tai rodo, kad skaičiai nesuapvalinti, pateikti tikroviški. Antra vertus, ir Antroje Karalių knygoje minimi tokie pat duomenys (plg. 2 Kar 2,1). Paruošiamieji darbai užtrukę tris, o šventyklos statymas – dar septynerius metus (plg. 1 Kar  6,38). Tikriausiai,  Šventojo Rašto autorius laikė Šventyklos pagrindinių dalių pastatymą, nes per tokį trumpą laiką neįmanoma sukurti tokio dydžio architektūros šedevrą. Izraelio istorikai teigia, kad Šventykla buvo statoma 961–922 metais prieš Kristų, taigi beveik per 40 metų.¹⁰Prieš statydamas Šventyklą, karalius Saliamonas sudarė sutartį su Tiro karaliumi Hiramu (?1000–935, valdė 980–947 metais prieš Kristų; plg. Kar 7, 13–14), kad statytojams užtikrintų Libano kedrų ir kiparisų tiekimą (plg. 1 Kar 9, 11). Statant Šventyklą drauge su izraeliečiais dirbo finikiečių architektai ir to meto architektūros patriarchas, amatininkas Huram-Abi (plg. 2 Kr 2,12; kituose tekstuose vadinamas Hiramu¹¹). 1 Kar 6–7  ir 2 Kronikų 3–4 skyriai pateikia  įspūdingą šventyklos vaizdą¹². Saliamonas aptraukė Namų vidų grynu auksu, įdėjo auksines grandines į vidinės šventovės duris. Jis aptraukė vidinę šventovę auksu. Pas­kui jis aptraukė auksu visus Namus ir paauksavo net visą vidinės šventovės aukurą. Taip tad visi Namai buvo užbaigti (1 Kar 6, 21-22). Tiek musulmonų, tiek judėjų Tradicija pripažįsta, kad architektai įrengė Šventyklos altorių toje vietoje, kurioje Abraomas ruošėsi paaukoti Izaoką. (Dar pažvelkime į pav).  

Šventykloje buvo atnašaujamos permaldavimo už tautiečių nuodėmes aukos, šia intencija ruoštos deginamosios gyvulių ir augalų aukos: javų pirmuonys, pirmiau aliejumi sulaistyti želmenys  pasmilkomi. Per Jom Kipuro šventę altorius būdavo šlakstomas galvijų krauju.

Biblistai taip aprašo Saliamono šventyklą: 

Struktūra, susidedanti iš trijų pagrindinių dalių, panaši į vėlyvojo bronzos amžiaus kanaaniečių šventoves bei į vėlyvesnę šventyklą šiaurės Sirijoje. Saliamono šventyklos vidus buvo išpuoštas medinėmis plokštėmis, išraižytomis kerubų, palmių, moliūgų ir gėlių ornamentais¹⁴.  Tokios kompozicijos būdingos finikiečių stiliui, padariusiam įtaką tiek Samarijos, tiek Asirijos kultūroms. Saliamono taikomas būdas didžiumą interjero puošybos detalių padengti auksu tikriausiai buvo perimtas iš egiptiečių šventyklų <…> Akivaizdu, kad čia puikiai derėjo detalės, priklausiusios kitoms kultūroms¹⁶.   

Menotyrininkai ir architektai atkuria maždaug tokį jos vidaus vaizdą:

Šventykla buvo pastatyta iš ak­mens ir kedro medžio, <…> Kunigas išvysdavo auksinį smilkymo aukurą, stalą ir penkias poras pastatomų šviestuvų. Papildoma šviesa čia patekdavo per eilę langų sienos viršuje. Po kojomis tviskėjo auksinės grindys, o jei jis būtų žvilgterėjęs į šventų švenčiausią, tai pro duris praslydusi šviesa visą patalpą būtų paskandinusi blausiame aukso spindesyje, bet šios durys būdavo atidaromos retai, gal tik kasmetinių permaldavimo apeigų metu¹⁷. 

Saliamonas nukėlė Šventyklos pašventinimą vienuolika mėnesių vėliau, į rudens šventę. Šventyklos pašventinimo iškilmės truko septynias dienas prieš Palapinių šventę <…>¹⁸. Šventyklos pašventinimas buvo didžiausia visų dvylikos Izraelio genčių šventė, kurioje tauta džiaugėsi ir dėkojo Jahvei už globą. Karalius prieš pašventinant Šventyklą meldėsi Dievui, tikrajam Izraelio valdovui. Tai nuoroda į teokratinį monarchijos pobūdį,  kai suverenumas ir aukščiausioji valdžia atiduota į Dievo rankas. Saliamono malda – tai tiesiog teologinis traktatas, pateikiantis Izraelio išlikimo strategiją,  himnas Jahvei. Karalius prieš Viešpaties aukurą <…> pakėlęs rankas (1 Kar 8, 22)   prabilo malda: 

O Viešpatie, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei danguje aukštai, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais, kurie yra tau ištikimi visa širdimi. Tu palaikei sandorą, sudarytą su mano tėvu Dovydu, šią dieną ranka įvykdei, ką lūpom buvai pažadėjęs. Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: „Nestigs tau niekad mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys žiūrės savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje“.  Užtat dabar, Izraelio Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas, kurį davei mano tėvui, savo tarnui Dovydui (1 Kar 8, 23-26). 

Maldoje ryškiai atsispindi pripažinimas vienintelio visatoje egzistuojančio Dievo. Meilės Sandora bus palaikoma su izraeliečiais, jeigu jie išliks ištikimi Jam. Saliamonas pripažįsta, kad Sandora buvo atnaujinta su jo tėvu Dovydu ir dabar tęsiama. Saliamonas didžiuojasi Šventyklos grožiu ir didybe, kuri skirta Dievo garbei. Karalius nuolat pabrėžia savo nuolankumą, save vadindamas Dievo tarnu. Jis rūpinasi izraeliečių ateitimi, prašydamas pasigailėti, jeigu jie nuklystų nuo tikrojo tikėjimo, bet vėl atgailautų ir šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose (1 Kar 8,34). Saliamonas tarsi įspėja tautiečius, kad jie turės įpėdinius tokius, koks bus jų tikėjimas, jeigu izraeliečiai „žiūrės savo kelio“. Jis žvelgia toli į ateitį, prašydamas Dievo, kad tremtiniai vėl sugrįžtų į savo protėvių kraštą (plg. 1 Kar 8, 33-34). Kaip tikras šių laikų demokratas Saliamonas siekia, kad geros valios svetimtaučiams būtų užtikrintos jų teisės, Viešpats išklausytų jų maldų (plg. 1 Kar 8,43). Saliamonas jau įžvelgia savo tautos misiją, nes svetimtaučiai irgi ateis melstis šiuose Namuose (plg. 1 Kar 8,42). Tai retas dalykas tautų istorijoje, kad karalius būtų lyg vyriausias kunigas, kuris palaimino tautą. Pabaigęs visą šią maldą ir šį prašymą Viešpačiui „Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais Viešpaties aukurą, kur jis buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis.  Atsistojęs jis palaimino visą Izraelio bendriją, garsiai tardamas:

Tebūna palaimintas Viešpats, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs <…> Tebūna Viešpats, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais“ (1 Kar 8,54, 56, 57).

Jeruzalės Šventyklos statymas buvo nuostabus tautų bendradarbiavimo pavyzdys¹⁹. Žmonės statė tokias puošnias, didingos architektūros šventyklas, kad įamžintų savo santykį su Dievu, kuris talpina savyje amžinąjį grožį, gėrį ir tiesą. Tokių „Dievo namų“ pastatymas parodo to meto žmonių didį tikėjimą ir Aukščiausiajam reiškiamą meilę. Pagal Torą, Jeruzalės Šventykla yra Dievo buveinė žemesniajame pasaulyje, tuo pat metu skirta ir Sandoros skryniai saugoti; žydams Šventykla buvo svarbiausias šventas pastatas ir vieta. Pranašas Izaijas skelbė: Aš nuvesiu juos į savo šventąjį kalną ir savo maldos namuose juos pradžiuginsiu <…>, nes manieji Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms (Iz 56, 7). Šie pranašo Izaijo, gyvenusio VIII amžiaus prieš Kristų pabaigoje, žodžiai primena visuotinį žydų tautos pašaukimą.

Garsas apie Saliamono karalystę pasklido toli už Kanaano ribų (plg. 1 Kar 5,14). Per visą Izraelio istoriją Šventykla buvo žydų tautos religinio, kultūrinio ir tautinio gyvenimo cen­tras. Šventykla buvo savotiškas žydų kalendorius ir laikrodis; joje atliekamos apeigos žymėdavo metų laiką. Šventyklos prieigos buvo visos Judėjos prekybos centras ir pagrindinė finansinė įstaiga, it savotiškas didelis bankas. Šventykla buvo ir nacionalinių Izraelio siekių centras; joje saugoti ne tik šventieji raštai ir žydų religinis kultas, bet ir karalystės egzistenciją reglamentuojančių įstatymų ritiniai, taigi tas šventas statinys buvo pagrindinė žydų tautos juridinių dokumentų, istorinių užrašų ir gyventojų genealoginių surašymų saugykla. Todėl į Jeruzalę ir jos Šventyklą kėsinosi visi Izraelio priešai.

Kiekvienoje tautoje gali pasitaikyti apokaliptinių įvykių, kurie sužlugdo karalystes ir pakeičia tautų likimą. Žydams tokiais įvykiais tapo Jeruzalės Šventyklos sunaikinimas ir Holokaustas. 

Vos tik sugrįžę iš Babilono tremties žydai griebėsi atstatyti visai sugriautą jų šventyklą. Tačiau akmeninės sienos atkarpa rytiniame šlaite, priešais Kedrono slėnį, galėjo būti pagrindo dalis, ant kurio iškilo atstatyta Šventykla <…>²⁰ Antroji Šventykla buvo mažiau puošni negu pirmoji, pastatyta Saliamono. Apie 19 metus prieš Kristų Erodas ją iš pagrindų atnaujino, išpuošė.

Žmogus išreikšti tikėjimą gali įvairiomis formomis: sakraliniu menu, architektūra, žodine malda ir rašytine kūryba bei muzika ir giesmėmis. Šalia religinio meno bei architektūros skleidžiasi ir pasaulietinė kūryba: pasaulietinės architektūros statiniai, vaizduojamasis  menas, muzika, poezija ir t. t. Šiek tiek stabtelėkime ties Erodo Didžiojo statiniais. Valdingasis karalius Erodas Didysis jautė, kad romėnams patinka statybos, puošiančios imperijos kraštus. Originaliems objektams jis parinkdavo gražiausias vietas. Cezaris Augustas padovanojo Erodui Samarijos miestą, kurį šis pervadino Sebaste ir išpuošė įvairiais statiniais, o stadioną apjuosė kolonomis. Erodas pirmasis Judėjoje pradėjo diegti romėniškojo stiliaus pirtis su karštais ir šiltais kambariais, su po grindimis išvedžiota  šildymo sistema. Erodas Didysis pastatė didžiausią pasaulyje miestą-uostą prie dirbtinės įlankos. Išmetę inkarą ten galėjo stovėti šimtas laivų. Tai jau savaime liudijo, kad Cezarėja tapo tarptautinės prekybos centru <…>. Puikiai suplanuotame uostamiestyje buvo šventykla, dedikuota Cezariui Augustui, rūmai, hipodromas, 4000 vietų teatras ir požeminis nuotėkų vamzdynas. Iš maždaug už šešių kilometrų stūksančio Karmelio kalnyno akvedukais ir tuneliais į Cezarėją atitekėdavo gėlas versmių vanduo.²² 

400 metrų aukštyje virš Negyvosios jūros ant Masados plynaukštės jis įkūrė tvirtovę su trijų aukštų rūmais, terasa ir maudymosi baseinais: <…> Čia jis įrengė daugybę rezervuarų, kuriuose tilpo apie 40 milijonų litrų vandens. To pakako auginti pasėliams, tiek mėgautis plaukimo baseinais bei pirtimis23. 

Erodiumo rūmai, esantys 5 km į pietryčius nuo Betliejaus, irgi buvo puikus inžinerinis statinys su visais patogumais ir olimpinio dydžio baseinu.²⁵

Jordano slėnyje (dab.  Judėjoje, Vakarų krante) apie 250 metrų žemiau jūros lygio įsikūręs Jerichas, kuriame karalius įrengė kone 1000 hektarų sodą. Čia Erodas pasistatė žiemos rūmus. Juos sudarė treji rūmai, sujungti į vieną didžiulį statinį. Kiekvienuose iš jų buvo priėmimo salės, pirtys, sodai ir plaukimo baseinas²⁶. Nuostabūs Izraelio miestai ir tvirtovės, pastatytos ar perstatytos – Samarija, Cezarėjos Maritima, Erodiumas, Macherontas, Masado ir Antonijaus tvirtovės, Poncijaus Piloto nutiestas kelias ir daugybė kitų senovinių statinių parodo aukštą techninį, inžinierinį ir architektūrinį judėjų kultūros lygį, pasiektą mūsų eros po Kristaus I amžiuje. 

¹ Jacques Maritain. Religion et culture, 1930, Dans la collection: Questions disputées, qui paraît sous la direction de Charles Journet et de Jacques Maritain [compte-rendu] sem-linkRivière Jean Revue des Sciences Religieuses Année 1931. 11-4. p. 649, 650.
² Juknevičius St. (sud.) Kultūros fenomenas. Vilnius. 1995. p. 240.
³ Žodynas.lt. Kultūra, https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/K/kultura (žr. 2024 11 27).
⁴ Apie „megapolį“, žr.: Owen Jarus. The 10 Biggest Archaeology Discoveries of 2019, December 26, 2019, https://www.livescience.com/biggest-archaeology-discoveries-2019.html (žr. 2020 01 27).
⁵ Plg. ten pat.
⁶ King Solomon// Jewish Virtual Library, https://www.jewishvirtuallibrary.org/king-solomon (žr. 2021 04 05).
⁷ Šventasis Raštas. Vertė Rubšys A., Kavaliauskas Č. Op. cit.  p. 561.
⁸ Paveikslo šaltinis: Izaokas, 2018 11 14, https://lt.wikipedia.org/wiki/Izaokas (žr. 2018 11 20).
⁹ Ten pat.   p. 445.
¹⁰ Plg.: PALPHOT LTD. Gerusalemme. p. 8.
¹¹ Plg. ten pat  p. 447.
¹² Galima pasižiūrėti, kaip numanomai atrodė Šventykla, atsivėrus šias nuorodas: Salomon Temple 3D Animation, https://www.youtube.com/watch?v=B37Mp6mhs3A; Tempio di Salomone in 3D https://www.youtube.com/watch?v=slCKXU6h620  (žr. 2022 03 02).
¹³ Paveikslo šaltinis: Izaokas, 2018 11 14, https://lt.wikipedia.org/wiki/Izaokas (žr. 2018 11 20).
¹⁴ Alexander P., Alexander D., Op. cit. p. 31.
¹⁵ Tempio di Gerusalemme//Da Cathopedia, l'enciclopedia cattolica, https://it.cathopedia.org/wiki/Tempio_di_Gerusalemme (žr. 2021 08 12).
¹⁶ Ten pat.
¹⁷ Alexander P., Alexander D., Op. cit. p.  279.
¹⁸ Šventasis Raštas. Vertė Rubšys A., Kavaliauskas Č. Op. cit.  p. 566.
¹⁹ Ercolina Milanesi. Il Tempio di Salomone, Aprile 2012, https://www.google.com/    (žr. 2016 11 02).
²⁰ Alexander P., Alexander D. Op. cit. p. 281.
²¹ Paveikslo šaltinis: Tempio di Gerusalemme. Storia di uno dei luoghi più sacri al mondo, http://www.marcopolo.tv/articoli/tempio-gerusalemme/(žr. 2015 12 03).
²² JW.ORG. Erodas Didysis ir jo statybų šedevrai, 2009, https://www.jw.org/lt/biblioteka/zurnalai/g200909/Erodas-Didysis-ir-jo-statyb%C5%B3-%C5%A1edevrai 
 (žr. 2021 02 13).
²³ Ten pat.
²⁴ Nuotraukos šaltinis:  Masada, http://www.tuttostoria.net/storia-antica.aspx?code=1197 (žr. 2015 12 15).
²⁵ Plg. ten pat.
²⁶ Ten pat.

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 6 d., nr. 45–46 (2610–2611)