Juos vienas nuo kito skiria šviesmečiai
Prabangos ir kančios priešprieša
Per kančias – tarsi į žvaigždes
Žemėje, kas turi pradžią, sulaukia ir pabaigos. Kai žmogaus formavimasis vyksta, ilgainiui jam siekiant dorybių kelio, jo gyvenimo baigtis nebus katastrofiška – jis net sunkių išbandymų akivaizdoje, visa, ką neišvengiamai (Dievui slaptingai leidus) kantriai nors ir sunkiai, matyt (su malda širdyje), ištveria, sulauks paskutinio vilties kupino atodūsio, ir jo siela iškeliaus Ten, kur iki paskutiniojo teismo savaip ilsisi teisiųjų sielos (žr. Apd 2, 27.31). Taip ir įvyko kentėtojui Lozoriui, po savo mirties, keliaujančiam per Abraomo prieglobstį (Lk 16, 22) į dangiškojo Tėvo namus…
Bendrinis vardas ir kitokia lemtis
Čia minimas turčius neturi vardo ir vadinamas „turtuoliu“, kuris žymi bendrinį vardą, Evangelijoje būdingą tiems, kurie ne tik sukasi savo užgaidų ir daiktų pertekliaus orbitoje, bet svarbiausia – visko turi, bet niekam nieko nenori duoti; net, matydami mirštantįjį iš bado, jiems tai nė motais, – be sąžinės „skrupulų“ pro jį, net nestabtelėdami įdėmiau į vargšą pasižiūrėti, savu pernelyg plačiu (vien savo ego patenkinimo) keliu nueina, rizikuodami (dėl širdies dvasinio surambėjimo) amžinai su pačiu Keliu, Tiesa ir tikruoju Keliu prasilenkti…
Turtuolio mirtis – tragiška. Kaip komentatoriai pastebi, jis ne dėl to pateko į pragarą, kad turėjo gausybę turtų, bet, kad dėl savo nepasotinamos godulystės buvo praradęs kiekvienam žmogui iš prigimties Dievo dovanojamą elementarų atjautos potyrį, ypač tiems, kurie atsiduria nelaimių gniaužtuose… Amžinybėje nebegelbsti gailestingumo paieškos tam asmeniui, kuris nebuvo gailestingas vargšams, gyvendamas žemėje tarp jų. Turtuolis atstūmė vargšą – paniekino Dievą ir save. Tik grynai Jo viską pasveriančiu ir teisingiausiu sprendimu dabar turčius esti pragare – negrįžtamai nutolęs nuo menkiausios Dievo gailestingumo prošvaistės ir nuo kilniausiu žmogiškumu paženklintos savo tikrosios būties, pašauktos iš Dievo širdies begalinės meilės gelmių…
Pamoka visiems
Pavojinga tapatintis – „susilieti“ su kūriniais, nes, kas ima degti atviroje savo godulystės aistros liepsnoje, sunaikina savo žmogiškumo tapatybės unikalumą, Dievo sukurtą ne pagal bejausmių daiktų pavyzdžius, o grynai pagal įsikūnijusio Gailestingumo etaloną. Taigi didžiausia žmogaus bėda, kai jis, netvarkingai mylėdamas kūrinius labiau net už save patį (net nepagalvodamas apie padarinius), savyje aukštyn kojomis verčia kilniausius Dievo užmojus bei planus, ypač neišvengiamai artėjančio ir viską nulemiančio susitikimo akis į akį su Tikruoju atžvilgiu.
Mūsų vadovas – Tiesa
Dievo gailestingumas tiesiogiai susijęs su mūsų gailestingumu artimui. Šv. Grigalius Didysis mokė, kad „kai duodame vargšams tai, ko jiems reikia, mes nedarome jiems asmeninių paslaugų, bet grąžiname jiems tai, kas jiems priklauso. Tai, ką darome, yra daugiau nei meilės aktas; tai – teisingumo aktas“. Turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginime kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, – užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save, atmeta Jėzaus tiesą, kviečiančią į laisvę priimti Gyvenimą, kuris yra tikrasis atpirktųjų Lobis.
Ir priešingai. Kai atjaučiame kitus, liudijame, kad mumyse veikia malonė, ne tik aplinkiniams tiesianti gerumo ranką, bet ir bumerangu sugrįžtanti mums patiems.
Iliustracija
Prieš keliolika metų vienas išmintingas ir geraširdis keliauninkas, viešėdamas Indijoje, patyrė žarnyno įsisenėjusios infekcijos priepuolį, dėl kurio jis buvo vežamas į ligoninę. Pakeliui jis matė žmonių skurdą ir ligas… Vėliau, kai jis pasveiko, liudijo: „Kai ligoninėje manimi rūpinosi, niekaip negalėjau pamiršti tų vaizdų, vis galvojau, kaip liūdna, kad nėra kam slaugyti anų vargšų. Užuot galvojęs apie savo skausmą, mintimis buvau su jais. Todėl, nors mano kūnas kentė didžiulį skausmą (dėl žarnyno prakiurinimo), protas nepatyrė baimės ar nerimo. Mano mintys buvo kitur. Jei būčiau mąstęs apie savo bėdas, būčiau jautęsis kur kas blogiau“.
Prisiminkime ypač tuos, kurie yra prašę mūsų maldų ir laukia mūsų konkrečios bei dėmesingos atjautos. Tai – ne tik geri norai padėti kitiems, tai – sprendimai, tampantys veiksmais ir kuriantys atnaujinto gyvenimo kokybę Dieve.
Kun. Vytenis Vaškelis
„Katalikas“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 19 (478)