Ką turėtume žinoti apie Juodojo kaspino dieną?
Ruslanas Baranauskas
Rugpjūčio 23 diena lietuvių tautai yra skausminga ir nulėmusi jos tolesnį likimą. Prieš 85 metus didžiausi XX amžiaus žmonijos diktatoriai ir agresoriai Josifas Visarionovičius Stalinas ir Adolfas Šiklgruberis Hitleris pasidalino Europą tarsi šventinį pyragą į savo įtakos zonas.
Sovietų Rusijos valdytojui atiteko Baltijos kraštai, Suomija, Besarabija (dalis Rumunijos), suteikta laisvė manevruoti kai kuriose Lenkijos, Ukrainos teritorijose, o III Reicho fiureris nekliudomas savivaliavo Vakarų ir Vidurio Europoje, 1936 metais prisijungęs Austriją, vėliau Čekoslovakiją prie naujai kuriamos arijų rasės imperijos.
Tarybinių laikų vadovėliuose sąmoningai buvo slepiama istorijos tiesa, nes autoriai, norėdami išlaikyti darbo vietą, turėti socialines garantijas, apsiginti mokslines disertacijas, privalėjo rašyti tai, ką paliepė šventoji ir tobula komunistų partija. Bet kokie bandymai diskutuoti, organizuoti debatus buvo slopinami. Už aštrią nuomonę ne vienas inteligentas, akademinės bendruomenės atstovas sumokėjo didžiausia kaina, būdavo persekiojami ir įkalinami kaip Aleksandras Solženicynas.
Net paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas negalėjo savo akimis patikėti pamatęs slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus ir jų papildymus, sužinojęs, kokį terorą pasauliui pasiūlė jo šlovinama Rusija.
Dabar mes puikiausiai žinome kieno darbas buvo lenkų karininkų sušaudymas Katynėje 1940 metais, kaip sovietai rengė masinius lietuvių gyventojų trėmimus, kaip Stalinas su Hitleriu rėmė vienas kitą mažiausiai pergyvendami, kad nuo bado ir skurdo Ukrainoje mirė milijonai nekaltų žmonių ir ištuštėjo visi kaimai.
Seni žmonės minėdavo, kad jie klausdavo raudonarmiečių pasieniečių, kas taip dunda Lenkijos pusėje, nes matomi gaisrai, traukia pabėgėlių vilkstinės. Griežtai buvo liepta raminti gyventojus, esą miegokite ramiai, ten vykstą tik eiliniai kariniai manevrai.
Deja, lietuviai buvo raštingi ir pastabūs, nes dar buvusio prezidento Antano Smetonos laikotarpio leidžiamoje spaudoje jie surado informaciją, kad tarsi pernykščiai lapai nuo medžių krenta Lenkija, Belgija, Nyderlandai, į savo pusę palenkti ir atvirai talkino nusikaltėlių vadeivai Hitleriui norvegai, rumunai, slovakai. Prireikė grobikams Graikijos ir Kipro.
Sovietinė Lietuvos okupacija sutampa su Prancūzijos aneksija, kuri gėdingai pasitiko priešą, žygiuojantį Paryžiuje pro Triumfo arkos vartus, o dauguma šios išdidžios valstybės aukštų pareigūnų atvirai neslėpė simpatijos diktatoriui Hitleriui. Ideologijos galia yra milžiniška.
Tik Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis blaiviai suvokė, kodėl Europos galingieji leido Hitleriui jėga užgrobti valdžią Vokietijoje, tarsi savo kieme esančius obuolius susirinkti vis naujas teritorijas kaip Austrija, Čekoslovakija. Didžiausia diplomatijos klaida buvo Miuncheno suokalbis, kurį palaimino, atrodytų, tokios demokratines vertybes turinčios šalys kaip Anglija, Prancūzija. Taip fašizmo virusas pasklido po Europą. Tik laiko klausimas buvo, kada pelenais ir griuvėsiais virs Lenkija. A. Smetonos laikotarpio spauda viską skelbė, tačiau ir su tam tikra ideologine nuostata.
Pažiūrėkite, kaip lenkai elgėsi Vilniaus krašte ir esą kodėl mes turime rūpintis jų saugumu, kai šitą mums brangų kraštą Lietuvos-Sovietų Sajungos 1939 10 12 sutartimi padovanoja gerieji kaimynai iš Rytų. Už šitokią paslaugą mums išsireikalavę visišką teisę čia kurdinti dalinius ir važinėti karine technika, kur tik širdis geidžia.
Šis Molotovo-Ribentropo paktas Europai atseikėtas šešerius metus trukusiu karu, nusinešusiu apie 60 milijonų niekuo nekaltų gyvybių, nušlavusiu nuo žemės paviršiaus Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos miestus, sugriovusiu ekonomiką, architektūrą, pasiūlęs nusikaltimus žmoniškumui.
Ar buvo galima išvengti šio košmaro žmonijos istorijoje, apie kurį jau nebijo rašyti Rusijos istorikai Markas Soloninas, Viktoras Suvorovas Rezunas, o iš lietuvių autorių – Nerijus Šepetys, Alfonsas Eidintas ir kai kurie kiti?
Vieno atsakymo nėra.
Po Pirmojo pasaulinio karo baigties, kuomet Paryžiaus taikos konferencija sprendė kapituliavusių šalių Vokietijos, Italijos, Japonijos ateities klausimus reikėjo rimčiau pastudijuoti Jungtinių Amerikos valstijų prezidento Vudro Vilsono siūlomą „14 taikos punktų“ programą. Deja, 1922 metais įsteigta Tautų Sąjunga neužtikrino Europoje užkirsti bet kokius bandymus vėl kilti naujai karo bangai. Pradėta atvirai remti Vokietijos ekonomiką, atsainiai pažiūrėta į reparacijų išmokėjimą nuo Pirmojo pasaulinio karo nukentėjusioms šalims. Vokietija suartėjo su dar viena diktatoriaus kultą garbinančia Italija. Vėl atviru tonu ir praktiniais veiksmais demonstruojama prievarta prieš demokratiją, slopinamas opozicinių partijų balsas.
Lietuva išgyveno pusšimtį amžiaus nacių ir sovietų režimo košmaro. Laimė, kad vyko aktyvus rezistencinis pasipriešinimas, kūrėsi tokios organizacijos kaip Lietuvių Aktyvistų frontas, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, pogrindyje leisti įvairūs leidiniai, svarbų vaidmenį atliko „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Pasaulis sužinojo apie nusikaltimus pavergtoms tautoms, didžiulę reikšmę suvaidino Helsinkio grupės veikla, diplomatų Jungtinėse Amerikos Valstijose, tokių kaip Stasys Lozoraitis, siekis kalbėti apie sovietų režimo piktadarybes, atviras diskutavimas apie tautų teisę į laisvę ir Nepriklausomybę.
Molotovo-Ribentropo paktas viešai pasmerktas 1987 08 23 mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Prabilo nuo baisaus sovietų genocido nukentėję rezistentai ir disidentai, mokslo bendruomenės atstovai.
Belieka tik apgailestauti, kad dabartinė Vladimiro Putino įbauginta Rusija nenori pripažinti istorinės tiesos, kad jų pačių rankose yra pasaulio taika ir saugumas, kad kartu pašalinus šitą Kremliaus režimą nebereikės kasdien klausytis grasinimų net apie branduolinio ginklo panaudojimo variantus.
Lietuvių tautai Molotovo Ribentropo paktas pasiūlė tremtis, kančias ir fizinius susidorojimus.
„XXI amžius“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 33–34 (2598–2599)