Kad netektų išgyventi
Giedrė Mičiūnienė
Per dvi valandas privalu susiruošti. Ištremiama visa keturių asmenų Adamonių šeima, gyvenanti Vaizgalių kaime: tėvas Jonas, mama Veronika, 13 metų sesuo Vanda ir dešimtmetė Stanislava Žibutė.
„Taip iki šiol kiekvienais metais gegužės 22 dieną – lyg peiliu per širdį. Skauda“, – puikiai ją prisimena Purvynės kaime gyvenanti Stanislava Žibutė Purvelienė. Artėjo vasara – iki mokslo metų pabaigos buvo likusi vos savaitėlė. Taip ir liko nebaigta trečioji klasė Antalieptės mokykloje, į kurią kasryt vežiodavo Tėvelis.
– Aš vis dar iki šiol bandau galvoti ir suprasti, kodėl ir iš kur tas žiaurumas? Bandau pateisinti: sunkūs laikai… Gerai, kad kaimynai Raščiauskai, Barnevičiai į pagalbą atskubėjo – sunešė, ką galėjo, nelikome alkani, – atvirauja moteris ir nesyk pakartoja, kad labai daug gerų žmonių gyvenime sutikusi.
„Tėvai turėjo 15 ha žemės. Tėvelis dar turėjo arklį, su kuriuo į Dusetose vykstančias lenktynes važiuodavo. Dar vienas žmogus irgi turėjo arklį – tik jis dusulingas buvo. Tėvelis jį ne kartą yra aplenkęs važiuodamas, dar kartais ir paerzindavo. Kai krito tas arklys, kaimynas piktai sušvokštė: „Atsilyginsiu“. Matyt, tai ir tapo priežastimi, kodėl tą ankstyvą gegužės rytą pasibeldė nekviesti svečiai… Tėvams, nespėjus nė atsitokėti, turėti maisto produktai jau buvo „prichvatizuoti“ – nebeliko nei duonos, nei lašinių, nei sūrių… Viską susikrovė tie, atėję pranešti apie tremtį. Jie juk pažįstami buvo.
„Dievuliau, nebėra lašinių, sūrių. Vaikai badu numirs. Duonos nebėra“, – tremtinė pakartoja Motinos, pamačiusios jau ištuštintas spinteles, žodžius. Ta Motinos rauda ir sielvartas iki šiol skamba… Tiesa, kai skrebas nusisuko, motina vaikams pašnibždėjusi bėgti – iki artimiausių giminių nebuvo toli.
„Ne nusikaltėlius trėmė, o tuos, kurie savo rankomis dirbo žemę, kad duonos kąsnį uždirbtų ir galėtų išmaitinti savo vaikus. Įsibrovėliai sužvėrėjusiais veidais neaiškino nieko. Jie tik liepė susikrauti į vežimą daiktus ir važiuoti į Zabičiūnus. Iki šiol dažnai galvoju, iš kur tiek žiaurumo turėjo žmonės, nušovę vaikų akivaizdoje šunelį, kuris, lyg suprasdamas didelę šeimos nelaimę, nenustojo kiauksėti?“ – žodis po žodžio varstome senus skaudulius.
„Jau nuvažiavus į Zabičiūnus, stribai norėjo pasiimti arklį. Ir ką jūs pasakysit? Net gyvulys suprato šeimos skausmą ir tragediją. Jis, stodamasis ant užpakalinių kojų, sulaužė ienas. Jau vėliau iš kaimynų sužinojome, kad visą savaitę gyvulys tarsi nesavas elgėsi – niekas prie jo net prieiti negalėjo. Už nepaklusnumą mušamas buvo. Taip ir užmušė jį… Aišku, apie tai sužinojome daug vėliau“, – prisiminimais dalijasi moteris, kuri atmintyje išsaugojo net jautrų Tėvo atsisveikinimą su jam brangiu gyvuliu – apkabinimą ir pabučiavimą… Sunku net įsivaizduoti, koks sielvartas tada draskė vyro širdį.
Iš Zabičiūnų sunkvežimiais juos visus gabeno į Dūkštą. Ten, geležinkelio stotyje, jau stovėjo paruošti gyvuliniai vagonai laukdami tremiamųjų, kurie buvo atvežami iš įvairiausių vietovių, net kaimyninės Latvijos. Aišku, buvo ir gyvenančių netoliese.
„Traukiniui, kuris net tris paras vis lūkuriavo „atvežamų“, pajudėjus, ausis ir širdis rėžė klyksmai, šauksmai, dejonės ir aimanos. Kelionė buvo sunki. Nesinori ne tik apie tai pasakoti, bet ir prisiminti. Utėlės, niežai ir mirtys – viskas sekė kartu. Traukiniui riedant, norėjau per langelį žvilgterėti, o kažkas tuo metu bandė atidaryti duris. Gavau smarkų smūgį į galvą. Kritau be sąmonės. O po kelių dešimtmečių ta trauma atsiliepė, net operacijos prireikė“, – dar vienas skaudžios tremties randas dešimtmetės sąmonėje.
Kelionės sudėtingumą liudiją faktai: „Važiuojant duodavo tik vandens… Vagonai buvo sausakimši – žmonių daug, dar manta. Buvo mirčių. Kai traukinys sustodavo, pakelėje išmesdavo mirusius. Laidoti nebuvo kur nei kada. Tiesa, išlaipinti buvome Omske – ten pirtyje išmaudyti. Utėlių buvo tiek daug, kad jas galima būdavo iškratyti. Nieko nebestebino ir nebegėdino vagono viduryje padaryta skylė gamtiniams reikalams…“
O kelionė vis tęsėsi. „Iš traukinio – vėl į sunkvežimius. Taip judėta iki Poimos upės – tai Jenisiejaus intakas. Ten išlaipinus, liepta kirsti mišką – daryti plaustus. Ir tada plaukėme dar tolyn… Buvo jau nebešalta – birželio pabaiga, kai atplaukėme į gyvenvietę Koliučij (Krasnojarsko kraštas, Nižnij Ingašo rajonas)“, – pasakoja moteris. Į šią masinę lietuvių tremties vietą, pasižymėjusią ypač sunkiomis gyvenimo sąlygomis, vien 1948 m. birželį buvo atgabenta apie 150 šeimų iš Lietuvos (daugiausia ūkininkų).
„Koliučij gyvenvientėje iš pradžių buvo tik keturios gryčiutės ir gyveno apie 10 žmonių. Darbštūs lietuviai suskubo kirsti mišką – iškart pradėtos statybos. Visi žinojo, kad šalčiai čia smarkūs. Žiemą jau visi pasitiko po stogu. Nors, tiesa, gultai padaryti triaukščiai, nes kambariukai buvo labai mažulyčiai; juose po kelias šeimas glaudėsi… Kai sugrįždavo iš darbų, visi (moterys miškuose į didžiules bačkas rinkdavo sakus, vyrai – statė namus), vaikai privalėdavo tupėti viršutiniuose gultuose, nes žemėje nebuvo vietos nė apsisukti. Vidury kambario stovėjo „buržuika“, taip vadinome geležinę krosnelę, vadavusią mus visus nuo sibirietiško šalčio gniaužtų“, – praėjus beveik aštuonioms dešimtims metų, prabyla neištrinti prisiminimai.
Vežant į Sibirą keturių asmenų šeimą, niekas nežinojo, kad motinos įsčiose jau užmegzta gyvybė. „Sausį gimė sesutė Elena, kurią iki šiol Alyte vadiname – jau tikra sibirietė. Prisimenu, kaip padėjau mamai prižiūrėti mažąją… Ir iki šiol kelia siaubą prisiminimai apie vystyklus – šiurkščiausią „drobinę“ medžiagą, nuplėštą nuo gaunamų siuntinių – jie būdavo tokie „aptraukti“. (Tuomet buvo tokios jų pakavimo taisyklės.) Ir dabar, kai kalėdiniu laikotarpiu Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vargonininkė Loreta Alaunienė užgieda: „Užmik šiurkščiuose vystykluos – tokia Tau šiandien bus lemtis“, išgyvenu prisimindama ne tik kūdikiui skirtų vystyklų šiurkštumą“, – susigraudina pašnekovė ir pasidžiaugia, kad Lietuvoje turėta nuoširdžių giminių, atsiųsdavusių į Sibirą siuntinių, labai padėjusių išgyventi visai šeimai. Duonos, nors jos ir duodavo, nebūtų pakakę: vaikams – 200 gramų, suaugusiems – 300 gramų parai. Tėvynės ilgesys buvo neapsakomas.
Vasarą vaikai įvairių uogų prisirinkdavo, kiškiakopūsčių prisivalgydavo. Netrukus ten atsirado ir vaikų darželis, kuriame ne tik ikimokyklinio amžiaus vaikams, bet ir didesniems po vieną ar du šaukštus košės įkrėsdavo. „Eidavom ten ir mes – vis šilto maisto kąsnelis“, – kalba tremtinė, pradėjusi rudenį vėl nuo pirmos klasės lankyti mokyklą Sibire, nes rusų kalbos juk nemokėjo. Pamena ir tai, kaip kartą sumaišiusi rusų kalbos žodžius „vakarieniauti“ ir „pusryčiauti“.
Mokykla ten irgi augo, nes tremtinių vaikų daugėjo – šalia jų gyvenamosios vietos taip pat kūrėsi tremtinių gyvenvietės. Atvažiuodavo ir įvairių dalykų mokytojai, kurie tremtiniams buvo nuoširdūs. Paskui jau buvo nutiestas geležinkelis, kurį tiesė koncentracijos stovyklos kaliniai. Sibire baigė 7 klases – daugiau ten mokytis nebeteko.
Tėvams tremtyje įsigijus karvę, gyvenimas ženkliai pagerėjo. „Yra karvė – tikrai nebus bado“. Karvei ir stoginę-pašiūrę susirentė. O pasikinkę karvę, net ir šieną jai pačiai susiveždavo. Miške radę laisvą vietelę, bulvių pasisodindavo. Lietuviai darbštūs, sumanūs. Pamena, kad teko ir lupenas sodinti. Paskui iš Lietuvos bulvių atsiuntė. „O kaip pasiilgdavome lietuviškų obuolių, ramunėlių, svogūnų…“, – taip jautriai net šiandien nuskamba prisipažinimas.
„Gegužę ten dar šalta. Ypač baisu būdavo, prasidėjus ledonešiui. Upė plati, lytys didžiulės, kai pradeda plaukti, viskas net ūžia. Pati mačiau, kaip trimetį vaiką, žaidusį netoli upės, nusinešė ledo lytis. Motina, bėgdama šalia upės, rėkia, rėkia ir tas vaikas ant ledo lyties… Daug įvairaus tragizmo būta. Ačiū Dievui, kad jis tik tolstančio laiko prisiminimuose išlikęs“, – girgžtelėjęs balsas puikiai išduoda emocijas.
Mirus Stalinui, jau buvo galima grįžti, bet apsigyventi Lietuvoje – ne. Galima buvo gyventi Latvijoje, Estijoje.
„Mes, keturios draugės, nusprendėme grįžti į Lietuvą. Dardėjome dardėjome traukiniu į Maskvą. Paskui – į Lietuvą. Jos – į Kauną, ten išlipo, aš – Vilniuje. Apsistojau pas gimines – iš pradžių pas vienus, paskui – pas kitus. Visą laiką svajojau apie Miškų technikumą. Bet kaip tu ten pakliūsi? Jei tik pasakai, kad esi tremtinė – iškart atsakymas neigiamas – aiškus: „Ne, tikrai ne“. Lygiai taip ir su darbais. Niekas ir niekur nenorėjo priimti dirbti žmogaus, paženklinto tremties ženklu – negarbė. Jau ne kartą buvo kilęs noras važiuoti atgal į Sibirą, nes savo tėviškėje Lietuvoje jauteisi nesava. Atkalbėjo tėvai, patys pradėję ruoštis grįžti į namus.
Vyriausia sesuo Sibire ištekėjo už tremtinio, išvežto iš Lietuvos tuo pačiu vagonu. Dar prieš trėmimą jis po didžiuliu akmeniu buvo paslėpęs šautuvą. Vaikinui taip knietėjo sužinoti, ar besuras jį, sugrįžęs po daugel metų į gimtinę? Tad jis, vos grįžęs į Lietuvą, skubėjo pasižiūrėti, ar šautuvo niekas nepasiėmė. Rado. Tiesa, tik vamzdį. Per tiek metų medinė šautuvo dalis, gulėdama žemėje, supuvo…“
Nelengva buvo Lietuvoje. Bet viskas, kas sunku, pasimiršta…
Daugel metų tremtiniai, vargę vargą Sibire kartu susirinkdavo ir susitikdavo. Tremtinių kasmet vis mažėja. Negailestingas laikas išsiveda juos, sunaikindamas ir visas išgyventas istorijas. Išeina geležinė karta, mokėjusi mylėti Dievą, Tėvynę ir Žmogų. Džiaugiasi Stanislava, kad abi sesutes dar turi.
Kiekvieną sekmadienį, jei tik yra kam nuveža, ji lanko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią – tą pačią, į kurią su šeima ateidavo ir vaikystėje. Džiaugiasi, kad kan. Stanislovo Krumpliausko dėka bažnyčia išsivadavo iš pastolių, juosusių ir varžiusių kelis dešimtmečius, vėl atgimusi, rūpestingai prižiūrima.
Šiandien nuostabiai sutvarkytoje sodyboje Purvynės kaime Stanislava gyvena viena, tačiau vaikai ją nuolat lanko. Kai šviesiose moters akyse kažkas sužimba, supranti: ne ašara – tai motiniškas palaiminimas: „Kad netektų išgyventi to, ką išgyveno jų karta. Geri, labai geri mano vaikai, rūpestingi – viskuo pasirūpina“, – sako moteris, mokanti džiaugtis ir vertinti gyvenimą…
Purvynės kaimas, Zarasų rajonas
„Sidabrinė gija“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 6 (133)