Kai išspinduliuojama patirties ir širdies šiluma
Birutė Nenėnienė
Atminties „paradas“
Atrodo, ne taip seniai Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus erdvėje buvo eksponuojama senovinių lovatiesių paroda „Iš močiutės skrynios“.
Unikalius audinius praėjusiame amžiuje sukūrė darbščiosios Sūduvos kaimo moterys, o jų staltieses, lovatieses, austus, siuvinėtus puošnius ir paprastus rankų darbus išsaugojo jų vaikai bei anūkai. Dar 2024-ųjų vasarą profesoriaus Tado Ivanausko sodyboje Obelynėje (Kauno r.) respublikinį folkloro festivalį organizavęs Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas kreipėsi su prašymu į savo projekto partnerius iš Marijampolės, Prienų, Zanavykų bei Vilkaviškio muziejų, kad paieškotų tinkamų eksponuoti lovatiesių, bet ne iš savo fondų ar jau rodytų parodose, bet iš gyventojų spintose saugomų kaip šeimos relikvijų.
Vieni atsiliepė entuziastingiau, kiti santūriau. Su nuoširdžiu atsidavimu muziejiniam darbui į paieškas leidosi Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė. Ji per ilgametę praktiką į pažintis suėjusi su daugeliu liaudies meno kūrėjų, drąsiai beldėsi į daugelio jų ar jų vaikų namus, prašydama praverti retai atveriamus podėlius. Surado šimtą niekur neeksponuotų lovatiesių. O išsikalbėdama sužinojo, kad moterys yra priaudusios ir užtiesimų bažnyčių altoriams. Parodai dešimtį jų paskolino Vilkaviškio dekanas kan. Virginijus Gražulevičius, – tuos austinius užtiesalus, kurie ankstesniais laikais puošė Vilkaviškio Šv. Kryžiaus bažnyčios altorius.
Obelynėje, gamtos apsuptyje, įvyko puiki šventė, kaip koks senųjų amatų ir juos kūrusių žmonių atminties paradas. Iš 147-ies eksponatų į čia net 110 buvo atvežta iš Vilkaviškio krašto.
Kadangi nuvažiuoti į šventę Obelynėje net ir labiausiai to norinčiam ne visada paranku, Aušra Mickevičienė pasiūlė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorei Odetai Riklienei nesuslėpti eksponatų savininkų spintose, o juos parodyti savo krašto žmonėms. Juolab, kad surinkta istorijai išliekanti informacija apie kūrėjus ir jų darbus.
Tai ir įvyko. Buvo eksponuojami 23 audėjų darbai. Į parodos atidarymą atvyko Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, tekstilės ekspertė tautodailininkė Asta Vandytė, audinius išsaugojusios audėjų giminaitės. Nuoširdžiai, jautriai pasidalinta prisiminimais, pasidžiaugta patirtimi, palikimu bei širdimi spinduliuojančia senosios kartos žmonių kūryba, jų gyvenimu.
Pakeitė jaunoji karta
Tokia realybė, kad visą gyvenimą audimo staklėse praleidusi, daugybę moterų austi išmokiusi ir daugybę meno kolektyvų aprengusi, pagarbos sulaukusi audėjų audėja vilkaviškietė Valė Babinskienė dėl silpnos sveikatos į tokius renginius jau nenueina… Į Amžinybę iškeliavusios garsios Suvalkijos krašto audėjos Marija Šulinskienė, Danutė Mačiulskienė, Salomėja Vaškevičienė, Marija Danilaitienė.
Išaugo jų mokinės, nauja audėjų karta, kuri jau dvidešimt metų susibūrusi Vilkaviškyje į Mažąją audimo artelę. Dabar ne tik Vilkaviškyje, bet ir visoje Lietuvoje žinomos jaunosios kartos audėjos Janina Blažukienė, jos dukra Edita Šumakarienė, Mažosios audimo artelės vadovė Eglė Grigaitienė ir kitos.
Audimai pasibaigė su kolūkiais
Į minėtą renginį atvyko viena iš vyresniosios kartos kūrėjų – Angelė Birutė (Abramavičiūtė) Vaškevičienė (gimusi 1932 metų gruodžio 25 dieną). Pagarbiai prieš auditoriją pasodintai moteriai už nugaros puikavosi jos jaunystės rankų darbo spalvinga nertinė lovatiesė. Kai po kurio laiko susitikome jos namuose, akys nukrypo į stalą puošiančią baltą nertinę staltiesę ir išgirdau paaiškinimą, kad ji nerta ant rėmo, kaip ir toji lovatiesė. Jaunystės metais tai buvę gražu ir madinga. O austi išmoko iš mamos. Juk visos kaimo moterys audė iš lino: apatiniams rūbams, patalynės užvalkalams. To lininio audinio rietimus vasaromis ištiesdavo ant pievos ir tik to laiko moteriai suprantamu būdu išbalindavo. Linus augindavo patys, patys juos raudavo, apdorodavo, verpdavo… Ūgtelėjusi ir ji išmoko verpti, austi rankšluosčius, užtiesimus, mėgo siuvinėti, megzti. Iki dabar išsaugojusi savo siuvinėtus kilimėlius, pagalvėles, kuriais pasipuošdavo namus. Juk gyveno kitais laikais… Dabar dukrai ne kartą siūlė išmesti kaip nereikalingus daiktus, kad nesimaišytų, bet ši nepakluso…
Moteris mena, kad jos mama ausdavo milo audinius viršutiniams drabužiams. Tik tas audimas sudėtingesnis, nes, anot jos, siūlai grivinkuodavosi… O kad siūlai nebūtų sukrūs, reikėjo mokėti ne bet kaip juos suverpti.
Savo nedideliame septynių hektarų ūkelyje Rūkštėnų kaime (Gražiškių parapija) moters tėvai Abramavičiai augino ir avių. Taigi dar jaunystėje išmoko ir jų vilnas suverpti.
Šeimoje augo du vyresni broliai Bronius ir Vincas ir jaunėlis Jurgis. Mokslų mergaitei užteko Dotamų pradinės kurso, nors mokytojas, atėjęs į namus prašė ją leisti mokytis toliau. Tėvai numatė, kad mergaitės darbštumas reikalingesnis namų ūkiui, o kas gi kitas padės mamai, jei ne ji.
Prie verpimo ratelio ji prišokdavo dar maža mergaitė būdama, tačiau dėl suvelto verpalo mama nebardavo, bet pamokydavo. Užtat paaugus kartu su mama dviem rateliais iki Gavėnios verpdavo. „Tada per Gavėnią skubindavome austi, kad Velykoms stakles iš kambario galėtume išnešti, patalpą atlaisvinti. Tos mūsų staklės buvo tokie griozdai – didelės, o dabar, kaip matau, artelėje jų staklės delikatnos“. Ir siūlus į tolkas (sruogas, gijas) ant krijelių vydavome“, – savo jaunystės darbus mena pašnekovė.
Ir priduria: „Kai stojo kolūkiai, linų savo aruose neauginome, tik kolūkio plotuose. Pasibaigė linai, pasibaigė ir audimai – staklės į šoną.“
Tai jau mieli prisiminimai
Su Angele Birute kalbame apie tai, kad jos austi rietimai – jau praeitis, šeimos relikvija. Tuo pačiu pagarbiai prisimename kitą audėją, jos anytą Salomėją Vaškevičienę, nuėjusią sudėtingą gyvenimo kelią ir savo laiku audimo paslapčių pamokiusią ne tik ją, bet ir daugelį kitų audėjų.
Angelė Birutė išmoko ir siūti. Turėjo rankinę siuvamąją mašiną. Siūdavo plunksnų antklodes. Daug jų prisiuvo, juokauja, kad ir dabar ant aukšto stovi, tik niekam jų nereikia, kai žiemos nešaltos. O be to, atsirado naujos medžiagos, naujos mados ir poreikiai.
Moteris pasidalijo prisiminimu, kad Rūkštėnų ir aplinkinių kaimų šeimos buvo gausios – po penkis, septynis vaikus, – tad ir jaunimo būta nemažai, rinkdavosi po šv. Mišių pasišokti tai vienuose namuose, tai kituose, muzikantai savi, kas kaip mokėdavo, taip pagrodavo. „Vakarais vieni pas kitus eidavom, susėdę padainuodavom arba prie Dotamo ežero susieidavom, o žiemą nuo kalno čiuoždavome… Ne taip, kaip dabar – kad visi į telefonus sulindę“, – atsidūsta pašnekovė.
Kadangi kalbėjomės prasidėjus Gavėniai, į pašnekovės atmintį parėjo prisiminimai, kaip jie triukšmingai pašvęsdavo Užgavėnes ir kaip Gavėnios savaitėmis laikydavosi ramybės ir pasninko, kaip eidavo į trobas giedoti rožančių. Gegužės mėnesį rinkdavosi giedoti prie kryžių, taip pat giedodavo kaimynų laidotuvėse – be prašymų, be atskirų kvietimų, net tris šermenų vakarus.
Ieškojo kur geriau
Kai Angelė Birutė ištekėjo už buvusio tremtinio Everesto Vaškevičiaus, savųjų vadinto Valiumi, juodu dar kurį laiką gyveno Rūkštėnuose. Bet ir atkampų kaimą neaplenkė melioracija. „Aistiškiuose gyvenvietėje būtume gavę namą ir už dyką, ten labai reikėjo darbininkų, bet mes norėjome, kur geriau – kad vaikams mokykla būtų arčiau ir bažnyčia netoli. Iš pradžių buvo labai gerai, o dabar – jau prie namų prirakinta“, – savo padėtį, kai judrumą palaiko lazdelės, nupiešia moteris.
Taigi, įsikūrė Gudelių gyvenvietėje, vietovėje, nuo kurios ne tik girdisi bažnyčios varpai, bet ir matosi Vilkaviškio bažnyčios bokštai.
Kol jėgos leido, sekmadienio šv. Mišių niekada neapleisdavo, nebent sekmadienį papuldavo fermoje, kur visą gyvenimą dirbo, budėti: „Vieną sykį per Velykas reikėjo fermoje budėti. Išėjau į lauką – taip gražiai skamba Vilkaviškio bažnyčios varpai, o tu sėdėk pas karvių uodegas…“
Abi Birutės – abi močiutės
Angelė Birutė Vaškevičienė gyvena tuose pačiuose namuose, kuriuos kūrė su vyru. Jis į Amžinybę iškeliavo 2015-aisiais. Sūnus Gintautas, susikūręs savo namus, su savo sūnumi Povilu ūkininkauja. Dukra Birutė Bradaitienė pasiliko tėvų namuose. Abi Birutės, abi močiutės. Vyresnioji džiaugiasi septyniais anūkais, jaunesnioji – penkiais.
Beje, galima sakyti, kad dukra Birutė Bradaitienė – savotiška mamos amato tęsėja. Jai patiko, kaip laisvalaikiu mama siūdavo, pati per ją pramoko. O mama išmoko per brolį. Jis buvo siuvėjas, senais laikais eidavo kaimuose per trobas ir apsiūdavo šeimas pagal jų užsakymus: kailinius, frenčius, galifė kelnes.
Birutė įsigijo siuvėjos-sukirpėjos kvalifikaciją ir daug metų dirbo anuometinio Vilkaviškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvykloje. Bene septynioms siuvėjoms sukirpdavo daugiausia viršutinius rūbus. Moteris dabar talkina Mažojoje audimo artelėje, pasiuva tautinius rūbus pavieniams užsakovams ar kolektyvams. Taip pat ji turi kaimo siuvėjos vardą ir aktyviai įsijungusi į Gudelių kaimo bendruomenės veiklą. Tai jos rūpesčiu buvo papuošti šiemet po pertraukos pasirodę Trys karaliai su Šyvio šokdinimo programa. Per Užgavėnes surengė persirengėlių kaukių vaikštynes gyvenvietės gatvėmis.
Bitės neįgėlė
Prasukant kaimo gatve akys užkliūva už išskirtinio šios sodybos akcento: surikiuotų avilių. Birutė Bradaitienė priklauso rajono bitininkų draugijai. Bites ji perėmė iš mamos. O mama sako, kad dar septyniolikmetė jomis susidomėjo per paniavalią (prievartą): brolis buvo įsitaisęs bičių, tai kai jį pašaukė į kariuomenę, prašė sesers prižiūrėti. Pusketvirtų metų prižiūrėjo – teko kitų pasiklausinėti, knygą nusipirkus paskaityti, taip ir perprato. Paskui visai patiko, o susituokus su Vaškevičiumi jau ir abiems tapo įdomu. Avilių iš Rūkštėnų atsivežė ir į Gudelius.
Angelė Birutė Vaškevičienė dabar nusistebi, kad per tiek daug metų nė viena bitė jai neįgėlė, nors aplinkiniams visko pasitaikę.
Kas palaiko ramybę
Moteris dalijasi prisiminimu ir dabartimi: „Daug metų atgal eidavau karvės melžti, o kaimynės ant suoliuko prie namo susėdusios kviesdavo“: „Ateik, Vaškevičiene, pasikalbėkim“. O aš neturiu laiko… Dabar jau turiu laiko ir labai laukiu, kad kas užeitų pasikalbėti…“
Žinoma, namuose, prie savųjų, nėra nuobodu, bet jie užsiėmę savo reikalais. Dar neseniai ir ji buvo labai užsiėmusi – yra primezgusi pirštinių, kojinių, kepurių vaikams, anūkams, prinėrusi takų. Dabar jau rankos ne tos, juokauja, jog gerai, kad šaukštą sučiupinėjanti. Ką ji veikianti?
„Televizorių mažai galiu žiūrėti, akis skauda. Klausau „Marijos radijo“, meldžiuosi rožančių, gailestingumo vainikėlį, meldžiuosi, kai transliuoja kryžiaus kelią. Kiekvieną dieną išklausau Mišias. Dabar, Gavėnios laiku, „Graudžius verksmus“ gieda… Per „Marijos radiją“ daug ką išgirstu, sužinau, kur adoracijos, atlaidai, šventės. Šeštadieniais būna valandėlė „Klausk drąsiai“ – visa tai labai įdomu. Tik viena blogybė, kad viskas galvoje neilgai užsilaiko…“
Savo amžiaus negalavimus moteris priima ramiai, net nemigą, sakė, nugena besiklausydama „Marijos radijo“.
Gudeliai, Vilkaviškio rajonas
„Sidabrinė gija“, 2026 m. kovo 20 d., nr. 3 (130)