Kai Sūduvos pakrašty mėlynuoja linai

Birutė Nenėnienė

Per Lietuvą važiuojant skersai išilgai jau nuo gegužės vidurio geltonuoja rapsų plotai… Gi birželio pabaigoje Klausučių seniūnijos (Vilkaviškio r.) darbuotojos kvietė užsukti pasigrožėti mėlynuojančiu kraštovaizdžiu – pražydusiais linais…

Kaime gyventi gera…

Vienų tų Lietuvos pakraščio laukų savininkas – Žynių kaimo gyven­tojas Kęstutis Nikliauza. Su žmona Irena daug metų dirbo visai kitus darbus, bet išėję į pensiją nutarė imtis naujos veiklos – įkūrė savo aliejinę. Apie linų auginimą, aliejaus spaudimą ir šio natūralaus produkto savybes jiedu neseniai pasakojo LRT laidoje „Gyventi kaime gera“. Ir demonstravo savo aliejaus spaudimo įrangą. Gera buvo stebėti vaizdo įrašą! Matėsi, kaip sodrus, ryškiai geltonas sėmenų aliejus teka iš po preso… Net iš už ekrano pakvipo! Juo, šviežutėliu, moteris vaišino laidos vedėją. O jeigu kas nors šito suvalkietiško skanėsto neragavęs – tai tegul sužino: sėmenų aliejus, truputis druskos, papjaustytos svogūno galvutės – ir dažoma su duona… Sėmenų aliejus – puikus pagardas silkutei, raugintiems kopūstams ar burokėliams. Tinka rytais šaukštas aliejaus „ant tuščio skrandžio“ virškinimui pagerinti… 

Irena pastebi: lino sėklos turi savybę apkarsti, tačiau šaldiklyje laikomas aliejus išbūna kokybiškas iki naujo derliaus.

O birželio pabaigoje su Kęstučiu bridome per jo trijų hektarų linų lauką, akimis glostydami žiedelių mėlį, rankomis liesdami jau susiformavusias sėklų galvutes. Vyriškis kvietė užsukti, kai gelsvės linų galvutės – pasiskinti jų puokštėms, kurios džiugins ir namus puoš ilgai ilgai. 

Žyniai – Kęstučio tėviškė, čia baigė Sūdavos mokyklą, savarankišką gyvenimą buvo kūręs kitame rajono krašte, bet beveik prieš 30 metų pažintis su Irena parginė… namo. Nusipirko ūkelį, restauravo, ir kaip sako: „Gyvenam! Gyvenimas kaime ne vien tik gamtos grožis, ne vien smagumas, bet ir darbas, daug darbo“. Irena gimė Sibire, su sunkumais ir vargais susipažino ir susidraugavo dar vaikystėje, kai Lietuvoje, augdama prie močiutės, išmoko ir turėjo dirbti visus, net ir sunkiausius, kaimo darbus. Tačiau priprasti prie naujo ūkio Žyniuose reikėjo pastangų. Kęstutis Ireną vadina direktore, nes jos rūpestis švara, tvarka, indų priežiūra, aliejaus išpilstymas, sužymėjimai, dokumentų tvarkymas. 

Pašmaikštauti nevengiantys Kęstutis ir Irena save pavadina aliejinin­kais ir pasidžiaugia, kad šis užsiėmimas paįvairina jų amžiaus gyvenimo kasdienybę.

„Papirko“ grožis

Kęstutis sako, kad seniai jį „papirko“ linų žydėjimas, tas grožis, kurį matai trumpai. Juk žydi jie tik iki pietų. Nespėjai pamatyti – lauk rytojaus. „Pakerėtas“ žiedų pradėjo svajoti apie aliejų. Išgirdusieji jo svajones, gūžčiojo pečiais, juk linų Lietuvoje jau nebereikia…

Gal prieš 15 metų Kęstutis pasėjo pirmąjį plotelį, surado aliejinę, kuri aliejų išspaudė, šiek tiek pardavė. Visą tą laiką neapleido mintis, kad reikia pačiam įsiruošti spaudyklą. Galiausiai svajones įgyvendinti paspartino atėjęs pensininko amžius. Gal porą metų kartu su sūnumi kalviavo, virino ir sukonstravo visus aliejui spausti reikalingus mechanizmus. Spaudžia senoviniu (karštu) būdu. Spaudimo procesui naudoja traiškytuvą, katilą bei presą.

O pradžią prisiminęs juokais netveria, kaip labai norėjo tų linų… Sėklų rado vaistinėje ir nusipirko, pasisėjo. Pasirodo, tai buvo pluoštinių linų veislė, tad labai vargo, kol nuėmė. Grūdų kombainu juos nukulti buvo neįmanoma – vėlėsi, tesurinko dvylika maišų. Vėlesniais metais jau pasisėjo aliejinių linų. Būtų gerai, jei iš hektaro grūdų kombainu prikultų po dvi tonas sėmenų! Kęstutis per ilgametę praktiką perprato, kad anksčiau linų sėkla buvo kitokios rūšies, iš jų išspaustas aliejus kvepėdavo per didžiausią atstumą… O dabar jį jaučia tik savo aliejinėje, kurioje spaudė jau dviejų sezonų derlių. Bet jis sako, kad skųstis, jog sunku ar maža naudos, ne jo charakteriui. 

„Ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus…“

Žinau, kad Kęstutis savo gimtajame kaime ilgokai buvo renkamas seniūnaičiu. Sutinku jį Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II parapijos bažnyčioje. Juokauja: „Tris kadencijas buvau seniūnaičiu, gana. Einu ten, kur priima, kur matau esąs naudingas“. Iš tikro, gimtosios parapijos bažnyčioje reikalingos jo rankos kai ką patvarkant. Ypač dabar, kai liepos 6-ąją ruošiamasi švenčiant titulinius atlaidus paminėti ir šios šventovės pastatymo 140-ąsias metines. Bažnyčioje reikalingas ir Kęstučio balsas: daug metų gieda chore. 

Nikliauzų pavardė šiame krašte dažna, o Kęstučio tėvų namuose išaugo penkiese, juos visus tikintys tėvai vesdavosi į Didvyžių bažnyčią. Sesuo Jolanta Šiugždienė irgi gieda bažnyčios chore. Ji jau daugokai metų Žynius garsina savo kepamais tradiciniais senoviniais šakočiais, kurie įvertinti Lietuvos tautinio kulinarinio  paveldo sertifikatu.

Bažnyčioje giedojo ir jau amžiną atilsį jų dėdė Pranas.

Prieš daug metų besisvečiavęs pas Nikliauzus tuometinis parapijos klebonas kun. Antanas Kereišis (1967-2016), išgirdęs dainuojančio Kęstučio balsą, pakvietė giedoti bažnyčioje. Į Didvyžių parapiją, pritariant šiam klebonui, Kęstutis atvežė ir tradiciją iš „kalnuoto rajono kraš­to“ (nuo Gražiškių) gegužės mėnesį prie kaimo kryžių melstis, giedoti Švč. Mergelės Marijos litaniją. O būdamas seniūnaičiu lengviau sutelkdavo žmones talkoms prie baž­nyčios, pakeičiant langus, suklojant trinkeles šventoriuje. Kalbantis apie parapijiečių aktyvumą dabar, Kęstučio veidas kiek nuliūsta: senoji karta palieka šią žemę, o jaunesnieji kažkokie abejingi. Pasak jo, žmonės į pasyviąją pusę labai pasikeitė po koronaviruso pandemijos. Tokie mėgsta sakyti, kad į bažnyčią eina tik „iš reikalo“ – per laidotuves, metines. Ir choristai po truputį traukiasi kapų žemelėn arba visokie negalavimai pristabdo. Dabar stabiliausias giedotojų pagrindas yra Rita Jakevičienė, Regina Vansevičienė ir jis. Kęstutis prisimena, kad juos giedoti rožančių už miru­siuosius parapijiečius paskatino irgi tuometinis klebonas kun. Antanas Kereišis. Su artimųjų mirtimi susidūrusiems parapijiečiams bei lankan­tiems sekmadienio šv. Mišias jų giedojimas mielesnis už bet kokių profesionalių giedotojų.

Į aplinkinių gyvenimą daug linksmumo pasėjantis Kęstutis ir kalėdojusį dabartinį kleboną kun. Mindaugą Martinaitį arkliais kinkytomis rogėmis yra pas parapijiečius vežiojęs, ir šiaip visokių sumanymų mėgėjas. 

Kai atsisveikinome gale linų lauko, atsiremiančio į sodybą, kuriame Kęstutis su tėvais  gyveno, o dabar gyvena sesuo Jolanta, vyriškis atkreipė dėmesį į koplytėlę prie medžio. Ją paskyrė savo tėvams atminti, o sukūrė kunigo Mindaugo tėtė kryždirbys tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Kaip tik per stipraus vėjo siūruojamą linų lauką tarsi nuplaukė paliudijimas, kad žmones nuoširdžiai bendrystei ir geriems darbams sujungia, nukreipia tarp mūsų sklandanti Viešpaties dvasia.

Žyniai, Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 13 (238)