Kalėdų prasmė – geras kaip duona

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kai, veikiant malonei, ruošiamės Kristaus Užgimimui, mūsų širdys kaskart atgimsta Viešpatyje, ir mes savaip užbėgame už akių artėjančiam liturginiam Kalėdų iškilmės šventimui. Tada (dar Advento laiku) mums nauju suvokimo džiaugsmu nušvinta šios didžios šventės prasmė… Tačiau kieno širdys Išgelbėtojo priėmimui tebelieka uždaros, tiems sunku atrasti tikrąją Jo atėjimo į pasaulį priežastį. 

Todėl svarbu, kad gražūs daiktai bei pirkiniai, „pavirstantys“ mūsų dovanomis kitiems, nenustelbtų esminės Tėvo Dovanos – Dievo Sūnaus, be kurio nebūna Kalėdų. Kadangi gimsta Neregimasis, į Kalėdų šventę žvelgiame ne per kalėdinių papuošimų prizmę, bet vidinėmis tikėjimo akimis.  

Kun. J. Tišneris (J. Tischner) viename iš apmąstymų teigia: „Kartais į žmogaus gyvenimą ateina naktis, kai, norint suprasti, reikia nustoti mąstyti kaip žmogus ir pradėti tikėti Dievu... Kalėdų naktį įvyksta kažkas nepaprasta: Dievas apsireiškia žmogui. Žmogus aiškiai išgirsta atsakymą, dėl ko jis sukurtas šiame pasaulyje…“ Taigi ieškokime Dievo artumo, nes Jėzus gimė, kad mes kaskart atsinaujintume dvasia, mylėdami kitus, nes artimo meilė Jame uždengia mūsų nuodėmes (žr. 1 Pt 4, 8). Šv. Leonas Didysis rašė: „Prieš demono intrigas nėra nieko stipresnio, kaip meilės dosnumas, dėl kurio kiekviena nuodėmė arba nuvejama, arba nugalima“.  

Tikroji Kalėdų prasmė neišsitenka vien maldos, tikėjimo žinių gilinimo ar pamaldžių piligriminių kelionių rėmuose. Kad žmogus įvykdytų savo pašaukimą - taptų „geras kaip duona“, jis kviečiamas būti Kalėdų slėpinio dalyviu, tai yra tikėjimo darbais liudyti Jėzų, nes būtent čia glūdi atsakymas į esminį klausimą: Dėl ko gimė Jėzus? Antai prieš pat Adventą popiežiaus Pranciškaus įsteigta Pasaulinė vargšų diena mūsų dėmesį fokusuoja į kančios ištiktą žmogų. Žinome, kiek daug yra sergančių tėvų, senelių, kurie yra vieniši, išsiilgę nors trumpo pokalbio (kad ir per telefoną) su savo atžalomis, tačiau niekas jiems nepaskambina... Taigi Kalėdų prasmę atrandame tada, kai savo ego sakydami ne pastebime aplinkinius, kan­triai laukiančius Kristaus, kuris ateina pas juos, pasinaudodamas mūsų tarnaujančiu paslaugumu jiems... Tad teužgimsta Kristus mūsų širdyse, ne tik kai šloviname Jį giesmėje. Žmogaus egzistencijos prasmė glūdi posakyje: „Geras kaip duona“. Uždaros malonei širdys – toli nuo gyvojo Dievo, o Jam atviros sielos – tinkamiausiais būdais trokšta Jam patikti, per gerumo darbus kitiems tapdamos nemirtingumu paženklinto Kalėdų slėpinio dalyviais.

…Kai tik angelas baigė skelbti piemenims naujieną apie Kūdikį, jog jie Jį ras paguldytą ėdžiose, atsirado gausi dangaus kareivija, kuri garbino Dievą ir linkėjo ramybės Jo mylimiems žmonėms! Kas gali būti geriau per Kalėdas, už Dievo žodžio apmąstymą ir atgimusį troškimą dar nuoširdžiau šlovinti Jėzų ir maldomis, ir gyvenimu? Tai – penas sielai, kad nepaliautume ją maitinti „tyru žodžio pienu, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui“ (1 Pt 2, 2) ir kitiems liudytumėte, jog iš tiesų Mokytojo žodžiai yra skirti žmonijos egzistavimo sudievinimui (plg. Jn 6, 63). 

Ieškokime Dievo artumo, nes Jėzus gimė, kad mes kaskart atsinaujintume dvasia, mylėdami kitus, nes artimo meilė Jame uždengia mūsų nuodėmes (žr. 1 Pt 4, 8). Šv. Leonas Didysis rašė: „Prieš demono intrigas nėra nieko stipresnio, kaip meilės dosnumas, dėl kurio kiekviena nuodėmė arba nuvejama, arba nugalima“. 

Kristus atėjo pas mus, kad, būdami su Juo, augtume ištikimybe Jam. Pasak šv. Jeronimo, „pamilkime kainą, už kurią esame atpirkti ir gerais bei teisiais darbais stenkimės būti jos verti, nes mus atpirko ir išlaisvino Viešpaties mirtis. (…) Džiaugsmingai švęskime Jo gimimo iškilmes, siekime, Jo padedami, taip elgtis, kad didžiulės geradarybės paruoštų mums ne teismą, bet dvasinį augimą, – nes vertas yra Tas, kuris sėdi šalia Tėvo“.

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)