Neseniai šventėme Kristaus Užgimimą, o, peržengę Naujųjų metų slenkstį, laukėme Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventės. Taigi Kalėdų laikotarpis tęsiasi, ir šį antrąjį sekmadienį apmąstome, kaip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).
Viešpaties įsikūnijimo apibūdinimas gali būti žmogiškas bei idiliškas. Antai šalia Betliejaus laukuose piemenims pasirodęs angelas, linksmai ir gyvai skelbdamas Gimusiojo šlovę bei kviesdamas juos skubėti į Dovydo miestą, kad galėtų išvysti Kūdikį, paguldytą ėdžiose (Lk 2, 12), sustiprina mūsų tikėjimą bei žadina pakilias emocijas…
Tačiau Evangelijoje pagal Joną (1 skyriuje) Atėjusiojo iš Dangaus į žemę vaizdavimas kitoks. Kristaus apsireiškimo prologas mūsų žvilgsnį kreipia ne į medines ėdžias, o į amžinąsias aukštybes ir tarsi mums sako: „Visi žiūrėkite, pats Dievas tampa žmogumi!“
Dienos ir nakties svarba
Minėtos Evangelijos įvadas – himnas Kūrėjui, Dievui – Žodžiui, per kurį visa atsirado. Beje, Visagalio kūrybos pradmuo įamžintas Biblijos pirmame sakinyje: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pr 1,1). Tik vėliau Jis sukūrė šviesą, kurią atskyrė nuo tamsos. Dievas šviesą pavadino diena, o tamsą naktimi. Pastebėtina, kad Dievo laipsniški pasaulio kūrybos periodai įvardijami dienos metu, nes, artėjant vakarui, Jo tvėrimo procesas nutrūkdavo iki rytmečio aušros. Taigi tam tikras Viešpaties poilsis naktį yra nuoroda į Jo mums suteiktą (niekuo kitu nepakeičiamą) nakties miego dovaną, be kurios mūsų egzistencija žemėje taptų negalima.
Pusė šventumo
Kadangi daug žmonių (nesusimąstydami apie pasekmes) lengvapėdiškai eikvoja brangias nakties poilsio valandas, pavyzdžiui, iš smalsumo naršydami po interneto platybes, klauskime savęs: „Ar nepiktnaudžiauju internetu bei socialiniais tinklais, miego sąskaita gaišdamas laiką ir kenkdamas sau? Jei čia pastebėtume savo klaidą, ar nereikėtų daryti viską, kad kuo greičiau sugrįžtume į Dievo mums numatytą nakties poilsio ritmą?“ Vienas vienuolis (dvasinio gyvenimo žinovas) mokė: Esu visiškai įsitikinęs, kad pusė šventumo yra tiesiog laiku atsigulti į lovą. Kad ir kokios rūšies būtum karys, lengviau budėti, kai esi gerai pailsėjęs.
Tamsa tik laikinai užgožė šviesą
Prieš pirmiesiems žmonėms Edeno sode nupuolant, šviesa nebuvo priešnuodis tamsai, nes nakties tamsuma tiesiog atitiko savo paskirtį – tarnavo gamtos kūrinijos (su Adomu ir Ieva priešakyje) kasdieniam poilsiui. Kai minėti asmenys savo neklusnumo poelgiais Dievui atgręžė nugarą, nuodėmės tamsybė „užgulė jiems akis“ (žr. 1 Jn 2, 11), ir jie pasiklydo savo mintyse… Kadangi ne tik jų mąstymas, bet ir daugelio kitų, vis labiau priklausė nuo klastingų tamsos kunigaikščio įtakų, nes žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą (Jn 3, 19), iš tamsos turėjo nušvisti šviesa, idant pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide (2 Kor 4, 6).
Betliejuje Gimusysis tapo mūsų gyvenimo šviesa, nes ji atėjo į šį pasaulį. Iš Jo esybės sklido neprilygstamo gerumo bei nekaltumo spinduliai, primenantys mūsų esminį pašaukimą visu gyvenimu panašėti į Emanuelį, idant (pagal Jo Širdies sumanymus) taptume tais vaikais, kurie turi neginčytiną dalį Karalystėje (plg. Mt 18, 3).
Nesuprastas bejėgiškumas
Per Kalėdas atėjęs į mūsų nuodėmės sužeistų širdžių tamsą Kristus, tapo galingos malonės impulsu, skatinančiu mus drąsiai ir laisvai priimti tai, ką Jis mums, apsireiškęs Betliejuje, dovanojo… Didžioji dovana – Jis pats! Juk kaip kūdikis, visiškai priklausantis nuo Marijos ir Juozapo nuolatinio rūpestingumo, buvo bejėgis, tačiau šiame savo dieviškos galybės apribojime Jėzus tarsi slėpė savyje glūdinčią, žmoniją iš pašaknų perkeičiančią jėgą, kai jos nemarus grožis lemtingą valandą nušvito žmonių smurtingų piktadarybių sužalotame Nukryžiuotojo veide.
Jo šviesos šviesuliai
Nors, būdamas visagalis Dievas, Jėzus, buvo paguldytas ėdžiose, o vėliau ir prikaltas prie kryžiaus, save apribojo iki nesuvokiamo minimumo. Tačiau šiuo nusižeminimu dėl mūsų Jis, prisikeldamas iš numirusių bei daug kartų pasirodęs mokiniams ir žengdamas į Dangų, save labiausiai išaukštino, nes įrodė, jog myli mus taip, kaip tai gali daryti tik Švenčiausioji Trejybė. Taigi gilesnis Kalėdų džiaugsmo priežasties apmąstymas neatskiriamai suaugęs su Viešpaties tolimesnio gyvenimo įvykiais, dėl kurių Jis į šį pasaulį atėjo, kad Jo meilės šviesa taptų mūsų kūnu ir krauju, – kad Jo šviesa šviestume aplinkiniams.
„XXI amžius“, 2026 m. sausio 9 d., nr. 1–2 (2662–2663)
Apie mus
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
