Kalėjęs dėl tikėjimo

Atmintis

Kovo 24 dieną mirė neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys ats. viršila Romas Žemaitis (1966 06 07–2025 03 24).

1991 metais jis buvo Savanoriškosios krašto apsaugos  tarnybos Marijampolės rinktinės Vilkaviškio kuopos vadas. 21-erius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1994 metų buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys Vinco Kudirkos Marijampolės skyriuje.

Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2016 m.).

Velionis buvo turbūt vienintelis abiturientas, dėl politinių dalykų neprileistas prie egzaminų. Oficiali priežastis buvo įvardyta kitaip: R. Žemaičiui laikyti abitūros egzaminų neleista dėl dalyvavimo muštynėse. Tiesa, liudininkai kalbėjo, kad Romas buvo tas, kuris gynė mušamą vaiką, o ne tas, kuris išprovokavo konfliktą. Vėliau R. Žemaitis dalyvavo draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Ten Romui užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Atsisveikinimas su velionio žemiškaisiais palaikais vyko Kaune, UAB „Sielų upė“ Šilainių šarvojimo salėje. Kovo 27 dieną šv. Mišias už velionį Kauno Šventosios Dvasios (Šilainių I) bažnyčioje aukojo jo bendražygiai kunigai Antanas Mickevičius ir Rimantas Baltrušaitis. Kunigas Rimantas homilijoje kalbėdamas apie velionį sakė, kad jo gyvenimas vertas aštraus siužeto romano ar filmo.

Po šv. Mišių R. Žemaitis palaidotas Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Laidotuvių apeigas atliko kun. A. Mickevičius, atsisveikinimo žodžius tarė Gediminas Reutas ir Rai­mundas Kaminskas.

Ar rasis tikėjimo ir laisvės liudytojų gatvės?

Žinia apie Romo Žemaičio mirtį pribloškė. Paskelbus, kad atsisveikinimas su velioniu vyks šarvojimo salėje pavadinimu „Sielų upė“, pamaniau sau: juk tik  Aukščiausiojo valia sudėlioja mūsų likimus ir sukuria sielų bendrystę bei gyvenimo upės vagoje vienu ar kitu būdu įsodina į tą pačią valtį… Jei ne irkluotojais, tai keleiviais… Ir vien dėl to, kad šalia būdami pažintume, suprastume, brangintume tai, ką turime esamuoju laiku.

Savanoriaudama Vilkaviškio Tre­čio­jo amžiaus universitete ieškojau įdomių paskaitininkų, o visagalis internetas kaip mat pasufleravo, kad senas pažįstamas Romas Žemaitis naudojasi feisbuku, – ir mes vėl susisiekiame!  2018 metų Kūčioms jis atsiuntė nuoširdų sveikinimą. Romas asmeniškai man priminė, kad rajono laikraštyje „Santaka“ (2000 m. vasario 15 d.) pirmoji parašiau apie jo kelią. Jam tai buvę svarbu. Ir jis tą numerį išsaugojęs…  

Dėl susitikimo su TAU bendruomene gavau pažadą, tačiau minint „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pasirodymo 50-metį Romo laikas buvo labai užimtas – gausybė susitikimų, pokalbių, televizijos laidos… Su vilkaviškiečiais susitikti atvyko 2023 m. vasario 15-ąją, dieną, kuri labai svarbi ir įsimintina jam ir grupei tada jaunų kybartiečių: 1984 metų vasario 15-osios naktį ant mokyklos katilinės kamino iškėlė Trispalvę vėliavą. Gyvas praeities liudijimas nukėlė  į  „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ pagarsintus Kybartų įvykius.

Tariausi su Romu dėl interviu „XXI amžiui“. Tada nuskambėjo jo kuklumą pabrėžiantis atsakymas: „Norėčiau aš daugiau ne  apie save, bet apie kitus pakalbėti. Noriu, kad Kybartuose pavadintų gatvę Virgilijaus Jaugelio vardu vietoj Darvino. Jis yra to nusipelnęs. Dabar „Kronikos“ metai, tai jei ne dabar, tai paskui bus sunku tai padaryti“. 

Ir perdavė  2019 metais parengto rašto, kuriuo dėl šio reikalo kreipėsi į rajono vadovus, kopiją  (žiūr. nuotrauką). Šis raštas tebėra be atgarsio, nežinia kurios valdžios stalčiuose užsimetęs… O pamiršusiems ar nežinantiems primename: pogrindyje į kunigus įšventintas kunigas Virgilijus Jaugelis palaidotas Kybartuose,  2000 Krikščionybės Jubiliejaus metais įrašytas į XX amžiaus tikėjimo kankinių sąrašą.

Jaunieji kybartiečiai, Kybartų K. Donelaičio gimnazijos gimnazistės Gabija Gražulytė ir Gabija Guntoriūtė, jau tais pačiais, 2019-aisiais metais svajojo ir apie Romo Žemaičio įamžinimą. Merginos siūlė  gimnazijoje įrengti pilietiškumo ir istorijos vardinį Romo Žemaičio kabinetą, o gatvę, kurioje gimė ir gyveno Romas pervardinti  Romo Žemaičio vardu. Moksleivės konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ parengė išsamų rašinį „Dovydas prieš Galijotą…“ (Alkas.lt). Rėmėsi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bei kitur paskelbtais autentiškais faktais, paties Romo ir kitų žmonių prisiminimais.  

Birutė Nenėnienė

Išraukos iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Kybartai. 1984 m. gegužės 24 d. Kybartų vidurinės mokyklos XI kl. auklėtoja Žakienė pranešė šios klasės mokiniui Romui Žemaičiui, jog jis neprileidžiamas prie abitūros egzaminų. Priežastimi nurodė prieš keletą dienų įvykusį incidentą tarp R. Žemaičio ir X klasės mokinio Merkevičiaus. Romas, pamatęs mokyklos kieme verkiantį kaimynų berniuką ir sužinojęs, kad jį sumušė vyresnės klasės mokinys, pareikalavo, kad mušeika atsiprašytų, šis, pasikvietęs savo draugą Merkevičių, paprašė Romui atkeršyti. R. Žemaitis buvo priverstas gintis. Pedagogų Tarybos posėdis, neatsižvelgdamas į tai, jog Romas dėl incidento nebuvo kaltas, nusprendė neprileisti jo prie abitūros egzaminų. Gegužės 28 d. R. Žemaičio tėvai kartu su sūnumi nuvyko į LTSR švietimo Ministeriją, kur švietimo ministrui Spurgai pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė, jog Romo neprileidimo prie egzaminų tikroji priežastis yra jo religiniai įsitikinimai, dar prieš metus laiko jam buvo grasinama, kad už aktyvų dalyvavimą bažnytiniame gyvenime bus neprileistas prie egzaminų. O XI klasėje, po dalyvavimo kun. Sigito Tamkevičiaus teisme, jį vėl baugino išmetimu iš mokyklos bei neprileidimu prie egzaminų. Po pareiškimu, kuriame smulkiai buvo išdėstytos incidento su X kl. mokiniu Merkevičium aplinkybės ir tai, jog Romas ištisus metus buvo terorizuojamas dėl tikėjimo, pasirašė 14 įvykį mačiusių mokinių.

Milicijai ir saugumui ieškant, kas vasario 15 d. naktį ant mokyklos katilinės kamino iškėlė trispalvę vėliavą ir antitarybiniais  šūkiais  aprašinėjo  Kybartų vykdomojo komiteto, pašto ir kitų pastatų sienas pas Žemaičius vasario 17 ir 22 d. buvo padarytos kratos, melagingai prisidengiant, jog ieškoma pavogto mopedo ir jo dalių. Po kratos vykusiuose tardymuose saugumas ir milicija „ieškomą“ mopedą tarsi „užmiršo“. Tardymų metu R. Žemaitis ir jo broliai – Arvydas ir Edmundas (X kl.) – buvo verčiami prisipažinti, kad jie iškėlė vėliavą ir aprašinėjo pastatų sienas. Romui nuolat buvo grasinama kalėjimu.

Švietimo ministras Spurga pasidomėjo, ar tikrai Romas tikintis, – liepė išvardinti 10 Dievo įsakymų ir, nieko aiškaus nepasakęs, nusiuntė pas inspektorių Kairį, šis pareiškė, jog įvykis bus ištirtas.

Gegužės 31 d. Vilkaviškio rajono švietimo skyriaus inspektoriai – Žilinskas ir Pakrosnevičienė – apklausinėjo po pareiškimu pasirašiusius mokinius. Mokiniai dar kartą patvirtino, kad Romas nekaltas. Kadangi dauguma pasirašiusių buvo komjaunuoliai, mokyklos vadovybė pagrasė, kad tai, jog gina Romą, jiems nebus dovanota. Taip pat pareiškė, kad komjaunuoliai turi žinoti, po kuo pasirašyti, o po kuo ne. Pabrėžė, kad jie kišasi į politiką.

Gegužės 31 d. įvyko naujas pedagogų tarybos posėdis, kurio metu buvo patvirtintas sprendimas – Romą Žemaitį neprileisti prie egzaminų.

(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984, nr. 63)

DAR VIENA AUKA. 1984 m. lapkričio 1 d. po vakarinių šv. Mišių Kybartų parapijos tikintieji procesijos būdu aplankė netoli bažnyčios esančias kapines ir ten meldėsi už mirusius. Apeigoms pagal „Katalikų Bažnyčios apeigyną“ vadovavo Kybartų vikaras kun. Jonas-Kastytis Matulionis.

Tikinčiųjų procesiją į kapines stebėjo milicininkai ir saugumiečiai. Procesijos metu Kybartų apylinkės pirmininkas Gudžiūnas prišoko prie kun. J. Matulionio ir liepė jam išskirstyti žmones. Tikintieji, nekreipdami dėmesio, tvarkingai, giedodami Visų Šventųjų litaniją, nuėjo į kapines, kur pasimeldė už mirusius ir išsiskirstė.

Lapkričio 7-8 d. kybartiečiai pastebėjo, kad į miestelį yra atvykę daug nevietinių saugumiečių, kurie atidžiai stebi bažnyčią ir kleboniją. Penktadienį, lapkričio 9 d., įtampa sustiprėjo. Miestelyje nuolat budėjo lengvosios mašinos su KGB darbuotojais. Po vakarinių šv. Mišių, 20 val., apie 30 žmonių būrelis nulydėjo kun. J. Matulionį į ligoninę, kur sergančiam kunigas suteikė patepimą. Saugumiečiai iš toliau sekė kiekvieną kunigo žingsnį, tačiau prisiartinti arčiau prie tikinčiųjų ir kunigo nesiryžo. Antras ligonis, kurį tą vakarą turėjo aptarnauti kun. J. Matulionis, buvo už 12 km. nuo Kybartų, Nesterovo mieste (Kaliningrado sritis). Nesterovo miestelyje milicijos pareigūnai bandė kun. J. Matulionį sulaikyti net nesuteikus sergančiam ligonių sakramento, tačiau tikintieji, atlydėję kunigą pas ligonį, jį apgynė. Tada saugumiečiai į pagalbą pasikvietė Nesterovo miesto milicijos darbuotojus ir, parodę sankciją areštui, suėmė išeinantį iš ligonio buto kunigą J. Matulionį. Tokiu būdu Kybartų parapija tapo antro uolaus kunigo neteisingo arešto liudininke. Tuo pat metu milicininkai sulaikė ten buvusį Edmundą Žemaitį (11 kl. mokinį), tačiau nusivežę į Vilkaviškio miliciją ir išsiaiškinę, jog apsiriko ir paėmė ne Romą Žemaitį, bet jo brolį Edmundą, vaikiną paleido.

1984 m. lapkričio 12 d. kybartietis Romas Žemaitis turėjo atvykti į karinį komisariatą, kaip šaukiamas privalomai karinei tarnybai. Atvykusį tuoj pat areštavo.

Kun. J. Matulionis ir jaunuolis R. Žemaitis kaltinami religinės eisenos į kapines organizavimu. Laikomi Vilniuje, Lukiškių kalėjime.

R.  Žemaitis š. m. pavasarį už  aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei kun. Sigito Tamkevičiaus teisme Vilniuje buvo neprileistas laikyti baigiamuosius vidurinio mokslo egzaminus.

Po suėmimo Kybartų bažnyčioje vyko permaldavimo oktava, prašant Dievo stiprybės nekaltai suimtiems – kun. J. Matulioniui ir R. Žemaičiui – taip pat prisimenant visus, kurie kenčia dėl Dievo ir Tėvynės. Visą oktavą po šv. Mišių buvo keliais einami Kryžiaus keliai.

(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984, nr.65)

LTSR Prokurorui
Kybartų parapijos tikinčiųjų 
P a r e i š k i m a s

Š. m. lapkričio 9 ir 12 d. mums, žemiau pasirašiusiems tikintiesiems, teko būti skaudžių įvykių liudinin­kais.

Nesterovo mieste (Kaliningrado sritis), lankant ligonį, buvo suimtas Kybartų parapijos kunigas Jonas Matulionis.Tikintieji pastebėję, kad kunigas persekiojamas saugumiečių, jį lydėjo ir matė, kaip saugumo ir milicijos darbuotojai, jį suimant, elgėsi netaktiškai ir grubiai.

Lygiai taip pat neteisingai lapkričio 12 d. buvo areštuotas uolus mūsų parapijos tikintysis Romas Žemaitis.

Mums, tikintiesiems, labai skaudu, kad mūsų parapijoje suimamas antras pareigingas, geras ir mums parapijiečiams labai reikalingas kunigas bei uolus ir sąžiningas tikintysis R. Žemaitis, kuris sugebėjo ne tik melstis, bet ir drąsiai išstoti prieš melą ir neteisybę.

Mes, žemiau pasirašę Kybartų tikintieji, prašome LTSR prokurorą, atsižvelgti į mūsų pateiktus faktus, ištirti juos ir išaiškinti, kad kun. J. Matulionio ir R. Žemaičio suėmimas – grubi klaida, kurią nedelsiant prašome ištaisyti.

Pasirašė 666 tikintieji
(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985, nr. 65)

Kunigo Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio teismas

1985 m. sausio 17-18 d. Vilniuje, LTSR Aukščiausiame teisme, įvyko kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio teisminis procesas. Į „atvirą“ teismo parodiją buvo įleisti tik patys artimiausi teisiamųjų giminės. Pažįstami, draugai ir artimieji, nuolat stebimi saugumiečių ir gatvėje patruliuojančių milicininkų, meldėsi Aušros Vartuose. Kun. J. Matulionį teismas kaltino pagal BK 199 str. III d., t.y., religinių eitynių organizavimu, miesto rimties drumstimu, transporto eismo trukdymu. R. Žemaitis buvo kaltinamas pagal tą patį 199 str. III d. ir 201 str., t.y., pasipriešinimu valdžios pareigūnams (R. Žemaitis, tikintiesiems procesijos būdu einant į kapines, uždėjo ant peties ranką ir tokiu būdu neleido prie kunigo J. Matulionio prieiti miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Gudžiūnui – red. past.).

Prokurorė Skaudienė kaltino teisiamuosius prasižengimu religinių susivienijimų nuostatams, akcentavo, kad religinėms eisenoms būtinas specialus rajono ir vietos valdžios leidimas, kad procesija drumstė gyventojų rimtį, trukdė transporto eismą, o R. Žemaitis aktyviai prisidėjo prie eisenos organizavimo, kvietė į procesiją vaikus ir jaunimą.

Iš tūkstantinės minios, dalyvavusios Vėlinių procesijoje į kapines, į teismą buvo pakviesti tik keturi liudininkai: parapijos klebonas kun. Gintas Steponaitis, dėl neaiškių priežasčių neatvykęs į teismą, bažnytinio komiteto pirmininkas ir du teisiamo jaunuolio broliai – Arvydas ir Edmundas Žemaičiai. Visi kiti liudininkai – milicininkai, draugovinin­kai, vairuotojai, nežinia, kaip tą vakarą į bažnyčią patekusi netikinti moteris, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas ir kt. Kaltinamieji atsisakė advokatų, gynėsi patys. Liudininkai kalbėjo nesklandžiai, painiojosi savo parodymuose… Kun. J. Matulioniui paklausus vairuotojo, kiek laiko jis prastovėjo dėl eisenos, pastarasis atsakė, kad apie 5 min., kol praleido procesiją, ir jokios žalos jam dėl tokio prastovėjimo nebuvo padaryta.

Kun. J. Matulionis savo gynimosi kalboje pareiškė, jog Vėlinių dienoje jokio nusikaltimo nėra padaręs, tik kaip kunigas kartu su tikinčiaisiais atliko religines apeigas, nurodytas ,,Apeigyne“. Teisiamasis stebėjosi, kad 20 val. vakaro 20 minučių procesija į kapines, giedant Visų šventųjų litaniją, drumstė rimtį (tik neaišku kieno, nes vykdomasis komitetas negavo nė vieno skundo), o dažni girtų asmenų naktiniai triukšmavimai miestelio gatvėmis nesukelia net rimtesnio milicijos susidomėjimo. Į kaltinimą, kad rajono valdžia perspėjo kleboną kun. G. Steponaitį, jog eiti į kapines negalima ir kun. J. Matulionis tai žinojo, kaltinamasis paaiškino, kad tai netiesa, jokio išankstinio perspėjimo jis nežinojo ir klebonas G. Steponaitis jam nieko nėra sakęs. Kun. J. Matulionis ginamosios kalbos metu buvo dažnai pertraukiamas. Paskutiniame žodyje kun. J. Matulionis dalinai pakartojo gynimosi kalbos ištraukas, akcentuodamas artimo meilės, tolerancijos tarpusavio santykiuose stoką. Paminėjo grubų pareigūnų elgesį suėmimo metu – sumušimo žymės ant rankų galutinai neišnyko net iki teismo dienų. Kun. J. Matulionis kaltu neprisipažino, nesigailėjo, kalbėjo, kad visur, kur tik jis bus, stengsis gerai atlikti savo kaip kunigo pareigą žmonėms. Jaunuolis R. Žemaitis paskutiniame žodyje padėkojo tėvams už religinį auklėjimą, pažadėjo neužmiršti maldos ir visur ir visada stengtis būti geru, pavyzdingu kataliku, o patį suėmimą traktavo, remiantis Kristaus pasakytais žodžiais: „Jei mane persekiojo, persekios ir jus… Mokinys ne didesnis už savo mokytoją…“ Savo kalboje priminė teismui, kad jau mokyklos suole už savo įsitikinimus ne kartą buvo tekę nu­ken­tėti, o, atsisakius nešti vėliavą, klasės auklėtoja grasino jam net Kinijos siena.

Teismo nuosprendis: kun. J. Matulionis nuteistas trejiems metams laisvės atėmimu pagal BK 199 str. III d., bausmę atliekant bendro režimo lageryje. R. Žemaitis – pagal BK 199 str. III d. ir 201 str. 2 m. laisvės atėmimu, bendro režimo lageryje.

Protestai nesiliauja

LTSR Prokurorui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s

1985 m. sausio mėn. 18 d. LTSR Aukščiausias Teismas nuteisė trims metams laisvės atėmimu kun. Joną-Kastytį Matulionį, apkaltinęs jį šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu pagal LTSR BK 199 str.

1984 m. lapkričio 1 d. vakare iš Kybartų bažnyčios kun. Jonas-Kastytis Matulionis kartu su tikinčiaisiais nuėjo į netoliese esančias kapines pasimelsti už mirusius. Mirusiųjų pagerbimo dieną visoje Lietuvoje ir civilinė valdžia organizuoja eisenas į kapines. Tikintieji su nuteistuoju kunigu ėjo į kapines tvarkingai, netrukdydami nei transporto eismui, nei įmonių darbui. Todėl laikyti eiseną šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu nėra jokio pagrindo. Be to, ir LTSR Konstitucija 48 straipsniu garantuoja gatvės eitynių laisvę.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimu ir apeigose patarnavęs kaip tvarkdarys jaunuolis Romas Žemaitis. Jis apkaltintas pasipriešinimu valdžios atstovui pagal LTSR BK 201 str. O buvo taip: eisenos metu Kybartų miesto DŽDT Vyk. komiteto pirmininkas Gudžiūnas norėjo prieiti prie kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir su juo kalbėtis. R. Žemaitis ranka davė ženklą, leisdamas suprati, kad tuo laiku kalbėtis nepridera. Pirmininkas Gudžiūnas savo pastabas galėjo pareikšti prieš apeigas ar po jų. Tad nėra jokio pagrindo minėtą R. Žemaičio veiksmą laikyti pasipriešinimu valdžios atstovui.

Tuo tarpu pirmininkas Gudžiūnas net ir kapinėse trukdė religinių apeigų atlikimą, reikalaudamas, kad kun. Matulionis iš kapų išvarytų žmones (LTSR BK 145).

Todėl prašome panaikinti šį LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį abiems nuteistiesiems, turint dėmesyje dar ir tai, kad kun. Matulionis yra sunkus ligonis – II grupės invalidas.

Vilniaus arkivyskupijos kunigai:

Algimantas Keina, Vytautas Pūkas, Stasys Markevičius, Jonas Boruta, Jonas Vaitonis, Jordanas Šlėnys, Česlovas Taraškevičius, Josifas Aškelovičius, Domas Valančiauskas, Edmundas Paulionis, Aldas Čeponis, Ignas Jakutis, Antonas Filipčik, Mykolas Petravičius, Jonas Kukta, Antanas Simonaitis, Alfredas Kanišauskas, Antanas Valatka, Kazimieras Kindurys, Mykolas Žemaitis, Vaclovas Aliulis, Aleksandras Kaškevičius, Algis Kazlauskas, Petras Purlys, Stanislovas Kakarieka, Petras Tarvydas, Konstantinas Molis, Kazimieras Gailius, Marijonas Savickas, Stasys Puidokas, Juozas Vertas, Steponas Tunaitis, Leonas Savickas, Vytautas Jaskelevičius, Donatas Puidokas, Jonas Lauriūnas, Kazimieras Žemėnas, Vladas Černiauskas, Alfonsas Merkys, Donatas Valiukonis, Alfonsas Petronis, Albertas Ulickas, Jonas Kardelis, Antanas Andriuškevičius, Vladislovas Novickis, Juozas Urbonas, Alfonsas Tamulaitis, Stanislovas Valiukėnas, Kazys Meilius, Petras Daunoras, Justinas Saulius, Bronius Sakavičius, Kazimieras Pukėnas, V. Verikas.

Vilnius, 1985.III.29.
(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985, nr. 67)

Lietuvos tikintieji protesto pareiškimais nepaliauja kreipęsi į LTSR generalinį prokurorą, reikalaudami paleisti nekaltai areštuotus: kun. Joną-Kastytį Matulionį ir jaunuolį Romą Žemaitį bei išlaisvinti jau antrus metus kalinamus kunigus – Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.

Pateikiame keletą pareiškimų tekstų:

„Mus pasiekė skaudi žinia. Vėl suimtas kunigas, uoliai tarnavęs Dievui ir žmonėms, Kybartų parapijos vikaras kun. Jonas-Kastytis Matulionis ir Kybartų parapijos tikintis jaunuolis Romas Žemaitis. Labai prašome nelaužyti LTSR Konstitucijos, nepersekioti mūsų tikėjimo ir kuo greičiau paleisti nepadariusius jokio nusikaltimo kunigus: Kybartų parapijos vikarą kun. Joną-Kastytį Matulionį ir kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską ir uolų Kybartų parapijos tikintį jaunuolį Romą Žemaitį bei kitus už tiesą kenčiančius kalinius.“

(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985, nr. 67)

„Prašome paleisti nekaltai suimtus: Kybartų parapijos kunigą Joną-Kastytį Matulionį ir Kybartų parapijos tikintį jaunuolį Romą Žemaitį, taip pat jau antrus metus už uolų pareigų atlikimą kalinamus: Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską ir Kybartų parapijos kleboną kun. Sigitą Tamkevičių.

Kunigų ir uolių tikinčiųjų areštus mes traktuojame kaip tikėjimo persekiojimą ir pasityčiojimą iš mūsų švenčiausių įsitikinimų.“

„1984 m. lapkričio 9 d. buvo suimtas Kybartų parapijos vikaras kunigas Jonas-Kastytis Matulionis, o lapkričio 12 d. – patarnautojas Romas Žemaitis. Taip pat nuteisti po 10 metų kalėti Viduklės klebonas Alfonsas Svarinskas ir Kybartų parapijos klebonas Sigitas Tamkevičius.

Mūsų Tėvynei Lietuvai tai neapsakomai didelis skausmas ir nuostolis. Ypač šiais laikais, kada ir taip trūksta kunigų. Todėl mes, Lietuvos tikintieji, kreipiamės į Jus, Prokurore, reikalaudami paleisti neteisingai apkaltintus ir nubaustus kunigus bei visus kitus, kalinamus už tikėjimą. Taip pat reikalaujame liautis bauginti ir persekioti kitus uoliai ir drąsiai besidarbuojančius Lietuvos kunigus bei tikinčiuosius.“ Pasirašė sekančių parapijų tikintieji:

Aleksotas (Kaunas) – 415, Alytus II – 4013, Bagotoji – 148, Balbieriškis – 244, Birštonas – 248, Ilguva – 130, Būdvietis – 568, Druskininkai – 740, Gelgaudiškis – 433, Girdžiai – 228, Griškabūdis – 641, Igliauka – 138, Daukšiai – 165, Garliava – 606, Gerdašiai –152, Gižai – 135, Gudeliai – 101, Išlaužas –79, Kaimelis – 334, Kalvarija – 1587, Kazlų Rūda – 266, Kučiūnai – 240, Leipalingis – 404, Lukšiai – 830, Miroslavas – 1500, Panemunė – 1339, Pažėrai – 168, Plokščiai – 54, Raudondvaris – 810, Rumbonys – 542, Santaika – 302, Sintautai – 242 Šakiai – 2437, Šlavantai – 268, Tabariškės – 172, Valkininkai – 1112, Viduklė – 350, Višakio Rūda –132, Kalesninkai – 450, Kapčiamiestis – 347, Krikštonys – 339, Kudirkos Naumiestis – 674, Lekėčiai – 40, Marcinkonys –110, Paluobiai – 81, Panevėžys – 4315, Pilviškiai – 600, Prienai – 2107, Riečiai – 810, Sangrūda – 405, Seirijai – 513, Skardupiai – 105, Šeštokai – 352, Šunskai – 147, Utena –1825, Veisiejai – 987, Vilkaviškis – 675, Žemoji Panemunė – 81, Kalvarija – 1584, Kapsukas – 4257, Lazdijai – 1306, Liškiava – 337, Meteliai – 165, Pakuonis – 149, Patilčiai – 152, Plutiškės – 43, Punia – 98, Kriokialaukis – 495, Sasnava – 590, Simnas – 1524, Skriaudžiai – 111, Šilavotas  – 78, Šventežeris – 272, Ūdrija – 632, Veiveriai – 112, Zapyškis – 18, Rudamina – 565.

(„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985, nr. 67)

Kitame numeryje spausdinsime dar keletą R. Žemaičio  pareiškimų tekstų.

„Katalikas“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 7 (466)