Kalvarijų bažnyčioje rasta ankstesnė, nei iki šiol žinota vėlyvojo baroko tapyba
Restauruojant bei konservuojant Vilniaus Kalvarijų komplekso Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios, vadinamos Kalvarijų bažnyčia (Kalvarijų g. 327) interjero sienų tapybą, restauratoriai (UAB „Opus Optimum“) pranešė apie atradimą, su kuriuo balandžio mėnesį buvo supažindinta Restauravimo taryba. Surasta ankstesnė, nei iki šiol žinota vėlyvojo baroko tapyba. Tai leidžia spėti, kad ir pati bažnyčia buvo pastatyta anksčiau, nei buvo manoma iki šiol – Kultūros vertybių registre (unikalus kodas – 1038) šios bažnyčios pastatymo metai nurodomi 1755–1772. Kad būtų patvirtinti tikslesni bažnyčios pastatymo metai (remiantis surasta ankstesne nei XVIII amžiaus pabaigos tapyba), dar prireiks papildomų tyrimų. Vilniaus Kalvarijų bažnyčios sienų interjero tapybos (nuo grindų iki didžiojo karnizo) restauravimo programa parengta 2023 metais. Planuojama, kad restauravimo darbai užtruks dar kelerius metus.
Galima pasigrožėti pirminėmis vėlyvojo baroko spalvomis
Tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė, pristačiusi atliekamus darbus, papasakojo apie atrastus nežinomus autentiškus tapybos epizodus, kurie atsivėrė valant presbiterijos sienas. Tapyba ant sienų rasta po labai kietu XIX amžiaus tinko sluoksniu. Prieš užtrinant tinku, ši tapyba tuo metu jau buvo uždažyta, o dedant tinką, sienos dar paskustos, todėl tapybos sluoksnis pažeistas. Pasak I. Valkiūnienės, tiksliai nuspėti tapybos siužetą, pilnai jos neatidengus, neįmanoma. Pirminės tapybos kompozicijos yra didelio formato, jas sudaro figūriniai paveikslai, sudėtingi aprėminimai ir gana laisvai be atsikartojimų tapyti dekoro elementai. Kai kurios spalvos išblukusios, sunykusios, kai kurios – išlikusios gana ryškios. Visa tapyba, išskyrus lango dekorą, yra rasta pirmajame sluoksnyje ir buvo nutapyta prieš pastatant šoninį altorių bei prieš ištapant skliautus ir dekoruojant visas bažnyčios erdves.
Kaip teigia I. Valkiūnienė, šie atradimai parodo, kad presbiterijos erdvė pirmuose etapuose nebuvo visiškai balta, kaip manyta iki šiol. Sienas puošė tapyba su figūrinėmis scenomis, o vėlyvojo baroko tapybos sluoksnis nėra pirminis. Jis yra dar ankstesnio laikotarpio. Restauravimo tarybos nuomone, atrasta tapyba yra reikšminga, ją būtina išsaugoti, todėl reikia parengti šiuo metu įgyvendinamos konservavimo, restauravimo darbų programos papildymą, atidengti rastą tapybą, išsiaiškinti jos kompoziciją ir siužetą, nustatyti išlikusios tapybos apimtis ir spręsti, kaip rasta tapyba turi būti eksponuojama. Tarybos narių nuomone, dėl rastos tapybos siužeto išsiaiškinimo tikslinga atlikti papildomus bažnyčios istorinius ir meninius tyrimus.
Neseniai Kalvarijų bažnyčios restauravimo darbais bei naujuoju atradimu susipažino ir Kultūros paveldo departamento (KPD) specialistai. Dalyje bažnyčios sienų jau restauruota bei konservuota XVIII amžiaus sienų tapyba, jau galima pasigrožėti pirminėmis vėlyvojo baroko spalvomis bei restauruotomis dekoro detalėmis. Atkuriant interjero dažymo spalvas siekiama visur atkurti pirmines XVIII amžiaus vidurio spalvines kompozicijas, tokiu būdu atkurta spalvinė visuma su skliautų ir sienų tapyba bei baroko architektūros detalėmis įgaus stiliaus vientisumą, sugrąžins bažnyčiai autentišką ir išbaigtą vaizdą.
XVIII amžiaus sienų tapyba
Vėlyvojo baroko stiliaus sienų tapyba bažnyčia išpuošta 1772–1773 metais. Sukurtiems kūriniams būdingi iliuzinės perspektyvos efektai, suteikiantys savitas architektūrines iliuzijas, sudėtingais rakursais pavaizduotos figūros, erdvėje sklendžiantys personažai, rokailių ir kitų dekoratyvių motyvų gausa.
Įspūdingiausios Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje išlikusios ir restauruotos pagrindinės navos skliautą puošiančios freskos atspindi tris temas. Pirmoji vaizduoja šv. Kryžiaus istoriją ir jungia tris figūrines kompozicijas, išdėstytas pagal išilginę ašį nuo presbiterijos iki prienavio. Antroji tema – Švč. Jėzaus Širdies garbinimas, ši scena nutapyta bažnyčios apsidės skliaute. Paveikslai, esantys liunečių skliautuose, vaizduoja įvairius Kristaus gyvenimo momentus ir praplečia prasmines minėtų temų ribas.
Švč. Širdies garbinimas – freska, nutapyta Presbiterijos skliaute virš didžiojo altoriaus. Pagrindinis šio paveikslo elementas – sužeista liepsnojanti Jėzaus širdis, apjuosta erškėčių vainiku, simbolizuoja kenčiantį ir gailestingą Dievo Sūnų, o angelų prilaikomas veraikonas primena jo nueitą kančios kelią.
Švč. Jėzaus Širdies kultas, kaip ypatinga Kristaus garbinimo forma, susiformavo XVIII amžiuje vokiečių mistikų aplinkoje, kilo iš jų apmąstymų apie Jėzaus Širdį kaip dieviškos meilės simbolį. Šio kulto raidai turėjo reikšmės ir šv. Bernardo raštai, kuris savo pamoksluose dažnai užsimindavo apie cor Iesu dulcissimum, ir šv. Pranciškaus Saleziečio apmąstymai. Išaušus Naujajam amžiui šį kultą ypač skatino jėzuitai.
Konstantino Didžiojo pergalė – freska, nutapyta pirmajame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Šios scenos siužetas – 312 metais įvykęs mūšis tarp imperatoriaus Konstantino didžiojo ir Maksencijaus. Laimėjęs mūšį Konstantinas Didysis tapo vieninteliu vakarinės imperijos dalies valdovu. Po metų, 313-aisiais, jo paskelbtas Milano ediktas suteikė krikščionims visišką religijos ir kulto laisvę.
Šv. Kryžiaus atradimas – freska nutapyta antrame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Scenoje vaizduojama šv. Elena, garbinanti stebuklingą šv. Kryžių, kurio galia prikėlė mirusįjį.
Šv. Kryžiaus išaukštinimas – paskutinė centrinės navos skliautų scena. Figūrinės kompozicijos ašį sudaro asmenys, padėję iš naujo atrasti kryžių krikščionių pasauliui: šv. Elena, Jeruzalės vyskupas Makarijus, ant šventovės laiptų klūpo Konstantinas. Tiesa, klūpančio ant laiptų didiko tapatinimas su Konstantinu kelia abejonių, čia jis neišsiskiria jokiais jam būdingais atributais. Nėra nustatytos ir kitų paveikslo antrajame plane nutapytų figūrų asmenybės.
Liunetėse nutapyti Kristaus gyvenimo epizodai. Šios kompozicijos atlieka didžiųjų scenų „komentarų“ funkciją ir papildo šv. Kryžiaus istorijos epizodų prasmes. Yra pavaizduotos scenos: Kalno pamokslas, Jericho neregiai, Lozoriaus prikėlimas, Kristus ir nusidėjėlė, Prekiautojų išvarymas iš šventyklos, Vakarienė fariziejaus Simono namuose, Šventosios moterys prie kapo. Taip pat pavaizduota viena Sekimo Kristumi alegorija, kuri nesiremia biblinių įvykių pasakojimu.
Iš istorijos
Verkių valdos nuo Lietuvos krikšto ir Vilniaus vyskupystės įkūrimo pradžios priklausė Vilniaus vyskupams, įrengusiems šioje vietoje dvarą – vasaros rezidenciją. Vyskupas Jurgis Bialozoras (1622–1665) Verkių valdose sumanė įsteigti Kristaus kančios kelio stotis, kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos kare (1654–1667). 1662 metais Verkių valdose tam buvo skirta apie 140 ha žemės, Vilniaus kapitula Kalvarijų statyboms paskyrė vienkartinę dotaciją.
Verkių apylinkių kalneliai buvo pervadinti Golgotos, Siono ir Alyvų kalno vardais, o Baltupio upeliui suteiktas Kedrono vardas. Pirmoji medinė bažnyčia bei dalis koplyčių pastatytos iki 1669 metų. Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 metais buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas dominikonų ordino žinion. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos.
1675 metais Vilniaus vyskupiją administravęs Mikalojus Steponas Pacas neaiškiomis aplinkybėmis perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrando kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 metų) ir vienuolynas, 1683 metais gauta aukų mūrinės „Kristaus kapo“ koplyčiai ir mūriniam „Švč. Mergelės Marijos“ nameliui statyti.
1700 metais vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1644–1722) įkūrė Verkių parapiją. XVII–XVIII amžių sandūroje iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis, vadinamas Trinapoliu, – Trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusi kaip Verkių dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija.
1755 metais popiežiaus nuncijaus Mikalojaus Serros nutarimu Kalvarijos buvo grąžintos dominikonams observantams. Vadovaujami tėvo Faustino Bočkovskio, dominikonai ėmėsi perstatyti bažnyčią ir plėsti vienuolyną. Didžiausi šventovės fundatoriai buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis ir jo žmona Kristina. 1772 metais vyskupas Tomas Zenkavičius konsekravo Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 koplyčių. Atstatytos šventovės skliautai buvo ištapyti freskomis. Tapybiškai dekoruoti buvo baigta iki 1783 metų. Kaip pažymėta, to paties laiko inventoriuje, bažnyčios skliautai buvo papuošti „rinktine tapyba išskiriant įvairias istorijas“.
Nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio ansamblio architektūra nedaug keitėsi. Didesnių nuostolių padarė prancūzų armija, 1812 metais užėmusi Šv. Kryžiaus Atradimo ir Švč. Trejybės bažnyčias su vienuolynais ir įrengusi juose kareivines, karo ligoninę ir arklides. Po prancūzų armijos invazijos bažnyčia buvo bene labiausiai nuniokota Vilniaus krašte. Kilęs gaisras apnaikino ansamblį, sudegė didelė mokslinė dominikonų vienuolyno biblioteka su archyvu. Po napoleonmečio 1814–1816 metais Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo restauruoti. Restauruotos visos koplyčios, o vienuolyno pastatas 1817 metais buvo pilnai atstatytas. 1842 metais caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių. 1832 metais Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti. 1823–1840 metais vyko Trinapolio turto dalinimas įvairioms bažnyčioms, vertingesni daiktai atiteko Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai. 1846 metais Trinapolis perduotas stačiatikių metropolitui Josifui Semaškai. Vienuolyne buvo įrengta archierėjaus vasaros rezidencija, o bažnyčia 1849 metais rekonstruota į Šv. Juozapo Sužieduotinio cerkvę. 1850 metais Trinapolyje įrengtos stačiatikių kapinės, o ten buvusi mūrinė katalikiška koplyčia paversta į kapinių cerkvę.
1850 metais uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas, vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, bažnyčia perduota pasauliečiams kunigams, vienuolynas tapo klebonija. Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko. XIX amžiaus II pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Vilniaus Kalvarijų reikšmė ir populiarumas ypač išaugo. Stambus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonijos remontas vyko 1887 metais, buvo statomi nauji ūkiniai pastatai. 1893 metais kun. Juozo Klikovičiaus iniciatyva pastatytas mūrinis tiltas per Kedrono upelį, atnaujinta Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir koplyčios.
1906 metais restauruotas bažnyčios interjeras. Tapybą restauravo Juozapas Balzukevičius (1867–1915). Anksčiau jis nutapė naujus koplyčių sienų paveikslus. Didelis dominikonų vienuolyno remontas vyko 1925–1929 metais, kurio metu perstatytas stogas, buvusiame refektoriume įrengta koplyčia.
Sovietmečiu Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia nebuvo uždaryta, todėl bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 metų, kai beveik visos Kalvarijų koplyčios buvo išsprogdintos, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, o 1963 metais galutinai nugriautos. 1990–2002 metais koplyčios atstatytos. Dominikonų vienuolyne nuo 1973 metų veikė sąjunginio Helmintologijos instituto Vilniaus filialas. Šiuo metu vienuolyno pastatas grąžintas bažnyčiai.
Su Vilniaus Kalvarijų dominikonų vienuolynu yra susiję keli Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelnę asmenys. Visų pirma tai prepozitas Dominikas Daunoravičius, dominikonų filosofijos profesorius, išleidęs teologinio turinio raštų, kompromisinės krypties atstovas; prepozitas Faustas Ciecerskis (1760–1836) – vienas iš 1794 metų sukilimo rengėjų ir dalyvis, 1797 metais bandęs organizuoti naują sukilimą, nuteistas Petrapilyje; Aloyzas Koženevskis – pamokslininkas ir fizikos mokytojas, žinomos Gardino dominikonų bibliotekos ir fizikos kabinetų vedėjas; Jokūbas Falkovskis (1778–1836), Vilniaus universiteto absolventas, Adomo Mickevičiaus mokytojas, žymus pamokslininkas, išleidęs ne vieną knygą.
Kultūros paveldo departamento informacija
„XXI amžius“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 17–18 (2630–2631)