Kaniūkų kaimo tragedijos nepamirštame
Neringa Paškevičienė
Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ valdybos narė
Vasario 2 dieną paminėta skaudi tragedija, įvykusi prieš 81-erius metus, kai 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo gyventojus išžudė raudonieji partizanai. Renginį inicijavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGTRC).
Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Ignoto bažnyčioje, kurias aukojo Lietuvos kariuomenės ordinariato generalvikaras, vyriausiasis kariuomenės kapelionas kun. plk. ltn. rel. m. mgr. Remigijus Monstvilas. Po šv. Mišių buvo vykstama į Kaniūkų kaimą Šalčininkų rajone pagerbti mirusiųjų atminimą prie pastatyto kryžiaus, šalia kapinaičių. Į minėjimą atvyko Seimo narys Valdas Rakutis, LGGTRC generalinis direktorius Arūnas Bubnys, Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus (1003) kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ nariai, vietos gyventojai.
Minėjimą pradėjo Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro altininkas Andrius Pleškūnas. Skambanti muzika kvietė rimčiai ir susikaupimui, kad ateities kartos neprarastų ryšio su savo praeitimi ir skaudžius įvykius išmoktų tarsi pamoką.
Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis priminė tragiškus tų metų bei tos nakties įvykius, nukankintus niekuo nekaltus žmones, vaikus, iš kurių jauniausiam tebuvo du metai. Sausio mėnesį minimos dvi viena šalia kitos buvusios tragedijos – sausio 27 dieną – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri Lietuvoje labai plačiai minima. Tuo tarpu Kaniūkų kaimo žudynių paminėjimas tarsi pamirštas, nors lietuviams jis turėtų būti svarbesnis, renkantis, kurią datą svarbiau minėti.
Minėjime perskaitytos žuvusiųjų pavardės – dauguma nukankintų – Lietuvos gyventojai. Pagerbtas jų atminimas tylos minute, prie kankinių paminklo padėta gėlių, uždegtos žvakės. Sugiedotas Lietuvos valstybinis himnas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys pasakojo, kad 1943 m. rudenį, neapsikentę plėšikavimų bei puldinėjimų, Kaniūkų kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys, kurie nepakluso reikalavimams nusiginkluoti. Tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. naktį sovietų partizanų rinktinei, sudarytai daugiausia iš pabėgusių Kauno ir Vilniaus getų kalinių žydų bei tarybinių karo belaisvių, Genriko Zimano nurodymu buvo duotas įsakymas užpulti ir sunaikinti Kaniūkų kaimą.
Seimo narys Valdas Rakutis džiaugėsi gausiai susirinkusiais, dėkojo atvykusiems Kaniūkų kaimo atstovams. Patikslino, kad mes minime kaimo kovą už savo teises, kadangi tuo metu, kai pasaulio žemėlapis buvo sujauktas, šitame krašte nebuvo galima laiku sulaukti reikiamos pagalbos, o kaimas atsidūrė nuolatinių kovų sūkuryje.
Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski dėkojo gausiam būriui, atvykusiam paminėti šios svarbios datos. Sakė, kad tai yra bendra mūsų istorija, todėl šis įvykis turi didelę reikšmę tiek dabarties suvokimui, tiek mūsų praeities priėmimui. Žuvę žmonės – nekalti vietos gyventojai tapo nukentėjusiais nuo sovietų teroro. Raudonasis teroras nepaisė jokių standartų. Jam svarbiausia buvo užgrobti valdžią, išlaikyti smurto ir baimės kultūrą. Tie žmonės, kurie nukentėjo, atliko savo pareigą ir liko prie savo įsitikinimų. Jie nebuvo ginkluoti, nebuvo visuomenės veikėjai, tačiau jie gyveno taip, kaip juos protėviai išmokė – sąžiningai ir nepasiduodant jokiam spaudimui. Sovietų pajėgos neskyrė, kas buvo vaikas, kas buvo suaugęs asmuo, tai rodo didelį brutalumą. Dabar mūsų užduotis yra žinoti, kas įvyko prieš daugiau kaip 80 metų. Žinoti ir prisiminti, kad bet kokiame konflikte žmogus turi išlaikyti žmogiškumą ir juo dalintis su kitais. Mūsų veiksmai, kurie išsaugo atmintį, kartu kuria ir ateitį. Visi susitikimai, kurie apjungia žmones dėl to, kad žmogiškumo, padorumo, nuosaikumo ir empatijos suvokimas visuomenėje didėtų, jie yra reikalingi, jie yra svarbūs kiekvienai tautai. Žmonės, kurie Kaniūkų kaime prarado gyvenimus, iš tikrųjų savo likimu užrašė didelę pamoką ateities kartoms. Iš to galima pasisemti žinių, dvasinio įkvėpimo bei stiprybės. Ateities kartoms Kaniūkų kaimo žmonės visada išliks kaip pavyzdys, kaip reikia gintis. Jų budelių likimas neaiškus.
Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus (1003) kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas priminė susirinkusiems apie tikruosius partizanus ir jų pašaukimą – ginti ir kovoti už savo Tėvynę. Tų budelių, kurie žudė, kankino, degino kaimą negalima pavadinti partizanais, tai buvo banditai, karo nusikaltėliai, kurie be gailesčio šaudė vaikus, kankino moteris. Normalaus partizaninio judėjimo esmė – palaikyti draugiškus santykius su vietiniais gyventojais. Panašūs karo nusikaltimai dabar vykdomi Ukrainoje – Bučoje, Irpynėje. Kiek metų prabėgtų, agresorius nesikeičia. Tokiems dalykams neturėtų būti senaties. Turėtume išsiaiškinti tų budelių pavardes. Ne vieninteliai Kaniūkai buvo išžudyti, buvo ir kitų kaimų – Bakaloriškės, Musteikos. Specialistai, istorikai turėtų daugiau dėmesio skirti tirti šias tragedijas.
Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas Leonas Kerosierius kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus, primindamas kad čia, Kaniūkuose, gyveno tikri savo žemės šeimininkai. Skaudu, kad valstybės vadovai neatvyko į minėjimą. Kvietė visus kitais metais atvažiuoti, pamatyti kapus, kuriuose atgulė nekalti Lietuvos žmonės. Prašė Dievo palaimos mūsų šaliai ir kad daugiau tokie baisumai nepasikartotų.
Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 metais rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių, lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų. Tai tolimas Lietuvos kampelis, kurio nevalia pamiršti.
Vilnius – Šalčininkų rajonas
Artūro Paškevičiaus nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 3 (228)