Kaniūkų tiesa: žuvo nekalti žmonės

Kasmet Kaniūkų kaimo tragediją pamini Šalčininkų rajono savivaldybė. Šių metų Kaniūkų kaimo tragedijos minėjimas prasidėjo nuo apsilankymo šimtametės senolės Stanislavos Voronis namuose. 105 metus skaičiuojanti garbaus amžiaus moteris lemtingą naktį bėgo su maža dukrele ant rankų. Laimė, kad sutiktas partizanas jos nenuskriaudė, o patarė bėgti upės kryptimi. Moteris prisimena, kad ne visi žuvusieji palaidoti vietos kapinėse. Buvo išžudytos ištisos šeimos, nebuvo kam jų palaidoti, todėl tolimesni giminaičiai laidojo juos Beniakainių (Baltarusija), Šalčininkų arba Butrimonių kapinėse. Atvykusius svečius ji priėmė kaip visada su šypsena. Jos teigimu, žuvusiųjų pagerbimas yra labai svarbus ir visiems, kurie lankosi prie paminklo ir padeda puoselėti lemtingos 1944 metų sausio pabaigos nakties įvykius, belieka padėkoti.

Į minėjimą prie Kaniūkų kapinaičių kryžiaus atvyko Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas-konsulas Zbigniew Ciosek, Seimo narė Rita Tamašunienė, Seimo nario Jaroslavo Narkevičiaus patarėjas Edgar Alkovskij, Šalčininkų rajono vicemerai Josif Rybak ir Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, Butri­monių parapijos klebonas kun. Juzef Aškelovič, Gerviškių seniūnijos seniūnas Pavel Kazarin, Butrimonių A. Krepštul gimnazijos bendruomenė, vietos gyventojai.

1944 metų sausio pabaigoje nutikusių įvykių istoriją susirinkusiems priminė Butrimonių A. Krepštul gimnazijos mokiniai. Kaniūkų žudynės – tai vienas iš sunkių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, kurio aukomis tapo civiliai. Nepaisant to, kad tai įvyko vokiečių okupacijos metu (1944 m. naktį iš sausio 28 d. į sausio 29-ąją), nusikaltimą įvykdė ne vokiečiai. 120–150 sovietų partizanų grupė apsupo kaimą ir apie 5 val. ryto pradėjo puolimą, kuris truko apie dvi valandas. Iš pradžių fakelais padegti namų stogai, o vėliau šaudomi panikos apimti bėgantys gyventojai. 

Tuomet žuvo mažiausiai 38 asmenys, keliasdešimt buvo sužeista. Ilgus metus apie žudynių aukas negalima buvo kalbėti. Faktas, jog nusikaltimą įvykdė ir žydų tautybės sovietų partizanai, sovietmečiu ir vėliau dėl kitų priežasčių lėmė tylą. Galima sakyti, kad tik paminklo įrengimas Kaniūkuose prižadino būtinybę atgaivinti atminimą. Deja, Kaniūkų žudynes įvykdę nusikaltėliai niekada nebuvo nubausti. Tautinės atminties institutas šią bylą pradėjo tirti 2001 metų kovo 8 d. Apklausti liudininkai, gyvenantys, šalyje, užbaigtos dokumentų paieškos lenkų ir užsienio archyvuose. Nepaisant to 2020 m. gegužės 21 d. tyrimas baigtas dėl žudynėms vadovaujančių nusikaltėlių mirties ir nesugebėjimo surasti likusių nusikaltėlių.

Kreipdamasis į susirinkusius Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič svarstė atminimo puoselėjimo ir sąžiningumo svarbą puoselėjant šios skaudžios tragedijos atminimą. „Turime siekti tiesos išaiškinimo. Kai 2004 m. statėme šį paminklą negalvojome, kas bus 2025 metais, kaip bus traktuojama Kaniūkų istorija. Dabar stovime atminimo puoselėjimo sargyboje, o tiesa yra mūsų tautiečių ir čia žuvusių žmonių kraujyje. Šiandien galime paklausti, kuo nusikalto Danusia Molis ir jos mama, Bandalevičių, Jankovskių šeimos ir kiti. Vyko karas, tačiau tai buvo taikūs žmonės. Budeliai žudė visus ir jie turi būti nuteisti, – svarstė meras. – Šiandien apsilankiau žudynes išgyvenusios Stanislavos Voronis namuose. Vienintelis dalykas, kurį jį prašė perduoti čia ateinantiems žmonėms – padėkoti“, – teigė jis.

Seimo narė Rita Tamašunienė dėkojo Šalčininkų rajono bendruomenei ir Lietuvos Len­kų sąjungos Šalčininkų skyriui už tragiškos krauju paženklintos istorijos puoselėjimą. Jos teigimu, dabar sunku įsivaizduoti, kad vieną naktį žmonių gyvenimas pasikeitė amžiams Vieni žuvo, kiti – turėjo išgyventi artimųjų mirtį.

Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas-konsulas Zbigniew Ciosek pabrėžė, jog reikia atminti, ką pasiekė ir ką padarė sovietų partizanai, tarnaujantys sovietų valdžiai. „Šiandien daug kalbėta apie tiesą. Reikia pripažinti, kad sovietų valdžia nekentė lenkų. Lenkai žuvo daugelyje vietų: prieš karą buvo tremiami ir kan­kinami, žudomi Katynėje, žuvo čia arba už kelių dešimčių kilometrų Nalibokuose (Baltarusija). Visa tai buvo daroma siekiant įbauginti taikius gyventojus ir įvesti savo komunistinę tvarką“, – kalbėjo Z. Ciosek, pasidžiaugęs, jog minėjime dalyvauja jaunimas.

Pakvietęs prisijungti prie bendros maldos už žuvusiųjų sielas kun. J. Aškelovič palygino žuvusius gyventojus su kankiniais ir svarstė, jog jie pralaimėję žemiškame pasaulyje nugalėjo danguje, o jų budeliai, iššovę, į taikius gyventojus, šovė į save.

Po svečių pasisakymų prie paminklo padėta gėlių, uždegtos žvakutės, sukalbėta malda kaip priminimas apie puoselėjamą žuvusiųjų ir kaimo tragedijos atminimą.

„Štai šita mergina buvo labai graži ir ji bandė bėgti ir slėptis bulvėms skirtame rūsyje, tačiau buvo pastebėta, todėl jos laukė mirtis“, – rodydama kapą pasakojo į minėjimą atėjusi moteris, dalindamasi savo giminaičių prisiminimais apie lemtingą naktį.

Minėjime perskaityti žuvusiųjų vardai.

Šalčininkų rajono savivaldybės informacija

„Abipus Nemuno“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 3 (228)