Kardinoliška išmintis
Apie Čekijos kardinolo Dominyko Jaroslavo Dukos OP gyvenimą, tarnystę ir mokymą
Mindaugas BUIKA
Laiškas ateities lietuviams
Lapkričio 4 dieną į Viešpaties namus iškeliavęs Čekijos kardinolas Dominykas Jaroslavas Duka OP (Dominik Jaroslav Duka, 1943-2025) buvo vienas iš paskutiniųjų gyvenančių Kardinolų kolegijos narių, kartu su Lietuvos kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ ir Albanijos kardinolu Ernestu Simoniu OFM, tiesiogiai patyrusių Rytų ir Vidurio Europos komunistų režimo persekiojimus bei kalinimo nelaisvę.
Ta proga išsamiau supažindindami su išmintingo ir įtakingo mirusio ganytojo gyvenimo bei pasiaukojančios tarnystės ir mokymo kai kuriais bruožais, aptarsime Lietuvos ambasados prašymu tuometinio Prahos arkivyskupo kardinolo D. Dukos 2021 metais parašytą „Laišką ateities lietuviams“. Jis parašytas vasario 16 dieną, simboliškai kreipiantis į tuos mažuosius piliečius, „kurie turėjo garbę gimti tų metų dieną, kada minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos Tarybos 1918-aisiais paskelbtas Vilniuje“. Trumpai priminęs seną Lietuvos valstybingumo istoriją, ganytojas nurodo tragišką XX amžiaus antrąją pusę, kai Sovietų Sąjungai okupavus šalį, pražūtinga Stalino diktatūra atnešė didžiules netektis ir kančias. Pripažįstamas džiugus ir viltingas faktas, kad žlungant sovietinei imperijai, lietuviai gebėjo atgauti laisvę ir šalies saugumą bei vystymąsi sutvirtinti priklausomybe NATO karinei santarvei bei stojimu į Europos Sąjungą. Vis dėlto iššūkių pakanka ir šiais laikais, todėl visada aktualu su tikėjimu apmąstyti istorinę patirtį, ką kardinolas D. Duka siūlo savo laiške ką tik gimusiems lietuviukams, nurodydamas į jų vėlesnę brandą bei europietiškas studijas.
Prisistatydamas, kaip ganytojas iš Čekijos Respublikos, „šalies, kuri yra pačioje Europos širdyje“, Prahos arkivyskupas paminėjo abiejų tautų istorinius bažnytinius ryšius. Iš tikrųjų, kaip žinia, Šv. Adalbertas, kuris irgi yra buvęs Prahos vyskupu, X amžiaus pabaigoje tapo pirmuoju misionieriumi prūsų žemėse. Kardinolas D. Duka laiške nurodė žymųjį Olomouco arkivyskupą Bruną fon Šauenburgą (Bruno von Schauenburg, 1205-1281), kuris buvo paskirtas įsteigtų pirmųjų Prūsijos vyskupijų, apėmusių ir Lietuvos teritoriją, ganytoju. Rašydamas apie savo asmeninę pažintį su Lietuva, jis paminėjo, kad turėjo galimybę dalyvauti liturginėse iškilmėse 2017 metais Vilniuje palaimintuoju skelbiant arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį (1873-1962), kuris „beveik 16 metų praleido sovietų kalėjimuose ir darbo lageriuose“. Tai pat prisiminta, kaip jau išsivadavus iš komunizmo tuometinis Čekijos Dominikonų vienuolijos provincijolas tėvas D. Duka stengėsi dosniai priimti ir apgyvendinti savo vienuolyne tuos lietuvius studentus, kurie buvo atvykę studijuoti Prahos teologijos fakultete. Jis pabrėžė, jog XX amžiuje Čekijos ir Lietuvos likimas turėjo daug bendro: Antrasis pasaulinis karas ir nacių okupacija, vėlesnis komunistinis totalitarizmas, pagaliau kelias į išsivadavimą paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Kardinolo įsitikinimu, negalima užmiršti tokių ryškių to laikotarpio asmenybių, kaip pirmojo slavų kilmės popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) ir Didžiosios Britanijos premjerės Margaretos Tečer (Margaret Thatcher), kurie moraliniu autoritetu ir politiniais veiksmais daug prisidėjo, kad „mums būtų atvertas kelias į laisvę“.
„Rašau šias eilutes iš perspektyvos žmogaus, kuris po beveik aštuoniasdešimt gyvenimo metų, artėja prie to „tikslo“, kurio, kaip ir kiekvieno žmogaus, laukia mano žemiškųjų dienų pabaiga, – teigė ganytojas. – Ir šią akimirką su tikėjimu žvelgiu į mūsų Viešpatį su prisikėlimo į amžinąjį gyvenimą viltimi“. Tokioje situacijoje kardinolas D. Duka jauniesiems lietuviams nori duoti vieną svarbų patarimą, paremtą savuoju patyrimu, kovojant prieš totalitarinius režimus su jų klastingomis ideologijomis, norėjusiomis pavergti žmoniją jėga. „Žvelgdamas atgal, galiu su apaštalu Šv. Pauliumi pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7), – tvirtino Prahos arkivyskupas. – Visais atžvilgiais priimkite gautą laisvę, kaip brangiausią dovaną ir darykite viską, kad vieną savo istorijos pabaigos dieną galėtumėte įrašyti panašias eilutes“. Baigdamas savo laišką, jis vėlgi pažymi, kad ir šiandien gyvenimas nėra lengvas, taip pat ir pasaulėžiūriniu atžvilgiu: „aš pats su nerimu stebiu skverbimąsi naujų priešiškų ideologijų, apie kurias iki šiol nieko nežinojau“. Tačiau kardinolas D. Duka reiškė įsitikinimą, kad Nepriklausomybės dieną gimusieji lietuviai ir jų bendraamžiai ras pakankamai jėgų pasipriešinti toms bandančioms pavergti ideologijoms („ideologinei kolonizacijai“), sakydami: „Ne, neleisime, kad iš mūsų būtų vėl atimta laisvė“. Jis meldė Viešpaties palaiminti ateities lietuvių sėkmingą gyvenimo kelionę.
Tarnystė pogrindyje ir atsinaujinimas
Dominykas Jaroslavas Duka gimė 1943 m. balandžio 26 d. Hradec Kralovės mieste tuometinėje Čekoslovakijoje, kuri po Miuncheno suokalbio buvo nacistinės Vokietijos likviduota. D. Dukos tėvas, karininkas, buvo per Italiją ir Šveicariją pasitraukęs į Didžiąją Britaniją ir tos šalies karinėse oro pajėgose Antrojo pasaulinio karo vadinamajame Vakarų fronte kovojo prieš nacius. Po karo sugrįžo į tėvynę, kurioje su sovietų pagalba jau buvo įsiviešpatavę komunistai ir kartu su kitais Vakarų fronte kovojusiais čekų karininkais, pasodintas į kalėjimą. Tokia padėtis labai paveikė jaunojo Dominyko Jaroslavo nusistatymą prieš komunistų režimą ir visa katalikiška šeima buvo aiškioje opozicijoje valdančiųjų atžvilgiu, patirdama diskriminaciją. D. Duka, 1960 metais baigęs vidurinę mokyklą ir negalėdamas studijuoti pagal juntamą pašaukimą, tris metus dirbo užraktų gamykloje, vėliau tarnavo kariuomenėje. Pagaliau po ilgo vilkinimo 1965 metais buvo priimtas į Litomericės Šventųjų Kirilo ir Metodijaus teologijos fakultetą, galėdamas ruoštis kunigystei. Studijuodamas 1968-ųjų pradžioje įstojo Dominikonų (pamokslininkų) vienuoliją, duodamas laikinuosius įžadus ir pasirinkdamas vienuolišką Dominyko vardą. Valdant komunistų režimui, Čekoslovakijoje, kaip ir Lietuvoje, vienuolijos buvo uždraustos, todėl noviciatas vyko slaptai, pogrindyje. 1970 m. birželio 22 d. D. Duka priėmė kunigystės šventimus, o po dviejų metų davė amžinuosius vienuolinius įžadus. Penkis metus ėjo pastoracinę tarnystę Prahos vyskupijos parapijose, tačiau dėl drąsios ir su draudimais nesitaikstančios kunigiškos veiklos, liturginių ir vienuoliško abito dėvėjimo viešumoje, tikinčiųjų telkimo religinei ir socialinei tarnystei, valstybinis leidimas sielovadai buvo atšauktas. Iki pat „aksominės revoliucijos“, tai yra taikaus komunistų režimo žlugimo Čekoslovakijoje 1989 metais negalėdamas viešai eiti dvasinių pareigų, tėvas D. Duka aktyvią pastoracinę tarnystę su kaupu vykdė pogrindyje, tuo pat metu dirbdamas dizaineriu (braižytoju) „Škodos“ automobilių gamykloje.
Išrinktas Dominikonų viceprovincijolu, ugdė vienuolijos naujokus, slapta dėstė seminaristams, organizuodavo jaunų krikščionių susitikimus visoje Čekoslovakijoje. Tuo pat metu neakivaizdžiai tęsė teologijos studijas, 1979 metais įgydamas teologijos licencijatą Lenkijos sostinės Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo teologijos fakultete. Už aktyvią religinę veiklą ypač pogrindinė krikščioniškos spaudos ir literatūros leidybą (savilaidą), 1981-1982 metais buvo kalinamas Pilzeno Borio kalėjime. Kartu kalėjo kiti žymūs Čekoslovakijos antikomunistinio sąjūdžio veikėjai, įskaitant dramaturgą Vaclavą Havelą, pirmąjį iš totalitarizmo išsivadavusios Čekoslovakijos (vėliau Čekijos) prezidentą. Dvasiškai stiprindamas politinius kalinius, kunigas D. Duka jiems aukodavo šv. Mišias ir kad kalėjimo prižiūrėtojai tai nesuprastų, pamaldos vykdavo po šachmatų turnyro priedanga. Išsivadavus iš ateistinio komunizmo, tėvas Dominykas pirmiausia rūpinosi buvusių nelegalioje padėtyje Dominikonų ir kitų vienuolijų atsinaujinimu bei plėtra. Buvo išrinktas Čekijos Dominikonų provincijolu, o vėliau kelias kadencijas rinktas visų šalies vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininku. Įvertinus nuopelnus tėvas D. Duka nuo 1992 iki 1996 metų ėjo visos Europos vienuolijų nacionalinių konferencijų sąjungos vicepirmininko pareigas. Tuo pat metu dėstė įvadą į Šventąjį Raštą ir biblijinę antropologiją Olomouco universiteto Teologijos fakultete. Naujos perspektyvos bei atsakomybė iškilo popiežiui Jonui Pauliui II 1998 m. birželio 6 d. paskyrus kunigą D. Duką jo gimtojo Hradec Kralovės vyskupu. Naujasis ganytojas skatino įvairias vyskupijos institucijų atsikūrimo ir religinio gyvenimo plėtros iniciatyvas, įkurdamas Teologijos institutą, 2002 metais surengdamas vyskupijos Eucharistinį kongresą, parengdamas vietinės Šventosios Dvasios katedros kanoninį statutą, organizuodamas šios šventovės 700 metų jubiliejaus iškilmingą minėjimą. 2006 ir 2008 metais inicijavo ekumeninę „Tarpusavio supratimo savaičių“ pastoracijos programą, siekiant dvasiškai sutelkti Čekijos miestų visus krikščionis gyventojus nepaisant jų konfesinės priklausomybės. Taip pat paskelbė Septynių metų ganytojišką programą siekiant geriau pasirengti prasidėjusio trečiojo tūkstantmečio bažnytiniam gyvenimui. Įgijęs didelį autoritetą ir ryžtingai veikdamas pagal savo vyskupišką motto „In Spiritum Veritatis“ („Tiesos Dvasioje“), vyskupas D. Duka buvo renkamas Čekijos vyskupų konferencijos vicepirmininku.
Pasauliečiai ir šeimos sekuliarizmo akivaizdoje
Dar didesnės ganytojiškos veiklos galimybės ir užduotys iškilo popiežiui Benediktui XVI 2010 m. vasario10 d. paskyrus vyskupą D. Duką sostinės Prahos arkivyskupu, taip pat didelį autoritetą turėjusio kardinolo Miloslavo Vlko (1932-2017) įpėdiniu. Tapęs vienos svarbiausių Vidurio Europos arkivyskupijų 36-uoju ordinaru ir netrukus išrinktas Čekijos vyskupų konferencijos pirmininku, arkivyskupas D. Duka visas jėgas sutelkė Bažnyčios padėties stiprinimui šiandienos visuomenėje, ypač kreipiant dėmesį į pasauliečių įtraukimą ir evangelizavimą. Netrukus po paskyrimo duotame interviu žiniasklaidai sakė, kad jam „susidaro įspūdis, jog mūsų visuomenėje daugelis, neišskiriant tikinčiųjų ir netgi intelektualų, įsivaizduoja, kad Bažnyčia sudaryta iš Popiežiaus ir vyskupų, bei gal dar parapijų klebonai gali kažką pasakyti“. Pripažinęs, jog hierarchija vaidina svarbų vaidmenį bažnytinio gyvenimo formavimui, arkivyskupas D. Duka vis dėlto pabrėžė, kad Bažnyčios vardu visuomenėje gali ir turi kalbėti visi jos nariai, savų sričių specialistai, ypač universitetų dėstytojai ir politikai. Visai nebūtina, kad tik vyskupai ir kunigai nuolat primintų Bažnyčios, Popiežiaus ir Evangelijos nuostatas – tai savo praktiniu liudijimu turi išreikšti pasauliečiai, kiekvienas savo veikimo srityje, taip nuolankiai ir kantriai kuriant atnaujintą krikščionišką visuomenę. Tas pats pasakytina ir apie pačios Bažnyčios gyvenimą, kuriame turi veikliai reikštis pasauliečiai: „Kunigas turi būti savos dvasinės srities profesionalas ir veikti pagal pašaukimą, o kitos srityse – ekonomikos, statybos, kultūros, žiniasklaidos, turi savo žodį tarti pasauliečiai, įskaitant moteris, kurios gali daug pasitarnauti patarimais, tvarkant kanceliarinius reikalus, dirbdamos katechezėje“.
Arkivyskupas D. Duka sėkmingai plėtojo savo mokymą Bažnyčiai veikti naujomis XXI amžiaus sąlygomis ir 2012 metais paskirtas į Kardinolų kolegiją, dalyvaudamas konklavoje, išrinkusioje popiežių Pranciškų. Plataus dėmesio susilaukė jo skaitytas fundamentalus pranešimas „Kaip būti Bažnyčia sekuliarizuotoje Europoje ir liudyti tikėjimą“ 2013 metais Slovakijos sostinėje Bratislavoje vykusioje Europos vyskupų konferencijų tarybos plenarinėje asamblėjoje. Detalizuodamas išsakytas nuostatas duotame interviu Italijos katalikų žinių agentūrai SIR, kardinolas D. Duka pabrėžė, jog yra nepriimtinas paplitęs apokaliptinis pesimizmas, „nes kai pradedame tikėti, kad Dievas tapo žmogumi ir kad mūsų sunkumai bei rūpesčiai yra ir Jo rūpesčiai, imame suprasti, jog negalime kurti kažkokio dualizmo tarp Dievo suvokimo ir pasaulio suvokimo“. Pasak jo, šiais globalizacijos, masyvios migracijos, prievartinių konfliktų ir moralinio nuosmukio laikais, daugelis žmonių yra apimti apokaliptinio nusiteikimo ir galvoja, jog artėja pasaulio pabaiga. Tarsi Dievas kovotų su velniu, kaip lygūs ir nebeaišku, kas laimės, nors iš krikščioniškos perspektyvos ir dieviško Apreiškimo toks svarstymas yra visiška beprasmybė. Kardinolo D. Dukos įsitikinimu, Bažnyčia turi ryžtingai atmesti tokį klaidingą pesimistinį nusistatymą ir savo strategiją bei taktiką nukreipti į pozityvų nusistatymą, kuris visada yra geresnis už negatyvų. Svarbu kreiptis į sekuliarizuotą visuomenę tokiu būdu, kad Bažnyčia būtų suprasta, kaip atliepianti į aktualiausius ir žmonėms labiausiai rūpimus klausimus, tuo pat metu įgyvendinant tas pačias nesikeičiančias apaštalavimo užduotis. Bažnyčia visada daug darė socialinėje, sveikatos apsaugos ir švietimo srityje per visą savo istoriją nuo pirmųjų apaštalų laikų ir šis stilius turi būti išlaikytas XXI amžiuje, vykdant sekuliarizuotos visuomenė naująją evangelizaciją.
Kitas svarbus dalykas Bažnyčiai – tinkamo bendravimo būdo sukūrimas, kas iš tikrųjų yra sunku, nes individualizuota visuomenė, praradusi vieningą kalbos stilių. „Mes esame atsidūrę situacijoje, kai žmonės iš viso nebenori skaityti, – pastebėjo ganytojas. – Jie nori vaizdų ir šūkių, kas, žinoma, gali padėti, bet gali ir suklaidinti, kadangi sudėtingus dalykus yra sunku paaiškinti vienu žodžiu ar vaizdiniu. Tai iš tikrųjų rimta problema, nes žmonės neretai vartoja sąvokas, nežinodami tikrosios jų prasmės“. Pokalbyje priminus, kad čekai, kartu su estais ir prancūzais priklauso labiausiai sekuliarizuotų Europos tautų grupei (kaip rodo surašymo duomenys, Bažnyčios nariais save laiko tik dešimtadalis gyventojų), kardinolas D. Duka pabrėžė, kad ir esant tokiai padėčiai reikia išlaikyti apaštalinį stabilumą bei nuoseklumą, nerodyti kraštutinės opozicijos, tačiau turėti aiškius prioritetus sielovadoje ir jų laikytis. Ganytojo įsitikinimu tokiu prioritetu dabar turėtų būti šeima. Šiuo metu daug kalbama apie paramą šeimoms, ypač auginančioms vaikus, kurių labai trūksta, tačiau reikia susitelkti ir į tai, ką šeimos duoda visuomenei platesne prasme. „Šeima ne tik suteikia gyvastį kartoms, bet visais laikais gelbėjo visuomenę, tautą ir Bažnyčią“, – tvirtino kardinolas D. Duka. Aiškindamas, jog dėmesys šeimai turi būti prioritetas Bažnyčios pastoracijai laicistinės ideologijos paveiktoje visuomenėje, jis pabrėžė, jog tai svarbiausias dalykas, kurį „galima padaryti gero šiuolaikiniam žmogui, nepriklausomai tiki jis Dievą, ar ne“. Būtina įveikti marksizmo primestą tradicinės šeimos, kaip tariamai išnaudotojiškos institucijos įvaizdį, kadangi tėčio ir mamos buvimas bei jų tarpusavio papildantys santykiai yra nepakeičiama sąlyga teisingai suprasti antropologinį žmogų. Krikščioniui – tai panašumas į gyvąjį Dievą, kurio meilė nukreipta į savęs dovanojimą kitam.
Santykiai su valstybe ir Popiežiaus vertinimas
Vienas iš didžiausių kardinolo D. Dukos nuopelnų yra Bažnyčios ir valstybės santykių normalizavimas Čekijoje, nes dėl nesutvarkytų šių reikalų, ypač susijusių su komunistų konfiskuotos bažnytinės nuosavybės grąžinimu, ši šalis yra vienintelė Europoje, neturinti valstybinės sutarties su Šventuoju Sostu – konkordato. Svarbiausias dalykas buvo nekilnojamo bažnytinio turto grąžinimas bei kompensavimas, nes ilgos derybos iki tol nedavė rezultatų. Galiausiai 2012 metų pradžioje, koordinuojant Čekijos vyskupų konferencijos pirmininkui arkivyskupui D. Dukai, buvo nuspręsta, kad valstybė grąžins Katalikų Bažnyčiai ir kitoms konfesijoms 56 % komunistų konfiskuoto nekilnojamo turto, kurio vertė 75 milijardai kronų (3,7 milijardai dolerių), o už likusįjį 60 milijardų kronų vertės (2,9 milijardai dolerių) išmokės finansinę kompensaciją per ateinančius trisdešimt metų. Ginčo klausimu liko šios kompensacijos apmokestinimas ir dėl to kreiptasi į Konstitucinį teismą, kuris 2019 metais priėmė teisinį sprendimą, kad minėta kompensacija negali būti apmokestinama. Buvo išspręstas klausimas ir dėl monumentalios Prahos Šv. Vito katedros bendro bažnytinio ir valstybinio valdymo, pabrėžiant, kad ši šventovė turi ne tik dvasinę vertę, bet yra ir nacionalinis bei kultūrinis čekų tautos simbolis. Toks susitarimas padėjo pamatus geriems Bažnyčios ir valstybės santykiams darniai bendradarbiaujant dėl ateities kartų. Kardinolas D. Duka visada pabrėždavo, kad Bažnyčia visuomeninio gyvenimo klausimuose turi teisę išreikšti savo nuomonę, tačiau ji negali pakeisti politinių partijų bei žiniasklaidos kritinio vertinimo ir turi elgtis atsargiai, kad neskaldytų visuomenės. „Mes turime sukurti bendradarbiavimo atmosferą tarnystės visai visuomenei dvasioje, – aiškino ganytojas viename duotame interviu. – Sielovadinė tarnystė ir Evangelijos skelbimas turi eiti ranka rankon su artimo meile. Turime padėti visuomenei tose srityse, kuriose valstybė nepajėgi viską gerai atlikti“.
Sukakus 75 metams amžiaus, kardinolas D. Duka pagal kanoninius reikalavimus pasiuntė popiežiui Pranciškui atsistatydinimo pareiškimą ir Šventasis Tėvas jį patenkino tik 2022-ųjų gegužės 3 d., ganytojui einant 80-uosius gyvenimo metus. Tačiau ir tapęs emeritu, kardinolas D. Duka plačiai reiškėsi visuomenėje bei žiniasklaidoje atvirai išsakydamas savo nuomonę įvairiais Bažnyčios ir valstybės gyvenimo klausimais, ypač gindamas šeimą ir gyvybę, susilaukdamas skirtingų vertinimų ir padrąsinimų (Apie tai dar rašysime.). Vienu paskutinių jo viešų pasirodymų, sulaukusių plataus dėmesio, buvo rugsėjo 18 dieną Prahos Dievo Motinos bažnyčioje aukotos Requiem gedulingos šv. Mišios už nužudytą JAV jauną krikščionių politinį aktyvistą Čarlį Kirką (Charlie Kirk). Šventovė buvo perpildyta pamaldų dalyvių, įskaitant politinius veikėjus, tačiau kelios dešimtys triukšmadarių surengė protesto akciją su plakatais, kad esą buvo pagerbtas „fašistas, rasistas ir seksistas“.
Popiežius Leonas XIV buvo paskyręs kardinolą D. Duką jam atstovauti spalio 16 dieną Gdansko (Lenkija) vykusiame arkivyskupijos 100-ųjų metinių minėjime, tačiau spalio pradžioje ganytojas buvo paguldytas į ligoninę skubiai operacijai ir jau negalėjo dalyvauti. Po kurio laiko išrašytas, tačiau lapkričio 1 dieną paaštrėjus simptomams, vėl sugrąžintas į Prahos centrinę karo ligoninę ir netrukus iškeliavo pas Viešpatį. Iškilmingos atsisveikinimo šv. Mišios buvo aukojamos lapkričio 15 dieną, po kurių kardinolas D. Duka palaidotas Šv. Vito katedros koplyčioje šalia savo pirmtakų.
„Su pasigėrėjimu prisimenu jo drąsą persekiojimo laikais, kai netekęs laisvės, jis nesvyruodamas liudijo ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai“, – rašė popiežius Leonas XIV užuojautos telegramoje, pasiųstoje dabartiniam Prahos arkivyskupui Janui Graubneriui. Joje Šventasis Tėvas tvirtino, kad sužinojęs apie kardinolo D. Dukos OP mirtį, jis nori išreikšti savo artumą Čekijos Bažnyčiai, broliams dominikonams, kaip ir visiems „kunigams, vienuoliams bei tikintiesiems, kurie velionio asmenyje turėjo tvirtame tikėjime suformuotą ganytoją ir bebaimį Evangelijos skelbėją“. Su „tėviška širdimi“ kardinolas D. Duka vadovavo Dievo tautai, skatindamas susitaikymą, religijos laisvę bei dialogą tarp tikėjimo ir visuomenės. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog velionio ganytojiška tarnystė, sutvirtinta dominikoniškos meilės tiesa charizmos, kaip primena jo vyskupiškas motto „In Spiritum Veritatis“ lieka ištikimo pasiaukojimo misijai pavyzdžiu. Patikėdamas dieviškajam gailestingumui „kilnaus ir dosnaus Bažnyčios tarno sielą“, Šventasis Tėvas meldžia, kad Dievas jį priimtų į savosios Karalystės džiaugsmą, tuo pačiu suteikdamas apaštalinį palaiminimą visiems, gedintiems savojo ganytojo.
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 15 (226)