Kardinolų kolegijos sinodinis veikimas

Neeilinėje konsistorijoje popiežiaus Leono XIV išsakytos pastabos

Mindaugas BUIKA

Kaip jau buvo pranešta, birželio pabaigoje, kai Lietuvoje buvo švenčiamas nacionalinės bažnytinės provincijos įkūrimo 100 metų jubiliejus, Vatikane vyko vienas svarbiausių šių metų Bažnyčios renginių – popiežiaus Leono XIV sušaukta neeilinė konsistorija.

Joje beveik 180 iš viso pasaulio susirinkusių Kardinolų kolegijos narių apmąstė svarbiąsias visuomenės gyvenimo problemas, į kurias turi susitelkti Bažnyčia savo sinodinėje kelionėje ištikimai skelbdama Evangeliją šiandienos žmonėms. Išsamiau aptarsime Šventojo Tėvo mintis pradedant ir užbaigiant dvi dienas trukusias konsistorijos sesijas, kuriose atsispindi jo pontifikato prioritetai bei keliamos užduotys vietinėms bažnytinėms bendruomenėms, ypač tarnaujant taikai ir siekiant bendrojo gėrio tautų gyvenime.

Atsakomybe už bendrystę dalinasi visi

Įžanginėje kalboje birželio 26 dieną, kreipdamasis į neeilinės kon­sistorijos dalyvius, popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog aukščiausi hierarchai, kardinolai, kaip ir visa Bažnyčia, naujomis XXI amžiaus sąlygomis mokosi žengti į priekį bendrystėje, „kuri niekada nėra rezultatas, pasiekiamas kartą ir visiems laikams“. Tam reikia nuolatinio, kone kasdienio atsivertimo, kuris pasiekiamas „maldoje, per konkrečius veiksmus, pasitikėjimo santykius ir norą išklausyti vieniems kitus“. Kristaus vadovaujama bendrystė formuojasi visiems bendradarbiaujant toje pačioje sinodinėje Bažnyčioje, kiekvienam atliekant tarnystę pagal iš Viešpaties gautą pašaukimą ir charizmą. Priminęs anksčiau Romos kurijai išsakytas pastabas, Šventasis Tėvas aiškino, kad bažnytinė bendrystė kuriama „ne tiek žodžiais ir dokumentais, kiek konkrečiais gestais ir nuostatomis“, kurios išreiškiamos kasdieninėse pastangose ir darbuose, kuriant visuotinę brolybę ir liudijant trokštamą Dievo karalystę. Kaip tik todėl jis norėjo, kad neeilinėje konsistorijoje pirmiausia būtų apmąstytas pasaulis, kuriame Bažnyčia yra pašaukta vieningai skelbti Evangeliją, apmąstyta susidariusi realybė, žvelgiant į ją tikėjimo akimis, įsiklausant į brolių bei seserų pastebėjimus apie tos tikrovės įvairių bruožų vertinimus. Pasak popiežiaus Leono XIV, taip pat yra svarbu ir šiandien atpažinti istorijos Viešpaties buvimą, žinant, kad Jėzus toliau „keliauja gatvėmis ir aikštėmis, lanko mūsų vietoves, apsistodamas kasdienio gyvenimo aplinkoje“, su visomis jos ypatybėmis. Gaires tokiam apmąstymui pirmiausia pateikia neseniai pa­skelbta enciklika „Magnifica Humanitas“, kurioje be kita ko nurodyta tradicinė krikščioniška užduotis kurti meilės civilizaciją susiformavusioje prieštaringoje galios raiškos kultūroje. Pastarąją apibūdina vykstantys karai ir konfliktai, socialinė ir netgi religinė poliarizacija, įvairios šiandienos visuomenę kamuojančios neteisingumo bei susiskaldymo formos. Visa tai kelia rimtą iššūkį Bažnyčios misijai, todėl reikalingos gilesnės įžvalgos geriau suprasti mūsų laikus ir kardinolams siūlyta pasidalinti liudijimais iš vietinių Bažnyčių keliant klausimus bei siūlymus konkrečioms iniciatyvoms.

Pristatydamas neeilinėje konsistorijoje siūlytas nagrinėti temas, Šventasis Tėvas sakė, kad išsamiau reikia panagrinėti Bažnyčios indėlį kuriant bendrąjį gėrį. Gyvename epochoje, kurioje didėja viešojo gyvenimo fragmentacija ir pernelyg lengvai įsivyrauja daliniai interesai, tuo tarpu Bažnyčios socialinis mokymas primena, kad bendrojo gėrio siekis neatsiranda savaime, spontaniškai, bet reikalauja sąmoningo nusistatymo ir atsakomybės, kuria turi dalintis visi. Ta atsakomybė turi būti juntama tiek priimant sprendimus, tiek ir jų įgyvendinimo eigoje su visu reikiamu skaidrumu bei objektyviais pasekmių vertinimais. Bažnyčios gyvenime bendrojo gėrio siekis kaip tik išreiškiamas sinodinio veikimo stiliumi, atliekant tarnystės Dievo karalystei misiją, aiškino popiežius Leonas XIV. Todėl Sinodo įgyvendinimo procesui neeilinės konsistorijos sesijose buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, pabrėžiant, kad susidūrus su pasaulio žaizdomis ir bendrojo gėrio kūrimo poreikiu, būtent sinodinis stilius Bažnyčios misijai rodo kelia į priekį. Tai reiškia įvairių nuomonių nuoširdų išklausymą, jų aptarimą ir vertinimą prieš darant sprendimus, taip prisiimant atsakomybę už mums Viešpaties patikėtus pasirinkimus. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog sinodiškumas nėra procedūrų rinkinys, bet atviras apmąstyto požiūrio išsakymas, noras geriau problemą suprasti bendrojo gėrio siekimo kontekste. Sinodinis stilius jokiu būdu nereiškia menkinimą autoriteto, kuris ir egzistuoja tam, kad apsaugotų bendrystę, skatintų kuo platesnį dalyvavimą bei vadovautų Bažnyčios dvasinei kelionei. Popiežius Leonas XIV tvirtino, kad visi kardinolams pasiūlyti neeilinėje konsistorijoje svarstyti dalykai, sukasi apie vieną esminį klausimą: kaip galime padėti vietinėms Bažnyčioms šiandien skelbti Evangeliją ištikimiau, laisviau ir su didesniu patikimumu? Ši misija nėra tik viena iš daugelio Bažnyčios užduočių, bet pati jos egzistavimo prasmė ir tampa kriterijumi, kuriuo vadovaujamės savo įžvalgose, klausydamiesi kitų, dalindamiesi atsakomybe, atpažindami Dvasios veikimą bažnytinėse bendruomenėse. Taip ne tik tobuliname savąjį sinodinį veikimą, bet ir tampame Bažnyčia, kuri geba geriau bendrauti su mūsų laikų vyrais ir moterimis bei liudyti jiems evangelinį džiaugsmą.

Baigdamas savo įžangines pastabas neeilinės konsistorijos dalyviams Šventasis Tėvas paprašė Kardinolų kolegijos narių pagalbos jo, kaip apaštalo Šv. Petro įpėdinio tarnystei. „Tarnystės, kurią man patikėjo Viešpats, negaliu atlikti vienas, – pripažino Popiežius. – Tam reikia jūsų patirties, jūsų pastoracinės išminties ir žinių iš jums patikėtų dalinių Bažnyčių ir tautų. Tikiuosi, kad padėsite man suprasti, ką Dvasia šiandien sako Bažnyčiai. Man reikia jausti jūsų, kaip brolių, palaikymą“. Jis prašė kardinolų lydėti patarimais ir solidarumu ne tik susitikimuose, tokiuose, kaip konsistorijos, bet ir kasdieninėje tarnystėje visuotinės Bažnyčios vienybei, padedant jai atpažinti vilties ženklus, kurie dažnai iškyla tyloje. Šventasis Tėvas taip pat prašė patarimų ir paramos neignoruojant galimų susidūrimų, nesusipratimų bei pasipriešinimų, kurie gali sulėtinti Bažnyčios kelionę. Nuoširdus patarimas visada yra bendrystės aktas, ypač kada jis pateikiamas laisvai, su reikiamu nuoširdumu ir lojalumu bei ištikimybe. Galiausiai popiežius Leonas XIV prašė, kad šį stilių hierarchai išlaikytų ir veikdami savo vietinėse Bažnyčiose, su reikiamu įžvalgumu ir kantrybe atsiliepdami į visus iškylančius klausimus, netgi abejones. „Esu įsitikinęs, kad Viešpats moko mus evangelinio veikimo būdo kartu įgyvendinant Jo mums patikėtą atsakomybę, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Nuo to priklausys mūsų liudijimo patikimumas ir mūsų misijos vaisingumas“.

Pasaulio žaizdos ir atsiliepimas į jas

Įspūdingos buvo ir popiežiaus Leono XIV pastabos, išsakytos birželio 27 dieną užbaigiant neeilinę konsistoriją, kurias, anot stebėtojų komentarų, jis skyrė ne tik į Vatikaną susirinkusiems kardinolams, bet visiems katalikų ganytojams, nuolat akcentuodamas vietinių Bažnyčių, tai yra vyskupijų sampratą. Konsistorijos išdavas Šventasis Tėvas palygino su evangeline patirtimi mokinių kelyje į Emausą (plg. Lk24, 13-35), kai prisikėlęs Viešpats juos lydėjo kelionėje, išklausė liūdesio ir nevilties kupinus klausimus, priminė Šventojo Rašto mokymą, uždegdamas jų širdis ir perkeisdamas nusistatymą. „Tai, ką išgyvenome pastarosiomis dienomis, taip pat atspindi dalį šios patirties: mes ėjome kartu, klausėmės vienas kito, ir kai davėme Viešpačiui erdvės, Jis įžiebė viltį mūsų širdyse, – sakė Popiežius. – Ir dabar Jis siunčia mus atgal į mūsų Bažnyčias, kad galėtume tęsti savo keliones su atnaujinta perspektyva“. Šiuo atžvilgiu svarbiausias yra sinodinio proceso klausimas, kuris tampa įžvalgos centru, aiškinantis kaip išsaugoti ir prasmingai panaudoti šią Bažnyčiai patikėtą Viešpaties dovaną. Vykstant šiam procesui svarstomi bažnytinio autoriteto, bendros atsakomybės ir sprendimų priėmimo klausimai, kurie, nušviesti misijos bei bendros ištikimybės Evangelijai, randa deramą vietą tikinčiųjų bendruomenių gyvenime. Šventasis Tėvas linkėjo kardinolams lydėti Sinodo įgyvendinimo kelią vietinėse Bažnyčiose, puoselėti autentišką to kelio supratimą ir skatinti visų žengimą sinodiniu keliu, taip Bažnyčioms augant Evangelijos formuojamajame stiliuje. Buvo pabrėžta, kad sinodiškumas nėra nei posėdžių seka, nei darbo metodas, bet pirmiausia dvasinis išgyvenimas, kuris kyla iš susitikimo, stiprėja klausantis ir bręsta liudijant įžvalgumą. Taigi, problema yra ne tai, kiek daug pokalbių galime surengti, bet kokia Evangelija grįsta kokybe pasižymi tos mūsų diskusijos ir pasitarimai. Kai nuolankiai ir laisvai klausomės vienas kito bei suteikiame erdvės veikti Šventajai Dvasiai, mūsų pokalbiai neliks vien idėjų mainais, bet taps atsivertimo pavyzdžiu, kuriuo kartu augsime ištikimybės Viešpačiui liudijimu.

Aptardamas šioje sinodinėje dvasioje vykusias kardinolų diskusijas, popiežius Leonas XIV, pats dalyvavęs visuose plenariniuose posėdžiuose, pripažino, kad jau pirmojoje sesijoje teisingai daug kalbėta apie bažnytinių bendruomenių daugelyje vietų išgyventas kančias, kurias sukėlė karai, smurtas ir kitos neteisybės, persmelkusios tautų gyvenimą. „Tačiau jūs ne tik aprašėte šias kančias – sakė Šventasis Tėvas. – Už šių dramų taip pat atpažinote ir daug gilesnį sielvartą: vienatvę, santykių krizę, vilties praradimą, iškilusį sunkumą pripažinti vieniems kitus, kaip brolius ir seseris“. Tokiu būdu, neužmerkiant akių prieš pasaulio žaizdas ir tyrinėjant jų gilesnes priežastis, galima atpažinti atnaujintą supasaulėjusių žmonių prasmės, au­tentiškumo, dvasingumo ir bendruomeniškumo ilgesį, vilties ir tik­ro žmogiško ryšio paieškas. Ypač tai ryšku žvelgiant į šiuolaikinį jaunimą, kurio dvasinėse kančiose kartais iki visiško vilties praradimo, vedančio į savižudybę, galima atpažinti vieną giliausių mūsų laikmečio žaizdų. „Tačiau toje situacijoje taip pat įžvelgėte ir Šventosios Dvasios darbą, – teigė popiežius Leonas XIV. – Jaunų žmonių autentiškumo, tikrų santykių ir prasmės paieškos, primena mums, kad Evangelija ir toliau atsiliepia į giliausius žmogaus širdies troškimus“. Nuolankiai išklausant jau­nus žmones taip pat yra kelias, kuriuo Viešpats šiandien veda savo Bažnyčią į atsivertimą. 

Neeilinėje konsistorijoje tas pats kalbėta ir apie šeimą, kuri šiandien daugelyje vietų yra su­žeista ir to neigiamas pasekmes skaudžiai išgyvena visa visuomenė. Stengiantis, kad Bažnyčios remiama ir lydima šeima vėl taptų bendrystės, solidarumo ir vilties mokykla, Šventasis Tėvas spalio mėnesį kviečia pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimą, kuriame  bus įvertinta, kas padaryta šeimų sielovadoje per praėjusį dešimtmetį nuo popiežiaus Pranciškaus posinodinio apaštalinio paraginimo „Amoris Laetitia“ paskelbimo. Jis išreiškė viltį, kad visi, kurie dalyvaus tame susitikime, jam tinkamai pasiruoš, atidžiai klausydamiesi šeimų rūpesčių savo vietinėse Bažnyčiose, o kai kurios jų noriai pasidalins savo patirtimi ir pakviestos į spalio mėnesio vys­ku­pų susitikimą. Popiežius Leonas XIV taip pat atkreipė dėmesį, jog neeilinės konsistorijos dalyviai teisingai nurodė, kad pasaulio žaizdos daug ką pasako apie žmogaus širdies situaciją, nes iš jos pirmiausia kyla nesutarimai ir konfliktai, kai „baimė išstumia viltį, o kitoks asmuo suvokiamas, kaip grėsmė“. Tačiau būtent ten, širdyje, mes nuo­lat sutinkame Kristų, kuris sutaikinančiai kalba mums ir veda į atgailą. Iš sutaikytos širdies gali išaugti nuginkluojantys žodžiai, nauji darnūs santykiai ir taika, pasiekianti visas tautas ir šalis.

Priminęs neeilinėje konsistorijoje sutelktą dėmesį į enciklikos „Magnifica Humanitas“ penktąjį skyrių „Galios kultūra ir meilės civilizacija“, Šventasis Tėvas pasidžiaugė, jog kardinolai savo įžvalgose patvirtino teisingą nuostatą, jog karas nėra paprastas konfliktas tarp valstybių: jo ištakos yra galios kultūroje, persmelkusioje mąstymą, ekonomiką ir technologijas, neretai netgi religijos sritį. Žinant šias krizės priežastis, taikos atkūrimo siekis reikalauja vystyti bendradarbiavimo ir dialogo kultūrą, kuri gaivintų daugiašališkumą, kad tautos ne kariautų, bet kartu kurtų bendrąjį gėrį. Pasak popiežiaus Leono XIV, kardinolų diskusijose pripažinta, kad šiame kelyje turi būti skatinamas viešajame ir politiniame gyvenime dalyvaujančių pasauliečių tikinčiųjų indėlis: jiems reikia bažnytinės bendruomenės palaikymo, kad įgyvendintų tai, ką popiežius Pijus XI yra įvardijęs, kaip „politiką, kuri yra aukščiausia meilės forma“. Pati taikaus bendravimo kultūra auga ir per ekumeninį dialogą, kuris nesusilpnina krikščioniško tapatumo, o veikiau konfesinėje įvairovėje įgalina kartu tarnauti bendrajam gėriui, darnos pamatui. Šventasis Tėvas teigė, kad jam pasirodė naudingas daugelio kardinolų išreikštas požiūris dėl neprievartinio atsako į įvairias smurto formas. Jo įsitikinimu, toks giliai Evangelija pagrįstas būdas yra Jėzaus veiksmų apmąstymo vaisius, pasitvirtinęs visoje žmonijos istorijoje. Žinoma, tai nereiškia konflikto neigimo ir pasyvios laikysenos jo atžvilgiu, bet pasirinkimą nepriimti jo logikos ieškant sprendimų. Toks nusistatymas neatmeta tiesos apie išpuolio blogį ir grėsmę, bet deda pastangas, kad nereikėtų ginti tiesą smurtu ir kitą paversti absoliučiu priešu. Šis vei­kimas veda į nusiginklavimą vadovaujantis Velykų logika, pagal kurią meilė yra stipresnė už neapykantą, o atleidimas pakeičia keršto troškimą. Tai yra prisikėlusio Kris­taus galia, galia, kuri nesunaikina priešą, bet įgalina mus jame vėl atrasti brolį, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pastebėjo, jog šiame kontekste įvairios neeilinės konsistorijos darbo grupės išreiškė būtinybę toliau nagrinėti teisėtos savigynos temą, atsižvelgiant į esminius šiuolaikinių konfliktų pobūdžio pokyčius. Kaip pabrėžta enciklikoje „Magnifica Humanitas“, tie pokyčiai rodo, kad yra jau pasenusi tradicinė „teisingo karo“ samprata, kuria neretai dabar manipuliuojama vedant vadinamuosius „prevencinius karus“, dažnai pri­menančius įprastą agresiją. Todėl teisėtos savigynos temos svarstymas toliau turi būti tęsiamas, tam skiriant reikiamą teologinį ir pastoracinį dėmesį.

Socialinis mokymas ir ugdymas

Tęsdamas apmąstymus Šventasis Tėvas sakė, kad su ypatingu susidomėjimu priėmė kardinolų diskusijose išreikštą nuorodą dėl Bažnyčios socialinio mokymo vystymo ir taikymo svarbos. Pageidauta, kad ši doktrina taptų gyvuoju paveldu ir liktų bendro krikščioniško sąmoningumo ugdymo bei atitinkamų pastoracinių sprendimų priėmimo standartu. Reikia suprasti, kad XIX amžiaus pabaigoje popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ pradėtas ir vėlesnių popiežių nuosekliai vystytas socialinis mokymas nesiūlo paruoštų konkrečių „politinių receptų“, bet skatina Evangelija pagrįstu būdu išgyventi susidariusią tik­ro­vę, ją dalykiškai interpretuoti atsakingai veikiant bendrojo gėrio labui. Popiežius Leonas XIV paste­bėjo, kad neeilinės konsistorijos dalyviai pripažino, jog bendrasis gėris yra ne tik krikščioniško veikimo tikslas, bet ir realybė, kurią reikia ir naujo atrasti bei tinkamai paaiškinti. Jis nurodė, kad gyvename laikais, kai darosi vis sunkiau atskirti, kas iš tiesų gera kiekvienam, todėl Bažnyčia, įsišaknijusi Kristuje, yra pašaukta garantuoti susitikimo, klausymosi ir dialogo erdves, kuriose būtų vystoma ir perteikiama bendrojo gėrio kultūra. Tam taip pat reikalingas kantrus ugdymas, padedantis mums atpažinti neliečiamą kiekvieno žmogaus orumą ir tuo pačiu mus siejančią atsakomybę rūpintis vargšais, kurie yra ne tik pagalbos gavėjai, bet ir vilties, kurią Dievas ir toliau žadina per visą istoriją, pagrindiniai nešėjai. Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį, kad neeilinėje konsistorijoje svarstant Bažnyčios socialinę atsakomybę šiandienos pasaulyje, kardinolai ne kartą pabrėžė atitinkamo liudijimo, artumo, sąžinės ugdymo ir broliškų bei patikimų bendruomenių kūrimo svarbą. Ši užduotis kyla iš susitikimo su Kristumi, Jo Žodžiu ir sakramentais, kuriuose Viešpats stiprina savo tautą ir įgalina ją tarnauti pasauliui Evangelijos galia. Bažnyčia yra pašaukta vis labiau tapti tuo, ką ji skelbia ir ant šio pamato duoti vaisių, skatinančių reikalingas viešųjų struktūrų, institucijų ir procesų permainas.

Darydamas išvadas popiežius Leonas XIV sakė, kad neeilinės konsistorijos dienos jam suteikė vilties „ne tik dėl to, kuo kartu dalijomės, bet ir dėl to, kaip tai darėme“. Šiame poliarizacijos paženklintame laikotarpyje, Bažnyčios klausymosi ir dialogo vedimo būdas tampa jos patrauklaus skelbimo dalimi. Jeigu ir toliau ji tokiu stiliumi ieškos galimybių Viešpaties valiai įgyvendinti, vadovaujant Šventajai Dvasiai, tai ši bendrystė taps vis vaisingesnė Bažnyčios misijai ir tarnaus visai žmonijai. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog kardinolų susibūrimas konsistorijoje nėra nei parlamentas, nei kongresas, kuriame vyrauja ideologinės nuomonės ir grupiniai interesai, bet bendrystės patirtis apaštalinėje tarnystėje. Jis pabrėžė, jog šį stilių reikia palaikyti ne tik Kardinolų kolegijoje, bet ir kitose ganytojų institucijose bei visoje Bažnyčioje, kad kiekvienas pakrikštytas asmuo pagal savo pašaukimą ir atsakomybę galėtų dalyvauti kuriant meilės civilizaciją ir tarnauti bendrajam gėriui, klausantis vieni kitų, kartu meldžiantis, priimant sprendimus, judėti į priekį – tokia yra Sinodo įgyvendinimo esmė. Popiežius Leonas XIV dėkojo pagrindiniams neeilinės konsistorijos keturių te­mi­nių sesijų pranešėjams: Krokuvos (Lenkija) arkivyskupui kardinolui Gžegožui Ryšui (Grzegorz Ryś), Tikėjimo mokslo dikasterijos prefektui argentiniečiui kardinolui Viktorui Manueliui Fernandesui (Victor Manuel Fernandez), Johanesburgo (Pietų Afrikos Respublika) arkivyskupui kardinolui Stefenui Brizlinui (Stephen Brislin) ir Vyskupų Sinodo generaliniam sekretoriui maltiečiui kardinolui Marijui Grechui (Mario Grech), dvidešimties darbo grupių moderatoriams ir visiems, kurie dosniai bei diskretiškai sudarė sąlygas toms darbo ir brolystės dienoms. Šventasis Tėvas patikėjo konsistorijos vaisius Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, užtarimui, melsdamas, kad ji išmokytų saugoti vienybę įvairovėje ir tarnauti taikos Evangelijai su nuolankumu, drąsa ir viltimi. Jis pranešė, kad nori pratęsti kasmetinį Kardinolų kolegijos narių susitikimą ir apie kitos neeilinės konsistorijos datą pažadėjo pranešti šių metų pabaigoje.

Galima priminti, kad šiuo metu Kardinolų kolegiją sudaro 240 kardinolų, kuriuos paskyrė trys popiežiai: Šv. Jonas Paulius II (38), Benediktas XVI (58) ir Pranciškus (144). Popiežius Leonas XIV kol kas nepaskyrė nei vieno naujo kardinolo. Iš dabartinių Kardinolų kolegijos narių 116 kardinolų yra jaunesni nei 80 metų amžiaus: jie yra vadinami kardinolais elektoriais (rinkėjais), nes turi teisę dalyvauti konklavoje, tai yra galimuose naujo Popiežiaus rinkimuose. Ta­čiau į Šventojo Tėvo šaukiamas konsistorijas tradiciškai kviečiami dalyvauti visi Kardinolų kolegijos nariai. Pačios konsistorijos gali būti dvejopo pobūdžio – dažnesnės eilinės konsistorijos, kuriose aptariami neatidėliotini einamieji rei­kalai, tokie, kaip naujų šventųjų skelbimas ir žymiai retesnės neeilinės konsistorijos, ypatingos svarbos klausimams nagrinėti Popiežiaus nustatyta tema. Šventasis Jonas Paulius II per 27 savojo pontifikato metus buvo surengęs šešias neeilines konsistorijas, o popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus – po vieną. Popiežius Leonas XIV, kuris šiais 2026 metais jau yra surengęs dvi neeilines konsistorijas (sausį ir birželį), patvirtino norintis, kad tokio pobūdžio kardinolų susitikimai vyktų kasmet. Tai būtų reikšminga naujovė tiek tūkstantmetės Kardinolų kolegijos, tiek Visuotinės Bažnyčios istorijoje, suteikiant nau­jas galimybes kardinolų, kaip artimiausių Šventojo Tėvo patarėjų vaidmeniui. Naudojant sinodinį darbo pobūdį, neeilinėse konsistorijose, matyt, toliau vyks dinamiškas esminių Bažnyčios uždavinių nūdienos pasaulyje svarstymas bei pastoracinių klau­simų aptarimas. Tuo pat metu užtikrinama galimybė įvairiuose kra­štuose tarnystę atliekantiems kardinolams nepaisant jų amžiaus, patirties ir kilmės skirtingumo, vieniems kitus geriau pažinti bei apsikeisti nuomonėmis dėl svarbiųjų apaštalinių dalykų ir iniciatyvų joms įgyvendinti.

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 15 (242)