Katalikiškos spaudos žurnalistės nuotykiai Italijoje
Keliolika pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų Julė Poviliūnaitė-Kilčiauskienė buvo žinoma katalikiškos spaudos žurnalistė, ypač „XXI amžiaus“ skaitytojams.
Be to, Kaišiadorių vyskupijos kurijos pasiūlymu parengė atsiminimų knygą „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“, kuriai ir aš mielai pateikiau kelis tekstus. Dalyvavau šios knygos sutiktuvėse vyskupijos kurijoje, kur Julės Kilčiauskienės knyga buvo gražiai įvertinta.
Dabar štai atverčiu naują jos knygą „Džulijos nuotykiai Italijoje“, kurią išleido „Naujojo lanko“ leidykla Kaune. Autobiografiniai pasakojimai. Intriguoja, ypač kai autorė pažįstama – kaip ji ten atsidūrė, kokius nuotykius patyrė – atrodo ligi tol jokių nuotykių neieškojusi pamaldi moteris, jau daugiau nei pusamžė… Skaitau pačią pirmąją įvado pastraipą:
„Keliavo į platųjį pasaulį mūsų seneliai ir proseneliai. Vijo daugelį iš Tėvynės ir gimtųjų namų skurdas, pikti atėjūnai. Ir dabar, kai esame laisvi, tuštėja namai. Ne tiek po pasaulį žvalgytis, kiek darbo ir sotesnio duonos kąsnio ieškodami į turtingesnes šalis vyksta tautiečiai – paprasti, sugebantys dirbti pagalbinius ir nekvalifikuotus darbus; tokių darbų nevengia ir diplomą turintys inžinieriai, gydytojai, mokytojai, menininkai… Ne vieni išvažiuoja – išsiveža tautos ateities savąją dalį.“
Graudu ar ne?
Įvairiais Lietuvos televizijos kanalais vis rodomas lietuvių emigrantų gyvenimas užsienyje – jų svajonių žemėje. Kai kam ir pasiseka, ypač jei patenka į turtingo(-os) mylimojo(-osios) glėbį ir sėkmingai susiklosto šeimos gyvenimas. Tačiau absoliuti dauguma prisipažįsta, kad niekur žemėje rojaus nėra, niekur eurai ar doleriai iš dangaus nekrenta, kad turi iš visų jėgų kibti į negailestingą kasdienybę, kuriai tu esi svetimas, atvykęs iš kažkokios Lietuvos, kurios ne taip retas gūžčioja pečius, nežinodamas kur ji yra. Ypač sunki pradžia, jei nemoki tos šalies kalbos.
Julė priklauso kitai lietuvių užsienyje kategorijai – tai kategorija, apie kurią beveik nerodo Lietuvos televizija, nerašo spauda. Jai nebetoli pensija, ji neturi minties ten įsitvirtinti ir gyventi, o tik gelbėtis nuo nedarbo Lietuvoje, padirbėti, susitaupyti šiek tiek pinigėlių savo šeimai ir, pasibaigus sutartam tarnystės laikui, imtis tą patį apšiurusį lagaminą ir skubėti namo. Ta prasme ji jaučiasi laiminga, nes ji neatitrūkusi nuo Lietuvos, grįšianti į ją. Todėl ji su skaudančia širdimi žiūri į tuos, kurie nenori taip daryti. Tame pačiame įvade J. Kilčiauskienė rašo:
„Ar šios emigracijos negalima palyginti su tremtimi? Taip būtų, jei jie (emigravę lietuviai – J. L.) neturtėtų teisės grįžti į Tėvynę. Deja, atradę kitur gražesnį gyvenimą – jį pamilsta. Ten turtingesnis gyvenimas. Ten augina vaikus, kurie tik retkarčiais gal aplankys Lietuvą, ir jos jau nebelaikys Tėvyne…“
Kiekvienas ieško gyventi ten, kur jam geriau. Tai natūralu, suprantama. Tačiau, pasak J. Kilčiauskienės, sunku suvokti tą gerumą, jei tave supa Dubajaus dangoraižiai ar tiltai per Temzę, bet tu nematai lietuviškų žydinčių alyvų, neparagauji sultingų savo tėvų sodų obuolių, nesutinki savo giminių, savo vaikystės draugų, nesilinksmini ant Kernavės piliakalnių per įspūdingas Jonines… Lietuvos tau niekas nepakeis. O jeigu ji tau brangi, tai kam savo rankomis krauti turtus kitoms šalims, tu dirbk Lietuvai, kad ir joje būtų toks geras gyvenimas, o gal ir dar geresnis nei turtingiausiose pasaulio valstybėse. Viskas padaroma žmogaus protu ir rankomis. Bet kur senatvės sulaukę lietuviai savo artimųjų prašo, kad vis dėlto juos palaidotų gimtoje Lietuvos žemėje. Jautrus noras. Tik ar lengva tai žemelei bus tave priimti amžinam poilsiui, jeigu kadaise ją savanoriškai palikai?!
Susitaupiusi 300 eurų susimokėti įdarbinimo firmai už paslaugas, Julė autobusu per Lenkiją, Čekiją, Austriją dvi dienas ir naktis lingavo į galinį kelionės tikslą Neapolį (Italija). Koks darbas laukia Julei buvo aišku iš anksto pagal sutartį su įdarbinimo firma: italų šeimose slaugyti neįgaliuosius, senelius… Nesunku suprasti Julės nerimą: juk reikia įeiti į svetimą butą, svetimą šeimą, prisistatyti sunykusiai senolei (ar senoliui), kuriai iš pirmo žvilgsnio gali nepatikti ir ji tau parodys duris… Kiek tokių šiurpių akimirkų teko išgyventi Julei! Blogiausia, kad Julė nemokėjo italų kalbos, tik iš žodyno buvo išrašiusi ir „iškalusi“ šiek tiek buitinių kalbos žodžių… Julė taip rašo:
„Uždirbu čia įvairiai – nuo 350 iki 600 eurų (per mėnesį – J. L.). Daugumas „strainierių“ (slaugytojų – J. L.) užsieniečiai, yra gerokai jaunesnių – 30-50 metų. Bet yra kelios kaip aš, prieš pat pensiją ar net pensininkių. Jaunesnės „aria“: prižiūri nevaikščiojančius, kuriuos reikia kilnoti, keisti sauskelnes, tvarkyti visos šeimos namus“ (116 p.).
Tokie ligoti senoliai būna ir irzlūs, pikti, kaprizingi, kad ir ką darytų slaugytojas, jie vis nepatenkinti, koneveikia, žemina… Bet turi kęsti, jeigu nori šiek tiek pinigėlių užsidirbti, nes kitaip išvarys net nesumokėję už tarnautą laiką. O tu negali pagąsdinti net įnoringiausių senolių, nes už durų laukia darbo ieškančios lenkės, ukrainietės, rumunės. Ne tu renkies senolę, o ji tave.
„Daugelis iš mūsų norėtų grįžti namo, tačiau ką pasakys vaikai?“, „Jau pusė metų esu čia ir negaliu priprasti, verkiu, verkiu. Ilgu, labai ilgu“. Suprantu jos geliantį ilgesį – „ir man ne lengviau“, – priduria Julė, prisimindama kitų moterų nedalią. Negalima nematyti ir išimčių, kai slaugytojos uždirba ir po tūkstantį eurų. „Mergina dirba dieną prie neįgalios senutės, o naktį – aptarnauja jos vyrą. Per mėnesį gauna 500+500 = 1000 eurų“ (119 p.). Tai nereti atvejai.
J. Kilčiauskienė giliai tikinti katalikė ir tai jaučiame per visą jos knygą. Nepaisant patirtų visokių negandų, ji ir sunkiausiomis dienomis įžvelgdavo žmonėse ir gėrio, ir gailesčio, užuojautos. Vis lankė bažnyčias, vis meldėsi… Krikščioniškai atleisdavo savo senoliams už jų pasitaikantį netaktą, užgauliojimus… Be to, ji džiaugiasi, kad per tą buvimą Italijoje pamatė daug gražaus – ir Vatikano didybę Romoje, ir Vezuvijų, ir Pompėją, daug kitų istorinių įžymybių, susipažino su kasdieniu italų gyvenimu, jų papročiais, kai kurie šeimininkai „strainierę“ netgi prie šventinių vaišių stalo pakviesdavo, žinoma, kur nors gale. Į knygos pabaigą J. Kilčiauskienė rašo:
„Kurį laiką visai nenorėjau prisiminti Italijos. Buvau labai pavargusi. Tačiau vis ruseno mintis papasakoti tai, ką išgyvenau. Juk daug žmonių, patekę į svetimą šalį, neturėdami ten giminių nei pažįstamų, yra priversti kentėti bet kokį darbą, bet kokį pažeminimą, net smurtą ir prievartą […]. Lietuvoje per televiziją matome labai gražius dalykus: kaip ten, „užsieniuos“, gerai, kokie jie laimingi, kiek daug uždirba ir kaip gerai gyvena… Tai yra žmonių viliojimas ir savo valstybės negerbimas, kuri per nepriklausomybę jau prarado trečdalį brangiausio nacionalinio turto – savo žmonių“ (127 p.).
J. Kilčiauskienės knygoje aprašomas kitoks lietuvių gyvenimas užsienyje… Nes ir toks jis yra…
Jonas Laurinavičius
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 43–44 (2656–2657)