Katalikybės paveldas ir dabarties socialinių aktualijų kontekstas

Popiežiaus Leono XIV kreipimasis į Ispanijos valdžios, pilietinės visuomenės ir užsienio diplomatijos atstovus

Mindaugas BUIKA

Per praėjusį savo apaštalinį vizitą į Ispaniją, vieną didžiausių katalikiškų Europos šalių (48 milijonai gy­ventojų), kurių 93 procentai krikštyti katalikais, popiežius Leonas XIV, kreipdamasis į vietinės valdžios, pilietinės visuomenės veikėjus ir diplomatinio korpuso narius, neatsitiktinai išsamiau priminė nacionalinės katalikybės šlovingą istoriją. Birželio 6 dieną vykusiame susitikime kalbėdamas apie istorines pamokas, jis kvietė Evangelijos šviesoje siekti darnos ir pažangos tautos gyvenime, kartu, rodant ištikimybę teisinėms normoms bei daugiašališkumo principui, palaikyti taiką ir tarptautinį solidarumą Europoje ir visame pasaulyje. Aptardamas aktualų tikrovės, ide­ologinių nuostatų ir mistikos santykį, Šventasis Tėvas ragino palaikyti ti­kėjimą, religijos ir sąžinės laisvę bei vardan meilės tiesai, atsisakyti dabar visuomenę skaldančių ir po­lia­ri­zuo­jančių tendencijų, drąsiai vedant nuo­širdų dialogą, bendrystę skati­nan­čių sprendimų paieškoje.

Ne ideologija, bet atvirumas tiesai

Pradėdamas kalbą sostinės Madrido karališkuose rūmuose po pri­vataus pasimatymo su Ispanijos konstitucinio monarcho karaliaus Pilypo VI ir karalienės Leticijos šeima, popiežius Leonas XIV pirmiausia pabrėžė šalies, beveik prieš du tūkstančius svetingai priėmusios apaštalų atneštą Evangeliją, turtingą krikščionybės paveldą. Tradicija pradinę Pirėnų pusiasalio evangelizaciją visada sieja su apaštalo Šv. Jokūbo (Zabediejaus sūnaus) veikla ir jo amžino poilsio vietos, Santjago de Kompostelos, tapimu vienu pagrindinių Ispanijos ir visos Europos maldingų piligriminių kelionių tikslu. Šventojo Tėvo įsitikinimu šis ryšys yra labai svarbus tiek teologiniu, tiek ir socialiniu atžvilgiu, nes išreiškia Ispanijos Bažnyčios supratimą, kad jos veikimo pradžią bei tęstinumą reikia sieti su apaštaline misija, prasidėjusia per pirmąsias Sekmines. Jokiu būdu nepaneigiant neišsemiamo ir daugialypio istorijos suformuoto tautinio tapatumo, vis dėlto reikia pripažinti, jog senasis ryšys tarp krikščioniškojo tikėjimo ir Ispanijos žemės, giliai paveikė vietinę kultūrą. Jis tapo vilties bei veikimo krypties šaltiniu akivaizdoje visų iššūkių, su kuriais ispanų tauta susidūrė vėlesniais amžiais ir susiduria šiandien, neišskiriant socialinių permainų, politinių sankirtų ir karinių konfliktų bei jų pavojų. Svarbų vaidmenį taip pat atlieka ir per šimtmečius ispanų tautos išugdytos giliosios liaudiškojo pamaldumo tradicijos, kurios kiekvienoje šalies miesto ir kaimiškosios vietovės bendruomenėje, veikia kaip „autentiškas išganymo dramatizavimas“, atsižvelgiant į metų ritmą bei įvairius kasdienio gyvenimo kontekstus, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis taip pat nurodė turtingą Ispanijos katalikiško meno ir muzikos lobyną, kaip ir daugelį nacionalines ribas peržengusių šioje žemėje sukurtų vienuolijų, katalikiškų sąjūdžių ir asociacijų, kurios liudija apie Jėzaus Kristaus ir ispanų tautos, „aistringos tautos, mylinčios gyvenimą ir mokančios jį išreikšti“, vaisingą susitikimą.

„Atvykau pas jus sutvirtinti, padrąsinti ir įkvėpti atnaujintą ištikimybę Evangelijai tarp tikinčiųjų, taip pat gilesnį susitaikymą ir bendradarbiavimą tarp įvairių ispanų tautos sluoksnių bendrojo gėrio labui“, – teigė Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, jog Ispanijos istorija liudija, kad nepaisant visų susidūrimų, pilietinių kovų ir netgi karų, stabilumą, pažangą ir klestėjimą skatina susitikimo, o ne konfrontacijos kultūra. Deja, tenka pripažinti, kad taikos žinią, kuri šiandien vieniems atrodo beesanti naivi, o kitiems – provokuojanti, sugeba priimti tik tie, kurie neužsisklendžia išankstinėse nuostatose ir ideologijose, bet atsiveria tiesai. Kalboje primintas teisingas popiežiaus Pranciškaus mokymas, kad iš tikrųjų egzistuoja nuolatinė įtampa tarp realybės ir idėjų. Realybė tiesiog egzistuoja, o idėjos dirbtinai kuriamos, išsirutuliuoja, todėl tarp jų turi vykti nuolatinis dialogas, stengiantis, kad idėjos visiškai nenukryptų nuo tikrovės. Juk pavojinga gyventi vien žodžių, vaizdinių ir abstrakčios bei melagingos retorikos aplinkoje, nes tikrovė yra viršesnė už idėjas ir jų atotrūkis gali nuvesti į krizinę situaciją, su sunkiomis, netgi lemtingomis pasekmėmis tautos ir platesnės žmonijos visuomeniniam gyvenimui. Be abejonės, šiuo atžvilgiu pirmiausia galima kalbėti apie ateistinę marksizmo ideologiją, kurią Ispanijos komunistų lyderiai, tokie, kaip „legendinė“ Doloresa Ibaruri (Dolores Ibarruri, 1895-1989), bandė praėjusio XX amžiaus pirmoje pusėje primesti visai šaliai. Tai atvedė į šiems kėslams pasipriešinusių daugybės dvasininkų, vienuolių ir aktyvių tikinčiųjų kan­kinystę bei kitas aukas per 1936-1939 metais Ispanijoje vykusį pilietinį karą. Betgi tiesa visada didesnė už mus, todėl ji stebina ir nukreipia į apsivalymo bei susitaikymo kelius, pabrėžė popiežius Leonas XIV. Todėl ir reikalingas dialogas su kitais bei su Kitu (visada prasidedančiu iš didžiosios raidės, taigi, su Viešpačiu), kuris tampa fun­da­men­ta­liai svarbus ieškant išeities.

Atrasti šviesą nakties tamsoje

Tęsdamas svarstymus Šventasis Tėvas pažymėjo, jog šiandienos krikščioniškai socialinio ir politinio gyvenimo įžvalgai būtų naudinga prisiminti du didžiuosius ispanų kilmės Bažnyčios mokytojus ir karmelitų vienuolius Šv. Kryžiaus Joną (1542-1591) ir Šv. Teresę Avilietę (1515-1582), kurie jau penkis šimtmečius savo mistinėmis nuostatomis praturtina Bažnyčios ir krikščioniškos visuomenės dvasingumo ku­piną istorinę kelionę Ispanijoje ir už jos ribų. Šių dviejų bičiulių bendradarbiavimas reformuojant vienuolinį gyvenimą bei karštas troškimas giliau pažinti dieviškąjį Slėpinį sąlygojo įspūdingą mistinio religingumo ugdymą, kuris buvo reikšmingas tuo­met ir liko aktualus šiandien, siekiant viešosios veiklos dvasinio atnaujinimo visose srityse, neišskiriant ir politikos. Šv. Kryžiaus Jono ir Šv. Teresės Avilietės mistika, pasak popiežiaus Leono XIV, yra „atviro žvilgsnio mistika“, neatsieta nuo istorinių permainų, bet „prasiskverbianti iki socialinių problemų ištakų ir tikrovės širdies“. Naudojant šią metodiką ir stengiantis interpretuoti mūsų laikų socialines permainas bei sušvelninti įtampas, kurios temdo mūsų laikmetį, gali būti naudinga apsvarstyti „nakties temą“, tokią artimą Šv. Kryžiaus Jonui, kurio jubiliejiniai metai dabar švenčiami visoje Bažnyčioje, sakė Šventasis Tėvas. Paradoksalu, kad šis Bažnyčios mokytojas, trokšdamas pažinti tiesą, išmoko vertinti tamsą, kurią vadino „laiminga naktimi“, kaip laiką, kuriame siela išsilaisvina iš to ką ambicingai, bet klaidingai mano žinanti ir pažįstanti. „Ir šiandien, kai bauginanti nežinomybė daugeliui sukelia protų užtemimą bei lemia emocijų smurtą, kai jaučiamės prislėgti bei pasiklydę be gyvenimo žemėlapio, tarsi pametę judėjimo kryptį, viešojoje veikloje mums reikia vyrų ir moterų, kurie gebėtų įžvelgti šviesą tamsoje“, – tvirtino popiežius Leonas XIV. Jis pastebėjo, kad tokia dvasinė nuostata būtų tarsi nauja pradžia, „tiesos aušra“, kuri savo spindesiu galėtų net mus apakinti, bet jei pasitikėsime ir išlaikysime ramybę, ji švelniai ves link savęs, tai yra prie viską perkeičiančio ir mylinčio Dievo. Tai kelias ir mūsų epochai, kuri, kaip teigiama naujoje enciklikoje „Magnifica Humanitas“, yra regimai sukrėsta baisaus disbalanso bei susipriešinimo ir konfliktų, ir iš gelmių šaukiasi taikos ir ramybės, atnaujintam žmogiškojo asmens nepažeidžiamo orumo supratimui, kad būtų kuriama meilės civilizacija. 

Šventoji Teresė Avilietė, savo ruožtu, tą patį atsinaujinimo procesą apibūdino naudodama vidinės tvirtovės (šventovės) įvaizdį, aiškino Šventasis Tėvas. Taigi sieloje judant iš vieno kambario į kitą kambarį link giliausios menės – tai yra link savo širdies, tiesos šventovės – erdvė plečiasi, protas vis labiau atsiveria, įveikiami iššūkiai, išsisklaido įtampa, atsiranda vietos kitiems ir netgi visata tampa namais. Tai nėra atsiribojimas nuo tikrovės, pabėgimas į neapibrėžtumą, bet atsivėrimas „totus Alius et semper Novus“ („visiškai Kitam ir visuomet Naujam“), kuris pasiekiamas per atsinaujinimą sugrįžtant į save. Šis žmogiškos būties aspektas visoje jo dinamikoje yra svarbiausia prielaida teisiniam religijos laisvei ir sąžinės laisvei apginti bei saviraiškai pasireikšti, pabrėžė popiežius Leonas XIV. Jo manymu tai svarbu akcentuoti šiandienos politikoje, kai pagunda įgyti didesnį populiarumą kurstant poliarizacijos liepsnas, regis, nemažėja, bet toliau auga ir nepaliaujamai pažeidinėjamas žmogaus orumas. Štai kodėl mums reikia vidinės kultūros, laivo ir kokybiško išsilavinimo, galiausiai mums reikia transcendencijos, tvirtesnio tikėjimo į Dievą, teigė Šventasis Tėvas. Vis dėlto net ir tamsos kupinomis naktimis tiesai ištikimi vyrai ir moterys jaučia postūmį „eiti iš vieno kambario į kitą“, kol jų sąžinėje apsikabina teisingumas ir tiesa, ir per šį jų dvasinį išsivadavimą visi mes mokomės būti laisvi. Katalikų Bažnyčia tarnauja šiam žmogaus širdies troškimui neprimesdama savo valią, bet kviesdama į atsinaujinimą daugybės kankinių ir šventųjų nešamu Evangelijos liudijimu. Bažnyčia ir šiandien yra pasirengusi tarnauti šiems žmonių ir tautų susitaikinimo bei taikaus sambūvio siekiams, sielovadiniu palydėjimu vi­suo­se politiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose išbandymuose.

Misijos ir dialogo vystymas

„Todėl vardan Dievo ir artimo meilės kviečiu visus atsisakyti jūsų tautos istoriją ir visuomeninio gyvenimo tikrovę supriešinančių bei po­liarizuojančių naratyvų ir nuo bevaisių supaprastinimų pereiti prie vaisingo padėties sudėtingumo vertinimo“, – tęsdamas svarstymus, ragino popiežius Leonas XIV politikus ir visuomenės veikėjus. Jis pabrėžė, jog šis pašaukimas skirtas visai Europai, kurioje Ispanija atlieka unikalų ir fundamentalų vaidmenį. Taip veikdamas „senasis žemynas“ gali pasiūlyti brangią dovaną pasauliui ir išlikti dvasiškai jaunas, nes jaunystė slypi tuose, kurie jaučia, kad turi ateitį ir privalo atlikti prasmingą misiją. Tikrovės sudėtingumo vertinimas ir analizavimas, mokymasis jo neneigti, bet priimti kaip palaiminimą, vengimas tokių uždaru tapatumu grįstų požiūrių, kurie, regis, viską paaiškina, tačiau pasaulį pripildo „vaiduoklių“ ir priešų – tai užduotys, skirtos tiems, kurie jaučiasi esantys didžios istorijos paveldėtojai. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad naujosios technologijos sukūrė prieštaringą dirbtinę aplinką, kurioje išbandomi mūsų fundamentalūs pasirinkimai, dažnai pernelyg išpučiami nepamatuoti išankstiniai nusistatymai, silpninamas kritinis mąstymas, o dominuojantys interesai skleidžia mirties kultūros bruožus. Vis dėlto tikintieji aiškiai žino, kad net ir esant tokiai dramatiškai padėčiai, gėris gali ir turi įgyti persvarą ir nugalėti. Todėl ypač tiems, kurie turi didesnę ekonominę, politinę ir institucinę galią bei atsakomybę, reikia atlikti kokybišką mąstymo šuolį į priekį, kad daugiau investicijų būtų nukreiptos į mokyklas, universitetus ir mokslinius tyrimus, taip plėtojant vietines bendruomenes bei pilietinę visuomenę, kaip visų dalyvavimo ir kultūrinę terpę. Saugumas, kurį pernelyg dažnai tikimės pasiekti ginklais ir sienų sutvirtinimais, iš tikrųjų geriausiai stiprinamas išmokstant judėti į priekį kartu, augant drauge petys į petį.

Kalbėdamas apie tai, popiežius Leonas XIV vėl paminėjo Ispanijos istorijos pamokas, ypač laikotarpį nuo VIII amžiaus, kai Iberijos pusiasalį įsiveržę arabai (maurai) buvo primetę islamo religiją, ten išsilaikiusią iki XV amžiuje pasiekto galutinio išsivadavimo (rekonkistos) ir vieningos katalikiškos valstybės sukūrimo. Šie išbandymai sąlygojo tai, kad Ispanijos katalikybė buvo aktyviausia plintant krikščioniškam tikėjimui per vėlesnius kolonijinius užkariavimus, taip pat tapo pagrindine atrama Europoje priešinantis Reformacijos procesui. Kita vertus, kaip nurodė Šventasis Tėvas, negalima atmesti ilgaamžio islamo buvimo Iberijos pusiasalyje su daryta ne tik religine, bet ir politine  bei kultūrine įtaka. Tenka pripažinti, jog tuo laikotarpiu vyko ne tik tarpreliginė konfrontacija, bet ir dialogas, plėtojami kontaktai  tarp krikščionių, musulmonų ir į Ispaniją persikėlusių gausių žydų bendruomenių intelektualų, filosofų ir teologų. Šventojo Tėvo pranešime paminėti tokie žymūs iš Ispanijos kilę filosofai ir teologai, kaip arabiškojo islamo atstovas Averojus (Abul Walid Muhammad ibn Rushd, 1126-1198) ir judaizmo rabinas Maimonidas (Moses ben Maimon, 1135-1204), savo mokslo darbais tapę žinomais visame pasaulyje. Taip pat priminta, kad Ispanijos miestai Kordoba ir Toledas viduramžiais buvo tapę tarptautiniais religinio dialogo ir studijų centrais. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog šie ir kiti senieji Europos miestai, buvę tikrais kultūrinio ir tikybinio dialogo židiniais, byloja, jog nepaisant religinės ir tautinės įvairovės, juose buvo galima austi solidarumo ir bendrystės tinklą ir visus konfliktuojančius skirtingumus paversti nauja kūrybos ir pažangos pradžia. Tai turi vykti ir šiandien, kai dėl migracijos Ispanijos ir visos Europos miestuose vėl susidarė tautinė bei religinė įvairovė, kuri turi skatinti ne smurto ir terorizmo apraiškas, ne islamofobiją ir antisemitizmą, bet taikią ir darnią bendrystę.

Įžvalgus atvirumas naujovėms

Šventojo Tėvo kalboje paminėtas dar vienas kilnus Ispanijos žemės sūnus, Jėzuitų vienuolijos steigėjas Šv. Ignacas Lojola (1491-­1556), kuris gebėjo visus išbandymus ir netgi pasitaikiusias nesėkmes paversti naujomis atkarpomis siekiant pažangos. Šventasis Ignacas pasižymėjęs išskirtiniu ryžtu ir įžvalgumu, vidinėms krizėms bei širdies liūdesiui suteikdamas malonės išraišką, skirdamas pirmenybę taikai, o ne ginklams, šventumui, o ne galiai, suprasdamas, kad gėris nėra iliuzija, bet pasiekiama tikrovė. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu panašiai dabar ir mums reikia elgtis su tomis „naujovėmis“ (pavyzdžiui, dirbtiniu intelektu ar skaitmenine žiniasklaida), kurios šiandien dažnai mus trikdo ir netgi kelia visuomeninio susiskaldymo pavojų. Pasiremdamas savo naująja enciklika „Magnifica Humanitas“, jis vėl kvietė vengti žeminančių ir priešiškų apibūdinimų ir verčiau rinktis aiškumą, kuris nušviečia bei įžvalgų atvirumą, kuris atveria naujas galimybes. „Mes negalime toleruoti nei naivaus entuziazmo, nei kurstyti nepagrįstos baimės“, – teigiama tame magisteriumo dokumente. Jame pabrėžiama, jog verčiau viešajame gyvenime ir politikoje reikia nusistatyti diskusijų standartus bei prioritetus – žmogiškojo asmens orumą, visuotinę gėrybių paskirtį, teiktiną pirmenybę vargšams, rūpinimąsi bendraisiais namais, šeima, gyvybės gynimu ir taika, paverčiant šiuos standartus nuoseklia veikimo praktika. Tai reiškia atsakingą planavimą ir sprendimų priėmimą, vertinant jų poveikį žmonėms ir visuomenei; pažeidžiamųjų įtraukimui ir skaitmeninio raštingumo skatinimui; mokslinių tyrimų ir pramonės nukreipimui link teisingumo ir taikos. Baigdamas įspūdingą kalbą Ispanijos visuomenės veikėjams ir diplomatams, Šventasis Tėvas dėkojo už šalies ištikimą nusistatymą tarptautinės teisės ir daugiašališkumo naudai, kuris išreiškiamas palaikant taiką ir solidarumą Europoje ir pasaulyje. Galiausiai jis kvietė puoselėti dialogą ir pilietinę bendrystę šalies viduje, ypač atsižvelgiant į vargšų ir jaunimo perspektyvas, numatant atskirų regionų (Katalonijos, Baskonijos) autonomijos derinimą su valstybinės vienybės poreikiais. Aplankęs pirmąją ES šalį už Italijos ribų, popiežius Leonas XIV ragino siekti mūsų žemyno tautų darnos, ne kaip priešpastatymą ki­toms galybėms, bet kaip dovaną visos žmonijos šeimai.

Vatican Media nuotraukos

„XXI amžiaus horizontai“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 6 (408)