Kauno geto žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje

Istorijos vingiai

Dr. Arūnas Bubnys

Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykla – viena žiauriausių hitlerinių koncentracijos stovyklų. Apie ją žinome iš šiame „mirties fabrike“ kalėjusių žmonių knygų¹, atsiminimų publikacijų, plačiajai visuomenei skirtų istorikų straipsnių².

Vėliau tos informacijos gausėjo. 1998 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) išleido dar neskelbtų atsiminimų knygą „Pragaro vartai – Štuthofas“³. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiui skirtuose tyrinėjimuose ir jų leidiniuose taip pat galima rasti nemažai žinių ir istorinių faktų apie šią Lietuvai simbolinę jos gyventojų kančių vietovę⁴, kurioje 1939–1945 m. šalia kitų šalių piliečių buvo kalinami, žudomi bei marinami ir Lietuvos gyventojai. Daugumą jų sudarė – žydų tautybės žmonės.

Iki Antrojo pasaulinio karo ir 1940 metų sovietų okupacijos žydai mūsų krašte turėjo savo tautai, Lietuvai ir visai žmonijai svarbius kultūros centrus, o Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale. Tačiau nacistinės Vokietijos okupacijos metais žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta. Slaptas aukščiausių Trečiojo reicho pareigūnų nutarimas dėl visiško Europos žydų išžudymo buvo priimtas tik 1942 m. sausio 20 d. Vanzė (Wannsee) konferencijoje⁵, bet jau 1941 m. birželį Lietuvą okupavę naciai (kaip ir Estiją bei Latviją) pavertė būsimo vietos žydų totalinio naikinimo (eksterminacijos) poligonu visos Europos mastu. Netgi Lenkijoje, kuri, į Lietuvą įžengiant vokiečių kariuomenei, jau daugiau kaip pusantrų metų buvo Vokietijos okupuota, masinės žydų egzekucijos prasidėjo vėliau. Tad Lietuva, iš vienos okupacijos patekusi į kitą okupaciją, dar 1941-ųjų vasarą naciams tapo savotišku paspartintų masinių žydų žudynių poligonu⁶. Svarbiausias tai lėmęs veiksnys – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo išvakarėse suformuotų operatyvinių grupių ir jų būrių vadams nacių vadovybės duoti nurodymai naikinti Lietuvos miestų bei miestelių žydų bendruomenes.

Masinės Lietuvos žydų žudynės buvo nutrauktos tik 1941 m. pabaigoje, žlugus vokiečių vermachto „žaibiškam karui“ (Blitzkrieg) prieš Sovietų Sąjungą, kitą Antrojo pasaulinio karo sukėlėją ir 1939–1941 metais buvusią Vokietijos sąjungininkę. Lietuvos getuose išlikusius žydus imta naudoti kaip pigią darbo jėgą Vokietijai ir vokiečių Rytų frontui reikalingiems darbams, vykdant įvairius karinius užsakymus. 

Dalis 1941 m. pabaigoje išlikusių Lietuvos žydų, kalintų ir laikytų getuose bei darbo ar koncentracijos stovyklose, sulaukė 1944 m. vasaros ir, vokiečių kariuomenei traukiantis iš Baltijos šalių, atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje (konclageryje). Į tas vietas patekusių Lietuvos žydų likimas buvo skirtingas tiek Lietuvoje, tiek Štuthofo lageryje. Mat 1943 m. vasarą ir rudenį Lietuvos getai buvo paversti koncentracijos stovyklomis. Dalį likviduojamų Vilniaus ir Kauno getų kalinių naciai išgabeno į Latviją ir Estiją⁷, o iš ten 1944 metais – į Štuthofą. Lietuvos žydai į Štuthofo konclagerį pateko likus mažiau nei metams iki jo galutinės evakuacijos, t. y. 1944 m. vasarą ir rudenį.

Štuthofo miestelis įsikūręs tarp dabartinių Lenkijos miestų Gdansko (35 km į rytus nuo Gdansko) ir Elblongo, 3 km nuo Baltijos jūros. Antrojo pasaulinio karo metais ši teritorija buvo prijungta prie Vokietijos ir priklausė Dancigo-Vakarų Prūsijos rei­cho apygardai. Nuo senų laikų čia gyveno prūsų gentys, kurias XIII amžiuje nukariavo kryžiuočių ordinas ir vėliau germanizavo Prūsijos valstybė. Geografinė Štuthofo padėtis buvo patogi konclageriui steigti, kadangi miestelis iš visų pusių buvo apsuptas vandens (Baltijos jūros, Vyslos ir jos intako Nogato) ir sunkiai prieinamas. Pirmieji kaliniai (apie 200 lenkų) į Štuthofą buvo atvežti jau antrą karo dieną – 1939 m. rugsėjo 2-ąją. Taip prasidėjo Štuthofo konclagerio istorija. Iš pradžių konclageris buvo vadinamas Štuthofo civilių belaisvių stovykla (vok., Zivilgefangenenlager Stutthof). Pirmuoju stovyklos komendantu (Lagerführer) buvo paskirtas SS oberšturmfiureris vyresnysis leitenantas Erichas Gustas. Jį 1939 m. gruodžio 1 d. pakeitė SS hauptšturmfiureris kapitonas Francas Christofelis (Franz Christoffel). Centrinė Štuthofo stovyklos vadovybė tuomet dar buvo įsikūrusi Dancige. Vyriausiasis Dancigo–Vakarų Prūsijos kalėjimų ir koncentracijos stovyklų viršininkas tuo metu buvo SS šturmbanfiureris majoras Maksas Pauly (Max Pauly). Iš pradžių Štuthofo stovykla oficialiai vadinta Štuthofo civilių belaisvių stovykla (Zivilgefangenenlager Stutthoff)⁸. Į ją be perstojo buvo vežami suimtieji. Stovykla nuolat plėtėsi: buvo statomi nauji kalinių barakai ir administraciniai pastatai. 1940 m. sausio pabaigoje Štuthofas jau turėjo 4 500 kalinių, į čia persikėlė komendantūra ir visas centrinės administracijos personalas. 1940 m. balandžio 1 d. Štuthofas tapo svarbiausiu konclageriu Vakarų Prūsijoje. Nuo 1940 m. balandžio 1 d. iki 1941 m. rugsėjo 30 d. Štuthofas Trečiojo reicho nomenklatūros buvo laikomas pereinamąja stovykla (Durchgangslager), nors iš tiesų jis beveik nesiskyrė nuo tikrų Vokietijos koncentracijos stovyklų. Stovyklą tuo metu saugojo 150 esesininkų įgula⁹.

Konclageris buvo Dancigo gestapo žinioje. 1941 m. lapkričio 23 d. konclagerį vizitavo pats Vokietijos SS ir policijos vadas H. Himmleris. Po šio vizito buvo nuspręsta pakelti Štuthofo konclagerio rangą ir jį išplėsti iki 20000 kalinių. 1942 m. rugpjūčio mėnesį Štuthofo lageriui buvo suteiktas II-ojo laipsnio rangas. Tai reiškė, kad čia yra kalinami sunkiai nusikaltę, bet dar galintys „pasitaisyti“ kaliniai¹⁰.  1942 m. pradžioje galutinai susiformavo tokia Štuthofo koncentracijos stovyklos struktūra: stovyklos komendantas (Lagerkomendant) ir pirmasis skyrius – komendantūra, antrasis skyrius – politinis, trečiasis skyrius – stovykla (Schutzhaftlager), ketvirtasis skyrius – administracija, penktasis skyrius – stovyklos gydykla, šeštasis skyrius – mokymas (Schulung), apsaugos įgula (SS Tottenkopfsturmbann), dirbtuvės (SS Wirtschaffsbetriebe). 

Augant kalinių skaičiui, didėjo ir konclagerio personalo skaičius. 1943 metais lagerio administracijoje dirbo virš 600 žmonių, daugumą sudarė lagerį saugoję esesininkai¹¹. 1943 metais šalia senojo lagerio buvo pastatytas nauja stovykla. Joje buvo suręsta 30 naujų barakų. Naujojoje stovykloje turėjo būti kalinama 10 tūkstančių žmonių. Dalį barakų užėmė vokiečių karo pramonės firmos ir lagerio dirbtuvės¹².

Pagal nerašytas lagerio taisykles visi naujokai iš pradžių buvo patalpinami senojo lagerio antrajame bloke. Čia „krikštą“ gavo ir dauguma į Štuthofą ištremtų lietuvių ir Lietuvos žydų. Blokus prižiūrėjo vokiečių esesininkai – vadinamieji blokfiureriai. Šalia oficialios SS valdžios veikė ir vadinamoji kalinių savivalda. Visose įstaigose, biuruose, ligoninėje, sandėliuose dirbo kaliniai. Esesininkai paprastai buvo šių įstaigų vadovais arba prižiūrėtojais. Kalinių ir blokų gyvenimą tvarkė iš kalinių tarpo paskirtas seniūnas (Lagerälteste). 1943 metais šias pareigas ėjo pagarsėjęs Dancigo kriminalistas ir sadistas vokietis F. Zelionkė. Blokų vadovai ir darbų prižiūrėtojai (kapai) sudarė savotišką kalinių „aristokratijos“ sluoksnį ir buvo vadinami prominentais. Jie gerai rengdavosi ir neblogai maitindavosi, dažniausiai eilinių kalinių sąskaita. Į prominentus paprastai per kitų kalinių kančias ir aukas prasimušdavo patys žiauriausi ir stipriausi kaliniai. Vadinamieji pro­mi­nentai nužudė daugiau kalinių negu jų užtarėjai ir globėjai esesininkai¹³. 

Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejaus archyve (Archiwum Muzeum Stutthof w Sztutowie) dirbančių istorikų darbų, skirtų šiai Lietuvos žydų golgotai suprasti, reikšmingiausias yra Danutos Dryvos (Danuta Drywa) knyga „Žydų naikinimas Štuthofo koncentracijos stovykloje“¹⁴.

Tiek žydų, tiek kitų tautybių Lietuvos gyventojų kalinimas Štuthofo koncentracijos stovykloje – plati ir sudėtinga tema. Jos tyrimą sunkina ir tai, kad minėtame buvusio konclagerio muziejaus archyve tėra maža dalis išlikusių archyvinių šaltinių, todėl nelengva nustatyti ten kalintų Lietuvos žydų skaičių. Tyrinėjimus sunkina ne tik šių šaltinių fragmentiškumas, bet ir kitos aplinkybės. 

Viena tokių aplinkybių – Lietuvos žydai į Štufhofo konclagerį buvo vežami ne tik iš Lietuvos teritorijos, bet ir evakuojami iš tarpinių (etapinių) priverstinio darbo ir koncentracijos stovyklų Latvijoje bei Estijoje. Be to, daliai į Štuthofą ar jo filialus (pastovykles) patekusių Lietuvos žydų ir ši įkalinimo vieta buvo laikina ir trumpalaikė – iki išgabenimo į kitus nacių mirties lagerius Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Dėl to kai kurie į Štuthofo koncentracijos stovyklą patekę Lietuvos žydai net nebuvo įrašyti į registracijos (evidencijos) knygas ir negavo kalinio numerių. Taip 260 žydų, atvežtų iš Kauno, buvo neužregistruota ir 1944 m. liepos 26 d. išsiųsta į Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą. 

Istoriniams tyrimams trukdo ir nacių okupacijos laikotarpiu veikusios Štuthofo koncentracijos stovyklos raštvedybos ypatumai. Ne visada buvo stengiamasi tiksliai užrašyti žydų tautybės kalinių buvusią pilietinę priklausomybę, ir ne tik dėl to, kad naciai buvo atėmę iš žydų pilietines bei kitas elementarias teises ir su jais elgėsi blogiau nei su kitų tautybių kaliniais. Kartais raštininkai netiksliai užrašydavo asmens duomenis ne tik dėl aplaidumo, bet ir dėl skubos registruodami bei numeruodami tūkstantinius žydų kalinių „transportus“, atgabentus į jau perpildytą Štuthofo koncentracijos stovyklą 1944 m. antrojoje pusėje. Pavyzdžiui, registracijos knygose skiltyje „gyvenamoji vieta“ prie kai kurių Lietuvos žydų pavardžių paskutinė jų kalinimo vieta nurodyta Estijoje ar pateiktas kitas klaidinantis ir neinformatyvus įrašas.

Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejaus archyvo tyrinėtojams keblumų sudaro ir Rytų Lietuvos žydų registracijos 1944 metų įrašai, atspindintys buvusį Lenkijos ir Lietuvos konfliktą, dėl kurio ilgametė sostinė Vilnius ir didelė Lietuvos teritorija buvo okupuota ir aneksuota neseniai atkurtos Lenkijos valstybės. Tad ir Štut­hofo konclagerio registracijos knygose dalis Vilniaus miesto ir Rytų Lietuvos žydų užrašyti kaip „Lietuvos žydas“ (Litauischer Jude) ir „Lietuvos žydė“ (Litauische Judin), kita dalis – „Lenkijos žydas“ (Polnischer Jude) ir „Lenkijos žydė“ (Polnische Judin). Vienas ar kitas įrašas galėjo priklausyti ir nuo kalinio pilietinės orientacijos (jeigu buvo klausiama), ir nuo raštininkų, tarp kurių buvo ir lenkų. 

Kalbant apie Rytų Lietuvos žydus, patekusius į Štuthofo konclagerį, reikėtų pabrėžti, kad Lenkijos piliečių, pabėgusių į Lietuvą 1939–1940 metais, tarp jų buvo nedaug. Beveik visi „Lenkijos žydais“ užrašyti Štuthofo kaliniai iš Rytų Lietuvos buvo ne pabėgėliai iš nacių okupuotos etninės Lenkijos teritorijos, bet ikikarinio Vilniaus ir aplinkinių Rytų Lietuvos apskričių gyventojai. Todėl jie priskirtini Lietuvos gyventojams žydams. Tačiau dėl šaltinių ir duomenų apie kalinius stokos tų dviejų kategorijų žydų (vietinių žydų litvakų ir pabėgėlių iš Lenkijos), patekusių į Štut­hofo konclagerį, skaičių būtų galima nustatyti, bet – tik apytikriai. 

Nustatyti tikslesnį kalintų Štuthofe Lietuvos ir Kauno žydų skaičių sunkina ir tai, kad tarp iš Kauno atsiųstų žydų nemažai buvo Vakarų ir Vidurio Europos šalių piliečių. Juos naciai, maskuodami genocido tikslus, į Lietuvą atgabeno anksčiau, kad čia jie būtų žudomi ar nežmoniškų kalinimo sąlygų ir sunkaus darbo nualinti mirtų.

Išlikusiuose Štuthofo koncentracijos stovyklos raštvedybos dokumentuose traukinių vagonuose geležinkeliu atvežti kaliniai, kurių pavardės būdavo įtraukiamos į vieną sąrašą (kartais būdavo papildymų), buvo vadinami kalinių „transportais“. Iš Lietuvos teritorijos į Štuthofo konclagerį žydus, tarp kurių buvo ir minėtų dar likusių gyvų Vakarų ir Vidurio Europos šalių piliečių, pradėta vežti 1944 m. liepos viduryje. Tuomet Raudonoji armija, jau atkariavusi dalį Rytų Lietuvos ir užėmusi Vilnių, artėjo prie Kauno. Dalis Kaune sutelktų žydų buvo nužudyti, kiti – evakuojami į koncentracijos stovyklas už Lietuvos ribų. Iš Kauno traukiniais jie daugiausia buvo siunčiami į artimiausią ir geležinkeliu vežti patogią Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten dalis Lietuvos žydų vėliau buvo perkelti į kitus nacių konclagerius.

Pirmasis žinomas didesnis Lietuvos žydų kalinių vadinamasis „transportas“ iš Kauno buvo atgabentas į Štuthofą 1944 m. liepos 12 d. Jį sudarė 282 žmonės, gavę kalinio numerius nuo 41081 iki 41362. Šių kalinių registracijos knygos nėra išlikusios, bet pagal „transporto“ lapų fragmentą¹⁵ ir kitus šaltinius galima nustatyti, kad tie žydai buvo Lietuvos piliečiai.

1944 m. liepos 13 d. į Štuthofo koncentracijos stovyklą pateko net 3331 žydas iš Kauno. Jų registracijos knygos taip pat neišliko, bet liko išsaugotas „transporto“ lapų fragmentas¹⁶, kuriame nurodyta daugiau kaip 500 asmenų. Šis sąrašas ir kiti šaltiniai leidžia teigti, kad ne mažiau kaip 3000 iš atvežtųjų „transporto“ buvo Lietuvos žydai.

Po trijų dienų, liepos 16-ąją, užregistruoti dar 1172 žydai, taip pat skubiai atvežti iš Kauno. Šio „transporto“ sąrašo ir registracijos knygų neliko. Tačiau iš išlikusio jų (ar dalies tų kalinių) išsiuntimo į Osvencimo koncentracijos stovyklą sąrašo fragmento galima teigti, kad ne mažiau kaip 95 % iš 1172 asmenų buvo Lietuvos gyventojai.

Iš Kauno „transportais“ Lietuvos žydai į Štuthofą buvo vežami ir vėliau.

Liepos 17 dieną tarp atvežtųjų – 1208 žydų tautybės kaliniai (yra išlikęs jų sąrašas be pradžios), liepos 19 dieną – dar 2169 asmenys. Dėl archyvinių šaltinių stokos negalima tiksliai apibrėžti šiais dviem „transportais“ pristatytų visų žydų pilietinės ar valstybinės ir teritorinės priklausomybės. Galima tik teigti, kad tarp 3377 žydų, atvežtų 1944 m. liepos 17–19 d. iš Kauno, apie 2500 galėjo būti užrašyti kaip „Lietuvos žydai“, apie 500 – kaip „Lenkijos žydai“ (diduma jų – prieškario Vilniaus miesto ir šio krašto gyventojai, priskirtini Lietuvos gyventojams). Dar apie 130 žydų anksčiau turėjo Vokietijos pilietybę (dalis jų – 1939 metais nacių Vokietijos užgrobto Lietuvai priklausiusio Klaipėdos krašto gyventojai), ne mažiau kaip 51 – Vengrijos. Bent 45 kalinių ankstesnė pilietinė ar valstybinė priklausomybė išvis nenurodyta. Tarp tuomet atvežtų kalinių taip pat buvo keliasdešimt įvairiu metu į Kauną atvykusių žydų, iki Antrojo pasaulinio karo gyvenusių Latvijoje, Čekijoje, Austrijoje, „protektoratui“ priskirtoje teritorijoje¹⁷.

Remiantis išlikusiais šaltiniais, net ir neturint pakankamai duomenų, galima manyti, kad iš 3377 atvežtų žydų tautybės kalinių ne mažiau kaip 2800 buvo Lietuvos gyventojai.

Buvusių Kauno ir Šiaulių getų kaliniai sudarė paskutinį Lietuvos žydų „transportą“, atgabentą iš Kauno. Į Štuthofo konclagerį jis atvyko 1944 m. liepos 24 d., o atvežtieji buvo suregistruoti liepos 25 dieną. Iš jų 182 žmonės – Lietuvos žydės, kurių dalis turėjo mažų vaikų, – jau liepos 26 d. buvo išsiųsti į Aušvico koncentracijos stovyklą, o tai daugeliui iš jų reiškė greitą mirtį, nes ten kalinimo sąlygos buvo dar sunkesnės. Tarp šiuo „transportu“ iš Kauno atvežtų kalinių (726 moterys ir 595 vyrai) absoliuti dauguma buvo Lietuvos žydai – apie 1300¹⁸.

Iš turimų duomenų galima nustatyti, kad apytikriai 8800 Lietuvos žydų 1944 m. liepos mėnesį ilgesniam ar trumpesniam laikui atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip jau minėta, iki Štuthofo jų gyvenimo ir kalinimo aplinkybės nacių okupacijos laikotarpiu gerokai skyrėsi. Lietuvoje getuose ir stovyklose įkalintiems žydams vienaip ar kitaip (daugiausia – maistu) galėdavo pagelbėti lietuviai ir kitų tautybių vietos gyventojai. Jie paslėpdavo nuo nacių susidorojimo žydų vaikus ir iš geto ištrūkusius suaugusius žydus. Be to, daugelis po masinių žudynių išlikusių žydų Lietuvoje dirbo Vokietijai svarbiose įmonėse ir iki išvežimo į Štuthofą buvo šiek tiek labiau tausojami negu nedirbantys. 

Kur kas blogesnė fizinė ir psichologinė būklė buvo tų Lietuvos žydų, kurie prieš patekdami į Štuthofą buvo kalinami Estijos bei Latvijos koncentracijos ir darbo stovyklose. Įvairiais duomenimis, 1943 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, likviduojant Vilniaus getą, net 15–20 tūkstančių jo kalinių atsidūrė Estijoje ir Latvijoje. Iš Kauno geto į gretimas Baltijos šalis žydus pradėta vežti dar 1942 m. vasario 19 d., tuomet buvo išgabenta 500 Lietuvos žydų. Dar 2000 žmonių per kelis kartus buvo išsiųsta 1942 m. pabaigoje, Kauno getą pavertus koncentracijos stovykla, o 1943 m. spalio mėnesį į Estiją buvo išvežta 3100 asmenų¹⁹.

Dauguma Estijoje ir Latvijoje atsidūrusių Lietuvos žydų buvo nužudyti arba mirė dėl nepakeliamų buities sąlygų, bado ir muštro, o likę gyvi nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. gausino jau ir taip perpildyto Štuthofo konclagerio kalinių gretas. Būtent rugpjūčio 9 d. Štuthofe atsidūrė iš Rygos atvežti 6832 žydai, jie gavo 56095–62472 ir 62588–63037 numerius²⁰. Remiantis išlikusiais archyviniais šaltiniais, galima teigti, kad maždaug ketvirtadalis jų, t. y. apie 1600–1700, buvo Lietuvos gyventojai, daugiausia Rytų Lietuvos ir Vilniaus žydai. 1944 m. rugpjūčio 23 d. taip pat iš Rygos į Štuthofą buvo atvežti dar 4408 žydai, jie gavo 69664–74071 numerius. Apie tuos kalinius irgi trūksta duomenų. Tačiau galima teigti, kad tarp jų Lietuvos žydų buvo ne mažiau kaip pusė, t. y. apie 2300–2400²¹.

Tarp 1944 m. spalio 1 d. Štuthofą pasiekusių 3155 žydų Lietuvos žydų dalis buvo mažesnė. Iš išlikusio registracijos knygos fragmento²² galima spręsti, kad jie sudarė apie 20 % atvežtųjų, t. y. 600–700 žmonių. Dar kelios dešimtys Lietuvos teritorijoje iki Antrojo pasaulinio karo gyvenusių žydų į Štuthofą iš Rygos 1944 m. spalio 14 d. buvo atvežti su nedidele 190 kalinių grupe. Lietuvos žydų buvo ir tarp 71 kalinio iš Talino (Štuthofą jie pasiekė lapkričio 9 dieną), taip pat kitose nedidelėse grupėse ir pavieniui paskutinėmis 1944-ųjų savaitėmis iš Štuthofo konclageryje atsidūrusių žydų.

Taigi, įvertinus archyvinius šaltinius, jų spragas ir neišsamius duomenis apie kalinius, galima teigti, kad iš Latvijos ir Estijos traukiniais ir laivais į Štuthofo koncentracijos stovyklą 1944 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais kartu su kitų šalių žydais pateko ir apie 4700 Lietuvos žydų.

Iš viso su anksčiau atvežtais žydų tautybės Lietuvos gyventojais preliminariai būtų galima suskaičiuoti apie 13 000–13 500 Štuthofo konclageryje kalintų žydų. Tarp jų – ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1939 m. spalio mėn. ir 1940 metais) Lietuvai sugrąžinto Vilniaus krašto dalies senbuviai žydai (neskaičiuojant 1939–1940 metų pabėgėlių iš etninės Lenkijos). 

Daugelis Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusių Lietuvos žydų čia neužsibuvo, juos išsiuntė į Aušvico (Osvencimo) konclagerį. Vėliau nemažai jų išvežta ir į kitas nacių „mirties fabrikais“ vadintas stovyklas ar jų filialus. Taip iki 1941 metų Lietuvoje gyvenę žydai atsidūrė Ravensbriuko, Nacveilerio, Buchenvaldo koncentracijos stovyklose ir jų filialuose, ten daugelio jų kančios baigėsi mirtimi. Daug žmonių mirė ar buvo nužudyta ir pačiame Štuthofo konclageryje (dalis kalinių numarinta dujų kameroje) ar 1945 metais nacių vykdytų kalinių evakuacijų iš jo metu. 

Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse pačioje stovykloje ar jos filialuose, kurių nemažai buvo įsteigta 1944 metais. Į filialus ar kitas stovyklas neišsiųsti žydai vyrai netgi buvo apgyvendinti vadinamojoje Naujojoje stovykloje, įrengtoje 1943 metais plečiant Štuthofo naikinimo lagerį. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma (nors ir tuomet retai gaudavo sveikatai kiek palankesnį darbą ir nesumažintą maisto davinį), buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai. Todėl 1944 m. rudenį tokia žydžių stovykla tapo šiltinės epidemijos, išplitusios po visą konclagerį ir numarinusios net kelis esesininkus, židiniu. Greitai mirdavo ir po alinančių darbų iš filialų į centrinę stovyklą kaip ligonės grąžinamos žydų tautybės kalinės.

Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto. Tai buvo vyresnio amžiaus ir silpnesnės sveikatos ar jau sergančių žydų tautybės kalinių speciali naikinimo forma. Žmonės, apgyvendinti rudens ir žiemos sąlygoms nepritaikytuose būstuose, neaprūpinti tinkama apranga ir avalyne, greitai nusilpdavo ir mirdavo, jau nekalbant apie kalinius alinantį mušimą, badą, antisanitarines sąlygas, kankinimą beprasmišku muštru. Be to, dar buvo pasmerktųjų kalinių žudymas dujomis ar leidžiant į kūną cheminių preparatų injekcijas, šaudant į pakaušį. Taip nuo 1944 m. vidurio Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo vykdomas Vokietijos nacių aukščiausiosios vadovybės 1943 metų įsakymas visiškai išnaikinti žydus, t. y. „žydų problemos galutinis sprendimas“ (Endlösung – tokia formuluotė aptinkama nacių dokumentuose). Nors buvo aišku, ypač 1944-aisiais, kad Vokietija jau karo laimėti negali, genocidinės direktyvos prieš žydus ir toliau buvo vykdomos.

Nedaug teišliko ir Štuthofo koncentracijos stovykloje mirusių kalinių mirties apyskaitų (Todesfalle). Patekusiose į Štuthofo muziejaus archyvą tokio pobūdžio apyskaitose randame ir Lietuvos žydų pavardžių. 1944 m. spalio 23 d. vadinamosios žydžių stovyklos 18-ame bloke (barake) mirė keturios Lietuvos žydės: Dora Friedlender (kalinio numeris 48770), Liuba Gluskin (75084), Lobė Grimmer (74794) ir Herta Beer (94337)²³. Lapkričio 22-ąją mirtis nusinešė net 53 kalinių gyvybes, iš jų – 38 žydų tautybės. Tarp mirusiųjų – penki Lietuvos žydai: trys moterys ir du vyrai. Tai Bliuma Lavin (70738), Mina Volpert (42623), Basia Gerbaski (70125), kuri neturėjo nė septyniolikos metų, buvo gimusi ir gyveno Švenčionyse (užrašyta kaip „Lenkijos žydė“), Hiršas Faigenbaumas (73229), Morduchajus Rastunskis (užrašytas kaip „Lenkijos žydas“)²⁴. Reikėtų priminti, kad 1944 m. spalio ir lapkričio mėnesiais Štuthofo koncentracijos stovykloje pusbadžiu laikomų kalinių mirtingumas šoktelėjo dėl šiltinės epidemijos. Gruo­džio mėnesį jis dar padidėjo.

Tik nacistinės Vokietijos pralaimėjimas sustabdė Lietuvos žydų žudymą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tačiau iki to laiko daug Lietuvos žydų žuvo per 1945 m. sausį prasidėjusią vadinamąją evakuaciją. Ją žiemos sąlygomis ištvėrę kaliniai vėliau vadino „mirties žygiu“. Juolab kad kai kurios esesininkų gainiojamos kalinių grupės vėl grįžo į Štuthofo barakus. Tad tik nedidelė Lietuvos žydų dalis sulaukė Raudonosios armijos pačiame Štufhofe, nes paskutinėmis savaitėmis, pakrikus drausmei ir nebelikus teroro, kaliniai iš sandėlių patys pasiimdavo šiokio tokio maisto. Išliko gyvi ir tie, kurie nebuvo užsikrėtę mirtina liga ar nežuvo evakuojami sausuma ir jūra. Tikslesnio Lietuvos žydų netekčių skaičiaus Štuthofo koncentracijos stovykloje, jos filialuose ir per 1945 metų „mirties žygį“ nustatyti beveik neįmanoma, nes dauguma nacių pedantiškai rašytų dokumentų dingo, o paskutiniais mėnesiais kalinių mirtys nebuvo fiksuojamos. 

Vis dėlto dalis Štuthofo koncentracijos stovykloje atsidūrusių Lietuvos žydų sulaukė išlaisvinimo ir karo pabaigos. Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų surinktomis žiniomis, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į Lietuvą iš Vokietijos ir jos okupuotų kraštų sugrįžo ne mažiau kaip 2733 žydai. Kiek į nacių konclagerius išvežtų Lietuvos žydų pasiliko Vakarų Europos šalyse, kiek jų vėliau emigravo į Palestiną ir kitas šalis, nėra žinoma. Taip pat tiksliai nėra žinoma, kiek žydų mirė nacių konclageriuose už Lietuvos ribų.  

Galima teigti, kad Štuthofo koncentracijos stovykla buvo Lietuvos žydų naikinimo ir persiuntimo į kitus „mirties fabrikus“ vieta. Štuthofas yra tapęs Lietuvos gyventojų kančių nacių okupacijos metais simboliu. 1995-aisiais buvo pagerbtas visų Lietuvos gyventojų, kalintų ir mirusių Štuthofo koncentracijos stovykloje, atminimas. Lietuvos ambasados Lenkijoje rūpesčiu prie buvusios Štuthofo koncentracijos stovyklos krematoriumo buvo pritvirtinta atminimo lenta su užrašu, kad čia kentėjo ir žuvo Lietuvos žmonės²⁵.

Reikia pabrėžti, kad Štuthofo koncentracijos stovykla buvo ne tik Lietuvos žydų, bet ir lietuvių masinio kalinimo ir mirties vieta. Kunigas Stasys Yla savo atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“ mini, jog 1943 m. vasarą ir rudens pradžioje, be 46 garbės kalinių, Štuthofe po įvairius blokus buvo išsklaidyta dar 250 lietuvių²⁶. Garbės kaliniai pagal išgales stengėsi globoti ir šelpti visus savo tautiečius. Tuo ypač rūpinosi Kazys Rakūnas ir kunigas Alfonsas Lipniūnas. Lietuvos žmonių, 1943 m. pabaigoje-1944 m. pradžioje išvežtų prievartos darbams į Vokietiją, į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo atsiunčiama vis daugiau – už menkus darbo drausmės pažeidimus čia jie privalėjo per 56 dienas „persiauklėti“. 1944 m. sausio 8 d. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos nurodymu iš Frankfurto prie Oderio į Štuthofą buvo atvežta 143 Lietuvos darbininkai – lietuviai, keletas lenkų ir rusų. Suimtieji gavo kalinių numerius nuo 29824 iki 2996²⁷.

1944 m. liepos 8 d. buvo atvežti Kauno gestapo suimti 536 žmonės (tarp jų 135 moterys). Dauguma buvo rusai ir lietuviai, kiti – lenkai, čigonai, latviai. Suimtieji gavo numerius nuo 40503 iki 41038²⁸. Liepos 16 dieną dar keliolika lietuvių atsiųsta į Štuthofą iš Tilžės²⁹. 

Iš viso Štuthofe ir 40 jo filialų kalėjo apie 120 000 žmonių ir, manoma, kad apie 80 000 kalinių žuvo³⁰. Štuthofo koncentracijos stovykloje kentėjo 28 pasaulio valstybių gyventojai. Lenkijos istoriko Mareko Orskio duomenimis, Štuthofe kalėjo 4000 Lietuvos gyventojų. Pagal šį rodiklį Lietuva tarp 28 valstybių užėmė šeštą vietą ir nusileido tik Lenkijai (apie 60 000), Vengrijai (12 000), SSRS (10 000), Latvijai (6000), Vokietijai (5000)³¹.

Tikėkimės, kad Lietuvos ir Kauno žydų genocido 1944–1945 metais Štuthofo konclageryje temai atskleisti mūsų istoriografija ateityje susilauks daugiau tyrimų bei publikacijų. Tam pasitarnaus ir tarptautinės konferencijos „80-čiai metų nuo Kauno geto sunaikinimo praėjus – ką atsimename, ko pasimokėme?“ pranešimai. 

¹ Pvz., B. Sruoga, Dievų miškas, Vilnius, 1976; S. Yla, Žmonės ir žvėrys, Kaunas, 1990; V. Telksnys, Kamino šešėlyje, Vilnius, 1990.

² Pvz., A. Bubnys, „Štuthofas: dabartis ir istorija“, Vakarinės naujienos, 1996 05 20; S. Buchaveckas, „Štuthofas, kančių vieta“, Gimtasis kraštas, 1995 03 23.

³ Pragaro vartai – Štuthofas, Vilnius, 1998.

⁴ Dabar Lenkijos teritorijoje šalia buvusio konclagerio esantis miestelis lenkiškai vadinamas Sztutowo.

⁵ Topographie des Terrors, Berlin,1991; B. Gelpernas, „Atlaikę žmoniškumo egzaminą“, Žydų muziejus, Vilnius, 1994, p. 271.

⁶ Masinės žudynės Lietuvoje, Vilnius, 1965, d. 1, p. 131–139.

⁷ A. Bubnys, „Vilniaus geto žydai nacių koncentracijos stovyklose Estijoje 1943–1944 m.“, Voruta, 1919 10 26.

⁸ Stutthof: Hitlerowski oboz koncentracyjny, Warszawa, 1988, s. 27, 79, 80. 

⁹ Ibid., s. 82, 83.

¹⁰ Ibid., s. 87-89.

¹¹ Ibid., s. 92-93.

¹² Ibid., s. 110-111.

¹³ S. Yla, Žmonės ir žvėrys: Kaceto pergyvenimai, Putnam, 1951, p. 25-29; A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago, 1950, p. 31, 50-51.

¹⁴ D. Drywa, Zaglada zydow w obozie koncentracyjnym Stutthof, Gdansk, 2011.

¹⁵ Iš Kauno į Štuthofo koncentracijos stovyklą 1944 m. liepos 12 d. atsiųstų žydų tautybės kalinių „transporto“ sąrašo fragmentas, Archiwum muzeum Stutthof (toliau – AMSt.), sygn. I-II B-10, l. 135.

¹⁶ Ibid., l. 139-142.

¹⁷ D. Drywa, Zaglada zydow w obozie koncentracyjnym Stutthof, Gdansk, 2011, s. 89.

¹⁸ Iš Kauno į Štuthofo koncentracijos stovyklą atvežtų ir 1944 m. liepos 25 d. registruotų žydų tautybės kalinių „transporto“ sąrašo fragmentas, AMSt., sygn. I-II B-10, l. 196–216.

¹⁹ K. Rukšėnas, „Lietuvos gyventojų naikinimas hitlerinės Vokietijos koncentracijos stovyklose (1941–­1944 m.)“, Lietuvos istorijos metraštis, 1975, 1976, p. 58–60; B. Anolik, „Nacių koncentracijos stovyklos Estijoje“, Atminties dienos, Vilnius, 1995, p. 60.

²⁰ Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių registracijos knyga, AMSt., sygn. I-II E-12, l. 1–233. 

²¹ Ibid., sygn. I-II E-14, l. 127–177.

²² Ibid., sygn. I-II E-15, l. 193–284.

²³ Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių mirties apyskaitos, AMSt., sygn. I-VB-7 (nenumeruotame lapelyje).

²⁴ Ibid., l. 121.

²⁵ S. Buchaveckas, „Minėjimas Štuthofe“, Europos lietuvis, 1995 03 13.

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)