Keliauta Simono Daukanto taku
Rugpjūčio 10-11 dienomis būrelis Panevėžio žygeivių ir jų bendraminčių keliavo „Simono Daukanto taku“. Negaliu išskirti nei vienos aplankytos vietos, nes, mano manymu, jos visos svarbios. Džiaugiuosi kiekvienu kartu keliavusiu žmogumi, nes kiekvienas nuoširdžiai prisidėjo. Važiuota Panevėžio, Pakruojo, Šiaulių, Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Plungės, Telšių, Radviliškio rajonais.
Lankytasi Rakandžių kaime netoli Gruzdžių, kur prisimintas dr. Jonas Šliūpas, Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus. Kuršėnuose kalbėta apie kalendorių leidėją Lauryną Ivinskį, lankytas jo kapas. Lietuviškuose kalendoriuose buvo spausdinami patarimai ūkininkams, išspausdinti A. Baranausko, S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, K. Praniauskaitės eilėraščiai. Papilėje lankytas S. Daukanto kapas, paminklas jam, pastovėta klebonijos kieme, kur yra muziejus garsiam istorikui. Pabuvota Biliūniškėse, kur vyko 1863 metų sukilimo kovos. Čia stovi aukštas paminklas-obeliskas. Daug laiko praleista Viekšniuose, kur senoji vaistinė, Biržiškų namas, paminklas jiems, paminklas Vytautui Didžiajam, unikalios kapinės – nauji kryžiai ant nelankomų kapelių, tikrai jas verta aplankyti. Toliau važiuota per Žemaičių Kalvariją, keliauta į Šarnelę prie poeto Vytauto Mačernio kapo, parymota prie jo ir Aldutės skaitomos jo „Vizijos“.
Lankytasi Židikuose, kur gyveno, dirbo, kūrė ir palaidota rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, prie atminties ženklo generolo Povilo Plechavičiaus gimtosios sodybos vietoje.
Patiko vakarinis pasivaikščiojimas po Skuodą, kur pasilikome nakvynei. Prisiminti vyskupo poeto Antano Baranausko gyvenimo metai Skuode, stabtelta Sedoje prie jam skirtų atminties ženklų.
Kalvių kaime, Simono Daukanto gimtinėje, buvo jo kelio pradžia. Lenkimų bažnyčios šventoriuje sustojome prie S. Daukanto motinos kapo, kurį sūnus savo rūpesčiu ir (tuomet dideliais) pinigais sutvarkė. Jis savo gyvenimą paaukojo istorijai ir gal nesuko sau galvos, kas bus pastatyta ant jo kapo.
Paskui pamažu, žingsnelis po žingsnelio, tarsi grįžimas į praėjusių šimtmečių gyventą laiką, kopta į piliakalnius – Apuolės, Džiugo, Šatrijos, Alkos kalną Erkšvoje. Ant jų išgirdome pasakojimus. Ačiū juos saugantiems žmonėms.
Ukrinuose matėme unikalius akmeninius paminklus, darytus akmenoriaus Stepono Gailevičiaus. Žavėjomės akmenų gausumu Mosėdyje, didžiausiu Lietuvoje Barstyčių akmeniu. Lankėmės Šaukliuose pas akmens skulptorių Mindaugą Jankauską, kur regėjome akmeninį koplystulpį, stebėjome, kaip dirbama su akmenimis.
Alsėdžių kapinėse lankėme 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus kapą. Sukrėtė Kęstutaičių bažnyčios, jos gynimo istorija. Toje vietoje dabar rymo gausybė kryžių. Lankėmės Telšiuose, Džiuginėnų dvarelyje, Luokėje. Rainiuose prisiminėme kankinių tragediją. Visko, ką pamatėme, net neįmanoma surašyti.
Temstant antrai dienai kopėme į Šatriją. Tik Rasma taip užburiančiai temoka kalbėti! Žvelgi nuo Šatrijos – ir visos Lietuvos laukai, miškai, ežerėliai klojasi.
Galvoju, kaip mes, neskubėdami iš klausydami kolegų pasakojimo, per dvi dienas tiek aplankėme ir pamatėme. Ačiū Broniui, Algiui ir visiems buvusiems kartu, papildžiusiems vieni kitus kalbėjimu, dainavimu, nuoširdžiu buvimu ir ramiu tylėjimu. Ir šis žygis buvo su tikslu, nes žygeivių šūkis „Nė vieno žygio be tikslo“.
Ona Striškienė,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Panevėžio žygeivių klubo narė
Algimanto Stalilionio nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 37–38 (2650–2651)