Kelionė į Jurgio Matulaičio žemę

Po kelių lietingų savaičių liepos12-osios rytas Rokiškyje aušo ramus ir saulėtas, o mes, Rokiškio parapijos karitiečiai, klebono kun. Eimanto Noviko palaiminti, „Carito“ vedėjos Dangiros Šatienės lydimi, išvykome į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Baziliką ir Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilan­kymo Katedrą pasimelsti, pamatyti, įtikėti, užsidegti viltimi ir gerumu.

Mūsų piligrimines keliones visada lydi malda. Tik malda suteikia sielai ramybę, minčiai polėkį, ji palaiko ir žmogaus, ir Bažnyčios gyvybę. Ji teikia viltį. „Tu esi mano viltis, Viešpatie, mano siela Tavo žodžiu viliasi“, – rašoma laiške romiečiams.

Į Marijampolę veržėmės ne tik dėl antspaudo piligrimo pase. Daug svarbiau buvo visą savaitę Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje vyks­tanti Pa­lai­minto­jo Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmė, kad kuo greičiau jis būtų paskelbtas šventuoju. Juk Jo dėka atsirado ir „Lietuvos Caritas“.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis (1871 04 13–1927 01 27) gimė Lūginės kaime, dabartiniame Marijampolės rajone. Buvo aštuntas vaikas šeimoje. Nuo dešimties metų buvo visiškas našlaitis. Dėl skurdžios būties susirgo kaulų tuberkulioze. Progresuojant ligai, jam teko nešioti rankos ir kojos protezus. Būdamas silpnos svei­ka­tos, jis turėjo ypač stiprią dvasią ir ryžtą siekti užsibrėžtų tikslų. J. Matulaitis aukso medaliu baigė Petrapilio dvasinę akademiją, aukščiausiais ba­lais apsigynė disertaciją Šveicarijos Fribūro universitete, dirbo akademinį darbą, tapo sociologijos profesoriumi, steigė našlaičiams ir varguoliams prieglaudas Lietuvoje, rėmė varguolius. Jis buvo vienuolis marijonas. Jis Lietuvoje atnaujino carinės valdžios sužlugdytą marijonų vienuoliją, nukentėjusią ir nuo sovietinio režimo, bet dar gyvą iki šių dienų. Jis įsteigė ir kelias vienuolijas seserims. 1918 metais buvo paskirtas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Lenkams užgrobus sostinę, šios pareigos vyskupą Jurgį užgriuvo sunkiu kryžiumi ir dėl tautybės, ir dėl pažiūrų. Jis buvo persekiojamas, kalinamas, pra­rado daug fizinių ir dvasinių jėgų. Išlikti padėjo  tik Jo paties tolerancija, vidinė ramybė, savitvarda, tikėjimas ir viltis, kad blogį galima nugalėti gerumu. „O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. Jei viliamės to, ko nematome, laikomės ištvermingiau“, – teigia Paulius laiške romiečiams.

Pasivaikščioję po Sūduvos sostinę Marijampolę, pasimeldę šv. Mišiose, palaiminti arkivyskupo J. Matulaičio relikvijomis, aplankę Jo vardo muziejų, esantį šalia Bazilikos ir tėviškės koplyčią Lūginės kaime, prie kurios vos privažiavome duobėtu ir pažliugusiu lauko keliu, nudžiugome ir dėl gražiai tvarkomos aplinkos, gėlynų, ir dėl čia pamatytos jaunuomenės. Nuošalus Lūginės kaimas tą liepos 12-ąją buvo pilnas gyvybės. Ten šurmuliavo daug jaunimo, iš koplyčios jų skambios giesmės liejosi per visą apylinkę. Daugybė palapinių liudijo, kad jie čia apsistojo ilgiau negu mes. 

Mums bebuvo likę aplankyti Vilkaviškio šventovę. Ten pasimelsti, gauti dar vieną antspaudą į Piligrimo pasą ir grįžti namo su malda ir šviesia viltimi širdyje, kad Dievas apšvies  mūsų protus ir tų, kurie nesiliauja žudę ir sprogdinę nekaltųjų, kad pergalingai pasibaigs okupanto sukeltas karas Ukrainoje, kad valdžia nebepriiminės absurdiškų sprendimų, kad, anot kardinolo Vincento Sladkevičiaus, visi išmoksime gyventi gerumu ir Viltimi.  Dieve, padėk mums.

Irena Varnienė

Rokiškis–Marijampolė
Dangiros Šatienės nuotraukos 

„Katalikas“, 2025 m. liepos 18 d., nr. 14 (473)