Kenčiančios ukrainiečių tautos vilties piligrimystė
Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovo svarstymai minint nesibaigiančio karo trijų metų sukaktį
Mindaugas BUIKA
Pastaruoju metu Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) skatinant taikos derybas ir plačiai diskutuojant dėl jau trejus metus vykstančio tiesioginio Rusijos karo prieš Ukrainą nutraukimo, ypatingo dėmesio susilaukė Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko mintys, išsakytos per jo neseniai vykusį apsilankymą JAV ukrainiečių bendruomenėse.
Labai svarbus buvo toliau apžvelgiamas didžiojo arkivyskupo vasario 18 dieną skaitytas pranešimas sostinėje Vašingtone veikiančiame Amerikos Katalikų universitete, kuriame aptartos Kremliaus režimo organizuoto išpuolio priežastys, demaskuojama imperialistinė „rusiškojo pasaulio“ ideologija, desovietizacijos neišbaigtumo pasekmės ir ukrainiečių tautos viltis dėl teisingos taikos atstatymo.
Istorinės agresijos ištakos
Pradėdamas pokalbį arkivyskupas S. Ševčiukas pastebėjo, jog vasario mėnesį įvykiai Ukrainoje vėl buvo tapę tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru tiek minint Rusijos agresijos trečiąsias metines, tiek ir dėl prieštaringų JAV administracijos pareiškimų, vertinant karo priežastis ir eigą. Ganytojas priminė, kad jis nėra politikas ar visuomenės veikėjas, bet sielovadininkas, kuriam pavesta rūpintis dvasiniais reikalais, todėl jis nori kalbėti ne tiek apie politines taikos derybas, ekonomikos reikalus ir naudingų iškasenų naudojimą, ne apie teritorijos užkariavimą ar išvadavimą, bet apie Ukrainos žmonių skaudžią padėtį. Buvo paminėta, jog kaip tik vasario 18-ąją prieš vienuolika metų, 2014-aisiais, tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, kiek anksčiau atsisakęs pasirašyti tarptautinę sutartį Lietuvos sostinėje Vilniuje vykusiame viršūnių susitikime dėl jo šalies partnerystės su Europos Sąjunga, pasiuntė saugumo policijos pajėgas prieš dėl to Kijyve protestavusius žmones. Šis smurtinis susidorojimas, pareikalavęs daugiau kaip šimto gyvybių aukų, sustiprino vadinamąjį Euromaidano sąjūdį, per Orumo revoliuciją, nuvertusį korumpuotą prorusišką režimą. Jo dalyviai – universitetų studentai ir gamyklų darbininkai, poetai ir mokslininkai, ukrainietiškai ir rusiškai kalbantys piliečiai, tikintieji ir agnostikai, taigi, skirtingos kilmės, išsilavinimo ir amžiaus Ukrainos žmonės, ryžosi individualiai ir kolektyviai ginti tautos orumą ir savarankiškumą, pabrėždami demokratinį europinį pasirinkimą. Rusiją valdančiam Kremliaus autoritariniam režimui toks siekis tapo nepriimtinas ir pavojingas dėl baimės, kad šis žmogiškąjį orumą ir demokratiją ginantis sąjūdis iš Kijevo persimes į Maskvą. Demokratinė Ukraina buvo natūraliai vertinama kaip didžiausia kliūtis imperialistiniams siekiams susigrąžinti Maskvos politinę įtaką buvusios Sovietų Sąjungos tautoms. Jos suirimas, kaip teigė Kremliaus režimo vadeiva Vladimiras Putinas, buvo „didžiausia XX amžiaus katastrofa“. Todėl nieko nelaukiant tais pačiais 2014 metais buvo išprovokuotos separatistų ir infiltruotų „savanorių“ kovos Ukrainos rytiniame Donbaso regione, užgrobtas ir aneksuotas Krymo pusiasalis. Padėtį dar labiau paaštrino prieš tris metus, 2022-ųjų vasarį, prasidėjusi grobikiška Rusijos kariaunos plataus masto invazija, su skaudžiais abipusiais praradimais besitęsianti iki šiol.
„Dabar vykstantis karas iš esmės yra kova dėl Ukrainos išlikimo, kova už jos žmonių orumą ir, kaip mes dabar vis labiau suvokiame, kova dėl pačios mūsų tautos egzistencijos“, – tvirtino arkiv. S. Ševčiukas. Tiems, kurie abejoja dėl ukrainiečius ištikusios tragedijos patirties, jis pasiūlė susipažinti su pasakojimais tų, kurie per vykstantį reguliarų apsikeitimą karo belaisviais buvo paleisti iš rusų nelaisvės. Tarp tokių yra du rytų kalikų kunigai Bohdanas Heleta ir Ivanas Levickis, priklausantys redemptoristų vienuolijai. Jie buvo suimti dėl savo ištikimos pastoracinės tarnystės okupuotame Berdiansko mieste ir iškentė sunkius 18 mėnesių nelaisvės išbandymus silpnos sveikatos aplinkybėmis. Jie ir kiti gali papasakoti apie smurtą ir kankinimus, pažeminimus ir badavimą, apie tai, kas yra asmens teises sutrypiantis kalinimas. Ganytojas priminė masinius okupantų nužudytų ukrainiečių kapus, rastus išvaduotose Bučos ir Iziumo vietovėse, apie rusų išpuolius prieš Mariupolio gimdymo namus 2022 metais ir Kyjivo vaikų onkologinės ligoninės barbarišką bombardavimą praėjusiais metais. Rusijos karinės pajėgos toliau raketomis ir dronais naikina gyvenamuosius kvartalus, mokyklas, ligonines, prekybos centrus, energetikos infrastruktūrą, žudant nekaltus civilius gyventojus – vaikus, moteris, senelius ir ligonius, sutrikdant visą socialinį gyvenimą. Ukrainiečiai priversti gintis karinėmis pajėgomis, prašydami pagalbos ir būdami dėkingi už jos suteikimą, kaip ir humanitarinę paramą gelbstint žmones, karo pabėgėlių priėmimą, tarpininkavimą paleidžiant belaisvius, ypač pagrobtus vaikus. Arkiv. S. Ševčiukas sakė, jog siekiant teisingos taikos, apie kurią dabar daug visais lygiais kalbama, reikia suprasti tos baisios agresijos tikrąsias priežastis. Jo įsitikinimu, manyti, kad pagrindinė priežastis yra NATO gynybinio bloko plėtra ar Rusijos susirūpinimas savo saugumu, reiškia priimti Kremliaus režimo naratyvus ir propagandą. Juk NATO nebuvo, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą XVII ir XVIII amžiais ar XX amžiaus pradžioje, likviduojant ką tik susikūrusią nepriklausomą respubliką po Pirmojo pasaulinio karo. Nebuvo tarptautinės grėsmės praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje buvo žudomi ukrainiečių poetai, rašytojai, kiti inteligentijos atstovai, užgniaužiant tautinį Atgimimą, siekiant sunaikinti ukrainiečių nacionalinį tapatumą.
Naujieji imperializmo bruožai
Ukraina nekėlė grėsmės Rusijos saugumui, kai 1932-1933 metais buvo sąmoningai sukeltas Holodomoras, didelis badas derlingoje žemdirbių žemėje, pražudęs mažiausiai keturis milijonus žmonių, tęsė vertinimus ganytojas. Jis priminė, kaip ukrainiečių rytų katalikų vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, ištikimi pasauliečiai buvo persekiojami, suiminėjami, tremiami į Sibiro lagerius ir žudomi po Antrojo pasaulinio karo, likviduojant pačią Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčią, kuri nekėlė jokios grėsmės Bažnyčiai Rusijoje. Katalikai tiesiog norėjo praktikuoti savo tikėjimą, šlovinti Viešpatį ir ši fundamentali teisė iš jų buvo atimta. Dabartinę agresiją, kaip ir ankstesnius įsiveržimus bei vykdytus persekiojimus, lėmė istoriškai susiformavęs rusiškas imperializmas, kuris kaip XX taip ir XXI amžiuje išplito į totalitarinės ideologijos sąlygotą mentalitetą, aiškino ganytojas. Šis totalitarizmas, įsišaknijęs į autoritarinį valdymą, ar tai būtų Stalino bolševizmas, ar Putino kagėbizmas, visiškai nepaiso fundamentalių teisių, žmogiškojo asmens laisvės ir orumo, represuoja nepaklusniuosius. Katalikų intelektualinė tradicija tą socialinę ir politinę būklę apibūdina Bažnyčios mokytojo Šv. Tomo Akviniečio žodžiais tariant, kaip „tironiją“. Arkiv. S. Ševčiukas pasirėmė savos Bažnyčios pastoracinio dokumento „Apie karą ir teisingą taiką“ nuorodomis iškilusių naujųjų totalitarinių ideologijų kontekste. Tomis ideologijomis besivadovaudama Rusijos autoritarinė valdžia siekia įsivyrauti pačioje žmogaus sieloje, visiškai perimti asmenybę, padarydama ją totalitarinės valstybės įrankiu, kuris rodo absoliutų klusnumą ir net privalo garbinti savo kankintojus. Siekdami, kad totalitarizmas įgytų pseudoreliginį pobūdį, XX amžiaus Sovietų Sąjungos tironai stengėsi sunaikinti, represuoti arba visiškai pajungti Bažnyčią, kuri buvo jos pagrindinė varžovė, kad tradicinės religijos vertybes pakeistų savo ideologijos nuostatomis.
Prisimenant Antrojo pasaulinio karo pabaigą, galima pripažinti, kad vokiečių nacistinio totalitarizmo siaubingi nusikaltimai buvo įvertinti su visu moraliniu griežtumu, juos besąlygiškai pasmerkiant ir tarptautinės teisės nuosprendžiais. Tuo tarpu antrasis totalitarinis monstras, Sovietų Sąjungos komunizmas, su sovietine Rusija jo centre, ne tik nebuvo sunaikintas, bet nustebusio pasaulio, ypač jos pavergtų tautų akivaizdoje, pristatytas, kaip laimėtojas ir net pagrindinis Europos išlaisvintojas iš nacizmo, nors visi gerai žinojo prieškarinį Hitlerio ir Stalino karinį ir netgi ideologinį bendradarbiavimą. Nors vėliau, vadinamojo „šaltojo karo“ laikotarpiu, išryškėjo komunistinio sovietizmo ir laisvojo demokratinio pasaulio konfrontacija, tačiau tas dviprasmiškumas vertinimuose išliko, kol galiausiai JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) ryžtingai Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija“, pagreitindamas jos žlugimą. Tačiau laisvasis pasaulis padarė didelę klaidą, kad žlugus Rytų Europos komunistiniam blokui, nepareikalauta, kad posovietinė Rusija, kuri save pripažino, kaip Sovietų Sąjungos įpėdine, pilnai pasmerktų komunistinio laikotarpio nusikaltimus, nesiekė, kad naujieji Rusijos valdytojai užtikrintų desovietizaciją, su buvusio režimo kaltės pripažinimu ir totalitarizmo pasekmių išpirkimu. Esant teisinės atsakomybės dėl sovietinės praeities stygiui, buvusios represinės KGB struktūros XX amžiaus pabaigos Rusijoje faktiškai įvykdė politinį perversmą, po tariamų rinkimų priedanga, sukurdamos naująjį totalitarizmą, įgijusį jų atstovo, KGB funkcionieriaus V. Putino, autoritarinio valdymo pavidalą. Šio Rusijos totalitarizmo ideologinis pagrindimas vykdomas per blogiausios formos nihilizmo propagandą, kurios tikslas yra žmogaus moralinė korupcija, į silpnavališkumą vedanti dehumanizacija, kad tapęs abejingu moralinėms vertybėms, jis taptų patikimu įrankiu režimo nusikaltimams prieš žmoniškumą.
Postmoderni totalitarinė ideologija
Naujoji totalitarinė Kremliaus ideologija, nors tariamai ir propaguodama patriotizmą bei netgi krikščionybę, siekia pakirsti Rusijos gyventojų tikėjimą bet kokiais moraliniais principais, vilioja juos galimybe už pinigus vykdyti smurtą prieš kitus be jokio baudžiamumo. To pavyzdžiu galėtų būti masinis už sunkius nusikaltimus kalinčių asmenų rekrutavimas į Ukrainoje kovojančias pajėgas, visiškai atleidžiant nuo bausmės ir netgi suteikiant galimybę brautis į valdžios struktūras, kurios Rusijoje vis labiau primena organizuoto nusikalstamumo sistemą. Vyraujančios ideologijos propaganda bando primesti tai pateisinančią nuostatą, teigiant, jog visas pasaulis, ypač Vakarų demokratinės valstybės, esą yra valdomos tik pinigų ir brutalios jėgos, pirmenybę teikiant galingųjų savanaudiškiems interesams. Kuriamos ir skelbiamos įvairios sąmokslų teorijos, kurios teigia apie tariamai priešiškų „kolektyvinių Vakarų jėgų“ suokalbius prieš Rusiją, kad būtų galima pateisinti Kremliaus režimo vykdomus arba numatytus vykdyti išpuolius prieš kitas, pirmiausia, kaimynines tautas. „Suformuotu vado kultu (kai kurie stebėtojai V. Putinui taiko nacizmui būdingą „fiurerio“ apibūdinimą – M. B.), perdėtu militarizmu, partiškumu, atvira brutalaus smurto propaganda, pabrėžiant tautinę ir rasinę viršenybę, modernioji Maskvos tironija turi daug bendro su praėjusio amžiaus fašizmu, – sakė arkiv. S. Ševčiukas. – Todėl nieko nuostabaus, kad jai apibūdinti neretai naudojama „rusizmo“ sąvoka“. (Anglų kalba žodis „russism“, tariamas „rašizm“). Skatinamas rusiškas nacionalinis šovinizmas, skirtas menkinti ukrainietišką tautinį tapatumą ir galiausiai tokiu būdu Kremliaus režimo propaganda bando paneigti pačios Ukrainos, kaip esą dirbtinio darinio, egzistenciją. Ganytojas pabrėžė jog šiandienos totalitarizmo pavojų dar labiau sustiprina manipuliavimas socialine žiniasklaida, veiksmingai naudojant technologijos naujus pasiekimus, sumaniai laviruojant tiesos koncepcija, kuriant virtualią realybę, kuri radikaliai skiriasi nuo faktinės tikrovės. Jis pastebėjo, kad šiuolaikinė Rusijos propaganda naudoja kai kurias kraštutines praėjusio XX amžiaus pabaigos postmodernizmo filosofines tendencijas, kurios neigia objektyvios ir patikrinamos tiesos egzistavimą ir teigia, jog nėra jokių prigimtinių teisės ir moralės pamatų. Todėl šiuolaikinė Rusijos tironija gali būti įvardyta ne tik kaip hibridinis, bet ir kaip postmodernus totalitarizmas. Jo propaganda maitina žmones palankiais naratyvais per kibernetinės žiniasklaidos abejotinų naujienų sklaidą, kurioje vyrauja vienas ir tas pats ideologinis nusistatymas.
„Aš gyvenau Sovietų Sąjungoje, buvau didžiausios pogrindžio Katalikų Bažnyčios narys, – sakė arkiv. S. Ševčiukas. – Todėl galiu iš pirmų lūpų liudyti dabartinės, tikrovę iškreipiančios totalitarinės propagandos tikslą, kuris iš esmės nepasikeitė“. Arkivyskupas priminė, kad šiuolaikinė Kremliaus režimo ideologija pristatoma, kaip „rusiškojo pasaulio“ koncepcija, pabrėžia, kad Rusija, kuri yra tarsi ypatinga civilizacija, išsiplėtė, apimdama buvusios imperijos – carinės, vėliau sovietinės – regionus, kuriuose ir dabar Maskvos hegemonija turi būti garantuota arba atstatyta.
Tai apima ne tik slaviškas Baltarusijos ir Ukrainos valstybes, bet ir Vidurinės Azijos, Pietinio Kaukazo ir galiausiai Baltijos šalis, ypač tas, kuriose yra didesnės rusų bendruomenės. Dabar ši neoimperialistinė ir antivakarietiška ideologija yra naudojama vadinamajai „specialiajai karinei operacijai“ prieš Ukrainą pateisinti, bet gali būti vykdoma ir kitomis kryptimis. Svarbus vaidmuo tokiai agresijai skatinti suteiktas su Kremliaus režimu artimai bendradarbiaujančiai Maskvos stačiatikių patriarchato vadovybei, kuri „rusiškojo pasaulio“ teorijai suteikė kvazireliginį pobūdį, skelbdama Rusiją tarsi paskutiniu bastionu žemėje, kuris priešinasi blogio jėgoms. Tuo pat metu, kaip gerai dokumentuota ir nepaneigiama, Rusijos Stačiatikių Bažnyčia suteikė kone sakralų statusą masinio naikinimo branduoliniam ginklui, kuriuo Kremliaus režimas šantažuoja pasaulį. Beje, Kremliaus režimo vadeiva V. Putinas, vasario 23 dieną įteikdamas apdovanojimus agresijoje prieš Ukrainą labiausiai pasižymėjusiems kariškiams, pareiškė, kad sprendime prieš tris metus pradėti karą jis vadovavosi „Dievo valia“. Su kagėbistui būdingu žodiniu žongliravimu jis sakė, kad „pagal Dievo valią mums buvo skirta iššaukianti, bet garbinga misija apginti Rusiją“, matyt nuo, kaip jis dažnai pabrėžia, „militarizuotos ir nacifikuotos“ (iš tiesų demokratinės) Ukrainos ir visos NATO gynybinės sąjungos grėsmės. Tačiau net ir įvestų didelių represijų sąlygomis, toli gražu ne visi Rusijos žmonės bei stačiatikių sielovadininkai palaiko imperialistinę „rusizmo“ politiką ir ideologiją. Ganytojas savo pranešime priminė, kad nuo 2022 metų pradžios šimtai rusų stačiatikių teologų ir intelektualų pasirašė viešą „Pareiškimą dėl „rusiškojo pasaulio“ mokymo“, pasmerkdami šią doktriną, kaip eretišką etnofilitizmo (meilės tautai statymą aukščiau už meilę Dievui) pavyzdį. Ukrainos visos krikščionių Bažnyčios irgi pasmerkė „rusiškojo pasaulio“ ideologiją, kuri kursto neapykantą ir skatina karą, pažeisdama krikščioniškus taikos principus bei prieštarauja dvasinėms normoms, kurias Bažnyčia turi įkūnyti savo mokymu. Ši ideologija yra iššūkis Evangelijos skelbimui šiuolaikiniame pasaulyje, kadangi griauna pasitikėjimą krikščionių liudijimu, nepaiso tikro tikėjimo išpažinimo.
Taikos siekis ir Evangelijos tiesa
„Kiekvienas Ukrainoje gyvenantis žmogus nori gyventi laisvai ir niekas taip labai nenori taikos, kaip ukrainiečiai, – teigė ganytojas baigiamojoje pranešimo dalyje. – Ukrainiečiams reikia taikos, bet teisingos taikos. Mums reikia taikos, kuri leistų mums gyventi oriai, kaip ukrainiečiams, būti laisviems ir melstis savo bažnyčiose“. Tačiau kai kurių raginimas skubotai taikai (nekalbant apie paliaubas, būtinas žudynėms sustabdyti) paprasčiausiai nėra realus, kadangi jos negalima pasiekti, kai viena iš kariaujančių pusių (Rusija), neigia pačią ukrainiečių valstybės egzistenciją, arba nori, kad būtų pripažinta dalies teritorijos okupacija. Taigi, išpuolį pradėjęs Kremliaus režimas, ukrainiečiams nepalieka kitos galimybės, kaip gintis savo karinėmis pajėgomis, padedant sąjungininkams. „Šis karas yra išsivadavimo kova ukrainiečiams dėl teisės į tautos egzistavimą ir ateitį, taip pat į šalies nepriklausomybę, laisvę ir mūsų pilietinį orumą, – pabrėžė arkivyskupas S. Ševčiukas. – Ukrainiečiai kovoja už savo tautos išlikimą“. Jis aiškino, jog tikra taika negali būti nei agresoriaus sąlygų patenkinimas, nei vadinamoji „minimali taika“, kuri reikštų agresoriaus dabar okupuotos penktadalio Ukrainos teritorijos atidavimą. Teisinga taika turi būti ilgalaikė ir stabili, laikantis tarptautinės teisės principų, įskaitant valstybinės teritorijos vientisumo atstatymą. Tai reiškia ne tik agresoriaus įveikimą ir jo užgrobtų teritorijų išvadavimą, bet ir palaipsnį Ukrainos ir Rusijos santykių normalizavimą, išgydant atvertas žaizdas: tiesos atskleidimą, karo nusikaltėlių identifikavimą ir teisingumo siekį tarptautiniuose tribunoluose, reparacijas, aukų atminimą, naujų įstatyminių aktų bei susitaikymo forumų rengimą. Ukrainiečiai pripažįsta, jog siekiant taikos reikia viską blaiviai įvertinti, pradedant nuo trečiojo pasaulinio karo grėsmės, todėl privalu rūpestingai daryti visus politinius veiksmus, imtis tikros diplomatijos. Tačiau jie taip pat turi teisę į agresijos įvykius žvelgti aukos akimis, kalbėti nekaltai nužudytų, negailestingai nukankintų, žiauriai išprievartautų, jėga deportuotų vardu ir kreiptis į pasaulio sąžinę. „Nuoširdžiai manau, jog šis karas, didžiausias Europoje po Antrojo pasaulinio karo, daro poveikį visai žmonijai“, – teigė ukrainiečių ganytojas. Pradėjęs hibridinį karą prieš Ukrainą, nusikalstamas Kremliaus režimas metė iššūkį visam civilizuotam pasauliui, suardė tarptautinę tvarką ir netgi tautoms sukėlė sunkumų, siekiant atskirti tiesą nuo apgaulės, gėrį nuo blogio. Deja, kai kurie civilizuoto pasaulio lyderiai stengiasi nutylėti Rusijos kariaunos žiaurumus Ukrainoje, įvardyti tai tikruoju genocidu, nes tai reikalautų neatidėliotino tarptautinio karinio įsikišimo užpuolikams sutramdyti.
Kadangi Evangelijos principai yra pagrindiniai vertinimo kriterijai ir objektyvios tiesos pamatas, visas šis karo blogis gali būti įveiktas tik aiškiai skelbiant Evangelijos tiesą, tvirtino Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis perspėjo, kad visuomenė, kuri nepripažįsta tiesos, tai yra tiesą praradusi žmonija, neišvengiamai praranda ir teisingumo supratimą. O tiesa Ukrainoje yra ta, kad karo apimta šalis išgyvena sunkią humanitarinę krizę. Kone kiekvieną dieną ir naktį vyksta priešo dronų atakos ir raketų sprogimai, griaunantys gyvenamuosius kvartalus, civilinę infrastruktūrą ir maldos namus. Arkiv. S. Ševčiukas pasakojo, jog praėjusių Kalėdų liturgija Kijyvo katedroje buvo švenčiama požemio kriptoje, nes buvo bombarduojama. Jis priminė sukrečiančią statistiką, kad beveik 13 milijonų arba trečdalis Ukrainos gyventojų visiškai priklausomi nuo humanitarinės pagalbos, aštuoni milijonai arba penktadalis yra tapę karo pabėgėliais savo šalyje arba radę prieglobstį svetur. Ypač skausmingas faktas yra gyvybių praradimas karo mūšiuose: jau yra žuvę 50-60 tūkstančių ukrainiečių karių ir daugiau kaip 300 tūkstančių buvo sunkiai sužeisti, todėl reikalingi gydymo ir reabilitacijos. Sugriautus namus ir tiltus galima bus atstatyti, suardytą infrastruktūrą atnaujinti, tačiau kiekviena prarasta gyvybė nepakeičiama… Tačiau netgi esant šioms tragiškoms aplinkybėms ukrainiečiai gyvena viltimi, į kurią kviečia dabar švenčiamas 2025 metų Jubiliejus ir popiežiaus Pranciškaus raginimas atleisti bei susitaikyti. Viltį skatina tikrumas, kad Kristus nugalėjo blogį kančia ir Prisikėlimu, kad Jis yra su mumis net ir tamsiausią nelaimės naktį. „Priešas nori sėti baimę ir neviltį, bet mes žinome, kad mūsų stiprybė yra Dievas ir neturime pasiduoti, nes jis eina su mumis“, – sakė ukrainiečių rytų katalikų ganytojas. Šis pasitikėjimas Dievu ir tvirtas žinojimas, kad Jo tiesa galiausiai nugalės, dar labiau stiprina solidarumą ir drąsų pasipriešinimą agresoriui kelyje į laisvę ir orumą. Būtent tai ir yra ukrainiečių vilties piligrimystė, skatinanti neapgaunančios Evangelijos tiesos liudijimą mūsų gyvenimo išbandymuose.
„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. kovo 21 d., nr. 3 (393)