Kepa duoną, kuria eilėraščius, gieda…
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Veršiai. Gyvenvietės senbuvis Albinas Tarnauskas neseniai šventė 90-metį. Su senjoru kalbamės apie pragyventą gyvenimą, poeziją bei kitus jo pomėgius ir… Dievo vedimą.
Prisiminė brangiausią žmogų
Lankomės A. Tarnausko namuose Veršiuose. Nors devyniasdešimtmetis senjoras žvaliai nusiteikęs ir gerai atrodo, tačiau pirmiausiai užsimena, kad prieš dvejus metus liko be paties artimiausio žmogaus – apie Dangun iškeliavusią žmoną kalba su švelniu grauduliu, o ir skaito prisiminimus, sudėtus į eilėraščio posmus.
Pas Albiną svečiuojasi dukra Asta. Albinas kartu su žmona užaugino dar tris sūnus: Juozą, Kęstutį ir Rimantą, susilaukė septynių vaikaičių, trijų provaikaičių.
Kalbėdamas apie nueitą savo gyvenimo kelią, Albinas vardija ne vieną giliai įsirėžusį prisiminimą.
Skurdžiai yrėsi į priekį
Gimė Albinas Sintautų parapijoje, Skaistgirių kaime, šeimoje buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Senųjų Zyplių pradinėje mokykloje, mokslai sekėsi gerai. Jis iki šiol jaučia dėkingumą savo tėvams, kurie auklėjo vaikus doru, pamokančiu savo pavyzdžiu ir rūpinosi jų išprusimu, prenumeruodavo vaikams laikraštėlį „Žvaigždutė“, kurį jie skaitydavo po keletą kartų iki paskutinės eilutės. O ir patys Albino tėvai skaitė kultūrinius-religinius žurnalus.
„Užėjus karui mokslus reikėjo nutraukti. Evakuotis link Griškabūdžio, Jankų. Sugrįžus teko kurtis iš naujo. Gyvenome puspadžiu… Laukai bombų duobių išrausti, javai sutrempti, sužėlę. Negali pamiršti partizaninio karo… Vėliau, susikūrus tarybų valdžiai, viską paėmė į kolūkį. Turėjai teisę vieną karvę laikyti ir šešis arus žemės, iš kurių reikėjo dar prievolę duoti: 200 kg bulvių, 40 kiaušinių, pieno ir kiaulės odą… – pasakoja Albinas ir skaito pernai liepą parašytą eilėraštį apie tai, kas dėjosi prieš 80 metų: – Skurdžiai, bet yrėmės į krantą, nebežinojom ateities / Šunelis kariamas pripranta, nes nebeturi išeities…“
Albinui teko dirbti įvairiausius darbus „Zyplių“ kolūkyje, Mašinų traktorių stotyje. A. Tarnauskas neišvengė ir tarnybos tarybinėje kariuomenėje, į kurią buvo pašauktas 1954-aisiais ir net ketverius metus tarnavo Juodosios jūros karo laivyne. Grįžo 1958 metų rudenį. Dirbo melioracijoje, 1959 metais vedė, su žmona Terese, kartu pragyveno 63-ejus metus. Pasistatė namus Veršių gyvenvietėje. 1991 metais atgavęs savo žemę, atstatė savo tėviškę, ūkininkavo, ūkį dabar perėmė sūnus Kęstutis.
Išleido eilėraščių knygelę
2022 metais A. Tarnauskas išleido savo eilėraščių rinkinį „Sugrįžusi giesmė“, sako išbandyti savo vaikiškus literatūrinius gabumus pabandė dar paauglystėje – rašė trumpus eilėraščius. „Tik niekam savo kūrybos nerodžiau. Visą savo kūrybą slėpiau kišenėje…“ – prisipažįsta pašnekovas ir priduria, kad visada poezija domėjosi, daug įvairių autorių eilėraščių mokėjo atmintinai, bet šį pomėgį ilgam laikui teko pamiršti. Prie pamirštos savo mėgėjiškos kūrybos sugrįžo neseniai, 2021 metais, kaip pats sako, „nukeliavus nelengvą savo gyvenimo kelią, iš praeities išplaukiantys prisiminimai, gamtos grožis, pamąstymai apie žmogaus būtį bei likimą, nostalgija praeities svajonėms“.
„Šioje eilėraščių knygelėje sudėtas visas mano gyvenimas. Tarsi išpažintis… – sako Albinas ir skaito: – Žodžius išpusto laiko vėjai / Tai juos į posmus surinkau / Išnyks ir posmai sudūlėję / Žinau ir tai, bet užrašau.“
Ko paklausi, viską moka
Kai Albiną pavadiname tikru auksarankiu, mat jis moka visus ūkiškus darbus dirbti: pjauti, kulti, malti, virves vyti, dalgius plakti, iš medžio daryti klumpes, grėblius, net girnas pasidarė, šis net pykteli.
„Kaime kiekvienas vyras turėjo mokėti tokius darbus dirbti. Jei nori būti tikru vyru. O girnas sūnui į muziejėlį padariau“, – sako Albinas, bet prisipažįsta, kad kaimišką ruginę duonutę tikrai kepa.
Rodo Albinas ir 1990–1995 metų Šakių rajono savivaldybės tarybos narių nuotrauką, jis buvo šios tarybos narys, Sąjūdžio kandidatas. Albinas netapo nei pionieriumi, nei komjaunuoliu, netgi tarnaujant kariuomenėje.
Dievas nuo pat lopšio
Iš pokalbio suprantame, kad Dievas buvo Albino gyvenime nuo pat lopšio. Jo teigimu, tikėjimas į Dievą yra duotas žmogui. Ir kad jį per gyvenimą tarsi „angelas sargas lydi“, kad jis iš Dievo yra gavęs daug malonės ženklų. Jis pasidalino net keliais liudijimais. Kuomet vyko į kariuomenę, pasiėmė šventą paveikslą ir užrašė „Garbė Dievui“, šis paveikslėlis, jo teigimu, ne kartą padėjo sunkiu momentu. Kaip ir dirbant statybose, atsitikus nelaimei, Jėzaus vardo šaukėsi ir per plauką išliko gyvas.
„Anuomet į šermenis vesdavosi ir vaikus. Ir mane tėtis nusivesdavo, nors nebuvo pagrindinis giedorius. Man tos giesmės įstrigdavo. Tos senoviškos giesmės buvo tokios gyvenimiškos, kaip testamentas kažkoks: „Ką uždirbai čia būdamas, sunkiai ant svieto vargdamas, sauso medžio šešias lentas, juodos žemės vietą šventą.“
„Kai paauglys buvau, jau mane vyrai giedoti šaukdavosi prie stalo“, – pasakoja Albinas, nuo 1960 metų jis buvo ir yra pagrindinis Veršių kaimo giesmininkas.
„Tiesa, daug mirčių esu matęs. Manau, koks žmogaus gyvenimas, tokia ir mirtis… Jei žmogus yra tikintis, tiki Amžinu gyvenimu, tada išeiti nebus baisu. Gaila, kad šiandien vis mažiau žmonių turi tikėjimo pagrindus… Sakramentus priėmė ir tikėjimo daugiau nepraktikuoja“, – svarsto pašnekovas bei priduria, kad gyvenime buvę ir labai sunkių akimirkų, stengiasi apie tai negalvoti, nes jau nieko nepakeisi: „O jei dabar sunku, išsikapanoti neina, tuomet ir sakau – Viešpatie, Tavo valia, vesk mane.“
Jau 34-eri metai, kaip Albinas gieda Sintautų bažnyčios chore, daug metų dalyvauja folkloriniame ansamblyje „Santaka“. Kartais užgroja lūpine armonikėle. Mėgsta pats gaminti, tik pataria nepersivalgyti. O pasiteiravus, ar turi svajonių, jis pabrėžia, kad visus prisiminimus, svajones, taip pat pamąstymus apie šiandienos žmonių gyvenimus sudeda į eilėraščių posmus: „Vis tiek sustosi vieną kartą. Paklausk savęs, ar buvo verta? Kada pralobęs, išgarsėjęs, visus taškus ant „i“ sudėjęs / Ką pasakysi, kai išgirsi – esi dulkė ir dulke vėl pavirsi…“
Smalsu, kada gi ateina tas kūrybinis impulsas? Albinas tikina, kad naktį. Tuomet keliasi ir mintis užsirašo. Neatskleidžia, ar naujai parašyti eilėraščiai kada nors suguls į dar vieną eilėraščių knygelę, bet pokalbį užbaigia optimistinėmis eilėmis apie prietarą, kuria koja išlipti iš lovos: „Man tai vis tiek ant kurios kojos stojuos, / Aš tik džiaugiuosi, kad išlipu iš lovos.“
Už aktyvią veiklą A. Tarnauskui 2020 metais buvo įteikta Sintautų „Dobilo“ nominacija.
Veršiai, Šakių rajonas
„Sidabrinė gija“, 2025 m. kovo 21 d., nr. 2 (124)