Kilni ir atsakinga kariuomenės kapelionų tarnystė
Popiežiaus Leono XIV mintys švenčiant Italijos kariuomenės ordinariato įkūrimo jubiliejinę sukaktį
Mindaugas BUIKA
Šiuo metu vykstant karams bei kariniams konfliktams įvairiuose pasaulio regionuose ir ypatingą dėmesį skiriant saugumui, didelę reikšmę turi karinę tarnybą atliekančių asmenų bei jų šeimų sielovada.
Ji sutelkta į specialiai Katalikų Bažnyčioje įkurtas nacionalinės kariuomenės ordinariatų struktūras, kurioms popiežius Šv. Jonas Paulius II prieš 40 metų paskelbta apaštaline konstitucija „Spirituali militum curae“ suteikė išskirtines dalinių Bažnyčių, vyskupijų, teises. Neseniai paminėtos Italijos kariuomenės ordinariato įkūrimo 100-osios metinės, o popiežius Leonas XIV ta proga išsakė aktualias pastabas dėl šio pobūdžio dvasinės tarnystės bendrojo gėrio ir taikos siekio kontekste.
Istorinė atmintis, meilė ir ugdymas
Kreipdamasis į Vatikane vykusio susitikimo dalyvius, tarp kurių buvo ne tik Italijos, bet ir kitų šalių kariuomenės ordinarai, arkivyskupai ir vyskupai bei karinių pareigūnų atstovai, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog ir kariškių sielovadoje turi būti išpildoma ta pati apaštalinė misija: skelbti Kristų visiems, išsaugant praeities atmintį, pranašiškai žvelgiant į ateitį, siekiant, kad būtų daromi drąsūs ir išmintingi pasirinkimai. Kovo 7 dieną sakytoje kalboje jis pripažino, jog mes gyvename visuomenėje, kuri rizikuoja prarasti istorinės atminties pojūtį ir tai atspindi daugiau mechaniškame gausios informacijos priėmime bei perdavime. Jos gaunama labai daug ir ji tampa vis išsamesnė, tačiau įžvalgaus ir gilesnio vertinimo pritrūksta, ypač, kai reikia išmintingai naudotis praeities pamokomis. Vis dėlto Bažnyčiai ta atmintis susieta su gyvąja sąžine, todėl ji siekia ne tik kaupti duomenis bei faktus, bet ir atsakingai juos klasifikuoti, ir tai ne posūkis į nostalgiją, bet prielaida patikimai pranašystei. Krikščionims atmintis turi išskirtinį bruožą, patvirtinantį Dievo įžengimą į istorijos eigą: mūsų tikėjimas remiasi istoriniais faktais ir išganymas yra ne idėja, bet gyvasis Viešpaties Jėzaus Kristaus asmuo. Pasak popiežiaus Leono XIV, kaip tik 1926 metais įkurto Italijos kariuomenės ordinariato jubiliejaus minėjimas turi būti susietas su šia logika, nes įkūnija konkrečios pastoracijos atmintį. Karine apranga dėvintys vyrai ir moterys, lydimi savo sielovadininkų, keliavo per Bažnyčios istoriją, tiek šviesiomis taikos dienomis, tiek dramatišku karo laiku, su pasiaukojimu ir herojiška drąsa gindami tėvynę ir visuomenę neretai savosios gyvybės kaina. Nepaisant visų prieštaringumų istorijos vertinimuose, ypač kai kalbama apie karų praeitį, Šventojo Tėvo įsitikinimu tam yra taikytinas popiežiaus Šv. Pauliaus VI mokymas pagal kurį, kiekviena praeitis nėra realybė, kuri turėtų būti ištrinta iš atminties, bet gauta malonė meilės civilizacijos kūrimo perspektyvai.
Kariuomenės ordinariato jubiliejaus šventimas turi atspindėti šį mokymą mūsų Viešpaties įsakymo „mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (plg. Jn15, 12) šviesoje, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis tvirtino, jog ordinariato narių, kapelionų, tarnystė kiekvienu atveju yra „meilės aktas“, meilės savo šaliai ir teritorijai, kurioje tenka įsikurti kariniam daliniui, bet pirmiausia meilės visiems aplinkiniams žmonėms, ypač dvasinei globai priskirtiems kariams. Kreipdamasis į kariuomenės kapelionus, Šventasis Tėvas sakė, kad jų sielovadai ypač tinka Šv. Augustino apibūdinimas „amoris oficium“, tai yra „meilės tarnyba“, kurią reikia kuo pilniau išgyventi. Šis Bažnyčios mokytojas, komentuodamas prisikėlusio Jėzaus dialogą su apaštalu Šv. Petru (plg. Jn 21, 15-17), kuriame pabrėžiama, jog Viešpaties meilė turi būti išreikšta per patikėtos tikinčiųjų bendruomenės globą, teigė, kad tuo rūpinimusi siekiama Dievo garbės, o ne ganytojų garbės ar kokio nors atlyginimo. Daugelis kariuomenės kapelionų, tarsi atsiliepdami į tuos palinkėjimus, padarė savosios pastoracinės meilės praktikavimą tiesiog herojišku veikimu, kurį kai kuriais atvejais išaukštino iki kankinystės. Kaip žinoma, tokia kariuomenės kapelionų tarnystė, dažniausiai vykdoma ne iškilmingomis apeigomis, bet kuklioje tyloje ar tai būtų taikos aplinkybės, ar karinio konflikto išbandymai. Kunigiškos kapeliono pareigos atliekamos tiek karinio dalinio įguloje, tiek ir pravedant karinę operaciją, gražiai įrengtoje koplyčioje ar paprastoje lauko palapinėje. Kaip tik tokiu būdu ištikimai rūpinamasi Viešpaties kaimene per tauraus asmeninio gyvenimo liudijimą, Evangelijos skelbimą, sakramentų administravimą, kantrų karių išklausymą ir dvasinį palydėjimą, teigė popiežius Leonas XIV. Šiam tikslui didelę reikšmę turi švietimas ir mokymas, dvasinės pratybos, tobulinimosi kursai, kuriose formuojamas pilietinis sąmoningumas, patriotizmas ir krikščioniška sąžinė.
Saugumo ir taikos palaikymo misija
„Visuomenėje, paženklintoje žmogiško mobilumo ir kultūrinės įvairovės, kariuomenės kapelionas taip pat turi tarnauti dialogui tarp tautų, kultūrų ir religijų, pristatydamas Bažnyčią, kaip vienybės skatinimo įrankį“, – tęsdamas apmąstymus, kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis priminė savo tiesioginio pirmtako popiežiaus Pranciškaus teisingą pastebėjimą, pateiktą jo apaštaliniame paraginime „Evangelii gaudium“, kad toks dvasinis veikimas reikšmingai prisideda prie bendrojo gėrio visuomeninės taikos skatinimo. Jį galima būtų vadinti kantraus dvasinio „meistriškumo“ raiška, kuri reikalauja atitinkamos formacijos ir teisingumo bei solidarumo nuoširdaus praktikavimo. Tokia kapeliono tarnystė yra labai svarbi krikščioniškai karių misijai, kuri yra nuolatinė, garbinga ir nepakeičiama taikai ir saugumui palaikyti. Popiežius Leonas XIV pasirėmė Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et Spes“ pateiktu aiškiu tvirtinimu, jog „kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus iki ateis Kristus. Tačiau kiek jie, jungiami meilės, nugali nuodėmę, tiek nugalima ir (karo) prievarta“. Tokiame kontekste reikėtų vertinti krikščionio kario misiją: tai pašaukimas ginti silpnuosius, saugoti žmonių ir tautų darnų sambūvį, dalyvauti ir kai reikia gelbėti žmones įvairių nelaimių akivaizdoje, ne tik atlaikant priešo išpuolius, bet ir dalyvaujant tarptautinėse operacijose, kad būtų išsaugota taika, suteikta humanitarinė pagalba ir atstatyta suirusi tvarka. Svarbu suprasti, jog toks veikimas nėra kažkokia formali profesija, bet gilias šaknis turintis pašaukimas ir atsiliepimas į vidinę paskatą, kurioje dalyvauja ir aiškus sąžinės nusistatymas, sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog kario tapatumą formuoja dosnumas ir gailestingumas, tarnystės dvasia, patriotizmo ir tėvynės meilės įkvėpti idealai bei gilūs jausmai. Prie tokio ugdymo turi veikliai prisidėti ir kariuomenės kapelionai, siekdami, kad Evangelijos nuostatos persmelktų visą karinio gyvenimo kasdienybę bei elgesio normas, kadangi kiekvienu momentu reikia būti pasirengus aukoti netgi gyvybę. Tačiau bendriausiu atveju, tarnystės kariuomenėje pirmenybė turi likti taikos ir saugumo palaikymas, savo žmonių, tautos ir valstybės gynimas ir bendrasis gėris.
Visa tai labai gerai suprato popiežius Šv. Jonas Paulius II, pats išaugęs kariškio šeimoje ir nacių okupuotoje tėvynėje Lenkijoje išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo baisumus. Todėl nėra ko stebėtis, kad jis tiesiog su pranašiška nuostata prieš 40 metų įsteigė kariuomenės ordinariatus, suteikdamas jiems vyskupijų statusą, o 1999-aisiais sušaukė šiems ordinariatams skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją, kurioje išsamiai aptartos karinio personalo narių ir jų šeimų narių sielovados ypatybės tiek taikos sąlygomis, tiek ir per karinius konfliktus. Jubiliejiniais 2000 metais švenčiant Karinių pajėgų dieną aukotų šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas priminė kilnią karių pareigą saugoti silpnuosius, drąsiai ginti tėvynę, palaikyti darnų ir taikų tautų sambūvį. Tai nurodęs popiežius Leonas XIV savo ruožtu pabrėžė, kad kariams priklausantis atidaus sergėtojo vaidmuo visose politinio ir karinio horizonto permainose, siekiant, kad būtų išvengta pavojų, skatinamas teisingumas ir taika, duoda didžiulę naudą visiems piliečiams, neišskiriant ir pačių karinę tarnybą atliekančių vyrų ir moterų. Tą patį patvirtina ir Vatikano II Susirinkimo minėta konstitucija „Gaudium et Spes“, linkinti, jog „kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautos saugumo ir laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo“. Beje, joje pažymima, kad Bažnyčia neskatina absoliutaus pacifizmo, nekviečia kiekvienu atveju kelti „baltą vėliavą“ iškilus konflikto ir užpuolimo realiam pavojui. Priešingai, kol karas nėra pašalintas iš žmonijos tarpo ir tebėra akivaizdi jo grėsmė, tol „valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus“, patvirtinama pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et Spes“. Joje pabrėžus valstybių vadovų atsakomybę šalies saugumo užtikrinimui, vis dėlto primenama, jog netgi teisėtai ginantis, „dar nereiškia, kad, kovojant su priešu, viskas yra leistina“, ypač kėsinantis į civilius objektus ir gyventojus. „Kiekvienas karo veiksmas, sukeliantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams arba plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas“, rašoma Vatikano II Susirinkimo dokumente.
Popiežius Leonas XIV, pokalbyje su audiencijos dalyviais, priminęs Vatikano II Susirinkimo ir kitus Bažnyčios magisteriumo dokumentus, pabrėžė, kad juose svarbiausia tema yra taikos Evangelijos skelbimas bei pasirengimas bendrauti su visais dėl taikos, kaip visuotinio gėrio išsaugojimo. Tai didžioji užduotis Italijos ir kitų šalių kariuomenės ordinariatams, kurie per dvasinę kariškių globą „siekia būti veiklia Dievo veikimo laboratorija tikrojo žmogiškumo naudai kariuomenės gyvenime“. Ordinariatai turi tapti karių formacijos erdve perėjimui nuo amor sui (savimeilės) prie amor Dei (Dievo meilės), kaip rašė šventasis Augustinas savo fundamentaliame veikale „Civitas Dei“ apie didįjį meilės įsakymą politinėje terpėje. Pagal Šventąjį Tėvą kiekviena taika yra ne tik konflikto nebuvimas, bet teisingumo, tiesos ir meilės pilnatvė tarptautiniuose santykiuose. Jis linkėjo, kad žvelgiant iš šios perspektyvos, vyktų ir kariuomenės kapelionų rengimas, skatinant gilesnį šiandienos iššūkių apmąstymą mūsų gyvenamoje dabartyje, kad jie galėtų sėkmingiau įterpti tikėjimo nuostatas karinėje tarnyboje, plėtojant saitus tarp Evangelijos, kultūros ir naujosios technologijos, taip plačiai naudojamos ginkluotės srityje. Baigdamas susitikimą, popiežius Leonas XIV dėkojo kapelionams ir kariams už jų ištikimą tarnystę, pavesdamas juos ir jų šeimas Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bei šventųjų globėjų užtarimui.
Nuoseklumas ir sąžinės ugdymas
Kiek anksčiau, kovo 3 dieną, minint Italijos kariuomenės ordinariato įkūrimo 100-ąsias metines, Romos Šv. Pauliaus bazilikoje Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin) aukojo šv. Mišias, kartu koncelebruojant pačiam ordinarui arkivyskupui Džianiui Frankui Sabai (Giani Franco Saba), kuris šias pareigas eina nuo 2025 metų balandžio. Savo homilijoje kardinolas P. Parolinas aptarė Evangelijos skaitinį, kuriame Jėzus kritiškai analizuoja veidmainišką fariziejų elgesį (Mt 23, 1-30), kviesdamas kariuomenės kapelionus nuskaistinti savąją tarnystę. „Griežti Evangelijos žodžiai nėra nukreipti į „kitų“ kaltinimą, bet turi tapti pavyzdžiu pasitikrinti, kaip mes patys turime elgtis, – tvirtino Vatikano valstybės sekretorius. – Tai kvietimas į nuolankų nuoseklumą, kai autoritetas išreiškiamas ištikima tarnyste, nesistengiant engti ar patraukti dėmesį bet palydėti ir dvasiškai vadovauti“. Kryžius yra kiekvieno krikščioniško autoriteto paradigma ir šia logika turi vadovautis kariuomenės ordinariate tarnystę atliekantys kunigai šiandienos tarptautinio gyvenimo kontekste, kuris paženklintas nuolatiniais konfliktais bei geopolitine įtampa ir etinė įžvalga tampa vis labiau sudėtinga. Bažnyčia niekada nepaliauja skatinti teisingumo kultūrą, kuri turi būti suprasta „ne kaip beginklis naivumas, bet kaip kantrus kūrimas sąlygų, kuriose vyrautų teisingumas, dialogas ir pagrindinių teisių apsauga.
Nurodydamas į fariziejų nusistatyme ir elgsenoje Jėzaus pastebėtą nuoseklumo stygių, kardinolas P. Parolinas pažymėjo, kad kariuomenės kapelionų misija yra nuolat palaikyti kuklų ir ramų nuoseklumą, gebėjimą išklausyti be išankstinio pasmerkimo, paremti be savo nuomonės primetimo, „kalbėti Dievo vardu be perdėto moralizavimo“. Kitas fariziejų trūkumas susijęs su formaliu pareigų bei drausmės laikymosi supratimu, kad nebūtų taip, kaip Jėzus priekaištaudamas sakė: „jie riša sunkias nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti“. Juk kariškiai ir taip turi laikytis griežtų statuto principų, jausti nelengvą atsakomybę, todėl Bažnyčios dalyvavimas neturėtų būti susietas su šios naštos sunkinimu. Kariuomenės kapeliono pareiga stiprinti įkvėpimą kario tarnyboje, kad jis pareigas atliktų reikiamai nusistatęs, būti jo kompanionu, kuris sielovadiškai nušviečia sąžinę, kad klusnumas netaptų neatsakingu įsakymų vykdymu ir disciplina neiškryptų į automatizmą, negalvojant apie pasekmes. Cituodamas Vatikano II Susirinkimo pastoracinę konstituciją „Gaudium et Spes“, kardinolas P. Parolinas aiškino, jog sielovados pastangomis ypač svarbu ugdyti karių sąžinę, kuri „yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje. (…) Tad juo labiau įsigali teisinga sąžinė, tuo labiau pavieniai asmenys ir jų grupės liaujasi elgtis aklai ir stengiasi laikytis objektyvių moralės nuostatų“. Todėl kariuomenės kapelionai turi kario sieloje „nušviesti šią nepažeidžiamą žmogiškojo asmens vietą“, kad netgi kovų įkarštyje būtų pozityviai sprendžiamas pagarbos žmogaus orumui klausimas. Atlikdami šią misiją, kapelionai, gyvendami šalia karinio personalo narių, stiprina jų atsakomybę ir vidinę laisvę, kad jie išlaikytų tinkamą savitvardą bei pareigų supratimą netgi sunkiausių išbandymų ir pavojų akivaizdoje.
Baigdamas homiliją Vatikano valstybės sekretorius priminė dar vieną Jėzaus kritikuotą fariziejų bruožą – stengimąsi pasirodyti: „jie viską daro, kad būtų žmonių matomi“. Tokia puikavimosi, regimumo, savojo įvaizdžio gerinimo pagunda gali užsikrėsti ir kariuomenės kapelionai. Kardinolas P. Parolinas, perspėdamas dėl šio pavojaus, nurodė tvirtą ir aiškų Išganytojo patarimą: „kas iš jūsų didesnis, tebūnie jūsų tarnas“. Kaip tik šis dieviškas palinkėjimas turi ordinariato darbuotojams įkvėpti ištikimybę savajam pašaukimui, kuris gali būti tinkamai įgyvendintas ne per pasirodymus, bet įžvalgumo brandą ir atsakomybę, per ištikimybę savo šaliai ir pagarbą nepažeidžiamam kiekvieno žmogaus orumui galutinai siekiant taikos. „Tegul Viešpats, kuris per Velykas nugalėjo smurtą ir pasaulį sutaikė su savimi, padaro jūsų tarnystę patikimu teisingumo ir taikos ženklu“, – linkėjo Vatikano valstybės sekretorius Italijos kariuomenės kapelionams.
„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. balandžio 17 d., nr. 8 (235)