Ko verta meilė piktadariui
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Gerumo kitam postūmis
Kai matome bloga darančiuosius, kurie piktina mus bei kitus, pasak šio sekmadienio Evangelijos, esame pašaukti melstis už juos. Kas tai daro, paklusdamas Kristui, tas tirpdo savo pykčio ledus priešų atžvilgiu ir tampa tam tikru perkeičiančios malonės postūmiu ankstyvesniam ar vėlesniam jų atsivertimui.
Kai meilė atšąla
Nors Viešpaties mokymą apie priešų meilę gali būti labai sunku praktikuoti, bet tik šios mūsų pastangos, Dvasiai vadovaujant, artina tikrą taiką ir kuria vienų kitais pasitikėjimą. Kadangi didis Dievas yra visų karų malšintojas (plg. Ps 46, 10), todėl, kai Jis leidžia vykti pasaulyje karams, tai – ženklas, kad įsigali neteisybė ir daugelio meilė atšąla (žr. Mt 24, 12). Žmonės vis mažiau vadovaujasi tiesos kriterijais ir ignoruoja savo sąžinės balsą, nes atitolsta nuo savo esminio egzistencijos orientyro – Jėzaus, ir, būdami be Jo, tuos savo gerumo likučius, užuot kaupę, barsto (plg. Lk 11, 23).
Dievo meilėje vyrauja ne jausmai, o valia
Dabar neatsitiktinai matome, jog įvairių šalių piliečiai neretai išsirenka tokius prezidentus bei kitus vadovus, kurių vidinės nuostatos susipainioję su gėriu ir blogiu, melu ir tiesa, kurie yra jų rinkėjų savotiškas vidinių požiūrių atliepas bei atspindys. Dėl to pirmiausia supratingiems tikintiesiems iškyla būtinybė malda palaikyti valdžios asmenis, kad jie mažiau klystų ir dar turėtų gebėjimų įsiklausyti į jau kartais silpstančio savo sveiko proto balsą, nes nuo valdančiųjų priimamų potvarkių tebepriklauso daugelio visuotinė gerovė… Taigi, kai vykdysime gyvybiškai svarbią sąlygą – nesiliausime melstis už „visus valdovus, kad galėtume ramiai gyventi visokeriopai (…) gerbtiną gyvenimą“, patiksime Gelbėtojui Dievui ir sulauksime Jo apsaugos, nes Jis „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1-4).
Gerbti klystančiųjų orumą
Mums skirtoji dorybingo elgesio kartelė kyla aukščiau, nes kai išgirstame, jog turime laiminti tuos, kurie mus keikia, ir melstis už savo niekintojus, galime susidurti su pagunda taip nesielgti, nes iš pažiūros gali atrodyti, jog piktadariai neverti nei mūsų palaiminimų, nei maldų. „Tegul jie prisidirbę murkdosi savo nuodėmių dumblynėje, – to jie ir verti,“ – ne vienas net krikščionis taip ima ir pagalvoja. Tačiau tai – kito teisimas, žinant, kad tik suverenus Viešpats turi teisę taip elgtis. Todėl, suklydę, atgailaujame, ir, malonės šviesoje, savojo teisumo atsisakome; siekiame gerbti mus skriaudžiančiųjų orumą, nes būtent tokia Dievo valia. Drįstame Jam tarti: „Viešpatie, kadangi Golgotoje Tu savo meilės apstumą išliejai ant kiekvieno iš mūsų, todėl ir mes turime stengtis atverti kelią į rojų mus savo apkalbomis ir įvairiais paniekinimais kryžiuojantiems. Gyvasis Dieve, čia mes be Tavo pagalbos nieko nenuveiksime, tad skubėk mums padėti…“
Už meilę priešams – nepaneigiamas nuopelnas
Tarsi apibendrindamas, Jėzus į priešų meilės sąvoką įtraukia ir šį dvasinės aukos imperatyvą, sakydamas: „Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“. Kviesdamas mylėti priešus, Jėzus ne tik atskleidžia praktines jos įgyvendinimo formas, bet, lygindamas su meile draugams, dar labiau sustiprina priešų mylėjimo motyvaciją. Meilė tiems, kurie mus myli, daugiausia turi žemiškų savybių. Be abejo, Jis giliai žvelgia į asmens intencijos grynumą, nes kai padarome gera artimui, Jam padarome… Tačiau meilė priešams yra nepalyginti nuopelningesnė, nes pasižymi dieviškomis savybėmis. O tai labiausiai siejama su atlygio Teikėju – pačiu Dievu.
„XXI amžius“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 7–8 (2620–2621)