Kodėl LPKTB nariai abejingi istorinei atminčiai
Pavasarį įvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) XXIX suvažiavimas ir Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (VPKTB) konferencija.
Netrukus po suvažiavimo ir konferencijos Lietuvos Respublikos Seime gavau laišką su informacija (iš feisbuko) apie bendrijos suvažiavimą. Atsivėriau laišką, o toje siuntoje – 99 (!) nuotraukos. Galima manyti, kad tai buvo padaryta siekiant, jog kiekvienas, pirmą kartą apsilankęs Seime, nuotraukoje galėtų rasti save, kad galėtų prisiminti. Vis dėlto matyti, kad fotografės daugiausia dėmesio skyrė pirmajai auditorijos eilei, prezidiumui ir apdovanojamiems asmenims. Tačiau mane, kaip bolševizmo represuotų asmenų organizacijos narį, labiausiai domino suvažiavimo metu priimti dokumentai ir rezoliucijos. Deja, nieko panašaus laiške neaptikau. Praėjus kelioms dienoms, minėtas laiškas su nuotraukomis iš laiškų sąrašo kompiuteryje dingo… Manau, kad jis buvo pašalintas. Atsižvelgdamas į tai, kaip suvažiavimo ir konferencijos dalyvis, nusprendžiau pareikšti savo pastabas ir samprotavimus.
Mano nuomone, LPKTB suvažiavimas kelia nemažai klausimų ir skatina rimtiems apmąstymams. Padėtis primena pastaraisiais metais vykstančius tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžius Ariogaloje: aukojamos šv. Mišios, vyksta ilgai trunkanti meninė programa, sakomos sveikinimo kalbos, tačiau nepriimami jokie esminiai politiniai pareiškimai ir rezoliucijos. Tuo tarpu pirmaisiais dešimtmečiais po nepriklausomybės paskelbimo situacija buvusi visai kitokia – būdavo pateikiami principiniai politiniai ir istorinės atminties klausimai.
Primintina, kad dar 2007 m. birželio 12-14 d. Vilniuje vyko visuomeninis tribunolas „Niurnbergas II“. Jo metu pradėtas darbas iki šiol neužbaigtas. 2007 m. birželio 16 d. paskelbtoje rezoliucijoje, adresuotoje tarptautinėms institucijoms ir organizacijoms, buvo reikalauta inicijuoti ir surengti tarptautinį tribunolą komunizmo nusikaltimams ištirti ir teisiškai įvertinti. Kas, jei ne bolševikinį genocidą patyrusios Baltijos valstybių organizacijos, turėtų tęsti šį darbą ir jį inicijuoti tarptautiniu mastu?
Kartais klausiama dėl Lietuvos komunistų partijos teisinio įvertinimo. Tačiau būtina pri
minti, kad LKP(b) jau 1940 metais buvo inkorporuota į VKP(b), o ši kaip sekcija priklausė Kominternui. Okupacijos metais Lietuvoje realią valdžią turėjo ne vietinė partija, o Kremliaus paskirti vadovai. Vėliau partijos gretas papildė karjeristai, prisitaikėliai ir asmenys, į ją stoję dėl karjeros ar kitų suvaržymų. Laikui bėgant atsakomybė išsisklaidė, o nusikaltėlių tarsi neliko. Tačiau pati sistema – Kominternas su visomis jo struktūromis ir organizacijomis – turėtų būti istoriškai ir teisiškai įvertinta.
Esu susirūpinęs, kodėl LPKT bendrija nesidomi savo narių biografijomis okupacijos laikotarpiu: ar jie priklausė komunistų partijai, komjaunimui (bent jau pradedant komsorgais), ar buvo susiję su represinėmis struktūromis? Nariai nėra skatinami rašyti prisiminimus, rinkti tremties ir lagerių nuotraukas, dokumentus, laiškus. Taip istorinė atmintis nyksta kartu su žmonėmis.
Nepriklausomai nuo to, ar tai bus viešai skelbiama, sunku suprasti, kodėl politiniai (bolševikų vertinimu) kaliniai ir tremtiniai nereikalauja paviešinti KGB užverbuotų asmenų sąrašų (iš esmės – skundikų, išdavikų). Tai turėtų būti daroma ne dėl keršto, o dėl istorinės tiesos ir visuomenės žinojimo.
Apgailėtina, kad LPKT bendrijos Vilniaus skyrius neturi išsamių savo narių sąrašų su kontaktiniais duomenimis, neaiški jo veiklos programa, nėra suformuotų darbo grupių. Taigi sunku kalbėti apie sistemingą organizacijos veiklą.
Nukentėjusieji nuo komunistinio režimo viešoje erdvėje vis dar vadinami „politiniais kaliniais“. Tačiau tai yra okupacinės valdžios terminija. Nepriklausomos Lietuvos požiūriu tai buvo Lietuvos patriotai ir okupacijų genocido aukos. Tai liudija daugelio dvasininkų, partizanų, disidentų bei lagerių kalinių likimai.
LPKTB suvažiavime nekalbėta apie patriotinės spaudos problemas, nefinansuojamus leidinius, egzilio lietuvių leidinių netiražavimą, dvasinės rezistencijos tyrimų ir ekspozicijos trūkumą muziejuose.
Realiai suvažiavimo darbotvarkė organizuota taip, kad faktiškai neliko laiko klausimams, pasiūlymams ir diskusijoms. Ilgai skaitytose apdovanotųjų biografijose nenugirsta nieko apie jų pasipriešinimo okupaciniam režimui veiklą.
Keista, kad vis dar vartojami terminai „tarybų valdžia“, „sovietų valdžia“. Lietuvos partizanų spaudoje, pogrindžio leidiniuose tokių terminų nevartota – buvo rašoma ir kalbama tik apie bolševikų, komunistų, okupantų valdžią.
Vertinant Vilniaus skyriaus aktyvumą, reikia pastebėti pasyvų narių dalyvavimą kai kuriuose istoriniuose minėjimuose, pavyzdžiui, tradiciniu tapusiu 1941 m. Tautos (Birželio) sukilimo minėjimuose. 2025 metais nei vienas LPKTB narys nedalyvavo Vėlinių dienos renginyje prie Lukiškių kalėjimo.
Suvažiavime kalbėta apie išvyką į tariamą Mažąją Lietuvą, tačiau dažnai šis terminas netiksliai vartojamas Klaipėdos kraštui apibūdinti. Istoriškai Mažoji Lietuva apėmė daug didesnę teritoriją – didelę dalį dabartinės Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities Rusijoje, kur po karo buvo sunaikinta vietinė gyventojų kultūra ir paveldas. Tas kraštas buvo apgyvendintas naujųjų kolonistų, daugiausia atkeldintų iš Rusijos.
Manytina, kad bolševikinį genocidą patyrusios organizacijos turėtų aktyviau kelti klausimus dėl istorinių tyrimų finansavimo, dėl genocido ir etnocido tyrimų plėtros, istorinės atminties išsaugojimo.
Nepaisant kritinių pastabų, reikia padėkoti, kad LPKTB sistemingai mini tremties sukaktis, jos nariai dalyvauja kai kuriose laisvės kovų minėjimuose. Tačiau organizacijai būtina atsinaujinti, aiškiau pabrėžti veiklos tikslus ir aktyviau ginti istorinės atminties ir valstybės interesus.
Jonas Česnavičius
LPKTB narys, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, Atkurtos Lietuvos demokratų partijos narys (nuo 1989 m.)
Autoriaus nuotrauka
„XXI amžius“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 23-24 (2684–2685)