Kodėl verta apsilankyti Višakio Rūdoje?

Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje

Birutė Nenėnienė

Į šiemetinę mažąją Lietuvos kultūros sostinę Suvalkijos krašte – Višakio Rūdą – atvedė skaidri ir ramiai šilta rugpjūčio diena. Visoje pakelėje nustebino ramybė laukuose ir pamiškėse – nė gyvos dvasios! Net porečiai į pievas sukritusiose sodybėlėse nesimatė gyvasties… Vaizdas panašėjo į pietų šalių siestą. Bent pačiame Višakio Rūdos centre tą ramybę suardė savais keliais greitai nutipenęs šunelis… 

„Čia mano šaknys“

Šio miestelio kultūrinio darbo organizatorė, aktyvi Višakio Rūdos Šv. vyskupo Stanislovo parapijos parapijietė Birutė Dubininkaitė-Kerušaus­kienė paprastai sutinka ir palydi įvairias ekskursijas, bendruomenės namuose veda edukacinius užsiėmimus, organizuoja parodas. Tad kalbėjomės apie daug ką. Visų pirma, kodėl ji yra šioje vietoje, tokiame poste?

„Šioje vietoje gyveno mano protėviai. Čia mūsų parapija. Ji man artima, čia gyveno daug giminaičių, nuo seniausių laikų čia susitikdavome atlaiduose. Gerai pažinojau mano vaikystėje čia tarnavusį kunigą Praną Šliumpą, pas kurį šeimininke dirbo mano močiutės sesuo. Pas kleboną dažnai užeidavome, jis buvo toks kartu ir kaip pasaulietis, ir kaip kunigas rimtas žmogus. Mes jį labai gerbėme ir vertinome. Gal jis turėjo įtaką pamilti šią vietą ir bažnyčią ir, be abejo, močiutės sesers įtaka. Užsilipdavau ant bažnyčios viršaus, sukiodavausi tarp bažnyčios patarnautojų rūbelių, pati šitoje bažnyčioje melsdavausi, dalyvaudavau procesijose, – pasakojo pašnekovė. – Atsiradus galimybei įsidarbinti, ilgai muisčiausi, galvojau, kad čia tokia šventa vieta ir bus labai sudėtinga dirbti. Bet įkalbino ir beveik dešimt metų čia dirbu kultūrinio darbo organizatore.

Kuomet atėjau dirbti čia, likęs vienas kolektyvas ir kultūros namai neatliko savo funkcijos – tiesiog akivaizdžiai pamažėjo vietinių gyventojų. Tad kilo klausimas, ką daryti, kuo užsiimti. Čia ir sugalvojome organizuoti užsiėmimus, ekskursijas, rengti parodas. Tik šitos veiklos dėka mes išlikome tokie, kokie esame.“ 

Fantazijos vaisiai

Paskaičiavome, be privataus buities muziejaus Višakio Rūdoje yra dar… penki muziejėliai – istorinių daiktų, dokumentų, tekstiles, stiklo ir t.t., po kuriuos vedžioja Birutė ir patikslina: „Kai kas mūsų fantazijos vaisius“.

Špitolėje eksponuojami įvairūs indai, stiklo buteliai, arbatinukai, visokie namų aplinką puošę siuvinėti takeliai, staltiesėlės. Stebina gausybė įvairios formos ir tūrių butelių. Jų atsiradimą vienoje vietoje B. Kerušaus­kienė paaiškina taip: „Kaip ir kiekvienoje šeimoje žmonės gamindavo vyną, tai iš obuolių, tai iš uogų. Mano močiutė irgi gamindavo, ir man labai gražu buvo tie dideli stikliniai buteliai – vieni rudi, kiti permatomi, skaidrūs. Anksčiau močiutė ir kiti žmonės viską saugodavo, jei gaudavo ką įdomesnio. Ant aukšto turėjome daug tų butelių. Aš perėmiau tą saugojimą, ir kai buvo karantinas, kai nebuvo galima dirbti su žmonėmis, kilo mintis lange tuos butelius eksponuoti. Dar pakalbinau Margaritą Jesels­kienę, jinai dar jų surado, ir mes lange eksponavome tuščius stiklo butelius. Jie buvo skirtingų spalvų, skirtingų formų, dydžių, keliomis eilėmis išdėjome. Mums pasirodė, kad tie buteliai tarsi liūdni. Tada padarėme languose stiklo ir šilko šalikėlių ekspoziciją… Po kiek laiko pamaniau, kad jau reikia nuimti, nes atliko savo funkciją. Ir viena moteris, Jūratė Molotkova, man iš už nugaros sako: „Tik niekam neatiduok!“ Ir šitą sakinį išgirdus kilo mintis tuos butelius papuošti. Moterys jų dar pririnko, atnešė, tada nusipirkome stiklui skirtų dažų ir moterys ant jų tapė – buvo toks užsiėmimas.“

Moterys ėmė daryti ir kitus savo rankai akiai malonius dalykus: piešė šilką, siuvo Višakio Rūdukus – mergaitės ir berniuko figūrėles, piešė arbata, iš augalų išmušė sultis ir darė atvirukus. Pasak Birutės,  tokie užsiėmimai – kaip klubinis darbas, pagal pomėgius. Šia kryptimi organizuojami ir edukaciniai užsiėmimai.

Unikali vietovė

Paprašiau Birutės Kerušaus­kie­nės pasidalinti, kuo ypatingas pats Višakio Rūdos miestelis, dėl ko verta jį aplankyti.

Pirmiausia – labai įdomus visas kraštovaizdis. Per miestelį teka trys upeliai: Višakis, Judrė ir Skarlupis. Skarlupio ir Višakio santakoje pastatyta bažnyčia. Judrės ir Višakio santakoje buvo lydoma balų rūda. Ten tokia viečiukė, kur  sraunus Judrės upelis ir sukdavo malūnus, gamindavo energiją. Miestelis įdomus savo išdėstymu, istorija. Jame išlikę unikalūs kupetinio ir gatvinio kaimų bruožai. Birutė mena, kad Višakio Rūdoje ilgus metus tarnavęs kun. Vidmantas Striokas sakydavęs, jog miestelio žiedinė sankryža esanti vienintelė  tokia seniausia Europoje. Šis kunigas ne tik rasdavo paaiškinimą bet kokiu atveju, bet ir atliko didžiulį darbą išsaugant istorines miestelio vertybes, rinko įvairius sakralius ir buities eksponatus, buvo vieno iš dabar veikiančių muziejų pradininkas.

Višakio Rūdoje žemės nederlingos, auga rugiai ir bulvės, ir avižos. Be galo daug smėlio, ir, pavyzdžiui, daug kas norėtų būt palaidoti Višakio Rūdoje, todėl kad geltonas geltonas smėlis, todėl, kad artimieji žmonės laidojami kaip į kopą.

Bažnyčia pakankamai didelė kaip dabartiniam kaimui. Tai vienintelis medinis neobaroko stiliaus sakralinis pastatas Sūduvoje. Anksčiau Višakio Rūda buvo šio krašto centras, tik nutiesus geležinkelį valdymas persikėlė į Kazlų Rūdą. Čia gyveno medkirčiai, turėjo pagalbinį ūkį, arkliais traukė medieną iš miško, ją apdirbo. Buvo nemažai kalvių, bet viskas sunyko. 

Per Višakio Rūdą ir per Sūduvos girią ėjo traktas nuo Kauno į Virbalį bei Prūsiją, čia buvo pašto arklių keitimo punktas. 

Yra Višakio Rūdoje stebuklingu laikomas šaltinėlis, kurio vanduo gydo akis, sąnarius, žaizdas. Šiuo metu jis, kaip žmonės sako, nėra užakęs. Tačiau tai nėra vien Višakio Rūdos problema, nes mokslininkai ištyrinėję išaiškino, jog čia, kaip ir visoje Lietuvoje, vandens lygis yra nusekęs. Prie šaltinėlio yra žmonių trauka, sutvarkytas privažiavimas, aplinka, tuo rūpinasi Višakio Rūdos bendruomenė, ten kartais aukojamos šv. Mišios.

Nei mokyklos, nei autobusų

Turėjo Višakio Rūda ir vidurinę mokyklą, kurios nebėra... Šiuo metu čia gyvena gal kiek daugiau nei pusantro šimto gyven­tojų. Daug sodybų nupirkta vasarotojams. Šuo metu pasimato daug vaikučių su dviračiais, o nuo rugsėjo bus visiška tyla… Susisiekimas su kitais miestais toks: vienintelis maršrutinis autobusas važiuoja nuo Kazlų Rūdos iki Jankų. Birutė prisimena per miestelį buvus keturis skirtingus maršrutus – tiesiogiai į Vilkaviškį, Marijampolę, Šakius ir per Agurkiškes į Kazlų Rūdą.

Saugo gilias tradicijas

Višakio Rūdos bažnyčia, išlikusi autentiška su savo atributais, vietinių meistrų pagamintais papuošimais. Parapija turi labai gilią tradiciją – Šv. Baltramiejaus atlaidus. Tai nerašyta kraštiečių sueiga. Suvažiuoja žmonės į šią šventę be didelės reklamos, be atskirų didelių kvietimų. Iš Birutės sužinau ir jos lydima pamatau pačios bažnyčios patalpose bažnytinių rūbų, kunigų ir patarnautojų rūbų, įvairių liturginių reikmenų, paveikslų kolekciją. Čia jau tema kitam rašiniui, kaip visa tai buvo išgelbėta nuo sunaikinimo ir kaip dabar tarnauja ir tarnaus praeities, mūsų tėvų, protėvių gyvenimui ir tradicijoms pažinti. Anot Birutės, visokiais būdais stengiamasi dūšią atverti žmogui ir jam parodyti viską, kas likę.

Nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pradžios bažnyčioje rodoma Višakio Rūdos kaimo bendruomenės parengta fotografijų paroda „Višakio Rūdos istorijos raštai“. Senose nuotraukose  ne vienas esantis ar buvęs parapijos gyventojas ras save ar pažįstamą.

Pasakodama apie Višakio Rūdos įdomybes ir veiklą, B. Kerušauskienė vis kartojo: „Mes darėm, mes pasitarėm, mes darysim…“ Pasirodo, didžioji jos atrama ir bendramintė, talkininkė esanti Margarita Jeselskienė. Pasitardamos sukūrė moterų klubą, pasitardamos organizuoja visokius darbelius. 

Užimtumo – visai dienai 

Šį sekmadienį įvyks laukiamiausia šventė – Šv. Baltramiejaus atlaidai. B. Kerušauskienė prisipažino, kad jai pirmąkart teks pasirūpinti procesijos organizavimu. Sakė, kad labai norėtųsi ir pačiai nešti procesijos altorėlį – tą patį, kurį procesijose yra nešusios jos mama, močiutė ir ji pati jaunystėje. 

O po šv. Mišių Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje vyks kermošius. 

Bet sekmadienis prasidės šv. Mišių aukojimu koplytėlėje prie šaltinėlio (10 val.). 11-16 val. miestelio centre šurmuliuos amatininkų kermošius, edukacinės programos: D. Arminienės „Lėlės“ , „Daržo bitės“, rūdos lydymas, parodos špitolėje. Koncertuos „Sūduona“, šventoriuje gros pučiamųjų instrumentų orkestras.

Sumos šv. Mišios bažnyčioje bus aukojamos 13 valandą, bus pašventinta Višakio Rūdos vėliava ir herbas. Po šv. Mišių bažnyčioje – V tarptautinio Rimvydo Žigaičio menų festivalio programa. Nuo 15.30 val. – meninė programa lauko estradoje su Ovidijum Vyšniausku ir grupe „Lietuvaičiai“.

Kazlų Rūdos savivaldybė
Autorės nuotraukos 

„Abipus Nemuno“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 16 (217)